Šiandien šioje Kalvarijų gatvės vietoje mažai kas prisimena, kad dar prieš 30 metų čia glaudėsi maži mediniai namukai, o kieme plytėjo sodas, daržai ir gėlynai.
Medžiai stiebėsi aukštyn, o namukai smego vis žemyn, kol vieną dieną juos nušlavė ekskavatoriai, o kranai sustatė baltus turgaus kioskus.
Žydintis sodas liko tik čia gyvenusių žmonių atmintyje.
Klausydamasi Ričardo suprantu, kad jis nemato turgaus kioskų. Jo atmintyje iki šiol čia visais džiaugsmais ir kvapais žėri vaikystė.
– Vaikystėje mėgau mūsų kieme „laikyti mišias“. Man tiesiog buvo gražu rengti „procesiją“, barstyti gėles, nes buvau matęs bažnyčioje tikrąją procesiją.
Gėlių gauti mūsų kieme nebuvo problema, prisiskindavau jų iš savo močiutės ir kaimynų darželių.
Žolinė iš vaikystės man taip ir liko susijusi su gėlėmis, žolynais, jų kvapais. Eidavome su tėvais į Rapolo bažnyčią nešini savų gėlių puokštėmis iš tų žiedų, kuriuos pats ir laistydavau, ravėdavau. Šalia gėlių ir rūta, ir mėta, augalo šakelė.
– Papasakokite apie tą gražią Žolinės šventę. Koks tos šventės kelias pas mus?
– Žolinės šventė kyla iš tos krikščioniškos tradicijos, kuri iš kartos į kartą pasiekė ir mūsų laikus. Mirus Dievo Motinai Mergelei Marijai jos kūnas buvo palaidotas uolos nišoje, užritintoje akmeniu, kaip Jeruzalėje buvo tuo laikotarpiu įprasta.
Po kelių dienų nuritinus akmenį buvo rasta tuščia kapavietė ir puokštė kvepiančių gėlių. Nuo to laiko krikščioniškoji bendruomenė tą dieną ateidavo su gėlėmis minėti Marijos mirties ir žengimo į dangų dienos. Žolinės dieną einame švęsti savo gyvenimo, savo nemirtingumo suprasdami, kad mirtis bus sunaikinta kaip didžiausias žmonijos priešas.
Gėlės yra džiaugsmas, kvapas, gyvybė, viltis. Savo puokštėse mes laikome visą savo gyvenimą – gėlių žiedus, vaistažoles, rugių varpas. Visa, ko reikia žmogui.
– Žolinę žmonės švenčia ir kaip vasaros brandos, derliaus šventę?
– Taip, tą dieną šventinami žolynai ir tais metais subrandintas derlius. Dievas yra pavasaris, Dievas sėja, duoda gyvybę. Žmogus yra vasara. Jis augina save kaip sodą. Vasarą sirpsta vaisiai ir uogos, bręsta grūdai, bręsta derlius, mūsų sprendimai, mūsų patirtys, vertybės. Ta vasara suprantama dvasiniu lygmeniu.
Kaip gamta kasmet subrandina derlių, taip ir žmogus bręsta kasmet savo vertybėmis išmokdamas klaidų pamokas, apsispręsdamas tobulėti. Švenčiamas gyvenimo brandumas. Kadangi esame ženklų ir simbolių žmonės, mus supanti aplinka taip pat yra ženklai ir simboliai. Jais žmogus perteikia gelminę, dvasinę prasmę.
Per gėlių puokštės simbolį išreiškiamas pasitikėjimas vieno kitu, savigarba ir savivertė, dvasinis gyvenimas ir malda, ištiesta artimo žmogaus ranka. Štai kas slypi Žolinės gėlių puokštėje.
– Ar vaikystėje jums Žolinė buvo kuo nors ypatinga šventė? Vasara, atostogos, nereikia eiti į mokyklą. Turbūt jums, vaikui, tai buvo susiję su vasaros atostogų laisve.
– Vaikystėje vasaros būdavo ilgos ir pilnos naujų vaikiškų atradimų. Dalį atostogų praleisdavau mieste, namie. Mūsų namas turėjo didelį kiemą, visi aplinkinių namelių gyventojai turėjo savo daržus ir gėlynus. Ir mūsų šeima augindavo daržovių, galėdavai nusiskinti svogūną ar agurką tiesiai iš lysvės.
Kadangi pilnas kiemas buvo draugų, dienos greitai pralėkdavo važinėjant dviračiu, šokinėjant per gumytę, ir tai nebuvo vien mergaičių žaidimas. Mes, berniukai, prikrėsdavome ir eibių.
Pavyzdžiui, pririšdavome seną piniginę su virvute ir išmesdavome ją į Dzeržinskio, dabartinę Kalvarijų, gatvę. Praeivis lenkdavosi jos paimti, o mes patraukdavome virvelę. Jei tėvai pamatydavo, gaudavome pylos.
Kadangi vaikystėje nuolat sirgdavau plaučių uždegimu, tėvai būtinai nuveždavo prie jūros. Tėčio darbovietė skirdavo kelialapį į Šventąją, medinį namelį kopose.
Visa šeima važiuodavome morkiniu tėčio vairuojamu moskvičiumi. Mes su broliu Robertu nuolat nerimastingai žiūrėdavome pro langą – kada pamatysime jūrą? Ledinis jūros vanduo neatgrasindavo nuo ilgų maudynių.
Vasarą visa šeima būtinai kelioms dienoms važiuodavome ir pas senelius, mamos tėvelius, į Grinkiškį Radviliškio rajone. Aplankydavome ir tėčio pusseserę, kuri gyveno ir dabar tebegyvena tarp Kernavės ir Musninkų, Kunigiškių kaime. Ten atvažiuodavo ir panašaus amžiaus pusbrolių, pusseserių, mes labai smagiai leisdavome laiką. Nuostabios, nepamirštamos vasaros.
– Žolinė mums pirmiausia turi vasaros brandos kvapą – gėlių, prinokusių javų, šieno. Prisimenate jį?
– Tie kvapai – lyg vaikystės aidas. Tik nuvažiavę į kaimą su vaikų būriu lėkdavome žemuogiauti, vėliau rinkti mėlynių, aviečių. Tada dar galėjome braidyti po pievas nesibaimindami erkių.
Rinkdavome ir vaistažoles – gysločius, ramunėles, rugiagėles, liepžiedžius, džiovindavome namo palėpėje ir net parduodavome dalį jų vaistinėms. Tėvai taip ugdė ir mūsų, vaikų, atsakomybę bei savarankiškumą.
Vaikiškus žaidimus suderindavome su darbu, suprasdami, kad galime prisidėti prie šeimos gerovės. Už gautus rublius nusipirkdavome knygų, sąsiuvinių, ledų ir jausdavomės išdidūs.
– Matyt, žiemą mama jums virdavo ir arbatų iš surinktų žolynų, nes sakėte, kad dažnai sirgdavote. Gal iki šiol turite tą įprotį – prisižoliauti vasaros dovanų?
– Taip, virdavo. Tą įprotį prisirinkti vaistažolių išsaugojau iki šiol. Šiemet per Mindaugines laikiau bažnyčioje mišias už valstybę, už tautą, o po jų nuvažiavau pas draugų šeimą į kaimą.
Valstybės šventę paminėjau pririnkęs porą litrų žemuogių, prisiskynęs pievose vaistažolių – čiobrelių, jonažolių, ramunių. Radau dar ir voveraičių. Vakare visi drauge sugiedojome himną.
Laikas, praleistas gamtoje, miške, man visada yra sakralinis. Nors užaugau, kaip sakoma, ant šaligatvio, mieste, save matau kaip gamtos vaiką. Tik ne visada įsipareigojimai leidžia būti gamtoje tiek, kiek norėčiau.
Bet namuose visada turiu savo rankomis pririnktų mėlynių, žemuogių, grybų, vaistažolių.
– Ir pats išsiverdate uogienių? Nes juk turite ir antrąją – virėjo profesiją. Nepamiršote?
– Jokiu būdu! Taip, prisiverdu uogienių, grybų žiemai užsišaldau. Bent jau simboliškai. Tėtis mėgo žvejoti, tai ir mes su broliu važiuodavome su juo į žvejybą.
– Didžiausią pagautą žuvį, aišku, puikiai atsimenate?
– Norėtųsi pasigirti, bet negaliu meluoti. Didžiausios, matyt, dar nesugavau. Karosiukai, kuojos... Nesu profesionalas, neturiu įmantrių įrankių. Turiu meškerę, bet nebeturiu laiko.
Savaitgaliai yra tarnavimo žmonėms, ne poilsio, dienos. Santuokos, krikštynos, metinės... O visą savaitę yra kitų darbų, parapijos gyvenimas. Man daug laiko užima ir Pilaitės bažnyčios statybos.
– Negi dvasininkai visai neturi atostogų ar poilsio dienų?
– Turi, tik mūsų atostogų grafikas labai papešiotas. Mes galime vieną dieną per savaitę ilsėtis, kai yra kam pavaduoti. Mums, kunigams, privaloma vieną dieną per savaitę atsiriboti nuo visų darbų, parapijiečių rūpesčių ir paskirti laiko poilsiui, asmeninei maldai.
Anksti rytą išvažiavęs į gamtą, pas draugus į sodybą, ir vėlai grįžęs namo jaučiuosi puikiai pailsėjęs. Būna, kad žmonės nustemba – kunigui poilsio diena? Bet mes juk esame tie patys žmonės.
Mums reikia ir išsimiegoti, ir buitį patvarkyti, ir knygų paskaityti. Rasti ir vidinės ramybės, ir nusiraminimo džiaugsmo per paprasčiausią laisvalaikio veiklą. Koks poilsis nors pavaikščioti gamtoje!
Esu knygomanas, neįsivaizduoju dienos be knygos. Istoriniai, biografiniai romanai, senųjų kultūrų istorijos, poezijos knygos.
Toks poilsis tampa ir vaisingos kunigystės šaltiniu. Šiandienos žmogui sunku suprasti, kad labai didelis darbas yra tiesiog būti pačiam su savimi nieko nedarant.
Kartais tam daugiau reikia pastangų, negu ką nors veikti. Ir ne visiems pakeliamas iššūkis.
– Bet mėnesio atostogų kunigai, atrodo, neturi?
– Turi. Kiekvienas kunigas turi teisę išeiti 30 dienų metinių atostogų. Tik nepavyksta visko iškart.
Aš atostogas išskaidau, atostogauju ir žiemą. Arba kai matau, jog sielovadoje yra atokvėpio laikas.
Mums priklauso ir 5 dienos rekolekcijų per metus. Tai reiškia, kad kiekvienas kunigas turi dvasines pratybas, per kurias privalo atsiriboti nuo parapijos, telefono, pareigų ir atsiduoti labai rimtam – dvasinio lavinimosi – darbui. Išeiti į vienumą, į savotišką dykumą.
Rekolekcijas organizuoja vyskupija, kartais mes patys susiburiame keli kunigai ir važiuojame į vienuolyną. Prieš karantiną mes, penki kolegos kunigai, vykome į Jeruzalę, kur lankėmės biblinėse vietose, aukojome mišias, ruošėme pamokslus.
– Turbūt turite ką pasakyti darboholikams? Nes dirbti po 15 valandų per parą tampa vos ne madinga ir drauge tuo įtvirtini savo reikšmingumą.
– Tai gresia perdegimu, įtampa. Pasekmės liūdnos – depresija, ligos, lėtinio nuovargio sindromas. Imi kenkti pats sau. Šiandien vartojimo, greičio, staigių judesių kultūra neleidžia sustoti. Skirti laiko mąstymui, meditacijai, maldai? Nežinia, kas sau gali tokią prabangą leisti!
Poilsis žmogui tampa pusiausvyra skubiame gyvenime, išsigelbėjimu nuo ligų. Manau, kad darboholikus gyvenimas prives prie tokios ribos, kai teks keistis, tapti išmintingai besielgiančiais žmonėmis.
– Jūsų statoma Šv.Juozapo bažnyčia jau visu grožiu iškilusi kaip Pilaitės mikrorajono simbolis ir ženklas. Esate pasakojęs savo viziją – kad ji bus lyg bendruomenės sodas, kai bus baigti aplinkos formavimo darbai. Bet šiemet dar naująją bažnyčią per Žolinę puošite skintų gėlių puokštėmis?
– Šiemet Žolinę mes pirmą kartą švęsime naujojoje bažnyčioje, kuri įrengta 95 procentais. Jau turime 500 kėdžių jaukiai ir patogiai įsitaisyti.
Taip, šiemet bažnyčią puoš bendruomenės dovanotos gyvos gėlės. Bet kitąmet jau aplink žaliuos įveistas sodas tarp koplyčios ir bažnyčios.
Bažnyčia nei remontuojama, nei atstatoma. Čia viskas nauja, ji statoma. Ir tai mums suteikia plačių galimybių. Kadangi stogas nuožulnus, didelis, bus nesunku lietaus vandenį surinkti į rezervuarą sodui laistyti ir fontanui.
Mes siekiame bažnyčią paversti žaliu statiniu, save išlaikančiu ir kuriančiu švarią aplinką.
Sukurtas sodas bus visos bendruomenės gėris. Kad ir vaikas, ir senas žmogus čia pasijustų reikalingas. Nes parapija yra visų mūsų namai. Pilaitėje mes gyvename, o ne tik grįžtame pamiegoti į vadinamąjį miegamąjį rajoną.
Prašau projektuotojų, kad įgarsintų sodą, čia skambėtų muzika, paukščių trelės. Tai pakeltų žmogų. Į sodą ateinama būti, susitikti, džiaugtis.
Kodėl renkamės ir dabar, ir per praėjusias Kalėdas dar nebaigtoje įrengti bažnyčioje? Todėl, kad žmogus, bendruomenės narys, yra ne įvykių stebėtojas, o dalyvis.
Žolinės dieną bažnyčią papuošime nauju paveikslu. Esu radęs nuostabų prancūzų autoriaus Marijos paveikslą. Padarysime iš jo 3 metrų pločio, 10 metrų ilgio drobę. Tikiu, kad tas didingas paveikslas mums suteiks vidinio šventės iškilmingumo.
– Jūsų gimtadienis vasarą. Kaip jį švenčiate, gal taip pat gamtoje? Gal pats suruošiate ir vaišių draugams, iškepate pyragų?
– Taip, būtinai! Tą dieną paprastai būnu su savo parapijiečiais, aukoju mišias, po jų pavaišinu atėjusius saldainiais.
Po to su pyragu nuvažiuoju pas brolio šeimą, esu dviejų brolio dukrelių krikštatėvis. Arba jie ir draugai atvažiuoja pas mane.
Buvo ilgas laiko tarpas, kai visas vaišes suruošdavau pats. Moku ir silkę paruošti, ir karštąjį patiekalą iškepti.
Dar prieš kunigystę įgyta virėjo profesija gyvenime labai praverčia, – nusijuokia R.Doveika, baigdamas pokalbį, nes iš dangaus pasipylė žemę ir žolynus gaivinantis šiltas vasaros lietus.
