„Šventės mūsų šeimai labai skaudi tema. Ar tai būtų Kalėdos, ar Velykos, mes visada vieni, neturime pas ką nuvažiuoti ar ko pasikviesti į svečius. Su vyru pasvajojame, kad kada nors, kai dukterys sukurs šeimas, pagimdys vaikų, mūsų šventės bus didelės, o stalai gausiai nukrauti gardžiais patiekalais“, – kalbėjo nišinių kvepalų parduotuvės konsultantė Aušra Majauskienė (38 m.).

Kai prieš 20 metų žurnalo „Stilius“ viršelį papuošė sportinių šokių šokėja, „Gražioji kaunietė '99“ Aušra Paškauskaitė, gyvenimas jai buvo sudavęs nemažai skaudžių likimo smūgių, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.

Šalyje plačiai nuskambėjo sukrečiančios tragedijos, įvykusios 1998 m. gegužės 24-ąją, atgarsiai.

Tą dieną savo automobilyje buvo nušauti verslininkai Nijolė ir Algirdas Paškauskai. Bendrovės „Kauno ranga“ vadovei buvo 42-eji, o bendrovės „Durpynų statyba“ generaliniam direktoriui ir futbolo klubo „Ranga-Politechnika“ prezidentui – 47-eri.

Šešiolikametė Aušra liko našlaitė. Tuo metu ji dar nežinojo, kad su tėvų netektimi jos išgyvenimai toli gražu dar nėra pasibaigę, kad nusikaltimą suplanavo ir įvykdė penkeriais metais vyresnis brolis Audrius su draugu Juliumi Charževskiu.

Nusikaltimo įvykdymo metu A.Paškauskui buvo 21-eri, į narkotikus įklimpęs vaikinas troško užvaldyti tėvų turtą.

Atskleidus nusikaltimą A.Paškauskas buvo nuteistas 16 metų kalėjimo.

Tačiau 2000 m. duodama interviu „Stiliui“ Aušra nežinojo, kas yra nusikaltimo vykdytojai, ji nuoširdžiai tikėjo, kad po tėvų netekties artimiausias žmogus jai liko brolis Audrius.

Mergina nesmerkė savo brolio, kai jis netrukus po tėvų mirties buvo suimtas su dar dviem jaunuoliais už nepilnametės sumušimą ir išžaginimą. Aušra į kalėjimą jam rašė laiškus, nešė maistą.

Iki šeimą ištikusios tragedijos Aušra su tėvais ir broliu gyveno erdviame name gražioje Kauno Žaliakalnio vietoje. Kai neliko tėvų, name tapo nyku ir tuščia.

„Ateityje nenorėčiau gyventi šiame name. Jį išlaikyti mums su broliu labai sunku. Galvojame namą parduoti. Nelengva susitaikyti su tokia mintimi, juk tiek metų čia praleidome“, – anuomet kalbėjo aštuoniolikametė A.Paškauskaitė, besimokanti Kauno Kalniečių vidurinės mokyklos dvyliktoje klasėje.

Tėvų netektis daug ką pakeitė merginos gyvenime. Gabi sportinių šokių šokėja, trenerių Jūratės ir Česlovo Norvaišų mokinė, buvo priversta palikti sportą po to, kai ilgametis jos šokių partneris Donatas Načajus atėjo pas ją su gėlių puokšte, padėkojo už bendradarbiavimą ir pranešė apie išsiskyrimą.

„Donatas yra geros širdies. Nežinau, kodėl jis nusprendė su manimi nebešokti. Gal suprato, kad neturėsiu pinigų šokiams?“ – svarstė Aušra, po tragedijos gyvenusi iš 250 litų našlaitės pašalpos.

– Skaitant nuoširdų jaunos merginos interviu šiurpas nuvilnija žinant, kokie siaubingi išbandymai jūsų dar laukė ateityje. Ką jums buvo sunkiau pakelti – tėvų netektį ar tai, kad nusikaltimą suplanavo ir įvykdė jūsų brolis?

– Tėvų mirtis buvo didelis sukrėtimas, bet aš ilgą laiką gyvenau apimta kažkokios iliuzijos, bandydama save įtikinti, kad nieko neatsitiko, kad jie dar grįš. Gyvenau tarsi už realybės sienų ir ne iš karto suvokiau, kad jų tikrai nėra. Gal kad buvau labai jauna, mano pasąmonė, gelbėdama psichiką, blokavo įsisąmoninimą, kad jie išėjo amžiams. Tragedijos skausmas mane užvaldė vėliau.

Tačiau didžiausias smūgis ištiko, kai buvo išsiaiškinta, kad kaltininkas yra mano brolis.

Tada labai pašlijo sveikata, negalėdavau užmigti. Teisme turėjau klausytis, kaip viskas buvo planuojama, kaip viskas vyko. Liudytojai davė parodymus, viešai buvo rodomi nužudytų tėvų daiktai iki kraujuotų apatinių kelnaičių.

Tada atėjo suvokimas, kad tėvai tikrai nebegrįš ir kad aš praradau ne tik juos, bet ir absoliučiai viską, likau visiškai viena.

– Grįžtant prie „Stiliaus“ žurnalo, kur jūs šypsotės viršelyje, tragedija jau įvykusi, 1999 m. laimėjote gražiosios kaunietės titulą. Iš kur tada sėmėtės stiprybės? Po tokio sukrėtimo dažnas norėtų nugrimzti į nebūtį, užsidengti galvą antklode ir nieko aplinkui nematyti. Prisiminkite, kaip ruošėtės grožio konkursui? Gal jis tapo savotiška atgaiva po patirto skausmo ir liūdesio akimirkų?

– Pasitikėjimo savimi eidama į tą konkursą nejutau. Pati nebūčiau dalyvavusi. Likus keletui savaičių iki konkurso finalo renginio režisierei paskambino mano šokių treneriai Jūratė ir Česlovas Norvaišai ir paklausė, ar galėčiau jame dalyvauti.

Jie sakė, kad po tėvų nužudymo namuose padėtis liūdna, o man, linkusiai į depresiją, būtų naudinga prasiblaškyti. Prieš metus į šio konkurso atranką mane, 16-metę, buvo nuvedusi mama, tačiau manęs nepriėmė dėl jauno amžiaus.

Kitais metais konkurso taisyklės skelbė, kad pretenduoti į gražiausios kaunietės vardą gali tik sulaukusios 18 metų ir vyresnės merginos, tad aš net nebandžiau laimės. Bet į atranką atėjo daug merginų, neturinčių aštuoniolikos, todėl buvo padaryta išimtis – priimtos metais jaunesnės konkursantės.

Į konkursą atėjau gerokai pavėlavusi, likus dviem savaitėms iki finalo, ir turėjau vytis į priekį pažengusias merginas.

Džiaugsmo per repeticijas nejutau. Merginos nebuvo draugiškos, kai kurios net nesikalbėjo. Kiekvieną kartą repetuodama svarstydavau: ką čia veikiu? Tiesiog iš inercijos keldavausi ir eidavau, kaip ir į mokyklą. Atrodo, kad tam tikrą etapą gyvenau kaip užprogramuotas robotas. Daug ką prisimenu lyg per rūką.

Po konkurso „Gražioji kaunietė“ buvo pasklidę gandai, kad nugalėjau negarbingai, esą papirkau komisiją. Iš ko, kaip? Po pergalės mane pasveikino tik kelios konkurso dalyvės.

O kad kas nors būtų žinojęs, kaip sunkiai ruošiausi finaliniam pasirodymui! Visa laimė, kad tuo metu brolis buvo uždarytas kalėjime, tad turėjau bet šiek tiek ramybės.

Pinigų stigo. Draugė paskolino suknelę, bateliams šiaip ne taip pinigų surinko močiutė. Mes jų ieškojome po visą Kauną – reikėjo, kad būtų pigūs ir neblogai atrodytų.

– Po konkurso, kaip sakėte, sulaukėte kitų dalyvių priešiškumo, pavydo. Vėliau kalbėdama apie tai sakėte: „Ko man pavydėti: našlaitės dalios, skurdo, vienišumo?“

– Iki šiol mane lydi pavydo, priešiškumo šleifas. Gal kad išvaizdą Dievulis atseikėjo geresnę? Visada sakau, kad man tikrai nėra ko pavydėti.

Tegu tas, kuris pavydi, pastato save į mano vietą ir pasimatuoja mano gyvenimą. Ar tikrai norėtų keistis vietomis? Po tėvų netekties kelią turėjau prasiskinti pati, nusipirkti namus. Kartais keista, kad žmonės kituose mato tik ploną fasado paviršių.

Kalbant apie konkursą, nepykstu dėl negatyvaus požiūrio. Merginos buvo jaunos, daug ko nesuprato, neturėjo gyvenimiškos patirties.

– Kur ieškojote atramos po tėvų netekties?

– Vienu metu kreipiausi į psichologus, bet man nelabai padėjo. Visas negandas įveikiau pati.

Kita vertus, kai mintimis grįžtu į praeitį, sunku suvokti, kaip viską išgyvenau. Manau, kad antrą kartą to neišgyvenčiau. Protu nesuvokiama, kaip viską įveikiau, išsaugojau pamatines vertybes, nenuėjau blogais keliais.

– Asmeninė tragedija, nutikusi jaunai mergaitei, privertė užaugti ir tapti brandžia asmenybe. Gijimo laikotarpis buvo sunkus, be to, sulaukdavote apkalbų, kai po tėvų mirties vėl ėmėte šokti, esą linksminatės ir negerbiate tėvų atminimo.

– Per laidotuves buvau tvirtai nusprendusi atsisveikinti su šokiais. Grįžti įkalbėjo treneriai.

Jie tiesiog tempė mane už ausų, kad nesustočiau, suprato, jog kitaip psichologiškai galiu palūžti. O kiti mane smerkė.

Net mokytojai stebėjosi, kaip gedulo metu galiu šokti. Jiems atrodė, kad pramogauju. Bet sportiniai šokiai – ne pramoga, o darbas. Treniruotės padėdavo negalvoti apie tragediją.

Daug kam užkliuvo ir balta drabužių spalva, mano mėgstamiausia. Pusė kvartalo replikavo, kaip nepadoru nepraėjus metams po tėvų mirties dėvėti baltos spalvos drabužius. Lyg nuo to būčiau mažiau gedėjusi savo tėvų. Kritikuojantys net nesusimąstė, kad gal neturiu ko valgyti, gal reikia paguodos.

Giminės ir tėvų draugai po tragedijos faktiškai nusisuko. Kai brolis buvo teisiamas dėl merginos sumušimo ir išžaginimo, aš jo per daug nesmerkiau, maniau, kad tėvų mirtis jį paskatino nusikalsti.

Bet kai jis grįžo iš kalėjimo, prasidėjo didysis košmaras. Tėvų puoselėtuose namuose kiaurą parą vykdavo linksmybėms su alkoholio upėmis ir laisvo elgesio moterimis.

Savo kambaryje miegodavau su drabužiais, nes užeiti į kambarį galėjo bet kas. O iš ryto reikėjo eiti į mokyklą.

Į savo namus mane, svetimą mergaitę, priėmė tuomečio draugo Mindaugo tėvai – teisininkai Algimantas ir Laima Smolskai.

Nors vėliau mūsų keliai su Mindaugu išsiskyrė, jo tėvai manęs neišsižadėjo ir nepaliko. Laimą iki šiol sveikinu Motinos dienos proga. Ji mane daug ko išmokė, net ruošti maistą.

Gyventi į Smolskų namus išėjau pasiėmusi vos kelis drabužius, o kai po kiek laiko apsilankiau tėvų namuose, nustėrau – mano kambarys buvo tuščias. Kvaišalus vartojęs brolis čigonams pusvelčiui pardavė spintas su visais juose buvusiais drabužiais.

Netrukus nebeliko nei to namo, nei sukaupto turto. Buvo paskelbtas bendrovių bankrotas, daiktus ir nekilnojamąjį turtą pusvelčiui pardavė Audrius. Su manimi turtą oficialiai pasidalinęs perpus, vos išėjęs iš notarų biuro ėmė kaulyti pinigų. Vėliau tai darydavo jėga, smaugdamas.

– Dažnai tėvai stengiasi kaip išmanydami sukurti finansinį ir materialinį pamatą savo vaikams. Jūsų tėvai buvo verslininkai, turėjo erdvius namus, ne vieną sėkmingą verslą ir tikriausiai manė, kad sukauptas kapitalas liks atžaloms. Koks palikimas jums liko iš didelių tėvų turtų?

– Beveik nieko neliko. Viskas buvo arba giminių išgrobstyta, apgaulės būdu pasisavinta, arba brolio iššvaistyta.

Pavyko išsaugoti nuotraukų albumus, tėvų vestuvinius žiedus. Norėčiau kada nors iš jų pasidaryti amuletą, bet dar nepribrendau.

– Kada pradėjote įtarti, kad dėl tėvų nužudymo gali būti kaltas jūsų brolis?

– Iš tikrųjų tai suvokiau labai anksti, tik su tomis dvejonėmis gyvenau ilgą laiką. Kartą būdama Palangoje susitikau su vienais pažįstamais. Jie išsikalbėjo, jog Audrius, pavartojęs narkotikų, išsidavė, kad tai jo darbas. Teisininkams Smolskams papasakojau, kas mane slegia. Jie padėjo kreiptis į teisėsaugą. Savo brolio jau nebijojau, jis tuo metu dėl narkotikų vartojimo į žmogų jau nebuvo panašus.

Pasakiau, kad kai buvo įvykdytas nusikaltimas, jo namuose nebuvo. Anksčiau kažkodėl Audrius liepė man sakyti priešingai.

Kurį laiką nesupratau, kam to reikia, o gal per daug ir nesiaiškinau, nes bijojau brolio grasinimų, neadekvataus elgesio. Kai panaikinau Audriaus alibi, kai kurie žmonės mane smerkė, kodėl anksčiau to nepasakiau.

Jie nežino, kaip jo bijojau. Audrius iš namų mane išleisdavo tik į mokyklą, kitu atveju durys būdavo užrakintos. Jis nenorėjo, kad kas nors pamatytų jo puotas, orgijas, nuogas merginas.

– Kaip brolis elgėsi per laidotuves ir po jų? Ar nebuvo ženklų, kad elgiasi neįprastai?

– Jis sugebėjo maskuotis. Pirmą naktį, kai sužinojome apie tėvų nužudymą, su broliu visą naktį nemiegojome. Jis mane guodė, ramino, sakė, kad viskas bus gerai, kad manimi pasirūpins. Ir aš juo labai tikėjau. Tada tikrai nemaniau, kad jis – žudikas.

Kai melo uždanga nukrito, buvo praėję keleri metai. Tada susimąsčiau, kaip Audrius visą tą laiką turėjo jaustis. Juk nusikaltimas turėjo graužti iš vidaus. Svarsčiau, kad į narkotikus su dar didesne jėga įniko ne veltui. Jam nuolat turėjo sapnuotis košmarai.

Prisimenu, kai gyvenau namuose, ant stalo stovėjo įrėminta tėvų nuotrauka. Audrius ją visada užversdavo.

– Ar dabar neramūs sapnai mažiau kankina, ar pavyko atgauti ramybę?

– Sapnai nebekankina, bet žinau, kad su šia istorija gyvensiu visą gyvenimą. Per tuos metus, kol brolis sėdėjo kalėjime, viskas palengva stojo į savo vėžes, pradėjau gyventi įprastą gyvenimą, sutikau vyrą, apie kokį galėjau tik pasvajoti, sukūriau gražią šeimą.

Tačiau po 14 metų Audrius išėjo į laisvę. Užliejo skaudžių prisiminimų banga, pradėjau nerimauti dėl savo vaikų, jei sugalvotų juos pagrobti, reikalauti išpirkos.

Tai baisus žmogus, jam neegzistuoja jokios ribos. Mėnesį nemiegojau, teko varstyti gydytojų kabinetų duris.

Išėjęs iš kalėjimo Audrius socialiniuose tinkluose parašė, kad nori susitikti. Tuomet atrodė, kad turiu jį morališkai palaikyti, nes jis bus atstumtas visuomenės, visi į jį žiūrės kaip į recidyvistą. Maniau, kad esu vienintelis žmogus, kuris gali jam suteikti stiprybės.

Susitikusi negalėjau žiūrėti jam į akis. Iki šiol prisimenu jo siaubą keliantį žvilgsnį. Jis daug verkė. Pasakiau, kad atleidžiu, nebepykstu. Naiviai tikėjausi, kad tiek metų kalėjime praleidęs žmogus į laisvę išeis pasikeitęs.

Netrukus sužinojau, kad vėl įsitraukė į nusikalstamą veiklą. Dabar jis vėl įkalintas. Niekada daugiau nebandysiu su juo susitikti. Nematau prasmės ir noro.

Visą interviu skaitykite naujausiame  „Lietuvos ryto“ žurnalo „Stilius“ numeryje.