Kazimiera Prunskienė – tai legenda, tai moteris, pasiekusi svaiginančią karjerą. Nes reikiamu laiku atsirado reikiamoje vietoje – jaunai Lietuvos valstybei prieš tris dešimtmečius reikėjo naujų vadovų.
K.Prunskienės fotografija puošė 2000 m. lapkričio 24 d. „Stiliaus“ viršelį. Tada ji kalbėjo apie savo darbus, politinę veiklą, sakė, kad rašo mokslinius straipsnius, kad laiko asmeniniam gyvenimui visuomet trūksta. Tačiau niekas nesitikėjo, kad pasaulio įtakinguosius per vieną mėnesį aplankiusi ir po šių kelionių Gintarine Ledi praminta ekspremjerė atsidurs neįgaliojo vežimėlyje. Tokia darbšti, veikli, nuolat įvykių sūkuryje! Regis, sveikata nesiskundusi. Tačiau – netausojusi savęs.
2012 m. vasario 26 d., per gimtadienį, K.Prunskienę ištiko insultas. Vilniaus universitetinėje greitosios pagalbos ligoninėje jai buvo atlikta sudėtinga galvos smegenų operacija. Insultas moteriai pažeidė kairįjį smegenų pusrutulį, ją ištiko dešinės pusės paralyžius.
Kiek atsigavusi ji pradėjo reabilitaciją Vilniuje, Santaros klinikose. Kai sustiprėjo, du kartus beveik po pusę metų gydėsi viename Maskvos reabilitacijos centre. Ten ją lydėjo vyresnioji dukra Rasa Vaitkienė. Liga iš esmės pakeitė K.Prunskienės gyvenimą – atėmė dešinę ranką ir sklandžią kalbą, ji juda neįgaliojo vežimėliu. Tačiau ir gydytojai, ir šeima padarė stebuklus – ekspremjerė šauniai laikosi, mokosi rašyti kaire ranka, prilaikoma, su lazdele rankoje gali pavaikščioti po kambarį, pastovėti lauke. Tačiau kalba sunkiai – svetimas žmogus ne visada ją suprastų.
„Mamos insultas buvo labai sunkus. Dabar jos būsena stabili. Aišku, didelių pokyčių esant tokiai ligai, ko gero, ir būti negali. Bet mes džiaugiamės, kad mamos būsena stabili. Jos kalba po truputį gerėja, bet vis tiek dar labai ribota. Taip pat ir judėjimas“, – pasakojo R.Vaitkienė.
Po insulto ir reabilitacijos K.Prunskienė apsigyveno sūnaus Vaidoto Prunskaus šeimoje Švenčionių rajone, Kaltanėnų miestelyje, nes jai reikalinga kasdienė priežiūra. Sūnus ten turi nuosavą namą ant ežero kranto. „Mamai ten labai gerai. Graži aplinka, ramybė. Ypač smagu vasarą būti lauke, – sakė R.Vaitkienė. – Brolis ja labai rūpinasi. Jam tenka pagrindinis rūpestis, padeda ir pagalbininkė. Mes su sese savaitgaliais pasikeisdamos atvažiuojame. Kai mama susirgo, tai mus, vaikus, sutelkė. Mūsų santykiai pasidarė artimesni, dažniau bendraujame. Ir, aišku, viskas sukasi apie mamą.“
Tačiau vasaras ekspremjerė leidžia savo jau mirusios motinos sodyboje prie Labanoro girios. Norėdamos šiek tiek atlaisvinti brolį vasarą seserys Rasa ir Daivita mamą išsiveža, kaip sako, į kaimą ir broliui duoda atsipūsti. K.Prunskienė domisi tuo, kas vyksta, per televizorių stebi naujienas. Kai pradėjo sklisti informacija apie koronavirusą ir COVID-19, ekspremjerė gaudė tas žinias, buvo labai susirūpinusi, įsibaiminusi.
„Ir mes labai atsakingai į tai žiūrėjome – virusas tokiam ligoniui būtų itin pavojingas. Pradžioje ir mes patys buvome apimti įtampos, tad izoliavomės. Mama išgyveno, kaip čia bus su ekonomika, su žmonėmis, su algomis. Anksčiau ji buvo aktyvi, galėjo ir savo pamąstymais, ką daryti, kaip elgtis tokioje situacijoje, pasidalinti, o dabar tik stebėtoja“, – pasakojo R.Vaitkienė.
Negana to, kad K.Prunskienė buvo labai veikli ir jos visur būdavo pilna, ji dar buvo ir gera šeimininkė. Tačiau sukiojimąsi aplink puodus jai teko pamiršti.
Kokiais patiekalais ją palepina sūnus su marčia ir dukterys? Anot Rasos, mama visada buvo nereikli maistui, stengiasi kuo mažiau jiems rūpesčių sukelti. Tačiau jie savo ruožtu stengiasi, kad viskas būtų skanu, kad mamai patiktų.
„Kai prasidėjo grybų sezonas, kepu grybus, verdu grybų sriubą, brolis žuvų pagauna. Va, kaip tik baigiau darinėti gražius karosus ir tuoj kepsiu pietums. Žuvį mama labai mėgsta. Ir mėlynes. Vakar virėme mėlynių „zacirką“, – pasakojo Rasa ir paaiškino, kas per daiktas ta „zacirka“. Tai – saldi mėlynių sriuba su „kleckučiais“, jų krašto patiekalas.
K.Prunskienė ne kartą stipriai nukentėjo nuo vagių. Ir insultas ją ištiko po stambios vagystės. Vidury dienos į Lietuvos liaudies partijos (LLP) būstinę užsukęs vagis iškraustė jos rankinę ir pasisavino per 30 tūkstančių litų. Po mėnesio K.Prunskienę ištiko insultas. Ko gero, ši vagystė išprovokavo ligą?
„Tikrai ne. Tai tiesiog sutapimas, – tvirtino R.Vaitkienė. – Galiu atsakingai pasakyti, ir mama tai patvirtintų, – tai buvo trumpalaikiai nemalonumai. Bet ji dėl tokių dalykų neužsiciklindavo. Ji visada sakydavo: jeigu kažkas pasiėmė, vadinasi, tam žmogui labiau reikėjo. Net stebėtinai lengvai ji visa tai pakeldavo.
Jeigu vagis būtų atėjęs ir atsiprašęs, ji būtų iš karto atleidusi ir net nepareikalavusi grąžinti to, ką pavogė. Ji padėdavo visiems, kas į ją kreipdavosi. Ji visada tikėjo, kad yra stipri, veikli, kad užsidirbs. Dėl ko ji sielodavosi, tai dėl kaltinimų bendradarbiavus su KGB, buvus Šatrija, tai dešimtmečius jai buvo primetama, nors teismas ją išteisino. Metų metus tai tęsėsi ir vis atsikartodavo tie visi žaidimai prieš rinkimus. Manau, tie dalykai ir nervų daug kainavo, ir sveikatos tikrai nepridėjo.“
R.Vaitkienė prisiminė, kokia mama buvo aktyvi ir darbinga. Ji net naktį keldavosi prie darbo. Porą valandų pamiegojusi keldavosi ir sėsdavo prie straipsnio, kitų darbų. Tada vėl porą valandų pamiegodavo ir jau 8 valandą pasitempusi būdavo darbo vietoje. Taip ilgai vežti neįmanoma. Ji tempė per didelį krūvį. Ne, ne nuo Sąjūdžio pradžios – visą gyvenimą. Nuo mažens. Ji pati save sudegino?
„Iš dalies pati, iš dalies – oponentai. Visą laiką kaldami prie kryžiaus irgi pagreitino procesą. Dabar sunku atsekti, kas turėjo lemiamos įtakos. Turbūt toks žmogaus likimas“, – apibendrino R.Vaitkienė.
K.Prunskienė – viena Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrėjų. Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarė. 1990–1991 m. ministrė pirmininkė pirmojoje Vyriausybėje. Triskart Seimo narė, žemės ūkio ministrė, kandidatė į prezidentus. Habilituota ekonomikos mokslų daktarė. Profesorė.
K.Prunskienė buvo tikra darboholikė. Jos visur būdavo pilna – darbas, dalykiniai susitikimai, įvairūs rinkimai į svarbiausius postus, partijų steigimas, bendravimas su žmonėmis. Ji spėdavo visur. Lietuvos spauda apie ją rašė labai daug – lyg apie roko ar kino žvaigždę.
Anuos laikus jai primena pirmosios Vyriausybės nariai, Kovo 11-osios išvakarėse susirenkantys pas jiems vadovavusią buvusią premjerę.
Ji buvo ir garbinama, ir smerkiama, patyrė bendražygių išdavysčių. 2009 m. gegužę žurnalistės paklausta, kurį sprendimą priimti buvo sunkiausia, K.Prunskienė atsakė taip: „Asmeniniame gyvenime – skirtis su pirmuoju vyru. Išgėręs mano vyras tapdavo kitu žmogumi. Tai apsunkindavo mūsų gyvenimą.
Politikoje – atsistatydinti iš premjero pareigų pirmojoje Vyriausybėje. Tada tvyrojo didelė įtampa – tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Ypač tarp Lietuvos ir SSRS vadovų, tarp Vytauto Landsbergio ir manęs, tarp Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo ir Vyriausybės buvo atsiradusi didžiulė takoskyra. Savo atsitraukimu tą įtampą bandžiau mažinti.“
Per svarbiausias šventes ji pasipuošdavo Minervos sege. Šiuo prizu 1991 m. lapkritį Romoje ji buvo apdovanota už darbą atkuriant Lietuvos nepriklausomybę.
Visus K.Prunskienės apdovanojimus, vardus, titulus išvardyti būtų sunku. Net jos oponentai pripažino, kad ji – viena daugiausia šalyje pasiekusių moterų ir politikų.
O gal aukštuose valstybės postuose buvę vyrai jai pavydėjo premjero posto ir šlovės, įžvalgaus proto, logikos ir populiarumo? Vyrų politikų ji buvo stumiama į šalį.
Premjerystės metai paliko ryškią žymę K.Prunskienės gyvenime. Viena jų – nepamirštamas Gintarinės Ledi epitetas.
1990 m. gegužę ją priėmė – neįtikėtina tuomet sėkmė – Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas George’as Bushas vyresnysis, Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher, Prancūzijos prezidentas François Mitterrand’as, Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis. Birželį ji susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II.
Tai buvo ženklas, kad artėja diena, kai nepriklausoma Lietuvos valstybė sulauks oficialaus Vakarų pripažinimo.
Bet ir prausė ją pakankamai. Kai 2004 m. birželį K.Prunskienė dalyvavo rinkimuose į prezidentus, dar kartą buvo priminta, kad ji nesugeba derinti viešųjų ir privačių interesų. Į viešumą ir vėl iškilo daug faktų, leidžiančių abejoti politikės ir jos šeimos verslo skaidrumu.
Tada, prieš 20 metų, duodama interviu „Stiliui“ K.Prunskienė neslėpė, kad pirmoji jos santuoka iš pat pradžių nebuvo sėkminga. Išsiskyrusi su pirmuoju vyru Povilu Prunskumi, su kuriuo pragyveno 19 metų, ji viena užaugino ir ant kojų pastatė tris vaikus: dvi dukteris ir sūnų.
Nutraukusi santuoką dar prieš Sąjūdį gabi moteris pasijuto lyg ant sparnų – tuo metu prasidėjo jos, kaip ekonomistės, o vėliau ir kaip politikės, karjera.
„Skyrybos su vyru tarsi atrišo tai, ką buvo davę tėvai ir Dievas. Atsirado jėgų dirbti, kurti, eiti į priekį“, – tada „Stiliui“ pasakojo ekspremjerė. Populiari politikė neslėpė, kad Sąjūdžio metais teko bendrauti su daugybe vyrų, kurie išsiskyrusiai moteriai kartais rodydavo ir asmeninį dėmesį. Tačiau tuo metu ypač intensyviai dirbusiai moteriai tiesiog nelikdavo nei jėgų, nei laiko asmeniniam gyvenimui.
Tapusi premjere K.Prunskienė dažnai girdėdavo oponentų replikas. „Kai skleidžiami gandai ir apkalbos, moteris yra pažeidžiamesnė nei vyras, – tada sakė ir šilto, ir šalto mačiusi politikė. – Mano oponentai ieškodavo bent menkiausios progos sukurti kokią nors nebūtą istoriją – tai ministrų kabinetą suformavau iš potencialių jaunikių, tai su A.Brazausku šalia sėdime...“
Antrą kartą K.Prunskienė ištekėjo po keletą metų trukusios darbinės, o vėliau ir artimesnės draugystės. Po santuokos nutilus apkalboms ji pasijuto saugesnė psichologiškai.
Tačiau santykius su antruoju vyru Algimantu Tarvydu nuolat trikdė... politika. Jų bendras gyvenimas truko ketverius metus. Aktyvios ir tuo metu ypač populiarios politikės santuokai koją pakišo jos visuomeninė sėkmė už namų sienų.
„Stiprios moters sėkmė žeidžia vyro ambicijas. Tuomet šeimoje prasideda nesveika konkurencija, kuris iš jų – vyras ar žmona – yra svarbesnis“, – skaudžias gyvenimo pamokas prisiminė K.Prunskienė.
Nuo pat pirmų savo karjeros dienų ekonomistė buvo įpratusi bendrauti tik su vyrais. Tapusi premjere K.Prunskienė nė kiek nesutriko, kad ministrų kabinete – vien vyrai.
„Žinojau, kad kiekvieną mano žodį jie vertins kaip pažeminimą ir nuvertinimą, nes patriarchalinėje visuomenėje vyrams sunku ramiai reaguoti, kai vadovauja moteris, – tada savo patirtimi „Stiliuje“ dalijosi K.Prunskienė. – Tad tapusi premjere pirmiausia pasistengiau sureikšmindama pamaloninti kiekvieną savo pavaldinį. Savo ministrams pasakiau, kad kiekvienas jų yra savo srities premjeras.
Man nerūpėjo su jais konkuruoti dėl pirmojo vyro vaidmens, ką pirmiausia darė po manęs paskirti premjerai. Man visuomet rūpėjo rezultatas, o ne savojo „aš“ sureikšminimas. Manau, kad tai būdinga moteriai.“
Laikas tik parodė, kad jos vadovavimo taktika buvo teisinga, – pirmosios Vyriausybės nariai, nors jų gretos šiek tiek praretėjo, iki šiol susitinka neoficialioje aplinkoje.
Ši moteris visuomet buvo tarp vyrų, tačiau asmeniniame gyvenime taip ir nerado to vienintelio. Užtat susilaukė trijų vaikų, pulko anūkų. Dauguma anūkų – jau suaugę ir gyvena savo gyvenimą.
2020-ieji K.Prunskienei – derlingi: gimė du proanūkiai – berniukas ir mergaitė. Dar viena proanūkė jau greitai turi pasibelsti į šį pasaulį.
