„Tai buvo pirmas toks ilgas sustojimas mano gyvenime“, – prisipažino lietuvė, lygiai prieš dešimtmetį baigusi įspūdingą dviratininkės karjerą ir nusprendusi atsiduoti šeimai bei įvairiems labdaros projektams.
Sugriuvę planai, dėl viruso grėsmės atšauktos birželį turėjusios vykti E.Pučinskaitės vardu pavadintos varžybos, kasmet sutraukiančios būrius dviratininkų mėgėjų, vis dar kaustanti nežinomybė dėl ateities.
Tačiau sportininkės balse negirdėti nei pykčio, nei nusivylimo. Ji atvira – sportas išmokė sukąsti dantis. O iki šiol gerai atmintyje likęs skausmas, kai atviru keliu teko minti pedalus finišo link, primena, kad viskas yra įveikiama.
Didžiausią krizę po Antrojo pasaulinio karo išgyvenanti Italija ruošiasi renesansui – pandemija traukiasi, kone visą pavasarį žmones namuose įkalinusio karantino gniaužtai laisvėja.
Gyvenimas pamažu ima tekėti įprasta vaga, nors kaukės ir privalomi atstumai primena, kad atsipalaiduoti negalima.
Daug metų Toskanoje gyvenanti E.Pučinskaitė ant dviračio sėdo vos tik buvo panaikintas draudimas sportuoti lauke.
Prisipažino tiesiog mynusi žiūrėdama į plytinčius vynuogynus ir mėlyną dangų. Nors tai buvo įprasta jos trasa, jausmas šį kartą buvo kitoks.
„Bandžiau įkvėpti gyvenimo“, – žurnalui „Stilius“ sakė dviračių sporto čempionė, mielai sutikusi papasakoti apie namuose izoliavusį karantiną, akimirksniu prabėgusį dešimtmetį nuo karjeros pabaigos, šeimą ir lietuvybę.
Apie tai, ką reiškia solidarumas ir kodėl nedvejodama sutiko savo pasaulio čempionės marškinėlius atiduoti labdaros aukcionui, per kurį surinkti pinigai buvo skirti plaučių ventiliavimo aparatams pirkti.
– Italija pradeda atsitiesti po šalį paralyžiavusios pandemijos ir net 70 dienų trukusio griežto karantino. Edita, kaip išgyvenote šį precedento neturintį laikotarpį, kai be svarbaus reikalo nebuvo galima net išeiti iš namų?
– Labai greitai atėjo suvokimas, kad tai yra proga pažiūrėti į pasaulį kitomis akims. Stabtelėti, nes gyvenimas, lėkęs dideliais šuoliais, staiga pradėjo plaukti ramiai.
Buvo galima ant ko nors pykti, sėdėti socialiniuose tinkluose arba valgyti nuo ryto iki vakaro ir priaugti 20 kg.
Bet buvo galima pasiimti iš to karantino ir gerąją jo pusę. Laikas anksčiau prabėgdavo greitai, kaip šniokščiančio krioklio vanduo.
Sportuodama niekada neturėjau jokio sustojimo, mano gyvenimas buvo nuolatinis bėgimas nemažinant greičio, spaudžiant 150 kilometrų per valandą greičiu.
Metų metais mes nematydavome net jūros, nes „Giro d’Italia“ vykdavo liepą, po to taip pat negalėdavai atsipalaiduoti. Buvo nuolatinė psichologinė ir fizinė įtampa.
Vėliau gimė vaikai, įsitraukiau į solidarumo projektus, gyvenimas ir toliau lėkė dideliais šuoliais. O dabar buvo duota galimybė pradėti kvėpuoti ramiai.
Todėl iš karto supratau, kad reikia ta galimybe pasinaudoti, nes ji netruks labai ilgai. Buvo proga pamąstyti, paskaityti. Dar kartą su vaikais perskaičiau vieną savo mėgstamiausių knygų – Antoine’o de Saint-Exupery „Mažąjį princą“.
Buvo proga prisiminti, kokie esame trapūs, nors bandome atrodyti stiprūs. Tai buvo periodas, kuris man, viena vertus, patiko.
Buvo sunku psichologiškai, bet turėjome progą sustoti ir apmąstyti, kokiame kelyje esame. Kad esame laimingi, nes gyvename šalyje, kuri turi visas galimybes gydyti ir gelbėti gyvybes.
Atėjo suvokimas, kad reikia būti pasiruošusiam viskam, ir galbūt tai net paskutinis kartas, kai vieną dieną turi viską ir staiga nebegali laisvai įkvėpti net gryno oro.
Tai buvo tikras smūgis, bet, kita vertus, ir galimybė įvertinti tikrąsias vertybes, kurias visi lyg ir žinome, bet greitai pamirštame.
– Sportiškam žmogui turėtų būti labai sunku susitaikyti su tokiu priverstiniu sustojimu. Tačiau pati prisipažinote, kad būtent sporto išugdytas gebėjimas sukąsti dantis labai padėjo. Ne tik šiuo sunkiu periodu.
– Man iš tiesų labai padėjo sportas ir sportinis ugdymas. Visus tuos 10 metų, kurie jau praėjo nuo karjeros pabaigos, ir dabar.
Sportas užgrūdina. Per tuos mėnesius buvo tikrai sunkių momentų: ta pati dienotvarkė, tos pačios sienos, tie patys 200 metrų nuo namų, kuriuos buvo leidžiama nueiti.
Suvokimas, kad esi suvaržytas, gniuždo. Juk laisvės jausmas buvo lyg savaime suprantamas dalykas, nebevertinome to kaip vertybės.
Buvo nelengva man, vaikams, kurie buvo pavargę. Reikėjo daug pakantumo. Buvo akimirkų, kai net artimiausia ateitis buvo visiškai neaiški, negalėjai pasižymėti kalendoriuje datos, kada visa tai baigsis.
Tačiau tuomet prisimindavau patirtus sunkius momentus ir man pasidarydavo labai paprasta. Sakydavau sau: dabar nesunku, prisimink, kada iš tiesų buvo sunku. Juk nebuvo bado. Mes nerizikavome gyvybe.
Žmonės baltais chalatais tai darė dirbdami paromis, tai prieš juos reikia lenktis ir nedejuoti. Mūsų tik prašė likti namie. Gaila, kad kai kas to pavojaus dar nesuvokė ir net dabar nenori laikytis privalomų atstumų.
Pikta, nes nežinome, kaip viskas klostysis, ar vaikai galės grįžti į mokyklas, ar dėl neatsakingo elgesio rudenį nebus tos antrosios bangos, apie kurią daug kalbama. Turime suprasti, kad viskas priklauso nuo mūsų.
Kita vertus, dabar gera kalbėti, nes blogiausia praeityje. Net jei ir ateitų antroji banga, ji greičiausiai nenusineštų dar 30 000 gyvybių. Nes Italija daug ko išmoko.
– Italija buvo pirmoji Europoje susidūrusi su virusu ir tapo tarsi šios kovos simboliu. Nors Toskanoje virusas nespėjo įsišėlti taip, kaip Lombardijoje, ar buvo tokių momentų, kai buvo baisu?
– Sunkiausia padėtis buvo pirmąjį mėnesį. Italija buvo pirmoji Europoje ir tikrai nebuvo tam pasiruošusi. Medikai neturėjo kaukių, jie ėjo pas ligonius plikomis rankomis, daugiau kaip pusantro šimto medikų mirė.
Kitos šalys vėliau ėmė pavyzdį iš Italijos, tačiau čia taip pat nebuvo apsieita be klaidų. Jų visi pridaro. Vis dėlto manau, kad buvo žengti teisingi žingsniai, nes pirmas dalykas, kurį buvo bandoma daryti, – gelbėti žmonių sveikatą.
Dabar yra daug nežinomybės dėl ekonomikos, daug bedarbių, daug kas iki šiol nežino, ar galės atidaryti savo verslus.
Prireiks daug laiko, kol grįšime į tą gyvenimą, kuris buvo, bet žingsniai buvo teisingi. Mus visus tikrai labai sukrėtė, kad žmonės mirė, o su jais negalėjo atsisveikinti net artimieji.
Vienas mano draugas iš dviračių klubo taip pat buvo gydomas ligoninėje gerą mėnesį. Jaunas 40 metų žmogus, kuris dabar grįžo į dviračių sportą.
Mūsų miestelyje užsikrėtė visa gerai visiems pažįstama šeima, turėjusi populiarų restoraną. Mes labai greitai suvokėme, kad tas virusas tikrai yra, jis neišgalvotas, kad jis klastingas, kad gali užklupti ir sveikus.
– Italija žavėjo pasaulį solidarumu, kai dainavo balkonuose, o šalies verslininkai aukojo ligoninėms dešimtis milijonų eurų. Jūs taip pat nuolat dalyvaujate įvairiuose labdaros projektuose, prisidėjote ir šį kartą renkant pinigus su COVID-19 kovojančioms ligoninėms.
– Buvo organizuojamas aukcionas Bergamo miesto, kurį koronavirusas palietė ypač skaudžiai, ligoninei paremti. Į tą misiją buvo įtraukta daug sportininkų, paprašė ir manęs.
Man buvo didelė garbė paaukoti savo pasaulio čempionės marškinėlius, kurių vertė didžiausia, tokiam kilniam tikslui.
Juos įsigijo Bergamo dviračių muziejus. Už aukcione surinktus pinigus Bergamo ligoninei buvo nupirktas plaučių ventiliavimo aparatas. Pradžioje jų labai trūko.
Kitą žingsnį žengėme su „Avis Bike Pistoia“ klubu, kuriam dabar priklausau. Padarėme kelis dalykus. Mūsų klubas skatina kraujo donorystę, visi jo nariai neatlygintinai duoda kraujo.
Mes nusifotografavome ir priminėme visiems, kad donorų kraujas, nepaisant siaučiančios pandemijos, labai reikalingas. Mes norėjome paraginti ir parodyti, kad tai nepavojinga, kad procedūra visiškai saugi.
Mes visi davėme kraujo ir plazmos. Tuo metu donorų tikrai trūko ir po mūsų akcijos nutiko labai nuostabus dalykas – sulaukta didelio donorų antplūdžio, net mūsų klubo prezidentas buvo nustebęs.
Birželio 22-ąją Toskanoje turėjo įvykti 11-osios mano vardu pavadintos varžybos „Gran Fondo Edita Pučinskaitė“. Tačiau jas dėl viruso grėsmės nutarėme atšaukti, o surinktus rėmėjų pinigus paaukojome Pistojos miesto ligoninei.
Tas solidarumas, kuris buvo juntamas visur, buvo viena gražiausių šios krizės pusių. Labai norėčiau, kad visa tai tęstųsi, kad ta gerumo banga toliau ristųsi į priekį, nes tikrai yra daug žmonių, kuriems reikia pagalbos.
Aš pati, kaip mama, matau savo vaikų klasės draugų šeimas, kur vaikai negali mokytis, nes neturi kompiuterio. Kad tai suprastum, nereikia važiuoti į Italijos pietus, yra skurstančių ir šiaurėje. Dabar šios problemos labai išryškėjo.
Man labai skaudu girdėti, kad atsirado šeimų, kurios neturi pakankamai valgyti ir tėvai turi sugalvoti kokį nors paaiškinimą vaikams, kodėl vakarieniauja tik vaikai. Jiems gėda pasakyti teisybę. Tokio dalyko Italijoje anksčiau tikrai nebuvo.
– Edita, šiemet sueina 10 metų nuo tada, kai savo karjeroje nusprendėte dėti tašką ir atsiduoti šeimai. Koks buvo tas laikotarpis?
– Sportavau 20 metų, 10 metų nebesportuoju, o viskas atrodo kaip vakar. Atrodo, užvakar gimdžiau pirmą vaiką, vakar – antrą. Ritmas nesulėtėjo, nors keliauju mažiau.
Anksčiau mano gyvenimas buvo nuolatinis lagaminų krovimas. Du trečdalius dienų per metus buvau kelionėse, stovyklose, varžybose.
Dabar yra kitaip. Tačiau vienas po kito gimę vaikai, tarp kurių tik pusantrų metų skirtumas, įvedė tokį ritmą, kad nėra kada atsipalaiduoti. Likusį laiką visiškai užpildo įvairūs mano labdaros projektai.
Nubėgo tie metai labai greitai, man net sunku suprasti, kad prabėgo jau dešimtmetis. Kartais tikrai dar sapnuoju, kad vėluoju į startą, sapnuoju varžybas, kokią taktiką rinktis, finišą, jaučiu tą stresą.
Džiaugiuosi, kad gyvenimas susiklostė taip, kaip ir norėjau. Žinoma, buvo klaidų, po kurių nemiegojau mėnesį ir daugiau, nes viską labai rimtai priimdavau, dėl visko labai išgyvenau.
Galėjau padaryti daugiau, ypač pirmaisiais metais. Visko per tą karjerą būta, dabar labai įdomu iš šalies pasižiūrėti.
Todėl kartais paskaitau ir kokį prieš 20 metų rašytą straipsnį. Suprantu, kad dviračių sportas labai rizikingas ir pavojingas.
Būtų užtekę vieną kartą paslysti tiesiogine ar perkeltine prasme, ir viskas būtų pasibaigę. Pavojai tykojo ant kiekvieno kampo.
Būdavo – persižegnoji ir startuoji, vėliau padėkoji Dievui, kad sėkmingai finišavai, kad nenukritai, nesusikūlei.
Tai buvo lyg ėjimas peilio ašmenimis, tačiau nuo traumų mane kažkas apsaugojo, ypač sunkių neturėjau. Nors ant kelio yra 20 siūlių.
„Tour de France“ lenktynėse myniau atviru keliu, jis nesilankstė, skaudėjo. Dabar su tokiu keliu laikytum koją iškėlęs ir nesikeltum iš lovos. O mes mynėme tokiomis sąlygomis.
– Italų spauda nuolat primena, kad esate iš Lietuvos ir kad esate vienintelė dviratininkė moteris, laimėjusi prestižines lenktynes „Tour de France“, „Giro D’Italia“ ir pasaulio čempionatą.
– Vienas žurnalistas tą frazę parašė ir ji išliko kaip etiketė. Dabar yra daug labai stiprių dviratininkių, tačiau nebėra moterų „Tour de France“ varžybų.
Džiaugiuosi, nes nesitikėjau, kad būsiu minima ir pasibaigus karjerai. Esu realistė, žinojau, kad moterų dviračių sportas niekada nebus tokio lygio kaip vyrų. Bet jaučiau, kad noriu eiti tuo keliu, ir ėjau.
Tik dabar suvokiu, koks jis trapus ir kaip greitai viskas galėjo baigtis, būtų užtekę kokios rimtesnės traumos.
Suvokiu, kokia turiu būti dėkinga, jog likimas taip puikiai susiklostė, kad galėjau turėti ilgą karjerą. Man buvo svarbiau ne laimėjimas kokiame nors čempionate, bet ilga ir įtikinanti karjera.
Ilgą laiką buvau tarp lyderių, nesužibau kaip meteoritas ir neįkritau į vandenį. Manau, būtent tas sugebėjimas išsilaikyti tokiame lygyje ir davė tą rezultatą, kad iki šiol nesu pamiršta. Būti geriausios formos ir starto dieną padaryti viską, ką galiu, man buvo svarbiausia. Lietuvai atstovavau trijose olimpiadose ir 18-oje pasaulio čempionatų.
Bet, prisipažinsiu, buvo ir tokių situacijų, kai norėjau palikti sportą. Viena tokia labai rimta buvo tuomet, kai man tebuvo 18 metų. Nutiko taip, kad likau. Manau, sugebėjau įsėsti gyvenime į savo kėdę, o tai ne visiems pavyksta.
– Edita, minėjote, kad gyvenote kelyje. Net ir su savo vyru italu Roberto Rossi (56 m.) susipažinote lėktuve. Jis buvo iš to paties dviračių pasaulio. Ar tai ir buvo tas koziris, padėjęs išlaikyti stiprius santykius?
– Iš tiesų aktyviai sportuojant labai sunku išlaikyti kokius nors artimus santykius. Tačiau mes virėme toje pačioje košėje. Kai susipažinome, jis buvo vienos vyrų dviračių komandos treneris, masažuotojas. Todėl mums buvo labai paprasta bendrauti.
Nereikėjo nė žodžių, nebuvo jokių ginčų dėl mano sportinės karjeros. Tai buvo mūsų bendras kelias tol, kol nenusprendėme, kad laikas baigti.
Tai man labai padėjo psichologiškai. Dažnai būna tokių situacijų, kai esi priverstas galvoti, ką daryti, kad turi ką nors aukoti, kad neprarastum to žmogaus.
Man to nereikėjo daryti. Mūsų bendras tikslas ir sprendimas buvo toks, kad palikti dviračių pasaulį turiu tuomet, kai dėl to nebereikės gailėtis, pasiekusi viską.
Mes ilgai tuo keliu ėjome. 1997-aisiais susipažinome, 2001-aisiais susituokėme, o karjerą baigiau 2010-aisiais.
Tiek metų mes faktiškai kartu tą dviratį mynėme. Jis organizacine prasme, o aš – praktine. Roberto buvo man viskas – mano masažuotojas, treneris, vadybininkas.
Lydėjo mane ir į olimpiadas. Lietuvos olimpinis komitetas buvo pripažinęs jo indėlio į mano karjerą svarbą, jis buvo įtrauktas į delegaciją ir skrido kartu su manimi į Atėnų ir Pekino olimpines žaidynes.
– Auginate du sūnus Tomą (7 m.) ir Luką (5 m.), jų vardai lietuviški. Kokia esate mama? Minate dviračius visi kartu?
– Po karjeros norėjau dviratį pažinti kitaip, juo džiaugtis, mėgautis be streso. Todėl mes dažnai kartu su vaikais važinėjame dviračiais.
Tai buvo pirmas dalykas, kurį padarėme po karantino. Buvo labai geras pojūtis išminti sportiniu dviračiu po kelių mėnesių pertraukos.
Nenorėjau sustoti, norėjau tiesiog minti ir įkvėpti gyvenimo, lyg išėjus iš kalėjimo. Džiaugsmu tryško ir vaikai, juos net reikėjo stabdyti, nors esu ta mama, kuri leidžia vaikams kristi.
Italės mamos labai saugo, o aš manau, kad vaikas turi augti, turi išmokti, todėl leidžiu daugiau. Mes einame į lauką su vaikais bet kokiu oru. Jei šalta – užmaunu kepurę. Stengiuosi, kad jie kuo daugiau laiko praleistų gryname ore.
Organizuojame su jų draugais visokius sportinio pobūdžio žaidimus, kur visi būna laimėtojai.
Italės mamos kitokios, todėl labai įdomu stebėti jų reakciją. Jos mano, kad vaikas negali suprakaituoti, negali lakstyti, išsikrauti, todėl reikėdavo atsiklausti, ar gali jų vaikai žaisti kartu su mumis.
Mano sūnus mynė dviračius be papildomų ratukų jau nuo 3 metų. Jie jau galėtų rinktis dviratininko kelią, nes pradėti treniruotis galima nuo 5-erių. Bet jiems labiau patinka baseinas.
Kadangi per karantiną baseinai buvo uždaryti, jie manęs prašė pripilti vandens bent į vonią, kad galėtų pasitaškyti. Ko tik mes neprisigalvojome!
– Stengiatės jiems įskiepyti čempionų dvasią?
– Aš turiu savo filosofiją – nenoriu iš jų būtinai daryti čempionų, bet noriu užgrūdinti, noriu paruošti gyvenimui. Dabar visi pamatėme, kad visko gali nutikti. O vaikai iš tiesų labai greitai prisitaikė, labai greitai išmoko laikytis atstumo, dažnai plauti rankas. Jie buvo net stipresni už mus!
Nors, tiesą sakant, labai išvargino tas nuotolinis mokslas. Mano vaikai dar nėra visiškai savarankiški, reikia juos stebėti, prie namų darbų pasėdėti.
Mažasis yra priešmokyklinėje klasėje, todėl ir jam prasidėjo įvairios užduotys. Tai atima laiko ir aukotis turi mamos. Valdžia turėjo tikrai daugiau dėmesio skirti vaikams.
Šeimos ir vaikai buvo pamiršti visuose dekretuose, kaip dažnai būna Italijoje. Suorganizavo nuotolinį ugdymą ir tarsi atrodo, kad atsikratė, o iš tikrųjų tai ne taip paprasta.
Tarkime, buvo nuspręsta skirti paramą dviračiams įsigyti. Aš, kaip dviratininkė, tikrai džiaugiuosi, kad valdžia taip skatina susisiekimą dviračiais.
Tai viena geresnių tos pandemijos pusių. Tikiu, kad kai kurie nusipirkę dviratį pakeis ir gyvenimo stilių. Bet jeigu kalbame apie vaikus, kurie yra mūsų ateitis, jiems tikrai skirta per mažai dėmesio, o vaikams dabar labai nelengva.
– Kasmet parvykdavote į Lietuvą atostogų. Ar svarstėte, kada galėsite vėl tai padaryti be kliūčių?
– Dėl atostogų kol kas niekas neaišku. Būtų labai smagu grįžti į Lietuvą.
Mes visada planuojame atostogas Lietuvoje kartu su seserimis, kurios taip pat gyvena užsienyje. Norime visi susitikti.
Nenorime praleisti nė vienų metų, nes tai kaip misija. Bet šiemet susidūrėme su tokia nežinomybe, kad kol kas negalime planuoti.
Vis dėlto karantiną sugebėjome panaudoti ir lietuvybei puoselėti. Atradome, kad vaikams labai patinka mokytis lietuvių kalbos dainuojant. Todėl pradėjau mokyti tų dainelių, kurias mes vaikystėje dainuodavome.
Man net širdis suvirpa jas išgirdus. Kai ko nors nori, jie dabar suokia kaip lakštingalos: „Tau, mano mamyte...“
Susiskambiname vaizdo skambučiais ir su seneliais Lietuvoje, ir su pusbroliais, kurie gyvena Briuselyje, kartu su jais mokomės lietuvių kalbos, su sese mokome tų pačių dainelių. Mes per šį periodą grįžome prie tokių dalykų, kuriuos anksčiau bėgdami buvome pamiršę.
Per tą laiką padarėme didžiulę pažangą. Pradėjau vaikams pasakoti daug daugiau apie Lietuvą, kuriame mieste gimiau, kur gyvena seneliai, pasakoti apie geografiją.
Sūnus Tomas, kuriam dabar 7-eri su puse, užduoda tikrai labai įdomių klausimų apie Lietuvą, apie kalbą, kaip lietuviškai skamba vienas ar kitas žodis. Turėjome puikią galimybę pasitobulinti, reikėjo tik nepraleisti progos.
