Skyrybos su Rolandu Damijonaičiu (32 m.) plačiai nuskambėjo viešojoje erdvėje. Akivaizdu, kad pora skirtingais keliais pasuko nedraugiškai.
Nors iki oficialių skyrybų dar teks nueiti ilgą kelią, Rūta sako, kad santykių griūtį ji jau prisijaukino.
„Kad kito kelio nėra. Juolab visi kiti keliai buvo išbandyti“, – sako R.Ščiogolevaitė.
Kasdienė moters rutina sukasi aplink penkis vaikus – Adomą (12 m.), Anabelę (6 m.), Aroną (4 m.), Agnarą (2 m.) ir jau besiskiriant gimusią Aretą (7 mėn.).
Ir lyg iki tol sunkumų būtų buvę per mažai, visą pasaulį sukausčiusi pandemija R.Ščiogolevaitei buvo tarsi vyšnia ant torto. Tačiau šiandien ji tikina, kad visus sunkius gyvenimo duotus egzaminus jaučiasi išlaikiusi.
– Kokiomis nuotaikomis šiuo metu gyvenate?
– Jau kurį laiką gyvenu dažniausiai buitinėmis nuotaikomis. Tikrai yra ką veikti su tokia didele šeima. O kalbant apie profesinę pusę, labai laukiu, kada atsigaus renginių sfera, kai bus galima artistams išmaitinti šeimas.
Po truputį ruošiuosi naujiems projektams, atsiranda koncertų, kuriu naują dainų albumą.
– Daug dainininkų koncertavo per karantiną iš namų. Jums nekilo tokia idėja?
– Ne. Iš namų tikrai ne. Mano namai nėra rami vieta, kurioje galima koncertuoti.
Ką nors keisti, kai tiek daug mažų vaikų, būtų sunku, bet kai jie paaugs, aišku, būtų galima daugiau laiko skirti įvairioms idėjoms generuoti. Bet tam reikia ir galvos šiek tiek laisvesnės, ir daugiau jėgų, o man vaikai yra prioritetų viršuje.
– Koks karantinas buvo jūsų namuose, kuriuose, ir pati prasitarėte, nėra ramu?
– Man sunku duoti interviu, nes yra daug dalykų, apie kuriuos aš nekalbu. Ir nekalbu ne todėl, kad kažkaip labai stipriai saugau savo gyvenimą, – tai dėl kitų priežasčių. Tad taip mikčioju ir pati save erzinu. Pabandysiu pasakyti trumpai ir aiškiai. Yra toks posakis „vyšnaitė ant torto“. Tad tas karantinas toks ir buvo.
Šalia visų kitų rūpesčių tik jo man ir trūko. Tačiau aš džiaugiuosi, kad, tam tikrų žmonių nusivylimui, karantinas manęs nei pribaigė, nei leido kaip nors pasinaudoti ta situacija žmonėms, kurie manė, kad galės.
Kad ir kaip buvo sunku ir baisu, kol kas turiu tokią įžvalgą, jog egzaminą išlaikiau.
– Bijote kalbėti atvirai?
– Nebijau. Tiesiog noriu judėti pirmyn ir galvoti apie ateitį.
– Ko jums teko per visą šį sunkų laikotarpį atsisakyti?
– Buvau suplanavusi penkis koncertus. Tie koncertai man buvo didelės vertės ne todėl, kad gerai apmokami, bet tikrai nepaprastai reikalingi tuo periodu. Buvo labai skaudu. Be to, kad jie buvo reikalingi, dar buvo įdėta ir labai daug darbo juos organizuojant.
Kas dirba organizacinį darbą, turbūt įsivaizduoja. Tad buvo gaila viso darbo. Maniau, kad išlįsiu iš motinystės atostogų, bet jų net nespėjau nutraukti. Taip staigiai viską nukirto, taip ir likau motinystės atostogose...
– Esate užsiminusi apie finansinę krizę. Ar buvo dienų, kai galvojote, ką valgyti?
– Taip, buvo tokių dienų. Į smulkmenas nesileisiu, bet kai buvo tokios mintys, etapas, iš tikrųjų susidūriau su labai gerais žmonėmis. Su žmonėmis, kurių net prašyti nereikia.
Labai greitai atsiliepė ir mūsų namų bendruomenė: kažkas atvežė sauskelnių, kažkas – savo pagaminto maisto, kažkas kepa šakočius, o kažkas tiesiog maisto nuo savo pietų stalo... Visa tai vyko beveik neprašant. Esu tiems žmonėms labai labai dėkinga. Tokiomis akimirkomis susimąstau, kad yra ne tik piktų komentatorių, kurie nesupranta, kas vyksta, skuba apipilti purvais.
Supratau, kad yra logiškai mąstančių žmonių, suprantančių, kas vyksta, ir nepaliekančių kitų bėdoje. Buvau sužavėta, kad tokių žmonių išties daug.
– Esate Lietuvoje viena ryškiausių dainininkių. Pramogų pasaulyje įprasta slėpti finansinius sunkumus, dažnas daro viską, kad parodytų tik šviesias, net pavydą keliančias spalvas. Jums nebuvo sunku priimti kitų pagalbą?
– Tuo metu net nebuvo galvojimo apie tai, kad sunku ar lengva. Vėliau stengiausi pradėti galvoti, kad ne man turėtų būti nepatogu priimti, o tam, kuris už tokią situaciją atsakingas.
– Ar šiuo metu į jūsų gyvenimą atėjo bent truputis ramybės?
– Gal reikėtų sakyti, kad pamačiau kažkokią šviesą tunelio gale. Galvoju, kad vaikai vis dėlto auga, – paaugs ir aš galėsiu daugiau dėmesio skirti savo profesijai, darbui, vaikams išlaikyti. Kai situacija nebėra tragiška, pradedu galvoti, kad tai tik sunkus etapas.
Kita vertus, mano kūryba nesustojo. Po truputį, gal nekomerciškai, bet viskas vyksta, su komanda kažką įrašinėjame, galvojame. Savo savaitėje bandau surasti kokią valandą ir nuvažiuoti į įrašų studiją.
Šiuo metu įsitraukiau į labai įdomų eksperimentą – su lietuvių prodiuseriais įrašinėju rusišką muziką. Neplanavau to daryti, o ir jie neplanavo manęs kviesti. Aš turėjau būti tarsi tarpininkė, bet netyčia pabandėme įrašyti. Kadangi man labai patinka ir rašyti, ne tik atlikti, tai buvo tokia nauja smagi patirtis. Baigiame antrą dainą, žiūrėsime, kas iš to išeis.
Aš mėgstu naujus, dar neišbandytus dalykus. Tai man būdinga. Žinote, kaip ir gyvenimas. Jis visoks. Galbūt dominuoja kokia nors viena spalva, bet nereiškia, kad kitos spalvos iš viso išnyksta.
– Ar tarp visų dienos darbų turite moteriško laiko sau?
– Ne, kalbos apie tai nėra. Turiu naktį miegui ir poilsiui. Tai mano pats didžiausias saldumynas. O šiaip labai įdomus toks dalykas – anksčiau nelabai mėgdavau šokolado ir niekada jo nepirkdavau. Bet tos mamos, kurios maitina krūtimi, žino, kad apetito klausimu žindymas yra tarsi dvigubas nėštumas.
Tad šiuo periodu užsimanau daug įvairiausių produktų. Kai gimė mano mažiausioji, atradau šokoladą. Nesakyčiau, kad man jis ypač skanus, bet atsirado keistas poreikis. (Juokiasi.)
– Dažnas net neturėdamas vaikų skundžiasi, kad nieko nespėja. Kaip viską sustyguojate, kad paroje viskam užtektų laiko?
– Nėra tokio dalyko – viskam. Visada turi žiūrėti, kas svarbiausia. Vienas svarbiausių dalykų yra sugebėjimas planuoti laiką. Laiko neplanavimas su vaikais tik įneša daugiau papildomo chaoso. Esu gana spontaniška, bet man tai netrukdo planuoti kasdienės rutinos. Tai labai svarbu. Be to, reikia sumažinti lūkesčius. Nemanyti, kad su tiek daug vaikų tavo namai bus tvarkingi arba kad vidury dienos ramiai pasėdėsi ir pažiūrėsi žinias, filmą. Ne, tai nerealu ir neturi turėti tokių vilčių. Reikia džiaugtis paprastais dalykais.
Turiu labai padūkusius vaikus, bet vis tiek surandu akimirkų, kurios mane džiugina. O kaip kitaip? Yra daug sunkumų, bet ir džiaugsmų daug.
– Kas jums padeda namuose?
– Auklės neturiu – to sau negaliu leisti. Labiausiai man padeda mano mama. Galbūt aš būčiau linkusi mažiau prašyti jos pagalbos, nes iš tikrųjų tai sunku ir reikia būti pratusiam prie tiek daug vaikų, reikia labai didelio tempo.
Niekada nieko lėtai nebūna: jei nepaskubi, tada suvėluoji kur nors kitur, o vėliau atsiranda nervų. Turi būti ir tempas, ir greita reakcija. Man mamos gaila, bet ji savęs negaili, vis man kartoja: „Nejau dabar paliksiu tave vieną?“
– Papasakokite apie savo vaikus.
– Adomas – tikras talentų rinkinys, mokosi riedlenčių akrobatikos, groja būgnais, kuria muziką. Anabelė nepaprastai protinga, savarankiška, domisi baletu, gimnastika ir įvairiais kūrybiniais darbeliais.
Aronas yra karšto būdo, bet labai geros širdelės, aistringas paspirtukininkas ir didžiausias išdykėlis šeimoje.
Agnaras džiugina savo prasidėjusiomis kalbomis ir stebina sugebėjimais. Nuo brolio neatsilieka ne tik važiuodamas paspirtuku, bet ir kopijuodamas ne visada tinkamus vyresniųjų pavyzdžius.
Areta – tikra šypsenėlė, domisi viskuo, vaikai noriai užsiima su sese, kartais net nepasidalija. (Juokiasi.)
– Dėl ko kaip mama labiausiai džiaugiatės, o dėl ko išgyvenate?
– Labiausiai džiaugiuosi, kad turiu pakankamai optimizmo sunkiomis akimirkomis. O dėl ko išgyvenu? Mama buvau visokia, su kiekvienu vaiku prisidėjo vis kitokių, naujų dalykų.
Galiu pasakyti, kad tokia mama, kai būni su vienu vaiku ir kai su penkiais, yra dvi skirtingos patirtys. Mamos, kurios turi vieną vaiką, neturi tokios patirties kaip kasdieniai vaikų susimušimai, nepasidalijimai arba neturi situacijų, kai privalo save plėšti į dvi, tris ar keturias puses. Kuriam dabar svarbiau duoti dėmesio? Tam, kuris ką nors sudaužė, ar tam, kuris užsigavo? Tokių akimirkų pasitaiko.
Vėliau išmoksti reitinguoti visas situacijas. Nesu supermamytė. Su pirmu vaiku dėl žinių trūkumo buvau, bet vėliau, pagilinusi žinias, nusiraminau ir prasminga laikau tai, ką darau.
– Viešumoje yra susidariusi nuomonė, kad jūs – labai stipri moteris. Norėčiau paklausti, ar Rūta verkia?
– Taip, verkiu tuomet, kai niekas nemato. Galiu pasakyti, kad iki antro vaiko gimimo buvau tikrai labai didelė verksnė, man ašaros yra būdas išlieti savo emocijas. Visada buvau verksnė, bet vėliau tiesiog tokios galimybės nebeliko. Nebėra kada. Save tikrai pamiršti, ir tai yra normalu.
Šiuo metu mano prioritetas yra vaikai, ypač kol jie maži. Buvimas stipriai turi labai daug neigiamų dalykų. Per daug ant savęs visko užsikrauni, pakeli, įpranti susitaikyti su daug dalykų, su kuriais nereikėtų taikytis.
– Bet jautrus dažnai palūžta – sunkiai atranda jėgų užversti nepatinkantį lapą ir žiūrėti tolyn.
– Įsivaizduokite stiprios ir jautrios moters derinį. Aš esu tokia. Nepavydėtinas rinkinys. Sunku būti jautriam, be abejo, esu jautri savo šeimos poreikiams, žmonėms. Tai ne tik apie kažkokį palūžimą. Kiekviena savybė turi daug spalvų.
Apskritai daug žmonių linksta įrėminti, uždėti štampus. Tai aš labai gerai jaučiu. Neva Rūta yra griežta, stipri, kažkokia kitokia. Bet čia tik sugalvoti rėmai, kurie nieko bendro su realybe neturi. Tai pavienės situacijos, galbūt darbo santykiai, darbo dalis televizijoje. Bet kai visa tai suspaudi į rėmus, tai, atvirai kalbant, atrodo keistokai. Esu žmogus kaip ir visi kiti.
– Ar būna momentų, kai nenorėtumėte būti atpažinta gatvėje?
– Be abejo, būna. Pavyzdžiui, neseniai su drauge buvome išvažiavusios į miestą pasivaikščioti. Turėjau laisvesnes rankas, išvažiavau tik su mažąja. Ji paprašė atsigerti, ir pati jaučiau, kad man yra nepatogu viešumoje.
Ieškojau, kaip tai padaryti, kad nesulaukčiau dėmesio. Paprasta mama sulauktų dėmesio akimirką, o aš, turiu pripažinti, esu šiek tiek daugiau stebima. Tas jausmas man nepatiko.
Esu už žindymą viešosiose vietose. Apskritai esu už žindymo normalizavimą. Kažkodėl persišviečiančios suknelės, kai matyti kelnaitės, ar gilios iškirptės yra normalu. O jei mama nori patenkinti vaiko poreikius ir jį pažindyti, kažkodėl ją bandoma pastatyti į vietą. Atsiprašau, bet tai yra tragedija, senų bobučių lygis. Žindyti yra normalu, nenormalu manyti, kad, pavyzdžiui, po metų vaiko jau nereikia žindyti. Tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas – jei nenori žindyti, tai kitas klausimas.
Vis išgirstu teigiančių, kad neva negražu, kai vaikštantis vaikas prašo pieno. Tai sovietinis palikimas, kai vaikai buvo marinami badu ir jų neleisdavo maitinti naktį. Juk kalba ne apie pusnuoges mamas, vaikštančias po miestą, o apie kultūringai besielgiančias maitinančias mamas. Tai turėtų būti pavyzdys.
– Koks šiandien didžiausias jūsų noras?
– Sunku įvardyti. Galvojant apie savo patirtis, apie viską, kas buvo ir kas vyksta, labiausiai norėčiau, kad atlaikytų sveikata. Noras nėra paprastas todėl, kad tai labai svarbu. Visi žino, kad dažniausiai pasibaigus kokiems nors sunkiems etapams atsiranda pasekmės.
Norėčiau išvengti pasekmių sveikatai. Visa kita galima pačiam susikurti, bet tam būtinai reikia sveikatos.
– „Paprašysiu maldos už mano saugumą“ – toks įrašas atsirado jūsų socialiniame tinkle pavasarį. Ką jis reiškė?
– Tai nebuvo skirta spaudai. Esu tikinti ir turiu tikrai nemažai tikinčių draugų ir pažįstamų, tad tai buvo skirta jiems.
Aš nuoširdžiai dažnai pamirštu, kad žiniasklaida pasigauna tokius dalykus. Nemanau, kad apie tai reikėtų kaip nors ypatingai kalbėti, nes pasakius A reikėtų pasakyti ir B, o nemanau, kad verta.
– Ar jūs su Rolandu vis dar oficialiai esate vyras ir žmona?
– Oi, dar tikrai taip... Tai ilgas procesas.
– Ar šiandien yra situacijų, dėl kurių baiminatės?
– Priklauso nuo požiūrio. Manau, kad stengiuosi apie tai negalvoti.
– Kaip jautėtės, kai visi diskutavo apie jūsų skyrybas?
– Dviem žodžiais, kaip jaučiausi, kai apskritai buvo labai sunki situacija, negaliu nusakyti. Bet tai nemalonu. Nėra nemalonu, kad visuomenė sužinotų, kas vyksta, aš neketinu slėpti. Bet būtent tos interpretacijos buvo toli nuo realybės.
Nemalonu, kai pamatai, kad teisėjų yra daugiau nei prisiekusiųjų teisėjų. Kiekvieną kartą, kai manęs paklausia apie skyrybas, aš turiu savo žodžius riboti.
– Kaip manote, ar po visų nuoskaudų į savo širdį įsileistumėte naują meilę?
– Aš sau tokio klausimo dar neuždaviau. Tiesą sakant, visai neseniai teko patirti du tokius labai nesubtilius pasiūlymus.
Teko atsisakyti, nes iš tikrųjų ne tas man rūpi. O kalbant apie žaizdas, nemanau, kad jos labai greitai užgis. Patirtis rodo, kad reikia būti atsargesnei. Ar aš ryžčiausi kitai santuokai? Manau, kad ne.
