Šis pavasaris J.Valeikaitę, kaip ir viso pasaulio žmones, stipriai supurtė.
Niujorke Jolanta papuolė į patį esminių įvykių sūkurį. Pirmiausia prasidėjo koronaviruso pandemija, ypač daug gyvybių nusinešusi Niujorke, paskui – protestai prieš policijos brutalumą policininkui nužudžius afroamerikietį George’ą Floydą. Kaip ji, menininkė, reagavo į tuos įvykius?
– Amerika sunkiai kovoja su pandemija, – pasakoja J.Valeikaitė. – Labai daug užsikrėtusiųjų. Dėl to, kad viskas labai pavėluota buvo, niekas nekreipė dėmesio. Prezidentas apie tai gavo žinių, ir labai iš anksto, gal net pirmojoje sausio pusėje, bet visiškai nereagavo taip, kaip turėtų reaguoti. Ir dar kokias penkias savaites nieko nepranešė visai Amerikai. Visi visur vaikščiojome, į darbus ėjome – visi gyvenome normalų gyvenimą.
Iš tikrųjų valdžia turėjo nutraukti skrydžius daug anksčiau. Dar ankstyvą pavasarį atskrisdavo lėktuvai iš Europos ir visi nusileisdavo Johno Kennedy tarptautiniame oro uoste. Visi lėktuvai iš Europos nusileidžia tame Niujorko oro uoste. Statistika skelbė, kad trys milijonai žmonių atskrido ir niekas jų netikrino, niekas nebuvo uždarytas 14 dienų karantinui. Nenuostabu, kad Niujorke labai daug sergančiųjų.
Koronavirusas pas mus atkeliavo ne iš Kinijos – iš Europos. Lėktuvai iš Kinijos atskrenda į Kaliforniją. Visus žmones, kurie atskrido į Niujorką iš Kalifornijos, tikrino dėl koronaviruso. O tų, kurie atskrido iš Europos, netikrino ir jie pasklido po visą Ameriką.
Atsitiko baisūs dalykai. Valdžia niekaip nesuprato, kodėl Niujorkas taip baisiai apkrėstas. Paskui susigaudė, nutraukė skrydžius, bet jau buvo per vėlu. Dėl to mes taip ir vargstame. Pas mus labai daug užsikrėtusiųjų, labai daug mirčių. Šalis buvo visai nepasiruošusi pandemijai. Užsikrėtimų daugėjo, ir mes mokėmės iš to, kas vyko, nes niekas nieko nežinojo. Pagaliau kovo pabaigoje visus uždarė į karantiną. Labai pavėluotai. Viskas labai apsunko – dėl to, kad turime tokį „genijų“ prezidentą.
Mūsų mokykla buvo uždaryta, mokėme vaikus nuotoliniu būdu aštuonias savaites. Mokiniai dirbo iš namų kaip kuris sugebėjo. Abiturientų atsisveikinimo vakaras taip pat įvyko nuotoliniu būdu. Dabar turime keturias savaites atostogų. Po jų dirbti pradėsiu vėl nuotoliniu būdu.
Niujorkas po truputį atgyja ir atsigauna po karantino – atidaromas fazėmis. Nuo birželio 22 dienos prasidėjo antroji fazė.
Demonstracijos prieš rasizmą Niujorke dar vyksta, kaip ir visame pasaulyje, bet jos taikios. Niujorkas – labai liberalus miestas. Jo gyventojai visada pasižymėjo kova už žmonių lygybę.
Gimtinę J.Valeikaitė paliko seniai – į Vokietiją išvažiavo 1992 m. rudenį. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ji buvo atšokusi 10 sezonų. Atvažiavusi į Vokietiją pradėjo dirbti Bonos operos teatre.
Tada, kai gyveno Bonoje, Jolantos fotografija papuošė 1999 m. rugpjūčio 6 d. „Stiliaus“ viršelį. Ji pasakojo, kad Bonos, Eseno operos teatruose sukūrė daugybę vaidmenų klasikiniuose, neoklasikiniuose ir moderniuose baletuose.
Tik prieš kelias savaites Bonoje ji buvo atidariusi privačią baleto mokyklą ir be jokios baimės į ją eidavo trumpiausiu keliu – per kapines.
Taip pat Jolanta pasakojo, kad su vyru Bernhardu mėgsta keliauti. Keliaudami po Korsikos salą išsirinko sunkiausią maršrutą, nes norėjo išbandyti savo jėgas, – į 2000 metrų aukščio kalno viršūnę kopė net septynias valandas. Bonoje ji retkarčiais kepdavo tortus, o veido odą kaip tikra aristokratė lepindavo prabangiais šveicariškais kremais.
„Buvo ir vedybų, ir skyrybų. Buvo išgyvenimų. Manau, kad gyvenau visavertį gyvenimą, – viską išgyvenau.
Galbūt man taip nepasisekė, kaip kitoms moterims, kurios gyvenimą nugyvena su vienu žmogumi. Tai nuostabu, didelė likimo dovana. Aš tos dovanos neturėjau – turėjau kitų dalykų: labai intensyvų gyvenimą scenoje, daug kelionių, mačiau labai daug pasaulio, sutikau daug įdomių ir inteligentiškų žmonių. Ir tiktai todėl, kad keliavau ir šokau. O ne todėl, kad važiavau atostogauti.
Kai dirbi teatre, visas tavo gyvenimas sukasi aplinkui sceną. Visa kita kaip ir nesvarbu. Aš visą gyvenimą buvau laiminga. Labai laiminga. Ir sėkmė mane lydėjo visą gyvenimą. Gyvenimas buvo pilnas visko: labai daug pažinčių, labai daug netekčių, labai daug išgyvenimų. Turiu labai gerą, įdomų darbą, sveikata dar gera, tik norėčiau dar daugiau pakeliauti po pasaulį“, – atvirai pasakoja J.Valeikaitė.
– Jolanta, jūs buvote pirmoji balerina, po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo gavusi darbą kitoje šalyje, kaip tada sakydavome, užsienyje. Kaip atsidūrėte Vokietijoje?
– Taip, buvau pirmoji. Pas mus buvo gilus sovietmetis, o sovietmečiu yra kastos. Pagrindinio vaidmens reikėjo laukti, jis neatėjo taip greitai, kaip kiekviena jauna balerina norėtų. Gal tik po ketverių ar penkerių metų man davė sušokti pagrindinį vaidmenį „Miegančiojoje gražuolėje“, paskui „Gulbių ežere“.
Bet aš daug važinėjau po pasaulį su rusų trupėmis. Jau 1988 m. nusileidau Niujorke – atvykau su Vladimiru Vasiljevu ir jo žmona Jekaterina Maksimova. Tais pačiais metais sąjunginiame baleto konkurse Maskvoje laimėjau antrąją vietą. Sąjunginiai konkursai, ne tarptautiniai, buvo sudėtingiausi. Visa Maskva, tuometis Leningradas, Novosibirskas, Permė, Minskas – visos stipriosios baleto mokyklos – suvažiuoja į tą konkursą. Pirmąsias premijas paprastai gauna rusų šokėjai. Kai tuo metu laimėjau antrąją vietą, tai buvo didelis įvykis.
Tada V.Vasiljevas – garsus rusų baleto artistas, baletmeisteris – ir pakvietė mane į savo trupės gastroles, kurios du mėnesius vyko Amerikoje. Šokau ir Didžiajame teatre jo 50-mečio koncerte. Bet Lietuvoje apie tai nerašė. Visiškai. Kiek mano sušokta, kiek padaryta, kiek išvažinėta... Viskas brangu širdžiai, esu už viską dėkinga likimui.
Klasikiniai spektakliai balerinai yra būtini, bet aš norėjau pabandyti ką nors nauja. Kalbėjau savo mokytojai Adai Tamulevičiūtei-Nasvytienei, kad norėčiau išvažiuoti šokti kur nors kitur, pasimokyti kitokios choreografijos. O ji – važiuok, vaikeli, važiuok. Iš visos širdies esu dėkinga savo mokytojai už begalines valandas, praleistas baleto studijoje, už atsidavimą šiam nuostabiam menui ir tikėjimą manimi.
Ir pradėjau ieškoti darbo. Labai patylomis, slapčiomis. Gavau informacijos iš savo draugų, kad Bonos teatre bus renkama nauja trupė, vyks baleto šokėjų peržiūros. Ir slapčiomis nuskridau pasirodyti į Vokietiją.
Man pasisekė, gavau ten darbą. Maniau, pašoksiu dvejus, trejus, gal ketverius metus ir sugrįšiu į Lietuvos operos ir baleto teatrą. Bet taip neatsitiko. Nors ir kaip keista, pirmosios Bonos baleto gastrolės buvo Maskvoje.
Vokietijoje neteko sėdėti ant atsarginių suolelio ir laukti, koks vaidmuo liks man. Šokau viską, kas buvo repertuare.
– Koks mėgstamiausias jūsų vaidmuo?
– Žizel Adolphe’o Adamo balete „Žizel“. Tai – pirmas mano vaidmuo. Man buvo 18 metų, kai jį sušokau. Praėjus savaitei po abitūros egzaminų M.K.Čiurlionio menų mokykloje man buvo suteikta galimybė sušokti Žizel Lietuvos operos ir baleto teatre. To teatro istorijoje nebuvo. Jeigu ne mano mokytoja, nebūčiau sušokusi, ji už mane kovojo. Atsimenu, pačioje birželio pradžioje tuo vaidmeniu debiutavau teatre.
Nuo to debiuto prabėgo daug metų. Mano paskutinis pasirodymas baleto scenoje įvyko ten pat – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tai buvo šventinis koncertas, skirtas Lietuvos baleto 75-mečiui. Atskridau į jį iš Vokietijos kartu su Vadimu Bondariu sušokti choreografinės kompozicijos „Madam Bovari“ pagal Sergejaus Rachmaninovo muziką. Koncertas įvyko 2000 m. pabaigoje, prieš pat man išvažiuojant į Ameriką. Tai buvo paskutinis mano pasirodymas, jau žinojau, kad su scena atsisveikinu. Dar galėjau šokti, bet mano, kaip balerinos, amžius jau ėjo į pabaigą.
Atsimenu, atėjau anksti, dar nieko nebuvo teatre. Nuėjau į sceną, buvo nuleista geležinė uždanga, įkvėpiau to nepamirštamo scenos kvapo, pakalbėjau su ja. Daugybė prisiminimų užplūdo: kiek džiaugsmo, kiek prakaito išlieta, kiek prisinervinta – tiek visko atiduota baletui ir tai buvo verta!
Tada nuėjau į grimo kambarį, pasiruošiau koncertui ir jį sušokau. Ir atsisveikinau su scena ir žiūrovais tyloje, mintyse ir širdyje. Padėkojau scenai, žiūrovams.
– Vis dėlto žiaurus, nedėkingas baleto artistų gyvenimas: 18 metų pradeda šokti, 38-erių išeina į pensiją.
– Taip. Visų mūsų, šokėjų, gyvenimas scenoje – labai trumpalaikis. Mes – kaip drugeliai. Sušokame, išeiname, ir viskas tą dieną numiršta. Tai – džiaugsmas ir tragizmas. Tam turi ruoštis iš anksto.
Mano perėjimas iš scenos į normalų gyvenimą buvo labai natūralus. Išgyvenau tai tyliai, nedramatizavau, nes buvau pasiruošusi morališkai. Labai skaudu, bet nemažai artistų palūžta išeidami į pensiją.
Su tuo reikia susitaikyti, taip pat reikia suprasti, kad gyvenimas eina toliau, kad jame yra įdomių ir gražių dalykų, ir jei tavo šokis, tavo, kaip baleto artisto, amžius baigėsi, tai nereiškia, kad tavo gyvenimas baigėsi. Atsirado daugiau laiko skaityti, piešti, gaminti valgį, net pradėjau siūti.
– Kokie įvykiai jus nuvedė į Ameriką?
– Iš Vokietijos į Ameriką atskridau 2001 m. balandį. Mudu su vyru nusprendėme atsikraustyti gyventi į Ameriką. Dėl to, kad mano vyras – jis studijavo mediciną Bonos universitete – gavo pasiūlymą kurį laiką padirbėti centrinėje Masačusetso valstijos ligoninėje Bostone.
Svarstėme: jei yra toks pasiūlymas, gal reikėtų sutikti, nes vėliau gali ir nebūti tokios galimybės išvažiuoti į Ameriką ir ten studijuoti neurologiją. Nebuvo laiko delsti, reikėjo greitai apsispręsti. Kaip žmona aš išvažiavau kartu. Ne dėl to, kad labai veržiausi į Ameriką, bet tiesiog gyvenimas pasiūlė tokį variantą ir mes jį priėmėme.
– Ar sunku buvo susirasti baleto pedagogo darbą Amerikoje?
– Amerikoje tavęs niekas nelaukia. Durys lyg ir uždarytos, bet kartu lyg ir atidarytos. Turi įrodyti, kas esi, ką gali. Pradėjau dirbti pedagoge.
Bostone pragyvenome kokius dvejus metus. Paskui vyras išvažiavo į Hjustoną, nes vėl gavo darbą. Hjustone – labai platus ligoninių tinklas, stipri ligoninių programa. Jis labai norėjo ten patekti, važiavo su dideliu džiaugsmu. O aš likau Masačusetso valstijoje, nes ten jau dirbau pedagoge mokykloje. Kolegos pradėjo vertinti mano darbą, taigi turėjau gerą padėtį. Ir uždarbį.
– Šį kartą vyro nelydėjote į Hjustoną?
– Ne. Mes išsiskyrėme.
Paskui automobiliu važinėjau į Rod Ailando valstiją, Providenso miestą, kur dirbau „Festival Ballet Providence“ baleto kompanijoje ir mokykloje. Bet gyvenau Masačusetso valstijoje, Vusterio mieste, nes ten nuomojausi labai gerą butą.
Iš ryto dirbdavau su baleto kompanija, o vakare prasidėdavo darbas baleto mokykloje. Amerikoje viskas privatu. Net nė viena baleto kompanija neišlaikoma valstybės – viskas privačiose rankose.
Providense dirbau septynerius metus. Toje kompanijoje baleto šokėjais dirbo Mindaugas Baužys ir jo žmona Vilija Putriūtė. Ar galite įsivaizduoti, koks džiaugsmas, kai po daugelio metų susitikome ir dirbome toje pačioje kompanijoje?! Aš jiems ir rytines pamokas vesdavau, ir spektaklius repetuodavome, ir draugavome. Ir iki šiol bendraujame.
Mus sieja prisiminimai iš Lietuvos, juk mes – „čiurlioniukai“ (M.K.Čiurlionio menų mokyklos absolventai. – Red.). Pirmuosius 10 metų Amerikoje dar turėjau mintį – o gal grįžti į Vokietiją? Labai ilgėjausi Europos. Į Vokietiją, Lietuvą beveik kasmet ar kas dveji metai atvažiuoju. Man reikia to Vilniaus, man reikia to oro, man reikia to kvapo. Man reikia tos kultūros. Tada ir Vokietiją aplankau, nes ten liko mano šeima – artimai bendraujame su buvusio vyro tėvais.
– Jūs su Bernhardu išsiskyrėte, o bendraujate su jo tėvais? Lietuvoje vargu ar būtumėte suprasta.
– Taip, mes puikiausiai bendraujame. Bonoje visada pas juos apsistoju, kokias penkias dienas praleidžiame kartu. Bonoje jie turi didelį namą. Mudu su Bernhardu jame turėjome atskirą butą. Mūsų labai geri santykiai. Puikiausi! Ir su Bernhardu mano santykiai labai geri.
Tuos žmones pažinojau dešimtmetį, jie man artimi, kaip ir mano šeima. Na, tai kas, kad mudu su vyru išsiskyrėme, – tai mums nepasisekė. Bet mano santykiai su uošviais nė kiek nepasikeitė.
– Bet jų požiūris į jus galėjo pasikeisti.
– Ne. Tai – labai inteligentiški žmonės, labai aukštos kultūros. Visi suprantame, kad santuoka – asmeniškas dalykas, kad abu žmonės ją išgyvena skirtingai, kad išsiskiria, nes niekas neturi jokių garantijų, kad pasiseks.
Aplankau ir savo pirmojo vyro mamą Vilniuje, su kuria taip pat liko nuoširdūs santykiai.
– Ar su pirmuoju vyru Linu ir antruoju – Bernhardu susilaukėte vaikų?
– Ne. Aš vaikų neturiu.
– Dabar jūs gyvenate Niujorke. Kokį siurprizą gyvenimas pateikė, kad atsidūrėte pasauliniame didmiestyje?
– Niujorke atsidūriau prieš penkerius metus – 2015-aisiais. O pradžia buvo tokia: baleto pedagogas Edwardas Ellisonas pakvietė vieną savaitgalį vesti baleto pamoką jo mokykloje „Ellison Ballet, Professional Training Program“. Tai gera, prestižinė baleto mokykla, įsikūrusi Niujorko širdyje – Manhatane.
Jam patiko mano darbas: „Norėčiau tave pasikviesti į vasaros programą, ar galėtum atvažiuoti?“ Atsimenu, galėjau atvažiuoti tiktai savaitei, o jis norėjo, kad pabūčiau ilgiau. Padirbėjau tą savaitę. Jis stebėjo, žiūrėjo, kaip darbu. O išvažiuojant pasakė: „Aš labai norėčiau, kad atvažiuotum į Niujorką ir dirbtum mano mokykloje.“
Štai ir siurprizas! Gyvenimas tau suteikia galimybę. Arba tu ją priimi, arba nepriimi. Aš į tą mokyklą ėjau drąsiai, nors iš tikrųjų labai gerus darbus turėjau Providense. Ir atlyginimas geras buvo, ir mano padėtis buvo gera. Nežinojau, ar E.Ellisono mokykloje man pasiseks, ar mano darbas ten bus įvertintas.
Bet važiavau į Niujorką su labai geru jausmu – man eina 53-ieji, kai kurie tokio amžiaus žmonės į pensiją ruošiasi eiti, o aš dar kraustausi, važiuoju dirbti. Tačiau visiškai nebijojau tų pokyčių, galvojau: o kodėl gi ne? Gyvenimas duoda galimybę, tai pasinaudok ja, važiuok. Ir atvažiavau į Niujorką, ir penkerius metus čia gyvenu. Ir esu labai laiminga. Pirmus metus eidama gatvėmis įsignybdavau – ar tik nesapnuoju?
Toje mokykloje nedaug mokinių, bet visi talentingi. Mes juos mokome labai intensyviai, dažnai vežame į tarptautinius konkursus.
Mano mokinė Elisabeth Beyer, kuri mokėsi mano klasėje trejus metus, trijuose tarptautiniuose konkursuose laimėjo aukso medalį. Vienas tų konkursų vyko Maskvoje, tada jai buvo 15 metų. Tai buvo didelis įvykis – aukso medalį Maskvoje laimėjo amerikietė! Paskui Elisabeth laimėjo „Youth America Grand Prix“ (YAGP) konkursą Niujorke, o 2018 m. – Džeksone.
Mano darbo grafikas labai įtemptas, niekam neužtenka laiko. Vienintelė poilsio diena – šeštadienis.
Įsikūriau Manhatane. Prieš dvejus metus nusipirkau mažytį butą ir labai džiaugiuosi, nes visus tuos metus nuo pat pirmos dienos, kai atvažiavau į Ameriką, butą nuomodavomės. Kaip gera dabar – pagaliau gyvenu savo namuose! O mano butas – šalia parko, tokiame tyliame Manhatano kampelyje. Nes visas Manhatanas – labai judrus, labai gyvybingas, labai liberalus, labai spalvingas – tai Niujorko turgus. O Niujorko nenustebinsi niekuo, jam absoliučiai viskas tinka, jis visus priima, visus palaiko.
– Ir jokie garbintojai jums nesišypso tame Manhatane?
– Yra tų garbintojų, žinoma. Ir visą laiką buvo. Bet aš niekada to nesureikšminu. Turiu draugą amerikietį, su kuriuo gyvename kartu jau penkerius metus. Tai – mano sielos žmogus.
Mano poilsio diena – šeštadienis – labai greitai praeina, todėl turime ją gerai suplanuoti. Nežinau, kas yra, gal nuo baleto kartais būnu pervargusi, todėl baleto spektaklių nenoriu matyti. Abu labai mėgstame operą. Dažnai einame į koncertus Niujorko filharmonijoje, į operą. Kartais šeštadienio vakarą labai gera ir namuose pabūti, vakarienę paruošti, knygą paskaityti, filmą pažiūrėti.
– Iki šiol jūs labai liekna. Kokia tokios lieknos figūros paslaptis?
– Mano tėtis buvo aukštas ir lieknas, ir aš visa į jį – paveldėjau tas ilgas linijas. Tad 95 procentai lieknumo paveldėta su genais.
– O kaip maitinatės? Kai kalbame apie Ameriką, vis pabrėžiame, kad tai nesveiko maisto ir storų žmonių šalis.
– Tai – tiesa, tas greitasis maistas atsirado būtent Amerikoje. Bet dabar Amerikoje žmonės gyvena kur kas sveikiau negu Europoje. Jie tiesiog pamišę dėl sveiko gyvenimo būdo. Pas mus yra krautuvių, kuriose parduodamas sveikas maistas iš viso pasaulio. Ir viskas geriausia, ekologiška. Gali maitintis puikiausiai, skaniai ir prižiūrėti savo figūrą, jeigu to nori.
Man pasisekė dėl to, kad mano genai geri. Nevalgau mėsos jau daug metų, bet nesu veganė, nepuolu į kraštutinumus. Stengiuosi pirkti ekologišką maistą, kad kuo mažiau jame būtų pesticidų, chemijos, ypač daržovėse. Valgau žuvį – ir baltą, ir raudoną. Paisau, kad ji būtų iš vandenyno, jūros – iš gamtos, o ne kur nors užauginta. Vengiu baltųjų ryžių, baltos duonos, bulvių.
Stengiuosi maitintis kuo sveikiau, kad išlaikyčiau gerą sveikatą ir formą. Juk mokau vaikus, turiu gerai atrodyti, būti pavyzdys, demonstruoti judesius per pamokas ir repeticijas, o ne sėdėti ant kėdės.
Taip, yra čia nutukusių žmonių. Gyvenimas Amerikoje tikrai sunkus, ne toks, kaip Europoje. Europoje kultūra visai kita ir darbo supratimas visai kitoks. Amerika pilna emigrantų. Čia kiekvienas atvažiavo laimės ieškoti. Vieni tą laimę čia suranda, kitiems tenka grįžti ten, iš kur atvažiavo. Čia kiekvienas žmogus turi savo istoriją.
Ir man buvo toks momentas, kai galvojau – gal reikėtų sugrįžti į Europą? Ir ta mintis man nedavė ramybės. Bet vieną dieną, atsimenu, vairuoju aš automobilį, dairausi pro langus – Masačusetse buvo gražus pavasaris – įkvėpiau oro ir pagalvojau: Dieve mano, tu gi jau dešimt metų gyveni Amerikoje. Priimk tą Ameriką, susitaikyk su tuo, apkabink – čia juk tavo namai. Taškas. Dabar jau čia tavo namai, tavo antroji gimtinė.
Ir nuo tos minutės kažkas pasikeitė – tarsi mano sieloje apsigyveno ramybė, įgavau kitokios – teigiamos – energijos. Ir netrukus – naujas darbo pasiūlymas, Niujorkas, naujos pažintys, mylimi žmonės.
