Ilkos ir Andriaus istorija prasidėjo prieš aštuonerius metus. Tuo metu Vilniaus dailės akademijoje magistrantūroje studijavusi gražuolė ieškojo, kur galėtų sportuoti. Išraiškingų veido bruožų tamsiaplaukė iš karto krito asmeniniu treneriu dirbančiam Andriui į akį.
„Mačiau tą jo žvilgsnį, supratau, kad jis žiūri į mane ne kaip į klientę, o kaip į merginą. Jis pasisiūlė būti mano treneriu, sakė, kad nori pagilinti anglų kalbos žinias. Abu suvokėme, kad tai buvo juokas.
Po kiek laiko supratau, kad mes per treniruotes daugiau kalbamės nei sportuojame. Vieną dieną pasakiau jam, kad tiesiog nebegaliu. Pasiūliau pakviesti mane puodelio kavos. Vėliau Andrius sakė, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio“, – lūpų krašteliu šypsojosi moteris.
Sportininkai įsipareigoti vienas kitam neskubėjo. Daugiau nei pusmetį Ilka ir Andrius palaikė draugiškus santykius – laiko įsitikinti, kad juos sieja ne tik panašūs gyvenimo būdo įpročiai, bet ir ateities svajonės, jie turėjo į valias.
Mat atletiški vyrai Ilką žavėjo visada, tačiau gyvenimo keliu žengti su kultūristu, kurio treniruotės ir mityba reguliuojama pagal griežtą grafiką, ji nesitikėjo. „Svajonių vyro įvaizdis, kurį formuojame savo galvoje, realybėje dažnai neatitinka mūsų susikurto paveikslo.
Bijodami prisileisti pirminių lūkesčių neatitinkantį žmogų galime prarasti tą, kuris mums iš tiesų tiktų“, – tęsė ji. Ilkos planuose nebuvo ir Lietuvos.
Aktyvų gyvenimo būdą puoselėjantys Ilka ir Andrius amžiną meilę vienas kitam prisiekė daugiau nei prieš penkerius metus. Vestuves juodu atšoko ten, kur vaikams įprasta suteikti ne vieną vardą, – Ilkos gimtinėje Namibijoje, esančioje Pietvakarių Afrikoje.
Mėlynakę dukterį sūpuojanti pora nuo pat pažinties pradžios susidūrė su daugybe iššūkių. Tiesa, pastarasis – naujagimės sutikimas karantino metu, Ilką supant tik gydytojams ir nesant būsimojo tėčio, – buvo išties sudėtingas. Tituluotos gražuolės dukrelė į pasaulį atėjo skausmingai – moteriai buvo atliktas cezario pjūvis.
– Balandį, per patį karantino įkarštį, susilaukėte pirmagimės, kurią pavadinote Adriana Estelle. Kodėl išrinkote būtent tokį vardą?
– Jį buvau išrinkusi jau seniai. Tiesa, nemaniau, kad išlaikysiu gimtojoje šalyje vyraujančią tradiciją vaikams suteikti daugiau nei vieną vardą. Mano gimtinėje tikima, kad vardų skaičius siejasi su turtu, – kuo daugiau vardų, tuo žmogus turtingesnis. (Šypsosi.) Aš ir pati esu Ilka Rae.
Mano mama Adriana, broliai irgi pavadinti ne vienu vardu. O dėl Estelle... Maniau, kad gimdysiu balandžio 20-ąją, per savo mamos sesers Estelle gimtadienį, tačiau pagimdžiau kitą dieną per pietus. Mano teta dirbo ligoninėje, dieną, kai gimė dukrytė, labai daug apie ją galvojau.
– Gimdymas buvo sunkus ir pavojingas. Kodėl?
– Vaiko susilaukiau karantino metu, į ligoninę važiavau be vyro. Kitos sako, kad vyro pagalbos gimdant nereikia, svarbiausias – gydytojas. Taip, tai tiesa. Tačiau taip pat manau, kad prieš ir po gimdymo vyro palaikymas būtinas. Pajutau, kad buvau viena. Gimdymas – vienas sudėtingiausių įvykių moters gyvenime. Sąrėmiai, skausmas – tai tikrai nėra lengva, o visa tai pereiti vienai, be savo artimiausio žmogaus, sunku.
Man sąrėmiai prasidėjo jau balandžio 19-ąją. Visą dieną pragulėjau ligoninėje, 21 dieną kankintis nebegalėjau, todėl paprašiau epidūrinės nejautros. Po pusantros paros gimda buvo atsivėrusi tik 3 centimetrus. Teko ryžtis cezario pjūviui.
Esu sportininkė, gana stipri moteris, mano organizmas greitai atsigavo. Viena bičiulė buvo pasakojusi, kad kai jai buvo atliktas šis pjūvis, į tualetą vyras ją nešė ant rankų. Aš ant kojų atsistojau tą pačią dieną. Tačiau vienumos jausmas niekur nedingo. Nesvarbu, kokį skausmą jutau, turėjau pasirūpinti savo naujagime. Su dukra vyras susipažino tik tuomet, kai grįžome namo.
– Kas per sudėtingą gimdymą padėjo kovoti su patiriamu stresu?
– Esu žmogus, kuris moka suvaldyti emocijas. Be to, esu sportininkė, tad kūnas pripratęs prie didelio krūvio ir greito organizmo atsigavimo.
– Ar nebijojote užsikrėsti koronavirusu?
– Dar prieš gimdymą nusprendžiau nebežiūrėti žinių. Pastebėjau, kad tai kėlė papildomą stresą, baimę. Stresas silpnina imunitetą, mažina apetitą, blogina miego kokybę. Taigi nusprendžiau imtis to, kas yra tik mano rankose, – kuo labiau saugoti save. Su niekuo nesusitikau, niekur nevykau, maisto užsisakydavau internetu. Važiuoti į ligoninę nebijojau, nes iš anksto žinojau, kad ten imamasi griežčiausių apsaugos priemonių.
– Nors nuo dukros gimimo dar nepraėjo nė poros mėnesių, gal jau pastebėjote, kokius charakterio ar išvaizdos bruožus ji paveldėjo iš mamos, o kokius – iš tėčio?
– Mūsų dukrelė yra ryškesnių veido bruožų: jos pilnesnės lūpytės, ilgos blakstienos. Manau, kad tai ji paveldėjo iš manęs. Jos akys tamsiai mėlynos, nors daug kas manė, kad ji bus rudakė kaip ir aš. O veido forma – tikrai Andriaus. Tačiau kol kas visi sako, kad ji yra tikra mano kopija.
– Kada Adrianą Estelle ruošiate supažindinti su Namibijoje gyvenančiais artimaisiais?
– Pastebėjau, kad dukrytė jau gali atpažinti močiutės balsą, su mano mama bendraujame internetu. Jeigu viskas bus gerai, į Namibiją skristi planuojame jau gruodžio mėnesį.
– Laukdamasi nemažai sportavote. Ar taip norėjote įrodyti, kad įsitikinimas, jog sportas gali pakenkti nėštumui, klaidingas?
– Mano manymu, tai mitas. Ypač tuomet, kai kalbame apie moteris, kurios daug sportavo dar prieš nėštumą. Žinoma, jei nėštukė priklauso rizikos grupei, tuomet sportas jai gali pakenkti. Jeigu jokios rizikos nėra, judėti nėštumo metu naudinga.
Mitu pavadinčiau ir tai, kad moterys, kurios anksčiau nesportavo, neva negali pradėti daugiau judėti laukdamosi kūdikio. Pavyzdžiui, toms, kurioms nustatytas nėščiųjų debetas, sportas išties naudingas. Taip pat ir jų kūdikiui.
Dar prieš tapdama nėščia aktyviai gyvenau, todėl priežasties nustoti tai daryti nebuvo. Be abejo, sportavimo intensyvumas turėtų sumažėti. Nors sumažinau treniruoklių svorį, pritūpimų, įtūpstų neatsisakiau. Vengiau pratimų, kurie apkrauna apatinę nugaros dalį, vengiau gulėti ant pilvo, pilvo preso pratimų nedariau.
Treniruočių laikas buvo įvairus. Anksčiau treniruotė trukdavo vieną valandą, o būdama nėščia ypač klausiausi savo kūno ir sportavau pagal galimybes. Kartais pavykdavo pasportuoti tris kartus per savaitę, o kartais – tik vieną.
Laukdamasi kūdikio nesusidūriau su skysčių kaupimusi, nugaros skausmu, neturėjau jokio potraukio prie saldumynų, puikiai išsimiegodavau. Ir tai sieju su sportu. Nėščios moterys neturėtų sportuoti siekdamos tam tikrų sportinių tikslų – svarbiausia palaikyti fizinį aktyvumą.
– Turbūt nemažai moterų jums pavydi, kad dukros laukimo laikotarpiu nenorėjote valgyti visko, kas papuola po ranka.
– Mano mityba nepasikeitė. Leidau sau tai, ko labai norėjosi. Kartais suvalgydavau šokolado. Turėjau didelį norą valgyti jautieną, lašišą bei pupelių, kažkuriuo metu ypač norėjau apelsinų sulčių.
Valgydavau 5–6 kartus per dieną, kaip ir anksčiau, valgiau itin subalansuotą maistą. Jeigu 80 proc. mitybos yra tinkama, dėl tų 20 procentų išgyventi tikrai nereikėtų.
– Po gimdymo jūsų stiprus organizmas jau spėjo atsigauti. Tikriausiai pripratote ir prie lietuviškų žiemų?
– Kai tik pradėjau gyventi Lietuvoje, draugai juokdavosi iš mano aprangos.
Temperatūrai nukritus iki minus penkiolikos laipsnių apsirengdavau penkiais–šešiais drabužių sluoksniais: po džinsais moviausi pėdkelnes, po striuke – megztinį ir tris palaidines. (Juokiasi.)
Taip pat pastebėjau, kad atsikrausčiusi čia pradėjau norėti svogūnų ir česnakų. Svogūną galėjau valgyti tiesiog kaip obuolį!
Visada turėjau atsiprašyti savo bičiulių, sakiau jiems, kad nuo manęs gali sklisti svogūnų ar česnakų kvapas. (Juokiasi.) Na, ir pirmą kartą gyvenime pradėjau valgyti bulves, pieno produktus.
Namibijoje patiekalai irgi gaminami iš bulvių, bet aš nebuvau jų mėgėja. Matyt, organizmui kažko trūko. Dabar žiemą esu mažiau apsirengusi negu mano lietuvės draugės. Galiu apsivilkti suknelę, ant viršaus paltą ir man to visiškai užtenka. (Šypsosi.)
– O kaip sekėsi su lietuvių kalba? Girdžiu, kad puikiai kalbate lietuviškai.
– Lietuvių kalbos kiekvieną dieną mokausi iki šiol. Ji labai sunki, o sunkiausia – gramatika. Mokiausi ir padedama mokytojų, bet didžiausias šuolis įvyko pradėjus mokytis savarankiškai.
– Kaip į kitatautį vyrą reagavo jūsų šeima? Jiems tai buvo šokas?
– Žinoma, ir mano, ir Andriaus šeimoms buvo šokas. Juk afrikietė moteris skamba labai egzotiškai. Mano šeima visuomet tikėjo, kad grįšiu į Namibiją ir nebūsiu taip toli nuo jos. Manau, jog tam, kad mūsų šeimos suprastų, jog mes vienas kitą tikrai mylime, prireikė laiko.
Mano mama laimino mūsų santuoką, bet norėjo, kad Andrius leistų man bent kartą per metus grįžti namo. O kai Andriaus šeima susipažino su manimi, suprato, kad tarp mūsų nėra tiek jau daug skirtumų, nepaisant skirtingų šalių, žemynų ir kultūros, kurios apsupti užaugome. Kartais man atrodo, kad tų skirtumų mes apskritai neturime. Jis rado žmoną, kuri gali susitaikyti su sveika gyvensena, su tuo, kad jis negeria, nemėgsta valgyti restoranuose, laikosi griežto režimo.
– Gal pastebėjote, kuo lietuviai vyrai skiriasi nuo jūsų tautiečių?
– Manau, kad lietuviai iš pradžių atrodo labai užsidarę, nebendraujantys ir net šalti žmonės. Afrikiečiai, priešingai, itin atviri ir komunikabilūs.
Mano gimtinėje vyras, pamatęs patinkančią moterį, iš karto pradės bendrauti, paprašys telefono numerio, pašauks ją gatvėje. Lietuviai vyrai tokie drąsūs tikrai ne visada. Bet nemanau, kad tai blogai. Jeigu vyras iš karto gali ateiti pas tave, gali pamanyti, kad tai nieko tikro. Tačiau jeigu po kiek laiko lietuvis vyras pagaliau randa drąsos paklausti tavo vardo, jau gali manyti, kad jis nuoširdžiai tavimi domisi. (Šypsosi.)
Iš pradžių aš irgi maniau, kad man kažkas negerai, – norėjau sveikintis su visais. (Kikena.)
Pas mus Namibijoje tai įprasta, o čia, Lietuvoje, gali prireikti šiek tiek laiko, kol pradeda sveikintis kaimynai. Vis dėlto galiu pasakyti, kad lietuviai, kurie tampa draugais, yra labai patikimi, žinau, kad galiu jais pasitikėti. Apskritai manau, kad esu labiau europietė, o ne afrikietė. Kai baigusi mokyklą išvažiavau gyventi į Didžiąją Britaniją, supratau, kad bet kokiu atveju turiu likti gyventi Europoje. Man nebuvo nuo ko bėgti, Namibijoje tikrai galėjau rasti gerą darbą, susikurti gražų gyvenimą, bet supratau, kad mano mentalitetas kiek kitoks. Jau nuo vaikystės svajojau gyventi kitur.
– Kaip planuojate auklėti mažylę? Kokiomis kalbomis ji kalbės?
– Bet kuriuo atveju ji kalbės ir angliškai, ir lietuviškai. Su savo mama kalbu afrikanų kalba, dukrytė tą kalbą girdi kone kasdien. Manau, kad ji, kaip ir mes, kiekvienais metais išvyks į Afriką, pajus kitą kultūrą, tikrą, labai šiltą vasarą. Planuojame, kad ji eis į lietuvišką mokyklą. Tačiau nenoriu daug planuoti į priekį.
Puikus pavyzdys – mano gyvenimas: niekuomet nemaniau, kad būsiu Lietuvoje, turėsiu lietuvį vyrą, ir pažiūrėkite, kur gyvenimas mane atnešė... (Šypsosi.)
