Ilkos ir Andriaus istorija prasidėjo prieš aštuonerius metus. Tuo metu Vilniaus dailės akademijoje magistrantūroje studijavusi gražuolė ieškojo, kur galėtų sportuoti.
Išraiškingų veido bruožų tamsiaplaukė iš karto krito asmeniniu treneriu dirbančiam Andriui į akį.
„Mačiau tą jo žvilgsnį, supratau, kad jis žiūri į mane ne kaip į klientę, o kaip į merginą. Jis pasisiūlė būti mano treneriu, sakė, kad nori pagilinti anglų kalbos žinias. Abu suvokėme, kad tai buvo juokas.
Po kiek laiko supratau, kad mes per treniruotes daugiau kalbamės nei sportuojame. Vieną dieną pasakiau jam, kad tiesiog nebegaliu. Pasiūliau pakviesti mane puodelio kavos.
Vėliau Andrius sakė, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio“, – lūpų krašteliu šypsojosi moteris.
Sportininkai įsipareigoti vienas kitam neskubėjo. Daugiau nei pusmetį Ilka ir Andrius palaikė draugiškus santykius – laiko įsitikinti, kad juos sieja ne tik panašūs gyvenimo būdo įpročiai, bet ir ateities svajonės, jie turėjo į valias.
Mat atletiški vyrai Ilką žavėjo visada, tačiau gyvenimo keliu žengti su kultūristu, kurio treniruotės ir mityba reguliuojama pagal griežtą grafiką, ji nesitikėjo. „Svajonių vyro įvaizdis, kurį formuojame savo galvoje, realybėje dažnai neatitinka mūsų susikurto paveikslo.
Bijodami prisileisti pirminių lūkesčių neatitinkantį žmogų galime prarasti tą, kuris mums iš tiesų tiktų“, – tęsė ji. Ilkos planuose nebuvo ir Lietuvos.
Aktyvų gyvenimo būdą puoselėjantys Ilka ir Andrius amžiną meilę vienas kitam prisiekė daugiau nei prieš penkerius metus. Vestuves juodu atšoko ten, kur vaikams įprasta suteikti ne vieną vardą, – Ilkos gimtinėje Namibijoje, esančioje Pietvakarių Afrikoje. Mėlynakę dukterį sūpuojanti pora nuo pat pažinties pradžios susidūrė su daugybe iššūkių.
Tiesa, pastarasis – naujagimės sutikimas karantino metu, Ilką supant tik gydytojams ir nesant būsimojo tėčio, – buvo išties sudėtingas. Tituluotos gražuolės dukrelė į pasaulį atėjo skausmingai – moteriai buvo atliktas cezario pjūvis.
– Balandį, per patį karantino įkarštį, susilaukėte pirmagimės, kurią pavadinote Adriana Estelle. Kodėl išrinkote būtent tokį vardą?
– Jį buvau išrinkusi jau seniai. Tiesa, nemaniau, kad išlaikysiu gimtojoje šalyje vyraujančią tradiciją vaikams suteikti daugiau nei vieną vardą. Mano gimtinėje tikima, kad vardų skaičius siejasi su turtu, – kuo daugiau vardų, tuo žmogus turtingesnis. (Šypsosi.) Aš ir pati esu Ilka Rae.
Mano mama Adriana, broliai irgi pavadinti ne vienu vardu. O dėl Estelle... Maniau, kad gimdysiu balandžio 20-ąją, per savo mamos sesers Estelle gimtadienį, tačiau pagimdžiau kitą dieną per pietus. Mano teta dirbo ligoninėje, dieną, kai gimė dukrytė, labai daug apie ją galvojau.
– Gimdymas buvo sunkus ir pavojingas. Kodėl?
– Vaiko susilaukiau karantino metu, į ligoninę važiavau be vyro. Kitos sako, kad vyro pagalbos gimdant nereikia, svarbiausias – gydytojas. Taip, tai tiesa. Tačiau taip pat manau, kad prieš ir po gimdymo vyro palaikymas būtinas. Pajutau, kad buvau viena. Gimdymas – vienas sudėtingiausių įvykių moters gyvenime. Sąrėmiai, skausmas – tai tikrai nėra lengva, o visa tai pereiti vienai, be savo artimiausio žmogaus, sunku.
Man sąrėmiai prasidėjo jau balandžio 19-ąją. Visą dieną pragulėjau ligoninėje, 21 dieną kankintis nebegalėjau, todėl paprašiau epidūrinės nejautros. Po pusantros paros gimda buvo atsivėrusi tik 3 centimetrus. Teko ryžtis cezario pjūviui.
Esu sportininkė, gana stipri moteris, mano organizmas greitai atsigavo. Viena bičiulė buvo pasakojusi, kad kai jai buvo atliktas šis pjūvis, į tualetą vyras ją nešė ant rankų. Aš ant kojų atsistojau tą pačią dieną. Tačiau vienumos jausmas niekur nedingo. Nesvarbu, kokį skausmą jutau, turėjau pasirūpinti savo naujagime. Su dukra vyras susipažino tik tuomet, kai grįžome namo.
– Kas per sudėtingą gimdymą padėjo kovoti su patiriamu stresu?
– Esu žmogus, kuris moka suvaldyti emocijas. Be to, esu sportininkė, tad kūnas pripratęs prie didelio krūvio ir greito organizmo atsigavimo.
– Ar nebijojote užsikrėsti koronavirusu?
– Dar prieš gimdymą nusprendžiau nebežiūrėti žinių. Pastebėjau, kad tai kėlė papildomą stresą, baimę. Stresas silpnina imunitetą, mažina apetitą, blogina miego kokybę. Taigi nusprendžiau imtis to, kas yra tik mano rankose, – kuo labiau saugoti save. Su niekuo nesusitikau, niekur nevykau, maisto užsisakydavau internetu. Važiuoti į ligoninę nebijojau, nes iš anksto žinojau, kad ten imamasi griežčiausių apsaugos priemonių.
– Nors nuo dukros gimimo dar nepraėjo nė poros mėnesių, gal jau pastebėjote, kokius charakterio ar išvaizdos bruožus ji paveldėjo iš mamos, o kokius – iš tėčio?
– Mūsų dukrelė yra ryškesnių veido bruožų: jos pilnesnės lūpytės, ilgos blakstienos. Manau, kad tai ji paveldėjo iš manęs. Jos akys tamsiai mėlynos, nors daug kas manė, kad ji bus rudakė kaip ir aš. O veido forma – tikrai Andriaus. Tačiau kol kas visi sako, kad ji yra tikra mano kopija.
– Kada Adrianą Estelle ruošiate supažindinti su Namibijoje gyvenančiais artimaisiais?
– Pastebėjau, kad dukrytė jau gali atpažinti močiutės balsą, su mano mama bendraujame internetu. Jeigu viskas bus gerai, į Namibiją skristi planuojame jau gruodžio mėnesį.
Daugiau skaitykite antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
