Dvidešimt metų – daug ar mažai? Kai kam jie pralėkė kaip viena akimirka, nepalikusi ryškesnių prisiminimų.
Martynai tas gyvenimo tarpsnis nusidažė visomis įmanomomis spalvomis – pergalėmis ir nusivylimais, dideliais atradimais ir nepanaudotomis galimybėmis, nutrūkusia partneryste, meile, vedybomis, vaikų gimimu, karjeros vingiais.
Kai vieną 2000 m. „Stiliaus“ viršelį papuošė tų metų grožio konkurso „Mis Lietuva“ nugalėtoja Martyna Bimbaitė, jai tebuvo šešiolika metų.
Kai naujajai grožio karalaitei ant galvos buvo dedama karūna, ji beveik nenusišypsojo.
„Šypsausi tik akimis. Taip nuo vaikystės. Gal kaltas mano žemaitiškas charakteris. Kai šį pavasarį laimėjau „Mis Žemaitija“ titulą, verkiau iš džiaugsmo, o paskelbus mane „Mis Lietuva“ apėmė baimė – kaip reikės gyventi, kokia atsakomybė užgrius“, – po pergalės duodama interviu svarstė Skuode gyvenusi, bet palangiške prisistačiusi M.Bimbaitė.
Spalį vykusiame „Mis Lietuva 2000“ konkurso finale dalyvavo dešimt merginų ir visos, anot Martynos, elgėsi draugiškai.
Tačiau po karūnavimo M.Bimbaitė kelias minutes turėjo pozuoti fotografams. Netrukus mergina pasigedo savo dovanos – brangaus kosmetikos rinkinio.
Jis taip ir neatsirado. Grožio karalienė dėl praradimo per daug neišgyveno, suteiktas titulas jai buvo kur kas vertingesnis.
Tuo metu Skuodo P.Žadeikio gimnazijos dešimtoje klasėje besimokanti Martyna nesijautė išskirtinė. Gal tik šiek tiek, kad yra aukščiausia (176 cm), visada pasitempusi, atrodo vyresnė ir gerai besimokanti.
Martyna gimė ir augo Palangoje, skuodiške ji tapo priverstinai. Kadangi mama sunkiai sirgo, reikėjo pinigų operacijoms, teko parduoti dviejų kambarių butą Šventojoje ir persikelti į Skuodą pas mamos tėvus.
Vėliau atsitiko dar viena skaudi nelaimė – už butą gautus pinigus mama paskolino pažįstamam verslininkui, bet jis iš Lietuvos dingo.
Grožio konkurso nugalėtojos tėvai išsiskyrė, kai jai buvo ketveri, bet savo vaikystę ji vadina laiminga. Mamą, kuri paskatino dalyvauti konkurse, mergina vadina geriausia drauge: „Su ja galiu kalbėtis apie viską. Mama manimi pasitiki, žino, kad jos nenuvilsiu. Kad ir kas atsitiktų, ji mane palaikys. Ji – mano ramstis.“
Martyna nesiskundė dėl nepritekliaus, bet nesunku įsivaizduoti, kaip nelengva pragyventi tik iš mamos invalidumo pensijos.
„Mis Lietuva“ ir „Mis pasaulis“ konkursams mergina pati turėjo susirasti rėmėjų – pinigų reikėjo bateliams, soliariumui, suknelėms, reprezentacinei dovanai nuo Lietuvos. Jai padėjo giminaitis, geranoriškos įmonės.
„Žinoma, nėra lengva prašyti. Bet toks gyvenimas. Tik jei pradeda kalbėti, kad už paramą liksiu skolinga, kažkaip turėsiu atsimokėti – ačiū nereikia.
Buvo, kad mane norėjo nusipirkti ir dovanomis, bet jei man nepatinka žmogus, jo mintys, elgesys, geriau atsisakau siūlomų dovanų“, – prieš 20 metų kalbėjo M.Bimbaitė.
Vasaras leisdama Palangoje Martyna dažnai susipažindavo su poilsiauti į kurortą atvykusiais vyrukais. Gražuolė pastebėjo, kad kai kurie jų į moterį žiūri kaip į perkamą daiktą.
„Būna labai nemalonu: nedrįsti to į akis pasakyti, o vyras pats nesupranta. Tada stengiuosi baigti pažintį. Mama man visada sakydavo: „Vaikeli, tik nereikia atsitiktinių draugų.“
Ir draugės perspėja, kad neičiau į naktinius klubus ir diskotekas, kur renkasi vyrai, kuriems tik „tai“ galvoje.
Aš ir pati save noriu patausoti. Man mano garbė yra svarbiau už pinigus“, – savo įsitikinimus dėstė Martyna.
Tuo metu artimo draugo neturinti mergina prisipažino, jog norėtų sutikti savo vienintelį, kuris būtų už ją vyresnis.
Po laimėto konkurso Martynai buvo suteikta galimybė Lietuvai atstovauti grožio konkurse „Mis pasaulis“, vykusiame Londone ir Maldyvuose. Konkursą laimėjo indė Priyanka Chopra.
Praėjus gal pusmečiui po konkurso „Mis Lietuva“ Martyna pradėjo draugauti su devyneriais metais vyresniu skuodiškiu (Redakcijai vardas ir pavardė žinomi).
Šis labai aktyviai siekė karūnuotos gražuolės palankumo. Būdama 21 metų grožio karalaitė ant rankų jau sūpavo pirmagimį Vincentą.
Grožio konkurso laimėtoja su vaiko tėvu gyveno nesusituokę. M.Bimbaitė sakė, kad nemato reikalo tuoktis ir nėra iš tų, kuri trokštų bet kokia kaina ištekėti: „Aš nieko nebijau. Manau, kad jei išsiskirtume, draugas vaiko neišsižadės, juo pasirūpins, o aš tikrai nepražūsiu.“
Apie antrą vaiką ji tuomet negalvojo, sakė, kad reikia baigti mokslus, įstoti į magistrantūrą, susirasti darbą.
„Vincentas – didžiausias gyvenimo džiaugsmas. Visas dėmesys, visos mintys apie ateitį susijusios tik su juo.
Galvoju, kaip jį auginsiu, kaip auklėsiu, ką galėsiu jam duoti. Šiaip tas kūdikėlis nebuvo planuotas. Bet labai džiaugiuosi, kad jį turiu.
Šeimoje viskam vadovauju aš, o ne vyras. Jei norėsiu ką nors padaryti ir manysiu, kad tai bus gerai, būtinai padarysiu.
Aišku, iškilusias problemas aptariame su juo, bet lemiamas žodis dažniausiai būna mano. Jis dėl to nekelia audrų.
Nežinau, gal pasitiki manimi, mano sprendimais“, – kalbėjo Martyna ir tikino gyvenanti vyru ir vaiku – dviem vyrais, kurie apvertė jos gyvenimą aukštyn kojomis.
Tačiau anuomet pasakodama apie santykius su vaiko tėvu Martyna gerokai juos pagražino. Labai greitai paaiškėjo, kad jis nėra tas vyras, su kuriuo Martyna būtų norėjusi eiti į pasaulio kraštą ir susituokti bažnyčioje.
2006 m., kartu pragyvenę ketverius metus, jie pasuko skirtingais keliais. M.Bimbaitė su sūnumi paliko širdies draugo namus ir išsinuomojo butą.
Jau vėliau Martyna pasakojo, kad su mylimuoju ji nesijautė gerai: „Mes buvome labai skirtingi. Skyrėsi mūsų požiūris į draugus, šeimą, gyvenimą.
Trūko nuoširdžių pokalbių. Nebuvau labai laiminga su juo prieš gimstant vaikui, netapau laimingesnė ir po to.
Viskas mūsų santykiuose vyko labai greitai. Sakyčiau, per greitai. Buvau jauna ir tikriausiai nespėjau gerai suprasti – noriu su tuo vyru būti iki senatvės ar nenoriu, myliu jį ar tik jaučiu prieraišumą, simpatiją.“
Dar gyvendama su pirmagimio tėvu, kai sūnui buvo daugiau kaip metai, o mokslai universitete sekėsi puikiai, Martyna nutarė paieškoti perspektyvaus darbo.
Laikraštyje ji rado Norvegijos bendrovės skelbimą, kad atstovybei Lietuvoje ieškoma darbuotojų. Jiems buvo pažadėti nemokami norvegų kalbos kursai.
„Pamaniau, kad ir negausiu darbo, tai bent norvegų kalbą išmoksiu“, – sakė Martyna. Ji baigė penkis mėnesius trukusius kursus ir gavo finansų konsultantės darbą Vilniuje biurą turinčioje Norvegijos bendrovėje „Evoco“.
Bendrovės darbuotojai turėjo tradiciją kiekvieno mėnesio pirmą penktadienį po darbo eiti į restoraną gerti alaus.
Vieno tokio vakarėlio metu Martynos viršininkas susitiko pažįstamus tautiečius, kurių vienas buvo bendrovės „Inova Baltic“ viceprezidentas Peras Skisakeris.
„Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Tuo metu gyvenau su sūnaus tėvu ir naujų santykių megzti nesiruošiau, tačiau pastebėjau, kad tas vyras yra patrauklus ir simpatiškas“, – naują pažintį prisiminė Martyna.
Vakarėlio metu Martyna ir Peras draugiškai pasikalbėjo, apsikeitė telefonų numeriais. Vėliau kartais apsikeisdavo elektroniniais laiškais, ir viskas.
„Kai išsiskyriau su sūnaus tėvu ir išsinuomojau butą, Perui užsiminiau apie savo gyvenimo permainas. Po kurio laiko tarp mūsų užgimė jausmai“, – pasakojo Martyna.
Jos negąsdino, kad P.Skisakeris už ją vyresnis 19 metų. Porą vienijo panaši gyvenimo patirtis. P.Skisakeris buvo išsiskyręs, turėjo sūnų Vilhelmą.
Lietuvės ir norvego jausmai rutuliojosi žaibišku greičiu. Peras pasiūlė Martynai su sūnumi kraustytis į jo erdvų butą. Ir netrukus P.Skisakeris pasipiršo lietuvei.
2007 m. kalbinta tuo metu 23 metų M.Bimbaitė sakė, kad yra laimingesnė, nei tada, kai iškovojo gražiausios šalyje merginos titulą.
„Labai jį myliu. Drąsiai galiu pasakyti, kad gyvenime jokiam kitam vyrui nejaučiau tokių stiprių jausmų. Mane žavi Pero vyriškumas, patirtis, išsilavinimas“, – savo mylimąjį, turintį ekonomisto išsilavinimą, gyrė tituluota gražuolė.
2009 m. spalį kuklioje ceremonijoje Vilniuje Martyna ir Peras atšoko vestuves. Tuo metu moteris jau laukė į šį pasaulį besibeldžiančios dukters Philippos Eleonoros. Duktė gimė tų pačių metų gruodį.
– Nuo laimėto konkurso „Mis Lietuva“ prabėgo du dešimtmečiai. Kokie prisiminimai šiandien jus pasiveja iš praeities?
– Nors buvau labai jauna, atrodžiau ir jaučiausi ne pagal metus subrendusi. Mano mąstymas ir elgesys buvo gana brandūs. Turbūt tai nulėmė gyvenimo aplinkybės.
Prisimenu, net konkurso „Mis Lietuva“ organizatoriai pabrėžė, kad sugebėsiu garbingai atstovauti Lietuvai tarptautiniame konkurse. Na, taip ir buvo.
Kai laimėjau konkursą „Mis Lietuva“, jaučiausi lyg kosmose. Aš, mergina iš provincijos, buvau įmesta į man anksčiau nepažįstamų įvykių verpetą, reikėjo atlaikyti didžiulį visuomenės dėmesį, kritiką, sulaukdavau kvietimų į renginius, buvau fotografuojama, dalijau interviu.
Viskas buvo nauja, įdomu. Jaučiausi tam tikra prasme svarbi. Bet vis dėlto, kai dabar pagalvoju apie tai, manau, kad tada nepasinaudojau savo pergale.
Nes ir toliau gyvenau mažame mieste, lankiau mokyklą. Tad daug ko man tiesiog teko atsisakyti. Prisimenu, tada mane kvietė vykti į Londoną dirbti modeliu, bet mama pabūgo išleisti.
Dabar galvoju, kad grožio konkursai man praplėtė akiratį, įkvėpė drąsos, išmokė bendrauti.
Paskui buvo laikotarpis, kai maniau, kad konkursai neturi didelės reikšmės, ir mano laimėjimas neatrodė joks pasiekimas.
Bet dabar, kai man 36-eri, vis dažniau mintimis grįžtu į tuos ankstyvos jaunystės laikus, juolab kad šiemet nuo laimėjimo praėjo 20 metų – savotiškas jubiliejus.
Na, grožio konkursai man suteikė didžiulės patirties, galbūt gyvenime daugiau tokio lygio emocijų nepatirsiu, išskyrus šeimos sukūrimą.
Aš iki šiol bendrauju su dauguma konkurso „Mis pasaulis“ dalyvių, esu kviečiama aplankyti jas įvairiose šalyse. Šiemet „Zoom“ platformoje jungėmės į bendrą vaizdo pokalbį.
Planuojame su artimiausiomis draugėmis susitikti Majamyje ir prisiminti nerūpestingą jaunystę.
– Prieš 20 metų pasirodęs straipsnis „Stiliuje“ skelbė, kad nemokate atvirai šypsotis. Ar to išmokote?
– To neišmokau ir nemanau, jog kada nors išmoksiu plačiai šypsotis. Nebuvau standartinė gražuolių konkurso nugalėtoja, kuri turėtų mokėti plačiai šypsotis, išsiskirtų iškilia krūtine, putliomis lūpomis.
Manau, mano išvaizda artimesnė modelių, o ne misių standartams. Niekada nemačiau poreikio keisti savo natūros. Gal mano paprastumas, kitoks grožis ir lėmė, kad nugalėjau.
Esu santūri, subtili, gal net kažkiek skandinaviško tipo moteris. Ir mane labiau žavi santūresnės, kuklesnės, paslaptingesnės moterys.
– Ar sudėtingais potėpiais kūrėsi judviejų su vyru santykių paveikslas?
– Kalbant apie Perą aš jo gyvenime buvau tarsi uostas, suteikiantis jam ramybę, visavertiškumą, saugumą. Jis yra labai šeimyniškas ir jam reikėjo moters, kuri jį mylėtų už tai, koks yra, o ne už tai, kokio moteris norėtų, kad jis būtų.
Vyras ne kartą yra pabrėžęs, kad mano ramus charakteris mus labai suvienijo. Bet nesakau, kad mūsų santykiai visada buvo tik idiliški, visiems teko pagludinti kampus. Pradžioje buvo ir šiek tiek konfliktų, bet stipri abipusė meilė nugalėjo visus nesklandumus.
Duktė buvo didžiausia dovana, vainikavusi mūsų su vyru santykius. Nes Peras buvo išsiskyręs, turintis sūnų, aš irgi buvau turėjusi santykius ir vaiką.
Todėl mums reikėjo šeimą siejančio žmogaus. Ir dar, nes abu turime po sūnų, Philippos Eleonoros gimimas buvo palaimos viršūnė. Gal nuo tada iš esmės prasidėjo tikras mūsų šeimos gyvenimas.
Mes su Peru kartu jau 14 metų. Tai gana nemažai ir tai rodo, kad viskas juda teisinga kryptimi, nors esame iš skirtingų socialinių, kultūrinių sluoksnių.
Peras kilęs iš darnios šeimos, užaugo dar su dviem broliais. Mano šeima buvo nevisavertė, neturėjau nei seserų, nei brolių, nemačiau santarvės tarp vyro ir moters pavyzdžio.
Atsimenu, apsilankymas pas vyro tėvus man atrodė kaip pasaka. Iš pradžių negalėjau patikėti, kad šeima sugeba taip gražiai bendrauti, kad tarp visų namiškių tvyro idilė, ramybė, meilė.
– Ar laikotės savo šeimoje ritualų?
– Vincentas jau 15-metis, Philippai Eleonorai – dešimt metų. Man sunkiau sekasi auklėti vaikus, aš tai pripažįstu, nes esu šiek tiek chaotiška, gal kai reikia ką nors iki galo įgyvendinti, galiu pasiduoti.
Augdama niekada nebuvau probleminis vaikas. Ir mama pripažįsta, kad manęs nereikėjo auklėti.
O kai yra du vaikai ir vienas jų paauglys, natūraliai atsiranda tam tikrų problemų, tad už jų auklėjimą didesnę atsakomybę prisiima vyras.
Vaikai turi daug įsipareigojimų ir daug laisvės, tačiau jie žino, kad reikia gerai mokytis, gražiai elgtis. Šeimoje viską aiškinamės atvirai kalbėdamiesi, be jokių grasinimų, barnių, draudimų.
Mes kuriame ir puoselėjame šeimos tradicijas. Jos yra labiau norvegiškos. Nors Peras daug metų gyvena Lietuvoje, jis ilgisi savo šaknų, kultūros, papročių.
Pavyzdžiui, per Kūčias valgome norvegišką patiekalą iš mėsos. Susirinkę prie stalo skaitome Naująjį Testamentą. Po vakarienės dalijamės dovanomis. Kalėdų dieną tiesiog ramiai ilsimės, su šeima einame pasivaikščioti.
Kas vakarą, vasarą gal rečiau, serviruojame stalą, uždegame žvakes ir visi sėdame vakarieniauti.
Šeštadienis yra šeimos džiaugsmo diena, kai namuose, specialioje krosnyje, kepame picą. Vyras tam ruošiasi iš vakaro, gamina tešlą, superka reikalingus produktus.
Perui būtinai reikia suburti šeimą. Nes taip darė jo tėvai ir tą tradiciją jis nori toliau tęsti, tikisi, kad ir mūsų vaikai tą patį darys.
Tad kiekvieną šeštadienį pas mus groja muzika, rūksta picos krosnis, mes šokame, linksminamės. Vaikams leidžiama smaguriauti saldainiais ir limonadais. Daugelyje šeimų Norvegijoje šeštadienis – skanumynų diena.
Aš kasdien sportuoju. Tai seniai tapo įpročiu, nes sportuoju nuo vaikystės. Ir artimuosius pratinu prie sporto. Sūnus žaidžia futbolą, dukra mėgsta šokti. Daug vaikštome, nusipirkome dviračius.
Pastaruoju metu užsikrėčiau sodininkyste. Turiu nedidelį daržą, kuriame auginu pomidorus, agurkus, paprikas, moliūgus, svogūnus, česnakus, prieskoninius augalus, gėles.
Šiemet užsiveisiau rožyną, tada dabar vakarais skaitau informaciją ne apie tai, kokį čia man manikiūrą ar veido kaukę pasidaryti, o kaip rožes karpyti ar kaip jas tręšti.
– Ar esate išsaugojusi grožio konkursų atributiką?
– Taip, yra įvairių daiktų, bet jie nėra sudėti kažkokioje labai matomoje vietoje. Dukra žino apie mano laimėjimą ir kartais pabrėžia, kad jos mama yra buvusi gražiausia Lietuvos mergina.
Bet Philippa Eleonora nėra iš tų mergaičių, kurios labai mėgsta puoštis, dažytis. Ji niekada nenorėjo vilkėti ryškių suknelių. Gal jos genuose užkoduotas skandinaviškas kuklumas.
– Kaip supratau, Peras jums, kaip moteriai, suteikė daug galių, pasitikėjimo savimi.
– Jis yra auksinis vyras. Peras leidžia man visapusiškai spręsti, ką noriu daryti, visada palaiko visus mano sprendimus. Ar tai liestų darbo keitimą, ar norėčiau turėti dar vieną vaikelį.
Jis manęs niekada nekritikuoja dėl kokių nors buities darbų ar aš, kaip žmona, ko nors jam nepagaminčiau valgyti, ar marškinių neišlyginčiau.
Vyras visiškai nereiklus, gali pats apsitarnauti. Jam svarbiau mane matyti laimingą, atsipalaidavusią. Jei pajusiu kokią nors stresinę situaciją, žinau, jis visada privers mane pasikalbėti, pasiūlys pagalbą.
Tai yra vyras, kuris per tiek metų įrodė savo ištikimybę, meilę, suteikė saugumo jausmą, šalia jo tapau brandesnė, išmintingesnė.
– Kaip rutuliojosi jūsų profesinė karjera?
– Baigiau studijas universitete. Pakeičiau ne vieną darbą, bet jie visi buvo susiję su Norvegijos kapitalo įmonėmis.
Prieš šešerius metus tapau įmonės „Baltic Travel Partner“ įmonės vadove ir akcininke. Mano partneris norvegas, jis yra įmonės įkūrėjas Lietuvoje.
Dirbome su atvykstamuoju turizmu, organizuodavau užsieniečių grupines keliones į Vilnių nuo atvykimo iki išvykimo, įskaitant pramogas, transportą, apgyvendinimą, konferencijas, maitinimą, renginius.
Bet kadangi turizmas – dinamiška sritis, čia vyrauja sezoniškumas, tas nestabilumas man nelabai patiko.
Pradėjau ieškoti kitų darbo alternatyvų ir metus dirbu stambios ir perspektyvios Norvegijos trąšų gamybos įmonės „Yara International“ lietuviškame padalinyje pardavimų ir rinkodaros srityje.
Reguliariai bendrauju su Norvegijos ambasada, esu aktyvi norvegų bendruomenės narė, Norvegų klubo Lietuvoje valdybos narė. Kiek įmanoma vienijame čia gyvenančius norvegus, rengiame labdaros renginius.
– Kokia kalba namuose kalbate su vaikais?
– Dažniausiai lietuviškai. Duktė lanko lietuvių mokyklą, ji yra Lietuvos ir Norvegijos pilietė. Sūnus puikiai kalba norvegiškai. Peras supranta lietuviškai, bet kasdienybėje jam nedažnai tenka susidurti su lietuvių kalba.
Peras šešerius metus vadovauja nekilnojamojo turto plėtros įmonei „Asgaard Property“. Ten darbuotojai bendrauja angliškai.
– Ar karantinas kiek nors paveikė jūsų gyvenimą?
– Visi pailsėjome nuo bėgimo, tempo. Dirbau nuotoliniu būdu, galėjau padėti vaikams mokytis. Ačiū Dievui, gyvename name, turėjome kambarius, vieni kitiems be reikalo nesipainiojome po akimis.
Nors karantinas man nesukėlė kokių nors neigiamų pasekmių, jau norisi grįžti į normalų ritmą.
Nutarėme paįvairinti gyvenimą ir įsigijome maltipu veislės šunį. Feliksui dar tik du mėnesiai – jis visos šeimos traukos centras.
– Pastaraisiais metais laimė jums dažnai šypsojosi, kokių dar turite norų?
– Esu dėkinga gyvenimui, kad nebuvau priversta priimti kokių nors esminių sprendimų, nesusidūriau su rimtais išbandymais. Džiaugiuosi tuo, ką turiu, tikrai nenoriu ko nors neįmanomo.
Mano didžiausias troškimas matyti artimuosius laimingus. Norėčiau labiau augti karjeros srityje, tačiau savo šeimos gerovės neaukočiau dėl aukštesnio posto ar didesnių pinigų.
Noriu daugiau laiko skirti vaikams: Vincentui padėti apsispręsti pasirenkant studijas, Philippa rudenį eis į penktą klasę, teks intensyviau mokytis, bus rašomi pažymiai.
