Siekis žingsniuoti podiumu neišsipildė, bet LNK televizijos pokyčių šou „Dydžio evoliucija“ nugalėtoja Paulina Galkontaitė (24 m.) žino: sveikas požiūris į savo kūną daug svarbiau nei XS raidės ant drabužio etiketės, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
Nuo Šilalės rajone gimusios ir augusios Paulinos veido nedingsta šypsena.
Grožio meistrės rankos puošia klienčių moterų akis, darbų netrūksta, o neseniai išplėšta pergalė TV projekte primena, kad visos durys bus atvertos plačiau, jei tik belsiesi į jas atvira širdimi.
– Paulina, suderinti su jumis pokalbio laiką nebuvo paprasta – daug dirbate. Kaip atrodo įprasta jūsų diena?
– Šiuo metu tikrai gyvenu įtemptu ritmu. Mėgstu šiltus rytus, tad dieną pradedu anksti. Stengiuosi nugalėti tingumą ir išeiti pasivaikščioti po Vilniaus senamiesčio gatveles, užsuku į Bernardinų sodą.
Tai lyg savotiška meditacija, o bundančios gamtos garsai puikiai nuteikia visai dienai!
Grįžusi ruošiu pusryčius ir lekiu į darbą, o po jo labai mėgstu pasivažinėti dviračiu ar grįžusi namo su seserimi aptarti tai, kas per dieną nutiko. Ir taip kasdien... Savaitgalius skiriu susitikimams su draugais ar šeima, stengiuosi atsipalaiduoti ir pailsėti.
– Televizijos žiūrovai jus jau pažįsta – dalyvavote realybės šou „Sala“, kur siekėte rasti antrąją pusę, o visai neseniai tapote šou „Dydžio evoliucija“ nugalėtoja. Kuriame projekte jautėtės labiau savimi?
– Televizijoje debiutavau realybės šou „Sala“. Tai buvo puikus gyvenimo nuotykis – gera prisiminti, kai 24 valandas per parą leidau laiką prabangioje viloje su smagiais dalyviais. Šis projektas man atrodė labiau kaip žaidimas, tad ir pati nesistengiau būti labai rimta.
„Saloje“ buvau nerūpestinga romantikė, o „Dydžio evoliucijoje“ parodžiau kitą savo pusę, tikrąją save. Manau, kad taip nutiko, nes projektas ir buvo skirtas būtent įrodyti sau ir pasauliui, kad mes, moterys, mylime ir priimame save tokias, kokios esame, – su visais išvaizdos ar charakterio netobulumais.
– Užaugote Palentinio kaime, Šilalės rajone, gausioje penkių vaikų šeimoje. Žinote, ką reiškia dalytis, rūpintis kitu?
– Turiu du brolius – vienas yra vyriausias, o kitas gimė po manęs, tad iš manęs atėmė pagrandukės statusą (Juokiasi.) – bei dvi už mane šiek tiek vyresnes seseris.
Nebuvo lengva augti tokioje gausioje šeimoje – kartais atrodydavo, kad pritrūksta dėmesio ar šilumos, tačiau tėvai darė viską, kad būtume laimingi.
Prisipažinsiu – augdama ne kartą pagalvojau apie tai, kaip būtų gerai būti vienturtei. Bėgant metams požiūris itin pasikeitė – šiuo metu esu be galo dėkinga likimui, kad turiu tokius nuostabius brolius ir seseris, visi sutariame puikiai.
Žinome, kad nesvarbu, kas nutiktų, visada būsime šalia, kai to reikės. Būtent mano sesuo Julija ir paskatino dalyvauti projekte!
– Mados verslas ir jo paslaptys jus traukė nuo paauglystės. Ko tikėjotės, apie ką paslapčia svajojote, kai būdama penkiolikos metų nusprendėte išbandyti savo jėgas mados industrijoje? Traukė galimybė keliauti, podiumo spindesys, aplinkinių dėmesys?
– Man atrodo, kad jau nuo 13 metų svajojau būti modeliu. Susitikusios su pussesere valandų valandas praleisdavome ruošdamosi fotosesijoms, retušuodavome nuotraukas...
Žvelgiant atgal dabar tai kelia juoką, tačiau manau, kad man tai padėjo daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Penkiolikos metų mane Vilniuje pastebėjo viena modelių agentūra, pasirašiau pirmąją sutartį.
Pamenu, kaip mama, nors ir neturėjome daug pinigų, mane palaikė. Veždavo 250 kilometrų iki sostinės, kad dalyvaučiau atrankose su užsienio agentūrų atstovais. Bet man nesisekė. Galbūt buvau per daug nedrąsi?
Mokyklą pradėjau lankyti penkerių, tad dvyliktoje klasėje man buvo šešiolika. Tuomet ir buvau pastebėta agentūros Kinijoje.
Kvietimas vykti į Aziją atrodė kaip tolima svajonė, netikėjau, kad tėvai mane išleis. Įkalbėti pavyko, o Kinijoje viešėjau dukart. Per pirmąją darbo kelionę aplankiau Šanchajų, o kiek vėliau – Honkongą.
– Kokiomis sąlygomis gyvenote, kaip sekėsi agentūrų rengiamose atrankose?
– Prisimindama gyvenimą Šanchajuje pirmiausia pagalvoju apie nesklandumus. Išskristi pavyko tik iš trečio karto. Pirmą kartą į oro uostą mane atlydėjo sesuo.
Paaiškėjo, kad tėvų sutikimas skristi į užsienį – netinkamas, tad privalėjau likti. Bandant išskristi antrą kartą paaiškėjo, kad trūksta reikiamų dokumentų norint du mėnesius gyventi Kinijoje.
Trečias kartas, kaip sakoma, nemelavo – sėkmingai pasiekiau agentūrą Kinijoje. Visi buvo labai draugiški ir jaučiau, kad buvau labai laukiama.
– Mados verslas neatsiejamas ne tik nuo išorinio grožio ir jo standartų, būdingų kiekvienam žemynui, bet ir dviejų pagrindinių dėmenų – kilogramų ir centimetrų. Griežta dieta, maisto kalorijų skaičiavimas – žinote, ką tai reiškia?
– Tik prasidėjus atrankoms supratau, kad esu stambesnė už kitus modelius. Vilkėjau S arba M dydžio drabužiais, o mano kolegės – S ar net XS.
Beveik nieko nevalgiau, labai greitai netekau dar kone 6 kilogramų. Tačiau to nepakako. Suvokiau, kad mados pasaulis su griežtomis taisyklėmis ir ribojimais – ne man.
Į Lietuvą grįžau ne tik pavargusi, bet ir nepasitikinti savimi. Tuo metu maniau, kad esu nepakankamai gera. Po pusmečio išvykau dar kartą – svėriau 59 kilogramus, tačiau scenarijus kartojosi. Nusprendžiau nebesvajoti apie modelio karjerą, supratau, kad tai – ne man.
– Ką dabar pasakytumėte sau atsigręžusi į praeitį, kai būdama paauglė svajojote apie mados pasaulį?
– Kadangi dabar koncentruojuosi į sveiką gyvenimo būdą, suprantu, jog svarbu ne drabužių dydis, o vidinė būsena ir laimės jausmas – nuo to priklauso viskas.
Mano nuomone, kai jaučiuosi gerai, spinduliuoju pasitikėjimu savimi, galiu dalyti laimę kitiems. Jei galėčiau duoti patarimą sau paauglei... paaiškinčiau, kad moteriškėjantis kūnas ir keli priaugti kilogramai yra normalus reiškinys.
Kartu palinkėčiau sau labiau mėgautis gyvenimu, neužsidaryti, nevengti švenčių, dalyvauti visur, kur tik įmanoma. Tuomet vengdavau vietų ar susitikimų, kur, žinodavau, bus pagundų persivalgyti.
Visą interviu skaitykite naujausiame „Lietuvos ryto“ žurnalo „Stilius“ numeryje.
