Iš 1999 m. kovo 12-osios „Stiliaus“ viršelio žvelgia graži ir elegantiška moteris, o užrašas skelbia „Advokatė Jūratė Zabielaitė išgarsėjo per vieną vakarą“.
Netikėtas dėmesys tada ją užklupo pirmajame labdaringame Vienos pokylyje, surengtame Vilniuje. Vos įžengusi į Rotušę Jūratė pajuto smalsių žvilgsnių ataką. Graži, skoningai pasipuošusi, su geru makiažu – tai Lietuvoje dar buvo pradžia. O šalia jos – valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministras Kęstutis Skrebys! Visiems buvo smalsu, koks ryšys sieja šią porą, – jie draugai, meilužiai, sužadėtiniai?
Po kelių dienų per interviu paaiškėjo, kad į Vienos pokylį ji pateko visiškai atsitiktinai – vietoj draugės, kuri kaip tik susižalojo koją. Draugai pasiūlė kartu eiti Jūratei ir Kęstučiui.
Mes kalbėjomės apie viską – Vienos pokylį, šeimos verslą, ją išgarsinusią pirmąją bylą, seną ir garsią Zabielų pavardę ir... vyro smūgius.
Ar ji nesigaili ano interviu prieš 21 metus, kuriame prisipažino patyrusi sutuoktinio smurtą? Apie tai ji atvirai prabilo bene pirmoji Lietuvoje.
„Niekada nesigailėjau. Prasmė apie tai kalbėti yra visada, ypač kai niekas apie tai nekalbėjo. Iki šiol galioja ta pati taisyklė: kol moterys nepradeda šnekėti, gyvenimas nepradeda keistis. Smurtas artimoje aplinkoje Lietuvoje tebėra pernelyg paplitęs ir sunkiai sprendžiamas skaudulys. Džiaugiausi tuo interviu.
Draugai mane iš dalies smerkė, stebėjosi, kad aš taip atvirai kalbėjau. Bet jie jau yra atpratę bandyti man primesti kokius nors stereotipus“, – ramiai pasakoja Jūratė – viena advokatų kontoros „Zabiela, Zabielaitė ir partneriai“ steigėjų ir vadovų.
Ko tik nebuvo per tuos 21 metus! Atsiskaityti labai sunku.
Nebaigusi jokių dailės mokslų Jūratė pradėjo tapyti portretus, ji puikiai žino, kas yra kūrybinis įkvėpimas ir krizės. Kad ir kiek žiūrėtum, kad ir kiek kalbėtum apie portretą, anot Jūratės, tai vienas įdomiausių ir paslaptingiausių dailės žanrų.
Tapyti ji pradėjo nuo vyrų portretų. Vienas pirmųjų jos pozuotojų buvo advokatas Rolandas Valiūnas. Iš J.Zabielaitės portretų žvelgia žinomi žmonės: filosofai ir politikai Romualdas Ozolas ir Bronius Genzelis, finansų analitikas Rimantas Rudzkis. O kai išdrįso tapyti moteris, teigia atskleidusi nesenstančio moters veido paslaptį.
J.Zabielaitė turėjo ir kitą įdomų pomėgį – lankė šaudyklą. Daugybę kartų visą apkabą į taikinį ji yra iššaudžiusi geriau už vyrus. Advokatei patikdavo šaudyti iš visų pistoletų, bet labiausiai – iš „Glock“ ir „Makarov“. Anot jos, priimant žmones į darbą juos galima testuoti šaudykloje. Kaip kuris šaudo – taip ir dirba.
„Šaudymas – psichologijos studijos, žmogaus asmenybės testas ir dalis stebuklo“, – yra apibendrinusi J.Zabielaitė.
Maža to, Jūratė įžengė ir į kiną: nusifilmavo Oksanos Burajos vaidybiniame filme „Seserys dvynės“. Dėl vaidmens šiame filme ji galvą nusiskuto plikai.
Per tuos metus ji prisidėjo prie įvairių organizacijų – „Maisto banko“, Visorių informacinių technologijų parko, Nacionalinio plėtros instituto – steigimo, inicijavo daugelį kultūros, mokslo, verslo ir kitokių projektų.
Per tuos metus būta ir nelinksmų dalykų. Ją apgavo verslo partneriai, kuriais pasitikėjo. Verslo partnerių apgavystės pasekmės kaip tik vožė per 2008 m. ekonominę krizę. Po šios išdavystės jai reikėjo pasisemti dvasinės stiprybės, ne palūžti, o išlikti savimi.
„Ne tik įvairių išgyvenimų, bet ir kraštutinumų teko patirti“, – neslepia J.Zabielaitė.
– Jūrate, kaip per tuos 21 metus keitėsi jūsų gyvenimas?
– Atradau, kad kuklus gyvenimas gali turėti tokią pat vertę kaip ir prabangus. Jau niekas nebėra problema. Tada viskas – ir nerimas dėl ateities, ir į ką tik žvilgtelėtum – atrodė problema. O dabar niekas nėra problema.
Per tuos metus atradau dvasios stiprybę ir tai, kad ji gali viską. Kad ji gali ir sveikatą tvarkyti. Be dvasios stiprybės net negali būti sveikas.
Per tuos 21 metus reikėjo atrasti viską. Net paprastumą, prie kurio galų gale prieini, – prie paprasto, kuklaus gyvenimo. Net asketiško.
Aš dirbau ir daug uždirbau. Anksčiau dukrai kasdien galėdavau nupirkti „Swarovski“ papuošaliuką kaip paprastą vandens stiklinę. Bet paskui, kai eini tą kelią paprastumo link, jis baigėsi tuo, kad niekuo nebesipuošiu, išskyrus vieno dizainerio – Vitalio Čepkausko – kūrinius. Jis man kaip draugas kartą per metus sukuria po papuošalą. Ir aš daugiau kaip 10 metų puošiuosi vien tik sege, ir tik Vitalio.
Bet savo brangiųjų papuošalų neišdovanojau, jie yra dėžutėje. Jei būna ypatinga protokolinė proga, jais pasipuošiu, bet jie nėra mano kasdienybės dalyviai. Kasdienybės dalyviai – draugo kūriniai.
2008–2010 m. dariau eksperimentą – sau nieko nepirkau. Tik kelis Vitalio sukurtus kostiumėlius turėjau, kurie puikiai tiko išbandymui. Kai eksperimentą baigiau, vėl kelis kostiumėlius pas jį pasisiūdinau. To paties modelio švarkeliai, sijonai, palaidinė, suknelė. Asketiški, be jokių detalių. Ir su jais jaučiausi laiminga daugelį metų.
Tas dizaino, stiliaus paprastumas man labai pasiteisina. Niekam nekyla minčių, kad tai negražu. Draugės atidžiai stebi tą mano virsmą į paprastumą. Bet jos negali nesižavėti, kad tai yra gražu.
– Kas pastūmėjo eiti į paprastumą, asketiškumą – turėti kuo mažiau drabužių, kuo mažiau papuošalų? Jus buvo ištikusi finansinė krizė?
– Kai prasidėjo 2008 m. ekonominė krizė, daugeliui buvo blogai. Gali parduoti viską, ką turi, bet gali ir neparduoti. Turėjau turto, kurį galėjau parduoti ir gyventi nieko nestokodama. Bet nutariau neparduoti nieko, o bandyti gyventi kitaip, tiksliau, daryti eksperimentą su savimi.
Gyvenau taip, lyg pinigų turėčiau tik minimumą. Eksperimentavau maksimaliu režimu. Ne, tai nebuvo mano kaprizas – va, eksperimentuosiu. Tai buvo siekis – ar ištversiu, ar ne? Ar ta krizė mane privers pradėti pardavinėti savo turtą, ar ne? Skaičiavau – kiek kostiumėlių reikia, kiek batų? Kokybiški daiktai mane gelbėjo aštuonerius ar dešimt metų.
Nesinorėjo visko išsiparduoti. Kaip sakau, pardaviau priešpaskutinę karvę, kai vaiką išleidau į užsienį, į mokslus.
– Kas jus privertė daryti šį eksperimentą?
– Buvo principinių problemų su verslo partneriais. Patyriau asmeninių praradimų, ne mūsų kontoros. Buvau patekusi į tokias girnas. Turėjau ir kitokios veiklos, ne vien darbą advokatų kontoroje, todėl visko ir atsitiko. Kita mano veikla buvo susijusi su konsultacijomis mokslo, verslo, inovacijų srityje. Į ją įdėjau labai daug jėgų net nuo 1993 m.
Ir iš manęs tą sritį – faktiškai visą sritį – kiti išsinešė 2006 m. Man tai buvo baisi trauma. Pirmą kartą iš manęs atėmė tai, į ką buvau tiek daug savo žinių ir jėgų įdėjusi. Mane specialiai dėl to jie buvo pasikvietę drauge steigti verslo. Tik dėl to, kad turėjau labai daug įdirbio. Buvo įkurta įmonė, kuri konsultavo žinių ekonomikos srityje, taip pat ir ES struktūrinių fondų panaudojimo šitoje srityje. Mes kūrėme naują verslą kelerius metus.
Pirmiausia verslo partneriai manimi pasinaudojo kaip naudinga, sudarėme milijoninių sutarčių, ir tada jie viską pasiėmė. Kaip būna versle? Kas ką nors sugalvoja savanaudiškiau padaryti, ir prasideda nesusipratimai.
Tai, ko netekau, iš pradžių man atrodė labai skausminga. Tačiau aš nekovojau už save. Aišku, draugai stebėjosi, kodėl nekovoju dėl labai didelių pinigų sumų. Bet gyvenime yra svarbesnių dalykų nei pinigai.
– Kaip atsistojote po šios išdavystės?
– Reikėjo labai stengtis išlikti savimi. Būna ir taip – žmogų ima ir sužlugdo įvairūs įvykiai. Mano pagrindinis uždavinys buvo išlikti savimi, nepasikeisti. To receptą, aišku, radau. Kiekvienas žmogus individualiai gelbėjasi, kad išliktų nesužeistas, nepažeistas.
Tokie įvykiai žmogų žaloja. Iš jų išeisi arba sužalotas, arba nepriklausomas nuo nieko. Turi eiti laisvas, visiškai laisvas į kiekvieną dieną. Bet jeigu užgriūva tokie įvykiai, ta laisve jau nuo pat ryto turi pasirūpinti. Mano atveju tai malda. Maldą sukūriau, sudėliojau iš visko. Nevadinu to meditacija, nes tai asmeniška praktika, padedanti man harmoningai žengti į naują dieną.
Bet tada prasidėjo ir sveikatos problemos, reikėjo ir ją tvarkyti. Nebuvo paprasta, nes aš visą gyvenimą gyvenau be vaistų. Išlikti savimi man reiškė ir toliau išlikti savimi – be vaistų. Sukūriau savo sistemą, kaip gydytis be jų. Mane prižiūrėjo labai geras gydytojas ir jis man leido ieškoti. Ir tuos 20 metų jis stebi, kaip man sekasi.
Tai buvo tik paprastas noras nepasiduoti. Visų nuomone, tave suniokojo. Atplėšė dalį tavęs. Bet tu turi nepasiduoti. Nepasiduoti tam, kas tave ištiko. Kasdien reikėjo save atkovoti.
– Ar tikite, kad už praradimus ir kančias būna atlyginta? Juk ima ir nušvinta žmogaus horizonte koks nors šviesulys, pavyzdžiui, meilė.
– Meilė tokiu atveju darosi gana paprastas dalykas, – juokiasi Jūratė. – Netrukus po ano straipsnio, galima sakyti, buvau įsimylėjusi, o gal net galima sakyti, kad mylėjau. Bet jis buvo daug daug metų už mane jaunesnis.
Na, kokia moteris neišsigąs tokio amžiaus skirtumo? Tie laikai, prieš 21 metus! Turiu pripažinti, kad meilė būna. Būna tokia, kad negali sakyti, jog nieko nelieka. Net kai jos nelieka.
Iš pradžių tas žmogus man atrodė net 15 metų vyresnis, nei iš tikrųjų buvo. Mes pradėjome bendrauti, jo paso aš nemačiau. O paskui žiūrėti į pasą jau buvo vėlu.
Jis atrodė kaip 40 metų vyras. Ne tai kad pasenęs. Ne. Jis taip solidžiai laikėsi, kad kai kurie 60-mečiai nebūna tokie solidūs. Jis neeilinis buvo visur: ir kaip asmenybė, ir veikloje. Buvo matomas. Tas jo kovingumas davė gerų rezultatų.
Įsimylėjusi aš ir pradėjau tapyti. Pajutau skrydį. Ir pirmas portretas, kurį nutapiau, buvo jo. Dabar suprantu menininkus, kurie nuolat būna įsimylėję. Meilės jausmas tikrai dalyvauja žmogaus talentuose, kurių jis net nežino, ar turi, ar gali ką nors daryti.
– Tada, kai kalbėjomės, jūsų dukra Skaistė buvo paauglė ir svajojo tapti teisininke. Ar išsipildė jos svajonė?
– Ji turi keturis aukštojo mokslo diplomus, kurių tris įgijo Lietuvoje. Kai studijavo filosofiją, magistro darbą rašė apie judaizmo mistiką. Tu man sugalvok taip!
Izraelyje, Tel Avive, Skaistė baigė tarptautinės, modernios, inovacijų teisės mokslų magistro studijas. Ji dirba tarptautinėje įvairių sričių ekspertų komandoje – užsiima konsultaciniu verslu finansų technologijų (FINTECH) srityje, turi tarptautinių klientų bei partnerių.
Skaistė gyvena savo gyvenimą, šeimos dar nesukūrusi. Ar žmogus yra ramus, kai negyvena pagal įprastus standartus? Nėra ramus. O tokiai išsilavinusiai merginai gyvenimas nėra paprastas.
Kaip Jūratė išgyvena antrąją krizę – koronaviruso pandemiją?
„Pirma karantino diena man buvo pilna veiklos. Pradėjome organizuoti savanorius „Maisto bankui“. Su kitais žmonėmis tarėmės dėl inovatyvių projektų, kurie leistų pasinaudoti krizės atvertomis galimybėmis ir paskatinti radikalų valstybės šuolį pažangos link. Pirmieji du karantino mėnesiai buvo kupini optimizmo, o mano gyvenimas tiesiog kunkuliavo“, – sakė J.Zabielaitė.
