Jaudinosi kalbėti apie dalykus, kurie liečia jos gyvenimo permainas: skyrybas su vyru – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovu Jonu Sakalausku (38 m.), siekį grįžti į sceną, kuri buvo atsidūrusi antrame plane, nes augino mažus vaikus, ir užgimusius romantiškus jausmus.
Pokalbį Agnė pradeda nelinksmai: „Vakar ėjau namo – ir ašaros byra. Šiandien atsikeliu – ir verkiu. Galvoju – aš stoviu ant skardžio, dabar skrisiu ir bus sėkmė, mano idėjos virs kūnu, ar nukrisiu. Aišku, atsikelsiu, kaip ir daugelį kartų“, – nelinksmai pokalbį pradeda Agnė.
– Turite omenyje skyrybas su vyru?
– Net nepasakyčiau, kad skyrybas su Jonu. Tai tiesiog gyvenimo keitimasis iš esmės, kai turi perdėlioti savo mintis, savo vertybes, svajones, kai dėlioji gyvenimą į ateitį.
Buvo ilga kelionė su savo mintimis, su savo liūdesiu ir vienatve, kuri praėjusių metų pavasarį nuvedė prie sprendimo, kad esu pasiruošusi permainoms.
– Metų sankirtoje pramogų pasaulyje pažiro labai daug skyrybų. Ar tikrai ir jums reikėjo žengti tą žingsnį? Ar tai nebuvo tiktai spontaniškas sprendimas?
– Šis mūsų sprendimas atėjo labai sąmoningai, galbūt daugiau iniciatyvos buvo iš mano pusės. Bet tai buvo sąmoningas ir pribrendęs sprendimas ne per vienus ir ne per dvejus metus.
Aš suprantu, kad mudviejų su Jonu istorija ir visos mūsų šeimos istorija turbūt niekada iki galo ir negalės būti papasakota, nes ją galima pasakoti iš įvairių pusių.
Žmonės, kurie labiau pažįsta mane, papasakotų vieną istoriją. Kurie labiau žino Joną, papasakotų kitą istoriją. Kurie pažįsta mus abu, papasakotų trečią istoriją. O iš tikrųjų mūsų istorija tekės, tekės ir kada mes galėsime labai atvirai ir be jokių baimių apie tai kalbėti, dar neaišku.
– Galima sakyti, jau svarstant apie skyrybas gimė antrasis jūsų vaikas. Netyčiukas?
– Tyčiukas. Aš labai norėjau Dobilo. Jis kabojo kaip ta žvaigždelė kažkur ore ir turėjo ateiti. Aš jį labai jaučiau. Mūsų Dobilui – ketveri su puse. Gyvenimas pilnas netikėtumų.
Štai dabar rašau eilėraščius, miniatiūras, dainų tekstus. Savo kūrybą anksčiau padėdavau į stalčių ir kompleksuodavau, kad negaliu kurti. Jaučiu, kad pagaliau atėjo metas, kai turiu prisėsti prie pianino ir pradėti daryti tai, ką ilgai atidėliojau.
– Dėl ko atidėliojote?
– Iš tikrųjų aš niekada nebuvau sustojusi dirbti tiek dainavimo, tiek šokio srityje. Manęs nesimatė galbūt todėl, kad nepasirodydavau viešai, o atidaviau laiką šeimai, nes augo du maži vaikai. Buvo etapas, kai Jonas dirbo Klaipėdoje, ir mes ant ratų gyvenome dvejus metus.
Bet aš dėkinga už kiekvieną laikotarpį, nes kiekvienas, kad ir koks būtų sudėtingas, toks turi būti, kad permąstytume, ko norime, pasiruoštume esminiams žingsniams tiek asmeniniame gyvenime, tiek kūrybiniame.
Aš dabar jaučiu, kad atėjo laikas tiek originaliajai kūrybai, tiek projektams, kurie mane labai stipriai įtraukė.
– Kokie tai projektai?
– Tai patriotinės tematikos projektas „Laisvės kovų dainos“, į kurį mane įtraukė renginių organizatorius Alkas Paltarokas. Partizanų dainų iš viso nežinojau.
Jis man papasakojo apie tas dainas, pradėjau domėtis. Šalia to yra partizanų poezija, kurios taip pat visiškai nežinojau.
– Nenoriu jūsų įžeisti, bet liaudies dainos, mano akimis, su jumis nelabai derinasi. Jūs – tai moteris, kuri šoka tango.
– Taip, aš šoku ir tango. Vilniaus tango teatre su Eduardo Gimenezu pastatėme spektaklį, kur abu ir dainavome tango dainas, ir šokome. Buvo labai gražus spektaklis.
Argentinoje, Buenos Airėse, yra nedidelių kavinių, į kurias žmonės renkasi šokti tango, bendrauti, gurkšnoti vyno. Taip ir Vilniaus tango teatre – visi sėdi prie stalelių, stebi šou, gurkšnoja vyną.
Viskas labai derinasi: tango yra Argentinos šaknys, lietuvių liaudies, laisvės kovų dainos – mūsų šaknys. Mane traukia tai, kas tikra, mane traukia kiekvienos tautos savastis. Netgi operų kūrėjai, tokie kaip Giuseppe Verdi, Vincenzo Bellini, rėmėsi į liaudies muziką.
Prieš tai buvo monospektaklis-opera „Izadora“, už kurią visa kūrybinė komanda buvome apdovanoti Auksiniu scenos kryžiumi už geriausią metų teatro debiutą.
Tas spektaklis buvo rodomas nemažai festivalių. Iš tiesų susidomėjimas juo buvo. Per greitai „Izadora“ buvo numarinta. Man gaila to spektaklio. Su „Izadora“ galėjome sulaukti panašios sėkmės, ko dabar sulaukė „Saulė ir jūra“.
Po to buvo sukurtas „Sniegas“ – tai haiku monoopera su buto teatro elementais. Ieškojome naujų žanrų.
Dar buvo sukurta šokio opera „Džuljetos“. Jau Vakarė penktas mėnuo buvo mano pilve, o aš šokau scenoje. Džuljetą vaidinome trise.
Kiekvienoje moteryje, kad ir kokias kaukes ji būtų užsidėjusi, slypi Džuljeta – ta paauglė mergaitė, kuri naiviai nori mylėti. Ir tas spektaklis buvo rodomas neilgai, nes mes neturėjome prodiuserio. Man labai gaila tų darbų.
– Iš tikrųjų visa tai plačiai nenuskambėjo, nebuvo aptarinėjama, tų spektaklių nematė platesnė auditorija. Ar „Sniegas“ buvo parodytas bent dešimt kartų?
– Ne. „Sniego“ premjera įvyko Vilniaus mažajame teatre. Atlikėjas šiais laikais yra ne viskas. Dar didelį darbą atlieka prodiuseris. Tu gali sukurti geriausią dalyką, bet jei neturėsi šalia žmogaus, kuris jį pristatytų, padėtų parodyti platesnei publikai, jis tiesiog numiršta.
Kartais pagalvoju – galbūt kai kurie mano darbai pasirodė per anksti? Tai, ką matau, kas dabar vyksta, aš buvau pradėjusi daryti prieš 10 metų. Lietuvoje dar tik buvo menų sintezės pradžia.
– Ar vyras neturėjo galimybės jums padėti tų spektaklių parodyti didelėse salėse, ilgiau juos išlaikyti scenoje?
– Va, čia klausimas, į kurį nežinau, kaip atsakyti. Kai jis vadovavo Klaipėdos muzikiniam teatrui, dabar – Nacionaliniam operos ir baleto, būdavo, aš einu kur nors, bandau pristatyti savo idėją, ir iš karto manęs klausia – kodėl tau nepadeda Jonas? Ką man atsakyti?
Visą interviu skaitykite naujausiame „Lietuvos ryto“ žurnalo „Stilius“ numeryje.
