Prieš 21 metus žurnalo „Stilius“ viršelį papuošė ypatinga jauna moteris – iš Alytaus kilusi Rasa.
Tuo metu 24 metų energinga lietuvė jau buvo sukūrusi šeimą ir Vilniuje vadovavo dviem viešbučiams – „Mabre“ ir „City Park“.
Generalinė direktorė karjerą pradėjo dirbdama viešbučio administratore, o aukštą postą užsitarnavo didžiuliu atsidavimu darbui.
Vienas to viešbučio bendraturtis buvo vokietis Johannas Martensas (63 m.). Jis po kiek laiko tapo Rasos vyru.
Gerai Rasos nepažįstantys žmonės kartais pasišnabždėdavo, esą karjerą ši moteris padarė savo vyro dėka.
R.Martens įsitikinusi, kad sutuoktinis jokiu būdu jai nebūtų patikėjęs svarbių pareigų vien todėl, kad myli.
„To nepakanka. Privalau išmanyti savo darbą. Dirbti viešbutyje pradėjau nuo pat jo įkūrimo. Stengiausi kaip įmanydama ir mane pastebėjo ne Vokietijoje gyvenęs būsimas vyras, o kitas vokietis viešbučio bendraturtis. Jis paskyrė mane savo asistente“, – pasakojo verslininkė.
Į Vilnių Rasa atvyko studijuoti aukštesniojoje prekybos mokykloje. Čia mokėsi turizmo ir viešbučių vadybos. 1996 metais ji pasiryžo dalyvauti paskelbtame „Mabre“ viešbučio konkurse administratoriaus vietai užimti. Konkurse dalyvavo 200 žmonių, o priimti buvo penki, tarp jų ir Rasa.
Kai kas galėdavo veiklią merginą palaikyti fanatike ar darboholike, nes ji net per pietus bijodavo palikti darbo vietą. Esą gal kas skambins ar viešbučio svečiui ko prireiks.
„Tai nėra normalu, bet tik tokiu būdu galima ko nors pasiekti“, – tuomet dėstė Rasa.
Jauna mergina galvojo ne tik apie savo gerovę, ji jautė pareigą padėti Alytuje likusiai šeimai. Dirbdavo iki vienuoliktos vakaro, septintą ryto vėl skubėdavo į darbą: „Daug dirbau, man buvo sunkus metas – neseniai išsiskyrė tėvai, žinojau, kad negalės manęs paremti. Be to, Alytuje su mama liko du jaunesni broliukai, iš jų vienas, netikėtai pakliuvęs į avariją, tapo invalidu.“
Simpatija 19 metų vyresniam verslininkui mezgėsi pamažu.
„Ne iš karto pasidaviau Johanno asistavimui, nors ir pastebėjau, kad jis man skiria vis daugiau dėmesio. Ilgainiui mane pakerėjo šiltos jo akys, geras būdas, sugebėjimas parodyti dėmesį“, – kalbėjo R.Martens.
Santuoką Rasa ir Johannas įregistravo Vokietijoje, o Lietuvoje juos sutuokė liuteronų dvasininkas. Vestuvių pokylis vyko vienoje Trakų viloje ant ežero kranto.
Jaunos moters visiškai netrikdė, kad širdies draugas yra gerokai vyresnis. Žurnale „Stilius“ Rasa pasakojo, kad vienas pažįstamas paklausė – ar ji pagalvoja, kaip gyvenimas atrodys po 20 metų, nes tuo metu jos vyras bus išties solidaus amžiaus. Rasa nesutrikusi bičiuliui atsakė, kad jei tą dvidešimtmetį su Johannu nugyvens laimingai, sugebės ir duoti, ir gauti, tikrai neliūdės.
Viešbučių vadovė nemanė, jog svarstant apie tolimą ateitį svarbu rinktis jaunesnį vyrą. Anot jos, reikia santykius megzti su tuo, kuris tave supranta iš pusės žodžio ir pasiūlo tvirtą petį.
Po santuokos R.Martens galėjo nedirbti, tačiau viešbučiai ir visas kitas su tuo susijęs verslas – lyg kūdikis, kurio niekaip nebūtų galėjusi palikti.
Iš pradžių Rasa su vyru Vilniuje gyveno nuomojamame bute, o Vokietijoje apsistodavo name Oiskircheno miestelyje.
Ten drauge su Rasa ir Johannu gyveno tuo metu devyniolikametis vyro sūnus Georgas iš ankstesnės santuokos. J.Martensas turi ir dvejais metais jaunesnę dukterį Judith.
Rasa neslėpė, kad virtuvėje dažniausiai šeimininkaudavo jos vyras, nes moteris savikritiškai vertindavo savo kulinarinius sugebėjimus. Tačiau Johannui žmona patiko tokia, kokia yra: veikli, linksma, o jei reikia – griežta.
Verslininkė neslėpė, kad kartais vakarais po darbo jausdavosi išsunkta kaip kempinė. Tačiau nepaisant nieko ji tikino, jog šiame darbe yra save atradusi.
Be to, Rasa stengėsi nuolat tobulėti – Vilniaus universitete baigė verslo vadybos bakalauro studijas ir įgijo tarptautinės komunikacijos magistro laipsnį.
2003 metais verslininkų pora įsikėlė į nuosavą namą Vilniaus centre. Jį įsirengė patys: Vokietijoje pirko baldus, braižė spintas ir lentynas, kūrė vitražus durims, mozaikas saunai, kabino paveikslus.
„Įsigijome 58 metrų kvadratinių metrų būstą, o įsirengėme 208 kvadratinių metrų namą“, – pasakojo R.Martens.
Salone išdidžiai įsikomponavo vyro padovanotas pianinas „Steinway“. Išmokti groti buvo didžiausia Rasos svajonė: „Ir išmokau. Nenorėjau, kad pianinas būtų vien prabangi interjero detalė.“
Veikli moteris 2007 metų rudenį pardavė dalį verslo ir nėrė į dar vieną naują avantiūrą – dalyvavo TV projekte „Lietuvos šokių dešimtukas“.
„Skraidau kaip ant sparnų. Tai sukrėtimas, privertęs mane aukštai iškelti galvą, nusišypsoti sau veidrodyje, suprasti, kad man tinka ne tik dalykiškos moters kostiumėliai“, – kalbėjo Rasa.
J.Martensas buvo didžiausias žmonos gerbėjas, nepraleido nė vienos šokių laidos ir aktyviai balsavo už žmoną ir jos šokių partnerį Arturą Bajorą iš visų turimų telefonų. Jei po šokių repeticijų ar filmavimų Rasa iš ryto jausdavosi pavargusi ir norėdavo ilgiau pamiegoti, vyras sutuoktinei į lovą atnešdavo kavos, iškepdavo omletą.
Rasa su Johannu buvo netipiška pora, dėl verslo jie daug laiko praleisdavo atskirai.
„Jeigu sudėtume laiką, kurį su vyru praleidome kartu, iš dešimties santuokos metų susidarytų gal kokie penkeri metai. Nuolat blaškomės tarp Lietuvos ir Vokietijos. Kaskart susitikę džiaugiamės vienas kitu. Ilgiausias laikas, kurį praleidome atskirai, buvo vos vienas mėnuo, bet šiaip dažniausiai nesimatome apie savaitę“, – pasakojo Rasa.
Tris kartus per savaitę Rasa skubėdavo į sporto klubą. Veikli moteris dėl dietų ir kalorijų nėra pamišusi. Tačiau norėdama išlaikyti dailią figūrą ji atidžiai žiūri, ką valgo. Taip pat stengiasi valgyti mažesnėmis porcijomis. Ji beveik atsisakė miltų, bulvių.
2008 metais Vokietijoje, netoli Bonos, Martensai įsigijo naują namą. Rasa rūpinosi interjeru, baldais, jaukumu.
Tų pačių metų vasarą atnaujinusi keturių žvaigždučių viešbutį „Mabre“ R.Martens likusius geros kokybės baldus, veidrodžius, televizorius, paveikslus nutarė padovanoti Santaros klinikoms. Tokio dosnumo priežastis nebuvo atsitiktinė.
„Nemanau, kad daiktais galiu išreikšti dėkingumą už sugrąžintą sveikatą ir išgelbėtą gyvybę. Tačiau nors tiek“, – sakė Rasa, atskleisdama, jog 2006 metais jos gyvybė buvo pakibusi ant plauko.
Tuo metu Rasai buvo vos 30 metų. Jos gerklėje išaugo didelis, tačiau nepiktybinis auglys. Kada ir per kiek laiko darinys išsikerojo, moteris nepastebėjo.
Tik po operacijos suvokė, kad organizmas jai kurį laiką siuntė signalus, tačiau ji jų nesuprato. Jei nualpdavo, manydavo, kad iš nuovargio, jei būdavo silpna, svaigdavo galva, manydavo, kad per uoliai sportuoja.
„Galima sakyti, kad man pasisekė, nes paskutinius du mėnesius auglys buvo apėmęs visus svarbius gerklės organus. Nedaug trūko, kad medicina būtų buvusi bejėgė. Operacija buvo sunki ir truko penkias valandas.
Liga organizme nepaliko jokių pasekmių, liko tik mažytis randelis. Tačiau mąstymas ir gyvenimo būdas apsisuko 180 laipsnių.
Prisimenu, prieš operaciją vyras pareiškė: „Parduosime dalį verslo. Jeigu nemoki savęs tausoti ir dirbi kaip išprotėjusi, mums tokio verslo nereikia. Per didelė kaina.“ Pardavėme ir gyvename toliau nė kiek ne prasčiau“, – pasakojo R.Martens.
Dėl gyvenimo vingrybių Rasa pamėgo posakį „Ir tai praeis“: „Tai karaliaus Saliamono žodžiai, kuriuose slypi didžiulė prasmė. Kai sekasi versle ir asmeniniame gyvenime, šis posakis padeda neatitrūkti nuo realybės ir nepamiršti, kad viskas laikina. O kai sunku, kamuoja ligos, šie žodžiai padeda suvokti, kad problemos netruks amžinai. Privalai atsitiesti ir gyventi toliau.“
2008 metais verslininkės laukė dar vienas skaudus išmėginimas. Aktyviai gyvenanti, sportuojanti moteris vėl buvo priversta stabtelėti. Tuo metu viešbučio „Mabre“ ir restorano „Steakhouse Hazienda“ vadovei buvo nustatytas ankstyvos stadijos odos vėžys.
„Vieną rytą šluostantis po dušo rankšluostis kažką užkliudė ant šlaunies. Iki tol neturėjau įpročio apžiūrinėti savo odos, ar keičiasi ant jos esantys apgamai, ar ne. Bet tą kartą viduje dingtelėjo, kad reikėtų pasitikrinti.
2008 metų spalį, netrukus po to, kai buvo nustatyta tiksli diagnozė, buvo viena, o po ir antra gerokai didesnė melanomos operacija.
Tai buvo lyg garantija, kad audinyje neliks vėžio ląstelių ir organizmas bus apsaugotas nuo tolesnio jų plitimo“, – prisiminimais dalijosi verslininkė.
Tais pačiais metais Zarasų rajone sudegė Martensų sodyba. Tuomet Latvijoje, Papės kaimo pakraštyje, vos pora šimtų metrų nuo jūros, Rasa nusižiūrėjo sukiužusią žvejo sodybą. Ir iškart suprato, kad jos svajonių namui tai ideali vieta.
Žmonos nuomonei pritarė ir netoli nuo Papės esančiame Rucavos miestelyje durpių gavybos įmonę „Compaqpeat“ įkūręs Johannas. 2011-ųjų vasarį sklype iškilo ištaigingas beveik 160 kvadratinių metrų namas nendrėmis dengtu stogu.
Maždaug nuo 2013 metų R.Martens dingo iš viešumos, žiniasklaidos, aukštuomenės renginių. Susisiekus su verslininke paaiškėjo, kad maždaug prieš septynerius metus prasidėjo naujas jos gyvenimo etapas.
„Visai netyčia nėriau į nepažįstamus vandenis. Mano vyras Latvijoje pastatė antrą didelį substratų ir durpių gavybos bei gamybos fabriką. Johannas paklausė, ar galėčiau jam padėti surengti atidarymo renginį.
Fabrikas buvo iškilęs netoli Rusijos sienos, miškuose, tad organizuoti šventę buvo nemenkas iššūkis, juolab kad dalyvauti buvo pakviesti svečiai, partneriai iš viso pasaulio. Vėliau vyras paprašė pagelbėti atsirenkant personalą.
Kadangi Lietuvoje „Mabre“ ir „Steakhouse Hazienda“ veikla buvo sustyguota, darbuotojai puikiai tvarkėsi, trims mėnesiams ramia širdimi išvykau į įmonę Latvijoje. Bet yra posakis, jog durpynas žmogų įtraukia ir niekada nebepaleidžia.
Taip nutiko ir man. Iš Vilniaus centro, iš veiklos, susijusios su gražiu viešbučiu, nuostabiu maistu, puošniais žmonėmis, ištaigingais renginiais, įdomiomis parodomis, atsidūriau šalia traktorių ir didelių rudos žemės plotų“, – pasakojo Rasa.
Vieną fabriką J.Martensas pastatė prie Rusijos sienos, o kitą – prie Lietuvos, trylika kilometrų nuo Papės kaimo. Martensai įsikūrė ten esančiuose savo namuose, kad galėtų rūpintis fabrikų veikla.
„Darbo buvo daug, bet nauja sritis įtraukė. Įmonė sparčiai augo, dalyvavau tarptautinėse parodose, vykdžiau derybas su klientais. Į Vilnių stengdavausi atvykti nors trumpam. Labai jo pasiilgdavau. Vis žadėdavau, kad po metų grįšiu namo, bet laikas išsitempė. Dabar jau nieko nežadu. Įmonėje atsivėrė visai kiti horizontai, pamačiau pasaulį globaliai“, – kalbėjo verslininkė, kurios vadovaujamoje įmonėje dirba 140 žmonių, o vasarą jų dar padaugėja.
Rasos ir Johanno darbe nemažai laiko prabėga kelyje, nes nuo vieno fabriko iki kito automobiliu tenka riedėti 8 valandas. Daug metų gyvenę per atstumą Latvijoje sutuoktiniai nuolat kartu.
„Šiame gyvenimo etape man yra labai gerai. Mes su vyru vertiname vienas kitą, dar labiau sustiprėjo suvokimas, kad laikas greitai bėga, tad norisi savo žmogui visko duoti maksimaliai. Kita vertus, mus labai sujungė bendra veikla“, – pasakojo R.Martens.
Rasos ir Johanno santuoka trunka 22 metus. Kasmet jie pamini vestuvių metines: stengiasi išeiti kur nors skaniai pavakarieniauti ar išvažiuoja į kelionę. Vedybų 20-mečio proga sutuoktiniai lankėsi Izraelyje.
„Ten man patinka energetika. Ta šalis tikrai turi magišką galią, kurią gal nulėmė istorija, žmonių maldos, kultūra. Taip pat ten labai geras maistas, puikus oras“, – kalbėjo Rasa.
Karantino metu Rasa su vyru dirba iš namų Vilniuje. Su bendradarbiais, partneriais bei klientais bendrauja nuotoliniu būdu. Būna, kad pasitelkus kompiuterius į „Compaqpeat“ vadovės rengiamus posėdžius susiburia darbuotojai iš Amerikos, Vokietijos, Latvijos, Kinijos atstovybių.
„Viskas įvyko staiga. Trečiadienį atvykome į Vilnių, o pirmadienį turėjome grįžti į darbą. Bet užsidarė sienos ir teko prisitaikyti prie darbo kompiuteriu. Pasirodo, niekas nesustojo, su visais galiu susisiekti nuotoliniu būdu. Suvokiau, kad fizinis buvimas įprastoje darbo vietoje nėra svarbiausias dalykas vadovui“, – sakė R.Martens.
Tačiau Rasa neslėpė, kad koronavirusas sukėlė nemažai streso dėl verslo ateities: „Karantino metu darbo turiu dar daugiau.
Ar viliuosi, kad viskas bus gerai? Manau, dabar svarbiausia daryti maksimaliai viską, kas yra mano jėgoms ir kas įmanoma. O tada kaip bus, taip bus.
Prekes tiekiame profesionaliems augintojams visame pasaulyje. Kovą, balandį, gegužę – didžiausi pardavimai.
Ir staiga vieną dieną pradedi gauti tik anuliacijas. Tada visi susitelkėme, galvojome, kaip padaryti, kad sumažintume dalį sąnaudų, bet pardavimus vis tiek didintume kitose rinkose. Esu planuotoja, visi metai buvo sudėlioti į priekį.
Teko viską pergalvoti. Latvijos įmonėje neatleidome nė vieno darbuotojo. Bet tik dėl to, kad sugebėjome šiek tiek pakeisti jų darbo pobūdį.
Srityje, kuri susijusi su maisto pramone, mums yra daugiau perspektyvų, nes žmonėms reikia sodinti augalus, daržoves. Tačiau kas kita viešbutis ir restoranas, kur buvome sustabdyti per minutę.“
Vis dėlto gyvendama su vyru karantino sąlygomis verslininkė tikino atradusi daug pozityvių dalykų. Sutuoktiniai kasdien randa laiko namuose gražiai pasidengę stalą papusryčiauti ar papietauti.
Kol kas R.Martens neketina atsiriboti nuo verslo ir tiesiog mėgautis gyvenimo malonumais.
„Darbas nėra kančia, tai mano prasmė. Kartą pagalvojau, ką norėčiau, kad žmonės pasakytų susirinkę prie mano kapo. Tikrai nenorėčiau, kad pasakytų, jog buvau tinginė, švaistūnė. Darbas man tarsi kūryba. Ir kaip tai gali nepatikti?
Na, kartais ir aš pabambu, kad norėčiau daugiau laiko skirti sau. Tačiau jeigu sustotų įprasta veikla ir liktų ilgesingai žiūrėti į toli, nežinau, kas būtų, gal apniktų depresija“, – kalbėjo Rasa.
Kita vertus, nepaisant didelio užimtumo moteris kasdien atranda laiko knygai. Martensų gyvenime verslas pakoregavo du dalykus. Namuose jie nelaiko jokių vazoninių gėlių ir neturi keturkojų augintinių.
„Turėjome šuniuką Spyglį, vežiodavomės jį Latvijoje į biurą, bet jis nugaišo. Atsižvelgdami į dabartinį gyvenimo tempą sutarėme su vyru, jog šiuo metu negalime turėti jokio gyvūno, nes jis patirtų daug streso, o mus užgraužtų sąžinė.
Nereguliariai laistomos gėlės nuvystų. Tačiau mums būnant namuose visada vazose pamerkta daug skintų gėlių“, – pasakojo R.Martens.
