Karantinas iš pradžių buvusią Kauno valstybinio dramos teatro aktorę D.Kazragytę erzino. Paskui ji susidarė dienos grafiką, ir viskas tapo ne taip blogai. Atsikėlusi pasimankština, tada sukalba maldas vaikščiodama iš kambario į kambarį. Paskui traukia į Ąžuolyną, užsuka į bažnyčią. Ši atidaryta – nė vieno žmogaus. Ten ji pasėdi, pamedituoja.
Vyriausioji Kauno teatralų karta jau seniai nesusitinka Laisvės alėjoje išgerti kavos ir paplepėti – kiekvienas gyvena atskirai.
„Dabar atsidaviau knygų skaitymui ir rašymui“, – sako Doloresa. Dar prieš vasario mėnesį vykusią Knygų mugę pasirodė dešimtoji jos knyga „Kur skrendi, vienišas paukšti“.
Kadaise lėkėme pas D.Kazragytę į Labanoro girią. Po mūsų vizito jos fotografija papuošė 1998 m. rugpjūčio 14-osios „Stiliaus“ viršelį. Tada Doloresa pasakojo, kad pamažu susikūrė gyvenimą Švenčionių rajone, Šaparnės kaime, ant Duobulio ežero kranto. „Išgyvenu tikrą tragediją, kai reikia išvažiuoti iš kaimo. Nenoriu į miestą“, – sakė žinoma aktorė.
Kaip ir dauguma kaimiečių, ji rinkdavo voveraites ir parduodavo, nes trūkdavo pinigų.
„Ką dar veikdavau? Uogaudavau. Skaitydavau. Gulėdavau ant tiltelio. Tada dar rūkiau. Išeini, būdavo, naktį į lauką, rūkai, spoksai į žvaigždes, medituoji“, – pirmąsias Šaparnės vasaras prisiminė Doloresa.
Tada ji pasakojo, kad su savo vyru – žinomu aktoriumi ir režisieriumi Viktoru Šinkariuku (jau mirusiu. – Red.) – yra labai skirtingi žmonės. Ji trokšta būti viena, nemėgsta kompanijų, vakarėlių, pokylių. O Viktoras negali be žmonių, jam reikia su bičiuliais dalytis išmone, humoru, įvairiausiais pasakojimais. Jam reikia miesto gyvenimo, veiklos.
Ar ji laiminga gyvendama Labanoro girioje? „Ne tas žodis! Čia atradau ramybę ir harmoniją. Iki 40 metų daug dirbau, degiau teatru, ir man atrodė, kad be jo gyventi negalėsiu. Bet viskas apsivertė. Tada, kai atradau tikėjimą“, – tą tolimą vasarą pasakojo aktorė.
Dabar ji pasakė, kad pasikrikštijo. Seniai – 1987-aisiais, po sūnaus avarijos.
Ar tai ta pati moteris, kuri buvo tiesiog puiki Kauno dramos teatro spektakliuose „Kreditoriai“, „Mūsų miestelis“, „Paskutinieji“, „Šauksmas“ ir daugelyje kitų, renka miškuose voveraites ir parduoda? Neįtikėtina, bet taip yra. Lietuvos aktoriai – ne Holivudo, jų pensijos – kraupiai mažos.
– Doloresa, ar skausmingai atsisveikinote su teatru?
– Tada, kai kalbėjomės Labanore, dar buvo „Heda Gabler“. Ir „Merė Popins“ ėjo iki aktoriaus Roberto Vaidoto mirties. Tą spektaklį turbūt 30 metų su pertraukomis vaidinome. Dar buvo „Astrida“ – vaikiškas spektaklis apie Astridą Lindgren. Visi tie spektakliai, mano vaidmenys pamažu dingo, išnyko. Ir aš išėjau iš teatro 2003 metais. Be jokių kančių.
Kai man dingo teatras, dešimt metų nemačiau nė vieno spektaklio. Nė vieno! Nei gastrolinio, nei mūsų. Jokio. Neinu ir nenoriu.
– Kaip jūsų gyvenimas tekėjo palikus teatrą? Kaip jis klostosi dabar?
– Išėjusi iš teatro pasinėriau į rašymą, susitikimus su žmonėmis ir į savo kaimą.
Nemažai metų turėjau labai daug susitikimų su žmonėmis bibliotekose, kultūros centruose, sanatorijose, senelių namuose. Man labai patiko tie susitikimai, kai tu esi laisvas, nėra jokio režisieriaus, niekas nekomanduoja, pasižiūri į publiką ir žinai, ką daryti.
Žinai, ar reikia daugiau humoro, ar moksleiviams ką nors paskaityti. Taip apvažinėjau turbūt visą Lietuvą, bent didesnius miestelius.
Dabar mano gyvenimo periodas – kristi aukštyn. Kuria prasme? Metai eina, sensti, jėgos silpsta, kūnas, jauti, ne toks, koks buvo prieš 20 metų. Tai – kritimas žemyn.
O kodėl sakau, kad aukštyn? Todėl, kad atsirado daug laiko mąstymui, vaikščiojimui. Aš pradėjau matyti gėles, žydinčias Ąžuolyne, noriu apsikabinti medį, žiūrėti į paukščius.
Tai man teikia jėgų, praskaidrina nuo nerimo, nuo prisiminimų, nuo kurių aš bėgu. Ir tai – kilimas aukštyn. Nes turi labai daug laiko narpliotis po savo sielą, aiškintis, kas iš tikrųjų esi.
Birželį išnyksiu savo kaime ilgiems mėnesiams. Vasarą renku voveraites, pristatau supirkėjams, kad užsidirbčiau pinigų šildymo sezonui. Va, taip ir gyvenu.
Kas pasikeitė? Teatro mano gyvenime nebėra. Pastaruosius metus į susitikimus nelabai kvietė. Pasenau. Ramybė atėjo. Ne sielos ramybė, bet veiklos ramybė. Sėdžiu namie ir rašau.
– Ar save laikote rašytoja?
– Ne. Todėl, kad mano rašymas – ne romanai, ne detektyvai. Mano rašymas – tai mano santykis su pasauliu, su žmonėmis, su gyvenimu, su istorijomis. Ir aš tą savo rašymą pavadinčiau išpažintimi.
– Gal svajojate parašyti romaną?
– Ne. Romanui reikia turėti siužetą, sugalvoti, kokie personažai jame bus. Aš viską siurbiu iš to, su kuo susiduriu, – ar tai būtų medis, ar paukščiai, ar senutė, ar elgetos, ar kokia nors išgirsta istorija. Pas mane nėra personažų – pas mane gyvi žmonės, su kuriais susiduriu, jų gyvenimas, jų likimai. Tas mano rašymas – išpažintis. Arba esė. Tai – vienintelis mano žanras. Ir apie jokį romaną aš negalvoju ir nesvajoju.
– Jaučiu, kad jūs nekenčiate teatro. Kodėl?
– Pamažu, pamažu nuo meilės – vienas žingsnis, sako, iki neapykantos. Nuo tos beprotiškos meilės teatrui, nuo to eikvojimosi, nuo to nerimo, nuo tų vaidmenų pamažu, pamažu, kai dingo spektakliai, – aš nesakau, kad neapykanta atėjo, bet atėjo abejingumas teatrui.
Aš pradėjau nebenorėti teatro, nors dar pora pasiūlymų buvo.
– Bet prieš kelerius metus įvyko tiesiog jūsų atgimimas. Krystianas Lupa – Europos teatro žvaigždė – jus pakvietė vaidinti savo spektaklyje „Didvyrių aikštė“, kurį pastatė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Dabar į savo CV didžiuodamasi galite įrašyti: „Aš vaidinau pas K.Lupą.“
– Tai buvo gal prieš ketverius ar penkerius metus. Kartą mūsų fainuolis direktorius Egidijus Stancikas sako – ateik į susitikimą su K.Lupa, jis rinksis aktorius. K.Lupa atvažiavo į Kauną su keliais padėjėjais. Aš jau norėjau pabėgti, kai pamačiau tą delegaciją. Bet E.Stancikas ir Audronis Liuga čiupo mane už rankų – nepaleisime.
Buvo dar trys pretendentės iš mūsų teatro. Išlaukiau, bet skeptiškai žiūrėjau į viską. Galų gale pakviečia mane. Paskutinę. Matau: K.Lupa – ne jauniklis, mano metų. Klausia – kaip jums teatras, o aš – nekenčiu teatro. Kodėl? Tai yra vampyras, kuris drasko tavo sielą, eikvoja tavo gyvenimą. Dabar nebenoriu teatro, nežiūriu spektaklių.
Matyt, jam patiko, kad taip kalbu. Ir po poros dienų sužinojau, kad aš patvirtinta atlikti nusižudžiusio profesoriaus Šusterio našlės vaidmenį.
Turėjau vaidinti tik paskutiniame veiksme. Našlė grįžta po laidotuvių, valgome gedulingą vakarienę, ir tada prasideda tas absurdas.
– Jūs daugelyje šalių gastroliavote su tuo spektakliu, vaidinote įvairiose scenose – apie tai jaunystėje galėjote tik susapnuoti. Argi tai blogai?
– Pirmiausia esu labai dėkinga, kad užsidirbau pinigų. Man palengvėjo gyvenimas, nes užsidirbdavau dienpinigius ir honorarą už spektaklį. Taip, mes labai daug gastroliavome: buvome Kinijoje, Paryžiuje, Avinjone, Lione, Krokuvoje, Varšuvoje. O praėjusį rudenį spektaklį rodėme Minske. Visur gerai tas spektaklis sutinkamas – publika atsistoja, ploja. Ateina tie, kurie nori rimtos dramaturgijos.
Atrodo, kovo pabaigoje, balandžio pradžioje buvo numatytos gastrolės Rumunijoje, Bulgarijoje. Nuplaukė tos gastrolės. Neaišku, kaip su tuo koronavirusu bus, kada teatrai atsidarys. Tas virusas viską sugadino.
– Kodėl teatras jums taip paėdė širdį, kad nenorite į jį eiti? Jau tada sakėte: „Grįžusi į Kauną įeinu į teatrą – iškart bloga.“ Bet juk teatras kadaise buvo didžioji jūsų meilė.
– Turi ateiti vidinis jausmas. Kaip pasakiau, nuo meilės iki abejingumo ar neapykantos – vienas žingsnis. Man tai savaime įvyko.
– Gal jus kas nors labai įžeidė, gal kolegės kėsindavosi į jūsų vaidmenis, gal kuris nors režisierius, pavyzdžiui, Jonas Vaitkus, kurio kieta ranka, labai muštruodavo?
– Oi, ne, ne. Su J.Vaitkumi buvo gražiausias mano darbo periodas – 14 metų su juo dirbau. Buvo daug spektaklių: „Paskutinieji“, „Raudona ir ruda“, „Svarbiausioji repeticija“, kiti.
– Jūs – J.Vaitkaus aktorė?
– Galima taip sakyti, nors mes ir susipykdavome, nekalbėdavome po du mėnesius, vos ne taip, kad „labas“ nesakydavome. Bet J.Vaitkus buvo nekerštingas – jeigu jam reikia manęs spektaklyje, jis ir užimdavo. Ir tada, žinoma, viskas atsileisdavo, prasidėdavo darbas.
Na, jo charakteris sudėtingas. Bet kaip režisierius, kaip mokytojas jis man davė labai daug. Jis buvo labai tikslus, labai įdomus. Kartais ir įžeisdavo, bet ne mane. Nes žinojo, kad tuoj šoksiu ir kabinsiu akis.
– Ir kai tame kaime, ant to lieptelio, žvaigždėtą naktį užplūsta prisiminimai, apie ką galvojate? Jei apie teatrą, tai koks vaidmuo liko nesuvaidintas?
– Nesuvaidintas vaidmuo? Daug jų. Augustas Strindbergas, Tennessee Williamsas – mano mylimiausi dramaturgai. Aš vaidinau A.Strindbergo „Kreditoriuose“, „Freken Julija“. T.Williamso „Šauksmas“, vėlesniame amžiuje parašytas, – toks draiskalas, labai keista pjesė. Aš ant jų pjesių išaugau, mes kibome būtent į šitą dramaturgiją. Bet jų pjesių yra gerokai daugiau.
„Freken Julija“ – labai gražus spektaklis, kurį Gytis Padegimas buvo pastatęs Šiauliuose ir mane pakvietęs atlikti pagrindinio vaidmens. Suvaidinau septynis ar aštuonis spektaklius su Pranu Piauloku. Buvau viena pirmųjų kregždžių, kai režisieriai pradėjo kviestis artistus į pagrindinius vaidmenis iš kitų teatrų.
Bet... Man reikia važiuoti į Šiaulius tą ir tą dieną, o Kaune sako – ne, negali, nes čia tau spektaklis tas, paskui – anas. Supratau, jog man daro kliūtis, kad nenuvažiuočiau. Buvo nepasitenkinimas, kad vaidinu kitame teatre. Nes tai buvo, išskyrus Regimantą Adomaitį „Kaliguloje“ Kauno teatre, pirmas toks atvejis.
O paskui prasidėjo mada, kai režisieriai ateina su trimis keturiais savo aktoriais iš kitų teatrų, kurie gauna svarbiausius, didesnius vaidmenis, o jau ta trupė trupelė, tie aktoriukai, išskyrus vieną kitą, ten tik pastumdėliai. Ačiū Dievui, kad dar algas gauna – tuos 500 eurų. Prasidėjo visiškai kitas teatras.
Neseniai girdėjau Gintarą Varną per televizorių kalbant – jis mestelėjo frazę, kad nereikia trupės, ką norime, tą pasikviečiame. O ką daryti aktoriams, kuriems dar toli iki pensijos ir jie yra toje trupėje? Tai ką, išmesite? Jie liks be algos, be nieko. Juk ne visi – televizijos žvaigždės. Ir, va, tokia makalynė yra, kad trupės aktoriai merdi.
– Kauno dramos teatras kadaise jums buvo lyg antrieji namai. Darbas, repeticijos, spektakliai. Čia susipažinote ir su būsimuoju sutuoktiniu V.Šinkariuku – išvaizdžiu vyru, tapusiu žinomu aktoriumi, režisieriumi.
– Aš pabėgau iš Akademinio dramos teatro ir atvažiavau į Kauną pas Joną Jurašą. Skaitančią lentoje skelbimus mane ir pamatė Viktoras. Česlovo Stonio – juodu draugavo – paklausė, kas aš tokia. Šis pasakė, kas esu, o Viktoras: „Ji bus mano žmona.“ Tai man pasakojo Česlovas.
Ir Viktoras pradėjo mane atakuoti. Ateidavo pas mane į grimo kambarį, laukdavo po spektaklio, kad galėtų palydėti namo. Jis buvo žavus, gražus, įdomus. Metus mane šturmavo.
Per vieną susitikimą, kuriuos teatras rengdavo, mudu išėjome į lauką parūkyti. Ir Viktoras sako: „Ar tu išdrįsi su manimi ženytis?“ Tada paprastai kalbėdavome. Sakau – tu pats neišdrįsi. Jo mama buvo nepalanki man, nes aš – penkeriais metais vyresnė. Ji net pas mūsų direktorių Romualdą Tumpą buvo atbėgusi, kad padėtų mus išskirti.
Žinoma, jis nereagavo. Tu pats neišdrįsi, ką tavo mama pasakys? O jis – ne, tu neišdrįsi. Sakau – lažinamės. Jis – tai ženijamės. Ženijamės. Susiženijome po trijų ar keturių dienų. Bet prie altoriaus taip ir nebuvome.
– Viktoras – jau dangaus aukštybėse. Ar giliai sieloje su juo susitaikėte – po išdavysčių, išsiskyrimų, nuopuolių? Juk buvote partneriai ne tik gyvenime, bet ir scenoje – spektakliuose „Kreditoriai“, „Šauksmas“.
– Viskas, kas įvyko, – ir skausmas, ir liūdesys, ir kančia – man praėjo. Kai sužinojau, kad jis turi draugę jauną aktoriukę Godą Piktytę, pirmas smūgis buvo – kančia. Šampano butelį išgėriau ir pusgirtė nuėjau į bažnyčią.
Dar jis gyveno pas mane. Aš nenorėjau pirmoji jo palikti, tačiau jau norėjau, kad išeitų. Bet man buvo jo gaila. Jis daug gėrė, grįždavo pajuodęs po savaitės. Mudu pasikalbėdavome virtuvėje. Ir taip – aštuonerius metus. Jis mindžikavo, mindžikavo, mindžikavo, kol galų gale pasakė, kad išeina. Pas savo studijos aktorę. Viktoras prie Kauno dramos teatro buvo įkūręs studiją ir tikėjosi, kad visas kursas ateis dirbti į teatrą.
– Bet gyvenimas su antrąja žmona Goda Piktyte jam nesusiklijavo – po kelerių metų juodu išsiskyrė. V.Šinkariuko baigtis tragiška – jam sustojo širdis landyne paverstame būste tarp degtinės butelių ir alaus bambalių. Ar tuo gyvenimo etapu, kai jis buvo vienas, su juo bendravote?
– Teatro bufete matydavau, kad jis sėdi taurelę pasidėjęs, kviesdavo – ateik pasikalbėti. Ir išliedavo dūšią. Kaip batu gavo per nosį, kaip vėl kas nors atsitiko. Paskui jį kažkas sumušė tame bute.
Kai juodu išsiskyrė, ji neprarado to buto senamiestyje. Viktoras jį buvo gražiai įrengęs, taip pat ir palėpę, sūnus pasakojo.
– Tai teisėsauga taip ir neišsiaiškino, kas jį sumušė, kas per konfliktas ten įvyko? Juk V.Šinkariukas patyrė sunkią smegenų traumą.
– Taip ir liko neaišku, kas ten jį sutvatino beisbolo lazdomis.
Paskui jis labai daug gėrė. Kai juodu išsiskyrė, ji jam nupirko vieno kambario butuką prie teatro, tai jis ten krito žemyn, žemyn, žemyn. Taip ir rado jį sūnus susirietusį lovoje tarp šiukšlių maišų. Kaip bomžą.
Viktoras buvo labai geras. Būdavo, kokį aktorių paguldo į ligoninę, tai jis bėgdavo, važiuodavo lankyti, buvo labai paslaugus kitam žmogui.
Tą namelį Šaparnės kaime – va, čia pamoka kitiems vyrams – jis pastatė su meistrais iš Švenčionių. Ir kai vyko mūsų skyrybos, jis galėjo tą namą parduoti – pasidaliname pinigus per pusę, ir viskas. Bet jis tą namelį perrašė man. Gražiai pasielgė. Žinojo, kad čia praėjo sūnaus vaikystė, paauglystė. Kad čia mano širdis – tame kaime, prie to ežero.
