„Tokių vaizdų dabar Romoje netrūksta“, - sakė čia gyvenanti gidė Nerija Marciukaitė (51 m.).
Koronavirusas skaudžiai smogė Italijai, ypač šalies šiaurei. Užsikrėtusiųjų šiuo virusu Italijoje, praėjusio ketvirtadienio duomenimis, – beveik 190 tūkstančių, nuo jo mirusių – daugiau kaip 25 tūkstančiai žmonių. Pagal užsikrėtusiųjų skaičių Italija – trečioje vietoje pasaulyje po Jungtinių Amerikos Valstijų ir Ispanijos.
Nežinia, kada bus galima aplankyti šią saulėtą, svetingą ir lietuvių ypač pamėgtą šalį. Kada Roma, išgyvenusi visą pasaulį apėmusį COVID-19 užkratą, prisikels naujam gyvenimui? To niekas nežino. To nežino ir gidė Nerija, laukianti, kada viskas susitvarkys ir gyvenimas grįš į savo vėžes.
– Nerija, dėl koronaviruso daugybė žmonių pasaulyje neteko darbo arba jis buvo sustabdytas. Gidų darbas taip pat sustojo. Ar galite dirbti gide nuotoliniu būdu iš namų?
– Tai neįmanoma. Kaip sakau savo kolegoms, esame pirmieji, nukentėję nuo pandemijos, ir paskutiniai iš to išbrisime. Tikrai turizmas greitai neatsigaus. Žodžiu, esame visiškoje duobėje. Ne tik lietuvių, bet ir italų gidai apie tai rašo socialiniuose tinkluose. Tikrai situacija dėl darbo baisi.
Turistai iš Lietuvos pas mane turėjo atvažiuoti ir kovą, ir balandį, ir gegužei jau turėjau užsakymų. Koronavirusas viską sujaukė, likau be darbo – be finansų šaltinio. Turiu galvoti, kaip pragyventi.
Bet visada palaikau buvusius savo turistus per feisbuką. Įkeliu ten vaizdų iš dabartinės Romos. Dabar ji – dykuma.
– Ką veikiate namie per karantiną?
– Darau tai, kam anksčiau neturėjau laiko. Susiradau įvairių itališkų receptų ir ruošiu patiekalus. Paskui keliu į socialinius tinklus nuotraukas, aprašau tuos receptus ir rodau savo turistams. Tai – viena. Antra – seku informaciją apie koronavirusą: kas, kur, kaip? Trečia – skaitau istorines knygas, kurios reikalingos mano darbui.
Tai – „Vatikano paslaptys“, tą knygą seniai turiu, bet vis nebūdavo laiko perskaityti. Taip pat skaitau „Aš myliu Romą“ apie neįprastas Romos vietas, didžiuosius žmones, įvairias legendas. Tos knygos storos, didelės. Visos mano knygos apie Romos istoriją – tik itališkos, skaitau italų kalba. Taigi tobulinuosi, ruošiuosi darbui.
Turiu pasakyti, kad romiečiai laikosi karantino, mano, jei jo laikysis, viskas greičiau praeis. Tačiau vis tiek jaučiasi masinė depresija, žmonės liūdni. Balkonuose skambėjusios dainos – tai italų vienybė, dainuodami jie palaikė vieni kitus, kad nebūtų taip liūdna. Bet dainavimai balkonuose jau baigėsi.
Italai labai mėgsta aperityvus bare apie 17–18 val. po darbo. Kadangi dabar niekur negali išeiti, susiskambina su draugais ir aperityvus gurkšnoja virtualiai.
Karantinas mudu su draugu italu privertė apsigyventi po vienu stogu – jis atsikraustė pas mane. Jis – irgi iš turizmo srities, dirbo restoranų versle. Ačiū Dievui, per karantiną gavo darbą – įsidarbino didelės maisto parduotuvės apsaugininku.
– Italijoje karantinas įvestas palyginti vėlai – nuo kovo 10-osios (Lietuvoje – nuo kovo 16 d. – Red.). Kokių sąlygų privalo laikytis romiečiai?
– Turi sėdėti namuose ir niekur negali išeiti, išskyrus maisto parduotuvę ir vaistinę. Tie, kurie dirba – daugiausia maisto pramonės darbuotojai, – važiuoja į darbą priemiesčiuose. Juk reikia žmonėms valgyti! Be abejo, dirba medikai, policija, maisto prekių parduotuvių darbuotojai.
Netoli mano namų yra maisto produktų turgelis. Jis dirba, kaip ir dirbo, tik trumpiau. Mažos kepyklėlės irgi dirba. Tokia kepyklėlė taip pat yra šalia namų, joje galima nusipirkti duonos, pjaustomos picos, saldumynų.
– Girdėjau, kad, norint išeiti iš namų, reikia turėti policijos leidimą. Vadinasi, net į turgelį šalia namų laisvai negalite nueiti?
– Kadangi turgelis yra kitoje gatvės pusėje, leidimo ten eidama nepasiimu. Išėjus toliau nei 200 metrų nuo namų leidimą privaloma turėti. Leidimo forma yra internete, kurią turi išsispausdinti ir užpildyti: kas toks esi, kur gyveni, kur ir kokiu tikslu dabar eini.
Jeigu sustabdo policija, tuo leidimu turi pateisinti savo išėjimą iš namų. Jeigu eini be pateisinamos priežasties, gauni baudą. Mažiausia bauda – 300 eurų. Vienas mano bičiulis italas pasakė, kad drąsiai iš namų eina tie, kurie neturi pinigų toms baudoms sumokėti. Ir sako policininkams – na, ir ką, išrašykite, aš vis tiek jos nemokėsiu.
Aš gyvenu beveik miesto centre, Flaminijaus rajone, netoli olimpinio stadiono, kuriame rengiamos futbolo rungtynės, o italai, kaip žinome, pamišę dėl futbolo. Dabar stadione – tuščia.
Pro buto langus matau tą maisto turgelį ir pėsčiųjų – Muzikos – tiltą. Gražus, modernus tas Muzikos tiltas, kartais einu ten pasivaikščioti, nes iki jo – tik 200 metrų kelio. Einu be leidimo, bet, jeigu kas, visada rankinėje turiu buto nuomos sutartį. Tačiau policija manęs iki šiol nesustabdė. Šalia namų teka Tibras, iki Milvijaus tilto – tik 500 metrų.
– To garsiojo Milvijaus tilto? Vatikano muziejuose, Raffaello kambariuose, yra freska, kurioje vaizduojamas prie Milvijaus tilto vykęs krikščionybės pripažinimui lemtingas mūšis, kuriame imperatorius Konstantinas nugalėjo imperatorių Maksencijų. Kažkada būdama Romoje specialiai važiavau tos vietos apžiūrėti. Mūšis, kaip suprantu, vyko po jūsų langais.
– Taip, tik tų langų tada dar nebuvo. Mūšis vyko 312 m. po Kristaus toje vietoje, kurioje yra mano namai. Tada čia buvo plynas laukas, o pastaraisiais dešimtmečiais – toks populiarus kaip Trasteverė gyvenamasis rajonas, į kurį iš visų miesto pusių sulekia romiečiai. Čia daugybė restoranų, barų, į kuriuos italai renkasi aperityvo. Jaunimas baruose užsisėdėdavo iki 4 val. ryto. Bet viskas dabar uždaryta.
– Kaip dabar atrodo Roma?
– Kartais rodo miesto vaizdus per televizorių. Roma dabar – visiška dykuma. Gatvės tuščios. Parduotuvės, restoranai, barai – viskas uždaryta, išskyrus maisto parduotuves. Gali tik važiuojančias policijos mašinas pamatyti.
Dirbti į Romos centrą, senamiestį niekas nevažiuoja, nes visi darbai ten sustojo. Drabužių, avalynės, galanterijos parduotuvės, viešbučiai, restoranai, kavinės, barai – viskas uždaryta. Kai pamatai tuos vaizdus, darosi baisu.
– Ar ištuštėjusio miesto neokupuos pelės, žiurkės, kiti gyvūnai?
– Žiurkių visada Romoje buvo. Girdėjau, kad dabar jų net padaugėjo. Jos dar labiau įsidrąsino. Į miesto feisbuką įkeltose nuotraukose galima pamatyti ančių, vaikštinėjančių po Romą ir besimaudančių fontanuose. Jos pliuškenasi Giano Lorenzo Bernini fontane „Laivelis“, kuris yra Ispanijos aikštėje, kituose. Iš nuotraukų matyti, kad Navonos aikštėje kalasi žolė.
– Ar galėjote įsivaizduoti, kad Amžinasis miestas kada nors bus toks tuščias?
– Tikrai ne. To net nesapnavau. Turbūt niekas, ne tik aš, negalėjo įsivaizduoti, kad taip bus. Tas koronavirusas – kaip perkūnas iš giedro dangaus. Daugeliui žmonių sujaukė gyvenimą, planus, svajones.
– Ką apie COVID-19 kalba italai? Ar jie tiki sąmokslo teorija, esą šis virusas buvo sukurtas Kinijoje, Uhano miesto laboratorijoje?
– Tikrai Italijoje mažai kas tiki, kad COVID-19 atsirado iš šikšnosparnių ir skujuočių Uhano miesto turguje. Dauguma italų, kai jų paklausai ir paskaitai jų įrašus feisbuke, mano, kad tas virusas sukurtas. Yra daugybė tų puslapių, milijonai žmonių į juos rašo, aš seku daugybę nuomonių socialiniuose tinkluose. Italai mano, kad tai – bakteriologinis ginklas, sukurtas Kinijoje.
– Stebint situaciją iš šalies atrodė, kad Italijos vyriausybė įvesti karantiną pavėlavo bent kelias savaites.
– Sunku pasakyti. Gal visi buvo sutrikę toje situacijoje, nežinojo, kaip elgtis. Visos kaltės vyriausybei negalima suversti. Kita vertus, iš tikrųjų kodėl viskas vyko taip lėtai? Apskritai italai nėra labai skubantys žmonės. Galbūt jie nenorėjo griežtumo, nes iš pradžių neatrodė, kad viskas bus taip baisu.
Dabar premjeras Giuseppe Conte labai dažnai per televiziją paskelbia naujausią informaciją dėl dekretų, karantino. Romos merė Virginia Raggi ragina niekur neiti ir likti namie.
Bet aš nebijau koronaviruso – esu optimistė. Jeigu ir susirgsiu, manau, kad išgysiu, – mūsų, lietuvių, imunitetas stiprus. Man baisu tai, kad Italijoje išmirė visa senoji karta. Vien dėl to atrodo, kad tas labai keistas virusas sukurtas. Kai kam ta karta buvo nereikalinga.
– Italų žiniasklaida rašo, kad virusologai pagaliau atsekė vadinamojo nulinio paciento („paziente zero“) pėdsakus. Jis atvyko iš Vokietijos sausio 25–26 dienomis ir Šiaurės Italijoje paliko koronaviruso užkratą. O kiek užsikrėtusiųjų yra Lacijaus regione ir pačioje Romoje?
– Vis dėlto pas mus, Lacijuje, palyginti su Šiaurės Italija, ne tiek daug mirčių ir užsikrėtusiųjų. Lacijuje – 6 milijonai gyventojų, iš jų per 6 tūkstančius užsikrėtusių, o nuo koronaviruso mirė beveik 400 žmonių. Šermenų salės uždarytos, su mirusiaisiais artimieji negali atsisveikinti.
Romoje oficialiai – 3 milijonai gyventojų, bet neoficialiai – su nelegalais – manoma, yra apie 5 milijonus. Ne visi nelegalai į savo tėvynes puolė važiuoti.
Pastebėjau, juodaodžiai dirba apsaugininkais – stovi prie banko, nedidelių maisto krautuvėlių, prekybos centrų. Rumunų, ukrainiečių moterys prižiūrėdavo senukus, manau, ir toliau juos prižiūri. Ukrainiečių vyrai daugiausia dirbo statybose.
Karantinas paskelbtas iki gegužės 3 d. Apie jo pratęsimą nekalbama, tik apie antrąją fazę. Tai reiškia, kad karantinas bus kiek sušvelnintas, tam tikra veikla pamažu bus leidžiama.
– Kurios Romos vietos jums labiausiai patinka?
– Romoje gyvenu nuo 1994-ųjų rugsėjo. Roma mane sužavėjo magiška dvasia. Man patinka jos architektūra, aikštės, fontanai, barokinės bažnyčios, parkai. Žinoma, ir saulėtas klimatas, žmonės, maistas. Niekada neatsibosta vaikščioti po senąją Romą: Navonos aikštę, Trasteverę. Ypač gera Aventino kalvoje esančiame Apelsinų sodelyje, nuo kurio atsiveria kvapą gniaužianti miesto panorama. Tai – mano mėgstamiausia Romos vieta.
Romoje jaučiuosi laisvai. Miestas alsuoja didybe, senove. Kai susimąstau, kiek amžių praėjo, kiek žymių asmenybių čia gyveno, kiek genijų kūrė Amžinojo miesto grožį, šiurpuliukai perbėga kūnu.
Romos gyventojų paprastumas, linksmumas, nerūpestingumas – užkrečiantis. Nori nenori ir pats per daugelį metų tampi panašus į juos.
O kur dar romiečių humoro jausmas? Ir per karantiną jie nepasiduoda, juokauja ir toliau. Užklausiau turgelio prekeivių – kaip jūs, ar nemirštate? Su humoru Michele atsakė – jei jau mirti, tai su šypsena veide.
– Ir karantinas, ir pandemija kada nors baigsis. Kokį pirmą darbą norėtumėte padaryti po karantino?
– Mano didžiausia svajonė – tada vaikščioti senosiomis Romos gatvėmis. Nieko neveikti, bet tiesiog eiti, eiti, eiti. Vėl pamatyti miestą, kuriame gyvenu jau 25 metus.
