Pora susituokė Kopenhagoje Holmeno karališkojoje bažnyčioje Eglės gimimo dieną – birželio 12-ąją. Iškilmingą ceremoniją stebėjo smokingu pasipuošęs Eglės ir Soreno sūnus Mikas, kuriam tuo metu buvo metai ir trys mėnesiai. Eglė, pasipuošusi dizainerio Juozo Statkevičiaus kreminės spalvos suknele, per visą Kopenhagą riedėjo arkliais pakinkyta karieta. Pokylis vyko prabangiame viešbutyje „D’Anglaterre“. Po kelių dienų santuoka buvo įregistruota ir Vilniaus santuokų rūmuose.
Kad yra vertas aktorės rankos ir širdies, S.Hansenas įrodinėjo ilgai ir atkakliai. Nelengva buvo palaužti Eglės įsitikinimą, kad beveik visi verslininkai vyrai yra tokio pat sukirpimo žmonės kaip Lietuvos nepriklausomybės pradžioje į Turkiją ir atgal su prekių krepšiais kursavę prekeiviai.
Iki vestuvių pora bendravo trejus metus. Būsimą žmoną vyras pirmą kartą išvydo 1996 metų pavasarį konkurso „Šauniausias moksleivis“ finale. S.Hansenas ten apsilankė, nes jo vadovaujama bendrovė rėmė renginį, o Eglė buvo vertinimo komisijos narė.
„Labai ilgai jį kankinau. Turbūt kiekvienai moteriai svarbu, kaip stipriai ir kiek ilgai jos siekia vyras. Soreno jausmų stiprumą įrodė jo neišsenkama kantrybė“, – 1999 m. liepos 2 d. pasirodžiusiame „Stiliaus“ interviu sakė E.Aukštakalnytė-Hansen.
1996-aisiais Eglės gimtadienio proga Sorenas pateikė staigmeną. Iš ryto pravėrusi buto duris aktorė laiptinėje išvydo du padavėjus, kurie nešė stalą, kėdes ir vaišes. Po iškilmingų pusryčių vėl suskambo durų skambutis ir moteris neteko žado išvydusi du pasiuntinukus, vos pajėgiančius išlaikyti šimtą raudonų rožių.
Kitą dieną S.Hansenas laišku pasipiršo mylimajai. Ji nieko neatsakė, nenorėjo meluoti, kad yra viskam pasirengusi, tad pasiūlė palaukti ir pažiūrėti, kas iš to išeis.
Netrukus Eglė su Sorenu išvyko į Jungtines Valstijas stebėti Atlantos olimpinių žaidynių. Po jų pora apsigyveno kartu. Tačiau itin romantišką meilės istoriją ne kartą temdė nesusipratimų debesys.
„Kai mūsų santykiams kildavo krizės pavojus, stengdavomės nebūti drauge. Kartą kilus nesklandumams Sorenas vienas mėnesiui išvyko atostogų. Tačiau po įvairių dramatiškų epizodų visada priimdavome tą patį sprendimą: mums reikia vienam kito“, – apie tarpusavio santykių gludinimą yra pasakojusi E.Aukštakalnytė-Hansen.
Eglės pasiryžimui oficialiai įteisinti santykius daug įtakos turėjo Miko gimimas. Kita vertus, jai nebuvo lengva susitaikyti su mintimi, kad ištekėjusi turės gyventi svetur. S.Hansenas dėl einamų svarbių pareigų buvo kilnojamas iš vienos šalies į kitą. Po vestuvių šeima išvyko į Rusijos gilumą, Jekaterinburgą.
Eglei itin svarbi buvo aktorystė. Ji tikėjosi, kad ir svečiose šalyse galės vaidinti. Sorenas nereikalavo, kad Eglė, laisvę mylinti moteris, staiga taptų namų šeimininke: „Virtuvėje aš tikra plevėsa. Sorenas gamina geriau. O man tik svarbu, kad sūnus Mikas būtų pavalgęs.“
Dvejus metus šeima praleido Jekaterinburge, metus – Maskvoje. 2002 metais visi persikraustė į Kenijos sostinę Nairobį. Ten įsikūrė erdviame name su sodu ir baseinu. Hansenams talkino šeimininkė, sodininkas, keturi apsaugos darbuotojai. Eglė džiaugėsi, kad Kenijoje labai greitai prigijo.
Dėl dažno kraustymosi lietuvei teko užleisti aktorinę veiklą, tačiau kūrybinga moteris atrado naujų talentų. Ji pamėgo fotografuoti ir filmuoti laukinius gyvūnus, įvairių genčių žmonių kasdienybę. Žmonos pomėgiu užsikrėtė ir Sorenas. Tad jie kiekvieną laisvą savaitgalį stengdavosi apsilankyti vis kituose nacionaliniuose parkuose, atrasti ypatingų kraštovaizdžių. Eglė sakė, kad neatradusi nieko įspūdingesnio už masajų žemę – Masajų Marą. Laisvalaikiu ji rašė dienoraščius, laiškus draugams, pamėgo žaisti golfą.
Afrikoje Eglė su šeima praleido aštuonerius metus. Kuriam laikui šeima iš Kenijos buvo persikrausčiusi į Mozambiką, vėliau vėl grįžo į Keniją.
2004 m. liepą Eglė turėjo progą vėl prisiliesti prie savo profesijos – Mindaugo karūnavimo dieną Trakų pilyje ji atliko Barboros Radvilaitės vaidmenį. Šiam spektakliui ji specialiai atvyko iš Afrikos.
Per daugybę metų E.Aukštakalnytė-Hansen sukaupė daug nuotraukų, kurios įvairiapusiškai iliustruoja Juodąjį žemyną. Ji yra surengusi ne vieną fotografijų parodą. Taip pat Eglė sukūrė dokumentinį filmą apie masajų gentį. Jai pavyko įgyti vietos gyventojų pasitikėjimą.
O 2008 m. Eglė Lietuvoje išleido pirmąją knygą „Mama Afrika“, kurioje su švelnia šypsena aprašė savo patirtį gyvenant ir keliaujant po Afriką, o nuotraukomis paryškino egzotiškai taurų žemyno grožį.
„Aštuoneri metai toli nuo Lietuvos – nesibaigiančio safario metai, – sakė E.Aukštakalnytė. – Palikau ramų gyvenimą, artimuosius ir draugus, teatrą, gimtąją šalį ir leidausi į visiškai naują pasaulį, kuriame, be sūnaus Miko ir vyro Soreno, viskas buvo svetima – kalba, kultūra, klimatas. Dabar tie patys dalykai tapo norma, kelionės tapo mano gyvenimu, o gyvenimas – kelione.“
E.Aukštakalnytė-Hansen ne tik daug keliavo po visą žemyną, bet ir aktyviai dalyvavo labdaringoje veikloje, organizavo visuomenines akcijas, kurių tikslas – telkti Kenijos žmones dėl genčių nesantaikos kilusiems neramumams taikiai išspręsti. Taip pat aktyviai rūpinosi laukinių gyvūnų išsaugojimu.
Gyvendami Afrikoje Eglė ir Sorenas ne kartą lankėsi Indijoje, kur fotografuodavo tigrus ir visada kuo nors prisidėdavo prie nykstančių gyvūnų išsaugojimo. Kai Indijos nacionalinio parko prižiūrėtojams, kurie po teritoriją važinėdavo senais dviračiais, buvo nuspręsta pirkti motociklus, kad jie greičiau galėtų apžiūrėti, kas darosi visame parke, Hansenai prisidėjo prie šios iniciatyvos. Eglė kartais organizuodavo nedideles grupes turistų, norinčių pamatyti šimpanzes ir gorilas.
2009 metais šeima atsidūrė Kinijoje, Šanchajuje. Eglė ten sunkiai apsiprato ir patyrė kultūrinį šoką: „Afrikoje aš giliai įleidau šaknis, susikūriau sau komfortišką erdvę – joje buvo žmonių, kuriuos gerai pažinojau, ir vietų, kuriose mėgdavau būti. Ir tada staiga atsidūriau tarsi kitoje planetoje.“
24 milijonus gyventojų turinčiame mieste jai daug kas buvo įdomu, bet prireikė daugiau nei metų, kol atrado, ką pati šiam miestui galėtų pasiūlyti, kur galėtų būti naudinga, pritaikytų profesinę ir asmeninę patirtį.
Eglė Šanchajuje įsidarbino pavaduojančia mokytoja tarptautinėje amerikiečių mokykloje – pradėjo vesti įvairias meno pamokas. Taip pat ji ėmė intensyviai mokytis kinų kalbos.
2015 m. Eglė išleido savo antrąją knygą „Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje“. Knygoje ji pabandė sugriauti šablonišką Kinijos įvaizdį – perprasti priešingą mums kultūrą, kinų papročius, elgesio ypatumus.
Atėjo diena, kai E.Aukštakalnytė-Hansen susidomėjo baltaisiais lokiais. 2010 m. ji pirmą kartą išvyko į arktinę tundrą Kanadoje. Vėliau po poros metų pertraukos ten ji vykdavo kiekvieną lapkritį ir fotografuodavo šalčio nebijančius gyvūnus. 2018 m. Eglė baltuosius lokius su mažyliais įamžino poliarinėje Arktyje, Bafino Žemėje.
2019 metų rudenį Eglė ir Sorenas lankėsi Indonezijos Borneo saloje, kur jų stebėjimo objektais tapo orangutanai.
Šiems gyvūnams buvo skirta nemažai vietos lietuvės rengiamoje naujoje knygoje apie laukinę gamtą. E.Aukštakalnytė-Hansen tikisi, kad knygą pavyks išleisti 2020 metų pabaigoje.
Pernai rudenį Hansenų šeima iš Šanchajaus išsikraustė į mylimą Afriką, tiksliau, grįžo gyventi į Nairobį, kur turi savo namus.
Vienturtis Hansenų sūnus 22 m. Mikas Bostono universitete (JAV) studijuoja žmogaus fiziologiją.
„Neretai vaikai – lyg tėvų atspindys veidrodyje. Sūnus su mumis visada keliavo. Jis gimė Lietuvoje, bet joje praleido tik pirmuosius metus. Vėliau mes gyvenome vis kitoje šalyje, o sūnui tekdavo dažnai keisti mokyklas. Afrikoje susiformavo sūnaus vertybės, čia jis išmoko viskuo dalytis. Džiaugiuosi, kad Mikas nesavanaudiškas. Šiais laikais šis bruožas retas tarp žmonių“, – kalbėjo E.Aukštakalnytė-Hansen.
