Vilija savo aktyvią karjerą pradėjo tik prieš kelerius metus, bet jau pelnė ne vieną svarų tarptautinį apdovanojimą. Gimtinėje jos pasirodymai gal kiek ir paskęsta tarp didelės pasiūlos, bet koncertai su profesore Aleksandra Žvirblyte sulaukia tiek muzikos kritikų liaupsių, tiek susižavėjimo kupinų klausytojų ovacijų, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
Operos pasaulį užkariaujanti dainininkė įsitikinusi – kiekvienas koncertas yra žingsnis į tobulėjimą, išsilaisvinimą ir naujų išgyvenimų atradimas.
V.Kuprevičienė nesivaiko sėkmės paukštės, nes tiki, kad ji atskrenda į rankas tų, kurie sunkiai ir daug dirba dėl užsibrėžto tikslo. O į josios?
„Norėčiau sudainuoti „Metropolitan Opera“ scenoje“, – nebijo prisipažinti sopranas ir tvirtai tiki, kad ši svajonė vieną dieną gali virsti realybe.
„Per mano antro kompaktinio disko pristatymą Lietuvos filharmonijoje mane išgirdo dirigentas iš Vokietijos. Jis pakvietė koncertuoti ir Berlyno filharmonijos kamerinėje, ir Leipcigo „Gewandhouse“ didžiojoje salėse. Todėl ir mano vardas pirmiausia plačiai nuskambėjo Vokietijoje. Po to Lenkijoje laimėjau konkurso didįjį prizą ir taip tapau garsi tenai“, – be jokios puikybės balse pasakoja Vilija.
Ji mano, kad Lietuvoje nėra didelės paklausos klasikiniam dainavimui, o čia įsitvirtinę solistai tik per gana ilgą laiką spėjo surinkti savo publiką. O ji gerbėjų ir muzikos kritikų teismui prisistatė tik neseniai, pirmą viešą koncertą surengė 2013 m., todėl savo šlovės valandos dar kantriai laukia.
– Apie konkurenciją ir intrigas Lietuvos operoje sklando daugybė kalbų. Ar būtent dėl jų ir nesiveržiate į mūsų šalies operą?
– Taip, įvairiausių intrigų netrūksta, tačiau operos pasaulis toks buvo visada, primadonos pavydėdavo kitoms solistėms ir atvirkščiai – visi nori pagrindinių vaidmenų, tačiau tik išrinktieji juos gauna. Daugelis susireikšmina, todėl mažai vietos lieka nuoširdumui. Teatre papuoli į vertinimų ratą, o tai atlaiko ne visi. Nesakau, kad nesiveržiu, dalyvauju naujų pastatymų perklausose – pastarąjį kartą buvo Roberto Wilsono spektakliui „Turandot“. Joje komisija buvo nusprendusi ir man patikėti šį vaidmenį. Bet vis dar neišėjau į sceną vien todėl, kad niekas nenori užleisti savo vietos. Konkurencija, deja, didelė.
– Dauguma jūsų dainų skirtos meilei. Ką ji jums reiškia gyvenime?
– Nuo vaikystės meilė man buvo idealas. Šeima, santuoka, meilė – tai pagrindinės mano vertybės ir jų niekada neišsižadu. Dažnai dainuodama noriu išreikšti savo meilę mylimam ir vieninteliam vyrui.
Galima ir pašmaikštauti, kad beveik visos garsiausios operų arijos yra būtent apie meilę, nesvarbu, skausmą išgyveni dėl jos ar džiugesį, juk be jų nebūtų ką dainuoti. (Juokiasi.) Šalia meilės eina ir kančia, tai ir išdainuoju klausytojams.
Kas gali mylėti, tas yra laimingas. Koks gyvenimas būtų niūrus be to jausmo. Vienų jis – labiau paviršutiniškas, kitų – gilus, sodrus. Meilei nereikia turėti, ji nori mylėti, būti tyra. Meilės nesuvaidinsi.
Jei myliu žmogų, tai visa savimi. Ir kaip galiu juo nesirūpinti? O būdama ištikima noriu tokio pat atsako. Man mylėti – tai ir prisiimti didelę atsakomybę.
– Nors nemėgstate būti pristatoma sėkmės lydimo verslininko žmona, su vyru Gediminu Kuprevičiumi (vienas bendrovės „Ogmios“ centro įkūrėjų. – Red.) užauginote sūnų ir dukrą. Papasakokite apie savo šeimą.
– Mūsų šeimoje visi turi stiprų charakterį ir kūrybos polėkį. Dukra Ieva nuo mažens muzikuoja, studijuoja fleitą Londono Karališkojoje muzikos akademijoje, o Jonas šoko, vaidino, tuomet grojo, piešė ir fotografavo, išbandė jėgas daugumoje meno sričių ir galiausiai nusprendė viską sujungti teatro mene.
Kaip ir kiekvienai mamai, savi vaikai – patys pačiausi. Aplinkiniai visada žavėdavosi sūnaus išradingumu. Jis nuo mažens pasirinko klasikinę muziką. Vos tik pradėjo vaikščioti, išmoko įsijungti aparatūrą, skamba Antonio Vivaldi „Metų laikai“, o jis šoka... Aplinkui viskas šokdavo – ir makaronai lėkštėje, ir peiliai, šakutės. Kai gimė dukra ir paūgėjo, ji tapo sūnui veikėja, kuri būdavo ir ragana, ir fėja. Visus draugus suburdavo į improvizuotą trupę, kurioje jis būdavo pagrindinis režisierius. Bet vieną dieną dukra pasakė: „Ne!“ Ir „Diemedyje“ pradėjo groti išilgine fleita.
Mūsų ir pagalbininkai, ir rėmėjai, ir patarėjai buvo Raminta Elena Kuprevičienė – Gedimino mama, žinoma baleto mecenatė. Taip pat anapilin jau iškeliavęs jo tėtis Romualdas Algimantas Kuprevičius. Senelė – stipri asmenybė, tvirtai besilaikanti savo pažiūrų, – reikli tvarkai ir taisyklėms, žymi grafikos restauratorė. Ji įpratino Joną ir Ievą lankytis teatre ir išmokė išsėdėti ilgiausius spektaklius. Neužmirštamos ir senelio smuiko pamokos Jonui, ir nuostabus balso tembras bei intonacija, kai skaitydavo pasakas anūkams, kurie klausydavo jo kaip užburti.
– Dar iki vaikams gimstant siekėte karjeros operos chore. Vėliau padarėte pauzę, nes pasirinkote motinystę. Kas paskatino sugrįžti?
– Nebuvo taip, kad aš siekiau karjeros. Veikla tiesiog man sekėsi. Vyras sukosi versle, o aš dainavau teatre. Tuo metu gyvenime man buvo du svarbiausi dalykai – vyras ir noras dainuoti. Motinystei atsidaviau su džiaugsmu, todėl laiko dainavimui beveik neliko, dainuodavau tik šiek tiek ir tai daugiausia lopšines.
Pamažu gerinome savo gyvenimo sąlygas. Vaikams paaugus natūraliai atsirado noras ir pačiai imtis veiklos. Kad sėdėsiu namuose, nebuvo net minties. Grįžau į teatrą. Viskas sparčiai judėjo į priekį – nauji spektakliai, koncertai, gastrolės. Kai viso to pasidarė labai daug, vyras man pradėjo priekaištauti, ragino išeiti iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro. Bet aš buvau taip įsisukusi, kad niekaip negalėjau žengti šio žingsnio, vis sakydavau, jog dar ne metas.
Galų gale vyras susitaikė ir kantriai laukė, kol pati priimsiu sprendimą. Aš laiminga, kad jis mane lydėdavo į teatrą, žiūrėdavo visus spektaklius, kuriuose dalyvaudavau, siuntė man pačias gražiausias puokštes. Tačiau šis etapas man uždėjo choristės žymę, kuri persekiojo net ir tada, kai po vienos iš eilinių perklausų gavau keletą smulkių solistės vaidmenų.
Tik sutikta ilgametė operos solistė Romutė Tumuliauskaitė mane nukreipė teisingu keliu, padėjo suprasti, į ką turiu kreipti dėmesį dainuodama. Nebegalėjau dainuoti ir chore, ir solo, tad galiausiai teko pasirinkti.
– Dar vieną pauzę karjeroje atsiuntė netikėtas likimo smūgis – jūsų sutuoktiniui plyšo aorta?
– Tas laikotarpis buvo pats sunkiausias ir baisiausias mano gyvenime. Viskas apvirto aukštyn kojomis. Lyg kas būtų užmetęs ant pečių sunkiai pakeliamą akmenį. Stiprus likimo smūgis sukrėtė visą šeimą, vaikai subrendo per naktį.
Visiems buvo sunku, kentėjau ir fiziškai, ir emociškai. Tą dieną turėjau nedidelį koncertą gydytojams, paskui ilgam nutilau.
Darbe turėjau vasaros atostogas, sukausi tarp namų ir ligoninės. Trys mėnesiai reanimacijoje, o po to dar palatoje. Vėliau – sprendimas, ką daryti. Po reabilitacijų sunkų ligonį parsivežiau namo.
Vyras negalėjo nei pajudėti, nei sėdėti, tik rankas judino, bet labai gerai mąstė. Daug kas siūlėsi padėti. Pasikviečiau į pagalbą kineziterapeutę Birutę, su ja pavyko vyrą pastatyti ant kojų.
Vienas gydytojas pasakė, kad su tokia diagnoze matė daug atvejų, kai vienų net nespėjo į ligoninę nuvežti, o kiti nuo stalo nenulipo, tad mano vyras tikrai yra gavęs antrą gyvenimą, nes ir nuvežti spėjo, ir nuo stalo nulipo.
Už šį stebuklą esu dėkinga nuostabiam kardiochirurgui Rimantui Karaliui ir visai jo komandai. Tiesa, kai vyras pats skaitė savo epikrizę prieš išvežant iš Santaros klinikų, jam norėjosi šukuotis, nes plaukai pasišiaušė...
– Iki ligos jūsų vyras buvo labai užsiėmęs žmogus – fizikas, garsios bendrovės vienas savininkų, nuolat paskendęs versle. Ar liga pakeitė jūsų šeimos požiūrį į gyvenimą?
– Žinoma, pakeitė. Kai matai, kaip žmogus per pusę metų jau gali sėdėti vežimėlyje ir kažkiek pajudėti, kai išmoksta paprastų dalykų iš naujo, nori nenori požiūris į gyvenimą pasikeičia.
Dabar vertiname kiekvieną akimirką, praleistą kartu. Puoselėjame santykius, stengiamės įsiklausyti vienas į kitą. Pratinu vyrą tartis su manimi, nes anksčiau pats priimdavo sprendimus.
Visą interviu galite skaityti antradienio žurnale „Stilius“.
