„Tai buvo dar Smetonos laikais, prabėgo ištisa epocha“, – šmaikštauja Eglė.
Tada susidėliojo toks aktorės įvaizdis: ji keletą minučių rytais palaiko galvą po šaltu tekančiu vandeniu, kad atsigautų, rengiasi juodai, moka burti.
„Aš iš tų moterų, kurios negali verkti“, – 1998 m. kovą sakė Eglė.
Stokholme po spektaklio „Vyšnių sodas“ jos pasveikinti priėjo dvi legendinio režisieriaus Ingmaro Bergmano artistės. „Ir kai pamačiau, kaip jos apsirengusios... Vienos ausyje buvo briliantukas – ir daugiau nieko“, – pasakojo Eglė.
Ir ji suprato: jei neturi tokio briliantėlio, tada nereikia nieko. Va tai ir yra aukščiausias pilotažas. Tai tikras skonis. Ji – maksimalistė: jeigu turėti, tai daug, jeigu mažai, tai iš viso nereikia.
Praėjo 22 metai. Kaip pasikeitė jos gyvenimas?
„Ir dabar lygiai tas pat. Man gražiausias moters įvaizdis kaip buvo Edith Piaf su juoda suknele ir kryželiu ant kaklo, taip ir liko“, – tvirtina Eglė.
Jaunystėje apie E.Piaf ji matė dokumentinį filmą. Dainininkę įvedė į sceną visišką ligonį – į kažkokias šliures įsispyrusi, vos paėjo. Bet kai ji prasižiojo...
Eglė mąsto apie dvasinį žmogaus gyvenimą, o ką jis apsirengęs, kaip apsirengęs, metams bėgant tai nėra pagrindinis dalykas, kuris jai svarbus.
Tačiau visą gyvenimą jai nebuvo nieko gražesnio už juodą spalvą. Jai visada patiko minimalizmas.
Apie briliantėlį ji mano taip pat: neturi brilianto – kitko nereikia. „Kai pamačiau tas artistes, savo papuošalus nusiėmiau. O kai nusiėmiau, po šiai dienai neužsidedu. Daug gražių papuošalų man padovanojo draugai gruzinų, azerbaidžaniečių dailininkai. Aš juos išdalijau, išdovanojau“, – pasakoja Eglė.
Per tuos metus gimė ir jau 21-erių sulaukė jos anūkas Dominykas, kuris gyvena Maskvoje.
„Didžiulis atstumas, retai matomės, – apgailestauja Eglė. – Dominykas – labai gražus bernas. Labai. Nuo vaikystės jis augo su mumis. Gaila, kad aš nesinaudoju internetais.
Rokas (R.Ramanauskas – Dominyko tėvas. – Red.) puikiausiai bendrauja su juo, viską žino apie jį, pasimato retkarčiais.
Dominykas studijuoja, kavinę atidarė, bando verslininku tapti. Labai protingas vyrukas, labai įdomus, labai apsiskaitęs – čia Tatjanos Liutajevos (Dominyko motina. – Red.) nuopelnas.
Tania – šaunuolė, didelį darbą padarė su Dominyku.“
Eglė neslepia, kad išlaiko ryšį su buvusia marčia aktore T.Liutajeva: „Aš jai labai dėkinga, kad sūnų taip gerai prižiūri. Su didžiule meile į Tanią žiūriu.“
Tada per TV3 televiziją ji kiekvieną sekmadienį vedė autorinę pokalbių laidą „Vakaras su Egle Gabrėnaite“, kurioje kalbindavo įvairių profesijų žmones.
Ir šiandien E.Gabrėnaitė nesėdi rankų sudėjusi. Daug jėgų atidavė ir atiduoda pedagogo darbui: anksčiau – Vilniaus kolegijoje, dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur yra profesorė.
Ji – kurso vadovė, surenka būsimųjų aktorių kursą ir išleidžia juos į gyvenimą, darbus. Studentai labai pakeitė jos gyvenimą. Todėl, kad tam darbui reikia labai daug energijos ir laiko.
Su teatru E.Gabrėnaitė aplankė daugiau nei 30 šalių: Ameriką, Kanadą, Meksiką, Kolumbiją, Islandiją, Jungtinę Karalystę, Prancūziją ir daugelį kitų Europos kraštų.
Ji sutiko garsų lenkų režisierių Krystianą Lupą, su Vilniuje jo pastatytu spektakliu „Didvyrių aikštė“ apvažinėjo visą Prancūziją, dalyvavo festivaliuose.
„Didžiulė dovana gyvenime, kad susitikau su Krystianu. Tokia dovana, kad vien dėl to vertėjo būti šitoje profesijoje.
Ji man suteikė galimybę sužinoti, kokie yra kitų šalių menininkai. Aš ten pabuvau ir dirbau su jais“, – džiaugiasi aktorė.
Iš esmės save kaip moterį, kaip asmenybę ji pajuto sulaukusi 40 metų. Tada pradėjo gyventi. Po 40-ies ji nevaidina ten, kur nenori vaidinti, nebendrauja su tais žmonėmis, su kuriais nenori bendrauti, neina ten, kur nenori eiti.
Tik dabar tų žmonių, su kuriais bendrauja, – mažiau. Todėl, kad pusės jos draugų šiame pasaulyje nebėra.
O gal jai gaila pralėkusios jaunystės, gal norėtų grįžti į tuos nuostabius laikus?
„Ne. Kelis pastaruosius dešimtmečius daug bendrauju su jaunimu. Ir galvoju – Dieve, kokia laimė, kad aš jau nejauna.
Aš nežinočiau, kaip gyventi, ką daryti. Todėl, kad pasaulis – jau kitoks. Kažkuris rusų aktorių pažiūrėjo ligoninėje pro langą ir pasakė: laikas išeiti, čia viskas ne mano.
Su siaubu žiūriu į jaunimą – Dieve, kiek jiems reikės dar visko patirti. Neapykantos, nemeilės, nepagarbos.
Man gaila jaunų. Klaikiai gaila. Man senų taip negaila kaip jaunų. Nes jų laukia sudėtingas gyvenimas“, – dėsto Eglė.
E.Gabrėnaitės sukurti vaidmenys prieš dvejus metus buvo įvertinti Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Apdovanojimą ji atsiėmė, kai buvo pats seksualinio priekabiavimo skandalo karštymetis – pasaulyje ir Lietuvoje.
#MeToo skandalas tada tiesiog driokstelėjo JAV, Holivude, kai apie 40 žinomų artisčių, tarp jų – ir kelios žvaigždės, seksualiniu priekabiavimu ir net išprievartavimu apkaltino vieną įtakingiausių žmonių kino pramonėje – prodiuserį Harvey Weinsteiną.
Aktorėms H.Weinsteinas žadėjo puikią kino karjerą mainais už seksą. Toks prodiuserio elgesys Holivude buvo vieša paslaptis ir tęsėsi kelis dešimtmečius.
Ar Eglė teatre patyrė seksualinių priekabių?
„Aš prisimenu labai gražiai tuos vadinamuosius kabinėjimusis teatre. Prie kurių tada nesikabinėjo... Bet nebuvo #MeToo skandalų.
Bet aš gal laimingai prašokau visus tuos dalykus. Nebuvo taip, kad griautų mane, buteliu per galvą trenktų. Čia labai daug, mano manymu, nuo moters priklauso.
Aš – ne už #MeToo, nebent tai – kriminaliniai dalykai. Reikia žinoti, su kuo bendrauji ir kas tu pati esi.
Kita vertus, aš mačiau, kaip režisierius žiūri į tave įsimylėjusiomis akimis. Čia yra stebuklas. Ta energetika, kuri cirkuliuoja tarp žmonių, – tai yra nuostabu.
Kitas dalykas – kas po to įvyksta. Kiekvienas atvejis – labai skirtingas. Ir moterys kabinasi režisieriams ant kaklo. Bet čia – gyvenimas. Bėgant metams turiu vis daugiau tolerancijos“, – dėsto E.Gabrėnaitė.
Ji džiaugiasi naujausiu vaidmeniu spektaklyje „Čia nebus mirties“, kurį Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre stato žinomas režisierius Rimas Tuminas su dukterimi režisiere Gabriele Tuminaite.
Tas spektaklis Eglei kelia pačius gražiausius jausmus. Todėl, kad tai buvo pirmas naujojo teatro spektaklis. Teatras tada net pavadinimo neturėjo.
„Šiame spektaklyje – vienas mėgstamiausių mano vaidmenų. Ten aš nė žodžio nepasakau, – juokiasi Eglė. – Tai nebus tas pats spektaklis. Tai bus spektaklis apie tai, kas su mumis įvyko per tuos 30 metų.“
Negi per tuos metus ji nesujungė savo širdies su kita širdimi, tuo labiau kad buvo išsiskyrusi laisva moteris?
„Matyt, kitame gyvenime. O šitame aš buvau labai gera mama-draugė. Šitą vaidmenį atlikau puikiai. Turiu nuostabių žmonių, tai – gyvenimo patikrinti žmonės. Aš kalbu apie vyrus. Nes su moterimis man draugystės nesusiklostydavo“, – atvirauja Eglė.
O aistra? Ji buvo, kalbos nėra, tvirtina. Tačiau moters reikalavimai – didžiuliai. Po šiai dienai ji labai daug nori, neįmanomai daug. Geriau su niekuo nei su bet kuo.
„Pora vyrų tikrai man paliko didžiulį įspūdį. Tai buvo labai žymūs žmonės. Jie buvo ne iš Lietuvos. Tikrai buvo labai gražūs ryšiai.
Vienas romanas tęsėsi 30 metų. Tai buvo pašto romanas, kaip aš vadinu. Bet... nieko neįvyko. Ir to visai nesigailiu. Gražiausia tai, kas neįvyksta“, – paslaptingai šypsosi E.Gabrėnaitė.
