Devynerius metus Gabrielės ir jos sutuoktinio Bilalo Majido (49 m.) gyvenimas tekėjo keturiose skirtingose pasaulio vietovėse – Šveicarijoje, Vokietijoje, Singapūre, Džersio saloje.
Kur ir kada kelsis į naują vietą, priklausė nuo to, kur Bilalą, ilgus metus ėjusį vadovaujamas pareigas viename Europos banke, nuves darbas.
Tačiau užsienyje meniškos sielos Gabrielei nepavyko numalšinti kūrybinio alkio. Prieš gerą pusmetį moteris grįžo į gimtąją šalį ir čia tikisi iš naujo atverti aktorystės duris, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
– Ar sugrįžimas yra laikinas, ar ilgalaikis, tikslingas?
– Dievo planai nežinomi, bet aš niekada neįsivaizdavau, kad galėčiau gyventi kitur nei Lietuvoje. Tačiau sutikau mylimą vyrą, vėliau tapusį mano sutuoktiniu, ir teko paskui jį iškeliauti.
Nors, atrodytų, svetur žolė žalesnė, savame krašte ji gražiausia. Į Lietuvą grįžau liepos mėnesį su vienu lagaminu. Žinojau, kad ieškosiu čia būsto, – su vyru buvome daug kalbėję apie gyvenimą per dvi šalis.
Nuo tada iš Lietuvos kojos taip ir neiškėliau. Viskas baigėsi tuo, kad Bilalas atvažiavo čia automobiliu, prikrautu mano daiktų.
Labai džiaugiuosi, kad įsikūriau Užupyje. Šis Vilniaus rajonas turi daug žavesio, jau pažįstu nemažai vietos gyventojų. Sausio 1-ąją rengiau namuose vėlyvus pusryčius, pakviečiau būrį užupiečių.
Neįsivaizduoju, kaip, bet visi smagiai tilpome mano nedidelėje svetainėje. Butas, kurį išsinuomojau, yra labai jaukus, su židiniu. Ypač rudenį buvo gera laiką leisti namuose.
Vyras atvažiuodavo aplankyti ir sakydavo suprantąs, kodėl niekur nenoriu eiti. Kurį laiką buvau namisėda, nueidavau tik į vokalo, dailės pamokas.
Dabar vis aktyviau trokštu veiklos. Pradėjau jodinėti. Šį pusmetį būtų galima pavadinti kūrybinėmis atostogomis ir bandymu suprasti, kuo gyvena Vilnius.
– Ar lengvai priėmėte sprendimą su vyru gyventi per atstumą?
– Daug metų apie tai diskutavome. Mano mama gyvena Klaipėdoje, ji palikti namų nenori, o ir aš neįsivaizduoju, kad ji galėtų su manimi gyventi užsienyje. Bet noriu būti arčiau jos.
Bilalas – austras, o jo šeimos šaknys – Pakistane. Iš pradžių atrodė, kad vyrui, užaugusiam Jungtinių Tautų diplomato šeimoje, įgijusiam finansinį išsilavinimą Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, galimybių dirbti Lietuvoje nėra.
Tačiau XXI amžiuje informacinės technologijos toli pažengusios, tad vyras neatmeta tikimybės gyventi Lietuvoje ir dirbti per atstumą. Jam čia labai patinka.
Tačiau labiausiai vyrą traukia gimtoji Viena. Jo namai ten. Abu nutarėme, kad man dabar geriausia apsistoti Vilniuje. Laikas parodys, kaip bus toliau.
Kol kas vyras gyvena Frankfurte, paskutinėje mūsų bendro gyvenimo stotelėje.
– Ar nebijote, kad atstumas gali ir išskirti?
– Su Bilalu susipažinau Frankfurte, kai ten gyvenantys mano draugai buvo surengę gražią šeimos šventę savo namuose. Tarp svečių buvo ir būsimasis vyras.
Tą vakarą tik persimetėme keliais žodžiais, apsikeitėme kontaktais. Kitą rytą grįžau į Vilnių – vos prieš savaitę buvau pradėjusi dirbti vienoje reklamos ir renginių organizavimo agentūroje.
Visiškai nesitikėjau, kad mūsų bendravimas taps artimesnis. Tam buvo galybė mažų priežasčių ir viena labai didelė – juk bendrauti per atstumą itin sunku.
Tada ne kartą sakiau Bilalui, kad nematau perspektyvos draugystei, tačiau jis buvo atkaklus ir labai tikėjo mūsų bendra ateitimi. Praėjus dvejiems metams nuo mūsų pažinties, 2012 metų rugpjūtį, susituokėme. Gyvenimas parodė, kad, nepaisant nieko, mes šitiek metų esame kartu. Skiriantis atstumas negąsdina, nes vos po poros valandų skrydžio esi kitoje šalyje.
Net gyvendami po vienu stogu nemažai laiko praleisdavome atskirai, neretai net skirtinguose žemynuose, kai darbo reikalais vyrą, pavyzdžiui, iš Singapūro iškviesdavo į Europą.
Yra buvę, kad aš gyvenau Frankfurte, o jis – Amsterdame. Visi mūsų devyneri metai kartu geografine prasme suteikė daugiau neaiškumo negu aiškumo. Tačiau dvasine prasme tapome brandi ir tvirtais saitais susaistyta pora.
– Ne kiekvienas vyras ramia širdimi išleistų savo žmoną laimės kurti svetur ir ne kiekviena žmona atsisakytų šeimos židinio kurstytojos misijos.
– Kai susipažinome, jau buvome subrendę. Nors mūsų kultūros, religijos skiriasi, tai netrukdo būti bendraminčiais. Juk neretai net ir toje pačioje terpėje užaugusių žmonių niekas nesieja. Su Bilalu turime daug bendra, pasitikime vienas kitu.
Mano dėmesį jis turėjo išsikovoti. Buvau atvira, nuoširdi, bet nesistengiau atrodyti geresnė ar gražesnė, negu esu. Vėliau, kai pradėjome gyventi kartu, ėmiau labiau stengtis dėl santykių, ieškojau kompromisų. Žinoma, buvo bandymų daryti įtaką vienas kito įpročiams, buvo trinties, nesusipratimų, kaip ir kiekvienoje poroje. Harmonijai sukurti reikia laiko.
– Kaip tą emocinį ryšį puoselėjate?
– Kartais galime valandų valandas kalbėti per socialinius tinklus, kartais pakanka susiskambinti ar parašyti žinutę, o kartais pasitaiko dienų, kai vienas kito tik pasiteiraujame, kaip jaučiamės, ir suprantame, kad šiandien reikėtų palikti vienas kitą ramybėje.
Bet nekyla jokių įtarinėjimų, niekada nebandėme riboti vienas kito troškimų. Manau, kad prabanga turėti tokius santykius. Tikriausiai tai ir yra tikroji meilė. Mus su vyru vienija supratingumas, pagarba, suteikiame laisvės tiek, kiek kuriam reikia.
– Gal tas kelias būtų pasisukęs kitokia linkme, jei šeimoje būtų atsiradę vaikų?
– Būtų visai kitaip. Vaikai įlieja naujų spalvų į poros gyvenimą. Ir jis verčiasi aukštyn kojomis. Su Bilalu ne kartą apie tai kalbėjome.
Nuolatiniai kraustymaisi, kai nežinai, kiek laiko užsibūsi vienoje ar kitoje vietoje, vienaip veikia porą be vaikų ir kitaip – su vaikais. Keliaujant dviese nekilo poreikio įsigyti nuosavą būstą.
Bet aš su amžiumi vis labiau trokštu įleisti šaknis ar bent jau kur nors turėti savo kampą, kur jaukiai susirangiusi fotelyje iš lentynos ranka galėčiau pasiekti norimą knygą. Nuomojamame būste Frankfurte iki šiol stovi po kraustymųsi neišpakuotos dėžės.
Benamystės jausmas slegia. Jaukintis naują vietą man būdavo daug sunkiau negu mano vyrui. Bilalas sakė, kad jei būtume susilaukę vaikų, būtume tapę sėslesni, įsigiję būstą, jis būtų keitęs darbo pobūdį. Bet buvo, kaip buvo. Vaikai į šį pasaulį ateina arba ne – nepriklausomai nuo norų.
– Vis daugiau porų našlaičiams suteikia laimingą gyvenimą juos įsivaikindami.
– Mes labai vylėmės susilaukti savo vaikelio, vėliau buvo kalbų ir apie įsivaikinimą. Iš pradžių Bilalui tai buvo svetima idėja, bet matau, kad dabar jo nuomonė keičiasi. Žinau, kad auginti įsivaikintą vaiką sudėtinga, reikėtų apie tai iš anksto domėtis, eiti į kursus, skaityti literatūrą, bendrauti su poromis, turinčiomis įsivaikintų vaikų, ir iš jų semtis patirties. Manau, man tai nebūtų svetima, nes labai myliu vaikus. Ir Bilalas juos labai myli.
Visą interviu skaitykite naujausiame žurnalo „Stilius“ numeryje.
