Aurelijai skaudžiausia, kad iki šiol negali įeiti į namus, kuriuose gyventa daugiau nei 10 metų, susirinkti savo daiktų, negali net paglostyti mylimo šuns Šanso.
„Pusantrų metų, kol vyksta skyrybų procesas, tęsiasi žudanti įtampa. Kaip tai ištveriu, ir pati nesuprantu. Dabar aš – ant bedugnės krašto nulaužtais sparnais. Svarbiausia – atsistoti“, – sako Aurelija.
Kai bendras jų gyvenimas pradėjo dužti ir dabar, kol vyksta skyrybos, ji patiria didžiulį stresą ir įtampą, susirgo depresija, tad negalėjo vaidinti spektakliuose ir taip užsidirbti pragyvenimui. Negana to, sutuoktinio buvo išvyta iš namų Palangoje, o grįžusi į Vilnių rado pakeistą buto spyną. „Pastarieji dveji metai buvo didžiausias mano gyvenimo košmaras“, – neslepia A.Tamulytė.
Daugelis spektaklių, kuriuose ji vaidino, paseno ir buvo išbraukti iš repertuaro. Daugelio gyvenant tokioje įtampoje nebuvo jėgų vaidinti. Kai kurių pasiūlymų iš teatrų pati atsisakė. Neslepia – ir kolegių intrigų buvo labai daug.
Tačiau nežemiško grožio, iš pažiūros trapi Aurelija nepraranda vilties: „Tikrai grįšiu į teatrą.“ Po bendro gyvenimo, pasibaigusio skyrybomis, jai pagaliau atsivėrė akys: „Aš jo tarnaitė buvau.“
– Aurelija, daugybė tokių tarnaičių gyvena Lietuvoje. Kenčia vyrų fizinį ir psichologinį smurtą ir nieko negali padaryti.
– Mūsų moterys gyvena išsigandusios. Viskas yra vyrų pusėje, jie čia – karaliai. Lietuvoje labai giliai įsišaknijęs patriarchatas ir iš to niekaip negalima išbristi. Moteris – antrarūšis žmogus, vyras bet kada ją gali išmesti iš namų. O kas tada apgins moterį?
Viskas paremta pinigais, o didesnius pinigus uždirba vyrai. Nėra pagarbos moteriai – ji traktuojama labiau kaip tarnaitė. Vyrai asmenybių šalia savęs nenori. Šalia turi būti patarnaujanti moteris. Ji uždaryta auksiniame narvelyje kaip gražus paukštelis, palesinama trupiniais. Tada ji nepavojinga, rami, niekur neišbėgs, neišskris. Ją išlaikyti nereikia daug pastangų. O asmenybė gali ir išskristi, ji nori diskutuoti, nori būti lygiavertė vyrui, nori su juo kalbėtis ta pačia žmonių kalba.
Visa tai aš jau patyriau. Kai moteris pajunta, kad yra nereikalinga, tegul sukaupia visas jėgas kaip paukštis audroje. Nors ir vienu sparnu, bet vis tiek jis skrenda. Taip ir moteris – tegul eina savo keliu.
– Jūsų su vyru skyrybų maratonas tęsiasi jau daugiau kaip pusantrų metų. Kaip tai ištveriate?
– Labai sunkiai. Perskaičiusi teismo nuosprendį patyriau lengvą šoką. Tikrai nesitikėjau, kad gyvas žodis, liudininkai nieko nereikš, kad šiais laikais teismuose lemia tiktai popierius ir surinkti pirkinių čekiai. Jausmai, meilė nieko nereiškia.
Nors pats statybines medžiagas pirkai, pats piešei sienas, bet jeigu neturi dažų čekio, nieko neįrodysi. Tu esi niekas – popierius yra viskas. Ir man žiauru, kad nelieka ryšių tarp žmonių, lieka tik tai, kas parašyta. O parašyti gali nulenkęs galvą, paslėpęs sąžinę. Tiesiog formaliai gali parašyti žmogui viso gyvenimo nuosprendį ir nulemti jo likimą pagal buhalterinius duomenis, o tai labai žiauru.
Kai mudu su Raimundu susipažinome, buvo didžiulė meilė, didžiulis noras jam padėti, mes viską darėme kartu. Bet aš nesupratau, kad reikia rinkti tuos nelemtus čekius. Kad ir kaip mylėtum, niekas nėra apsaugotas nuo tos baisios skyrybų dienos.
Teisme negalėjau įrodyti, kad ne tik jis, bet ir aš – abu įrengėme Vilniaus ir Palangos butus bei fotostudijas, kiek savo lėšų ir sveikatos įdėjau į tuos butus, kad padėjau jam dirbti fotostudijose. Aš nerinkau čekių. Nerinkau popierių.
– Bet sutuoktinis viešai apsiskelbė, kad jums padovanojo butą.
– Baisiausias melas, kad jis man butą padovanojo. Tą butą, paėmusi paskolą iš banko, nusipirkau iš R.Švilpos dar pusmetis iki mūsų vestuvių, jis įformintas mano vardu. Mudu susituokėme 2008 metų pavasarį. Už jį moku bankui paskolą nuo pat pirmos dienos. Dar liko mokėti 10 metų.
Juk aš ir suradau Užupyje tą butelį. Jame iš pradžių ir gyvenome, jį vadinome „ofisėliu“. Kai mūsų gyvenimas pamažu pradėjo virsti košmaru, prašiau – leisk mane į tą butelį, juk jis man priklauso, išsiskirkime gražiai. Ne, gyvenk čia – bendrame bute. Tai reiškė – peškimės ir toliau. Arba – laužk duris ir įeik ten, išvaryk nuomininkus. Nepatinka – skirkis.
Ir į Palangos butą įleido nuomininkus. Naktimis vaikštau aplink tą namą, matau – šviesos dega, mano lėlė kabo ant sienos, mano kaktusas stovi ant palangės, mano šuo, girdžiu, loja, bet neleidžia man net jo paglostyti.
Man širdis plyšta pusiau, kai einu naktį aplink tą namą. Žmonės klausdavo – tai kodėl neinate namo? Negaliu įeiti, sakau. Metus niekas nieko nežinojo. Man buvo gėda pasakyti, kad mane išmetė kaip šiukšlę. Be teisės sugrįžti. Tai įvyko 2018-ųjų vasarą.
– Atvažiavo į Palangą ir lyg niekur nieko ėmė ir išmetė jus iš namų?
– Po konflikto man buvo pasakyta – viskas, žiurke, dabar aš tave sunaikinsiu. Ir tada aš bėgau į Palangą. Anksčiau dirbau penkiuose teatruose, vaidinau net trisdešimtyje spektaklių. Man kur nors reikėjo mokytis tekstus. Ten būdavo ramybė. Ten aš mokiausi, ten dirbau. Jis būdavo daugiau Vilniuje. Aš atvažiuodavau į Vilnių jau pasiruošusi darbui.
Kadaise jis buvo pasakęs: Palanga bus tavo, o Vilnius – mano. Man skausmingiausia, kad išmetė iš namų prie jūros. Ten, kur aš viską sukūriau, įrengiau, gyvenau, teismas man nepaskyrė iš to didelio buto nė mažiausio kambarėlio. Ten buvo pagrindiniai mano širdies namučiai.
Aš – jūros vaikas, Palangoje daug sportuodavau, plaukiodavau. Man buvo labai svarbu išeiti į sceną fiziškai gerai pasirengus. Juk sveikame kūne turi būti sveika siela. Arba gražiame kūne graži siela. Man vienintelė galimybė buvo tai daryti Palangoje. O jis viską išvertė į kitą pusę – neva aš ten mezgu romanus su kažkokiais vyrukais.
Vieną rytą jis atvažiavo į Palangą ir pasakė – dink, čia jau ne tavo namai, tuoj čia viskas bus išnuomota. Mane ištiko šokas. Kilo beveik muštynės, aš kovojau už save. Net iškviesti pareigūnai manęs neįleido į namus. Jie paiso tiktai popieriaus. Padaviau pasą, jūs – Tamulytė, pasakė, ne Švilpa, o buto savininkas – Švilpa, tad jūsų negalime įleisti, durų laužti negalime. Sakau jiems – aš čia gyvenu 13 metų, čia visi mano daiktai likę.
Ką aš turėjau daryti? Buvo jau naktis. Sėdau į mašiną ir išvažiavau į Vilnių. Tiktai su šortais, kaip stoviu, ir savo šuneliu Šansu, drabužių ir daiktų neleido susirinkti. Atvažiuoju vos gyva. Ieškau raktų – nėra, pasirodo, nusegė Palangoje. Žinojo, kad grįžusi į Vilniaus namus neįeisiu.
Paliktas tiktai „ofisėlio“, kurį nugyveno nuomininkai studentai, raktas. Atidarau duris, o ten – krūva daiktų: sumesti seni teatro drabužiai, kelios mano senelių kėdės išlaužytomis kojomis. Kaip jis įsivaizdavo, kad čia gyvensiu? Nei virdulio, nei lovos. Dalis mano drabužių sukišta į dulkinus šiukšlių maišus.
– R.Švilpos versija – esą jūs skiriatės dėl to, kad turite meilužių, su kuriais esate susitarę atimti iš jo nekilnojamąjį turtą.
– Nebuvo jokių meilužių. Jeigu būčiau turėjusi meilužių, kaip jis įsivaizdavo, tikrai man nebūtų reikėtų taip vargti, skursti ir gyventi pusbadžiu. Aš bėgau bet kur, kaip žmonės bėga iš karo. Bėgau kaip nuo ugnies, kad išsigelbėčiau nuo to žmogaus. Nuvažiavau pas advokatą ir paprašiau – padėkite.
Raimundas vis kartodavo – aš niekada nedirbsiu. Niekada. Save išlaikiau ir išlaikau pati. Jis niekada nebuvo dosnus. Per 20 metų yra padovanojęs kvepalų, labai gražų didelį veidrodį marmuriniais rėmais. Čia bus tau, pasakė. Bet teisme jį atsiėmė pamelavęs, kad tai – jo senelio palikimas.
Sakoma – va, ta ar ana – stipri moteris. Taip, aš – stipri moteris. Bet vis dėlto būti per stipriai – didelė klaida. Negalima būti per stipriai. Buvo labai daug žmonių, kurie man norėjo padėti, kurie ragino – išeik, Aurelija, palik jį. Bet aš atkirsdavau – viskas gerai. Visada šypsausi, niekas nieko neįtaria. Niekas nežinojo, kas vyksta už uždarų durų. Mane nužudė mano stiprybė.
– Vienu metu jūsų vyras turėjo net keturias fotostudijas. Jūs padėdavote jam, rengdavote fotosesijas. Kodėl, juk jums reikėdavo skubėti į teatrą ir vaidinti spektakliuose?
– Aš viską dariau, kad mums būtų geriau. Užupyje, fotostudijoje „Ciceronas“, fotografavosi Lietuvos žvaigždės: Alanas Chošnau, „Skamp“, „Mango“, kitos.
Iš teatrų sunešdavau drabužių, sugalvodavau fotosesijos temą. Naktimis nemiegodavau – reikėdavo važiuoti ir į Kauną vaidinti spektakliuose, ir Vilniuje vaidinti. Naktimis galvodavau fotosesijų siužetus – kaip žmonės bus aprengti, nugrimuoti. Kasmet reikėdavo keisti grupių įvaizdį – tai „Mango“ merginos su vyriškais kostiumais, tai su šunimis, tai labai moteriškos. Visa tai turėjau sugalvoti, viskas buvo ant mano vienos pečių, jis į tai nesikišdavo.
Per „Cicerono“ atidarymą paprašiau jo – leisk man dabar padirbėti teatre, nes kaip tik buvo daug pasiūlymų. Dabar jau viskas padaryta, studija – karališka, gali dirbti pats, o aš noriu atsiduoti teatrui. Tada jis daugiau dirbo vienas. Bet tik pusę metų. Paskui viskas baigėsi.
– Ar už tą darbą vyras jums duodavo pinigų?
– Aš viską padarydavau ir bėgdavau į teatrą vaidinti spektaklio, o užsakovai atsiskaitydavo su juo, ne su manimi.
– 1998-ųjų vasarą duodama interviu „Stiliui“ sakėte: „Šiuo metu esu labai labai įsimylėjusi. Meilė man – visa ko stimulas.“ Vyras, užvaldęs jūsų širdį, buvo Raimundas.
– Mano aistra Raimundui buvo labai didelė, aš buvau jį labai įsimylėjusi. Į tą meilę skridau kaip drugelis, nepaisydama nieko. Visa kita man buvo tas pat. Nešiau į mūsų meilės aukurą viską, ką turėjau. Niekada nesigėdysiu savo meilės. Meilės iki absurdo.
– Susituokus jūsų – vienos gražiausių Vilniaus porų – ryšys pradėjo blogėti. Kas atsitiko – kelią perbėgo mūzos, meilužės, vyno draugeliai?
– Jis – žvaigždžių ir bohemos fotografas, ir tuo viskas pasakyta.
Ta vieta Užupyje, kur gyvenome, buvo labai patraukli, labai bohemiška, labai naujoviška tais laikais. Ir ten pradėjo rinktis moterys – ir elitinės, ir neelitinės, tiksliai net negaliu įvardyti. Visas mūsų žlugimas prasidėjo nuo studijos Užupyje atidarymo – „Ciceronas“ mums pakišo koją.
Kai susituokėme, jis labai nenorėjo, kad grįžčiau į teatrą. Turbūt norėjo, kad būčiau namų šeimininkė, jo padėjėja fotostudijoje, jo asistentė. Bet kad būčiau šalia kaip asmenybė, tikrai to nenorėjo.
Jo psichologinį terorą patirdavau prieš spektaklius. Man reikia skubėti į darbą, o jis – tu, Kauno kluika (kvailė. – žemaitiškai), tu – prasčiausia aktorė. Taip ir eidavau su ašaromis akyse ir maudžiančia širdimi į savo tikrąjį gyvenimą – teatrą.
– Vyras neigdavo jūsų darbą, pavydėjo, kad jūs scenoje, matoma? Jį nervindavo jūsų laimėjimai, apdovanojimai, žiūrovų aplodismentai?
– Manau, kad taip. Viskas prasidėjo, kai buvau nominuota Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui spektaklyje „Nekalti“.
Prieš renginį iš Kultūros ministerijos gavau laišką, kuriame buvo pranešta, kad esu nominuota tam apdovanojimui. Iš džiaugsmo Raimundui surikau – žiogeli, žiūrėk, ką gavau, negaliu patikėti. Ir rodau jam tą laišką. O jis įsiuto – na čia dabar kas?! Ką tu gausi, tu gi – blogiausia aktorė. Ką, tu eisi, „pozorinsiesi“? Tu ten net neik, nes to kryžiaus negausi.
Negavau kryžiaus už tą vaidmenį. Bet po trejų metų gavau už kitą nepagrindinį vaidmenį. Tada jis ne taip žiauriai sureagavo. Prieš tai buvau gavusi „Fortūnos“ statulėlę už pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Karčios Petros fon Kant ašaros“. Pelniau tris „Fortūnas“ (tai Kauno profesionalaus teatro apdovanojimas už geriausius sezono darbus. – Red.).
Kiekvieną mano apdovanojimą vyras priimdavo į mūsų namus kaip didžiausią siaubą. Spėju, ir mano profesinė sėkmė priartino mūsų gyvenimo žlugimą. Tie apdovanojimai galbūt paneigdavo, kad esu pati negabiausia aktorė, kad negaliu dirbti teatre.
– Tai kaip eiti į darbą, kaip atsiminti tekstą ir į savo vaidmenį įsijausti emociškai ir fiziškai prisiklausius tokių vyro epitetų?
– Į darbą išeidavau užverktomis akimis, pasipudravusi paakius, drebančiomis rankomis. Dažnai ausyse skambėdavo – žiurkė, ir man būdavo sunku išeiti į sceną. Teksto – 100 puslapių, turi susikaupti, „įeiti“ į personažą, bet trys minutės prieš išeinant į sceną, būdavo, ausyse vėl man spengia tie žodžiai.
Išeinu į sceną, turiu būti labai stipri ir valdyti publiką. Ir vėl tie epitetai. Smegenyse vykdavo arši kova, kol pamiršdavau tuos „įvertinimus“, ir viršų paimdavo spektaklio tekstas.
Labai kompleksuodavau, kad tikrai esu prasčiausia, kad negaliu eiti į sceną. Toks buvo jo psichologinis smurtas. Skyrybas pradėjau iškentėjusi viską, nebegalėjau daugiau taip gyventi.
Ir jis ateidavo į teatrą. Jam patikdavo eiti į teatrą. Su kvietimu, nei bilietų reikia pirkti, nei ką. Visada smagu ateiti į teatrą kaip į namus, juk žmona aktorė.
– Kvietimus nešdavote ir tada, kai jūsų ryšys pablogėjo? Aurelija, jūs jam pataikavote.
– Žinoma, ir tada, iki pat pabaigos. Gal ir pataikavau. Aš maniau, kad mes buvome komanda. Šeima. Mes turime vienas kitą. Mano žmogus, kodėl jis turi būti už durų, kodėl jis negali sėdėti teatre, juk aš vaidinu? Va, čia mano bėda.
– O kaip vyras įvertindavo tuos spektaklius, jūsų vaidybą? Juk vaidmenys spektakliuose „Tolima šalis“, „Nekalti“, „Karčios Petros fon Kant ašaros“, „Ruzvelto aikštė“ – jūsų karjeros perlai.
– Neutraliai. Gero žodžio nesu girdėjusi po jokio spektaklio. Jis matė mano spektaklius Vilniuje, į Kauno dramos teatrą atvažiuodavo rečiau.
– Vis dėlto ar nebandėte su vyru pasikalbėti, išsiaiškinti, taikytis?
– Prieš paduodama skyrybų ieškinį teismui kiekvieną dieną jo prašydavau, kad mes pasikalbėtume. Mes gal ir nebūtume priėję iki skyrybų – jis niekada nesišnekėdavo. Per 20 metų jis nė karto manęs nepaklausė – o kas tau blogai?
Po sudėtingų tyrimų verkdavau viena. Kad nors kartą būtų paklausęs – o kokie tavo tyrimų rezultatai, kaip tavo sveikata? Nė karto. Iš viso – lyg manęs nėra. Taip norėjau ir svajojau, kad jis prisėstų prie manęs ant lovos krašto ir paklaustų – o kaip tu gyveni, mano drauge, kaip mes toliau gyvensime? Viską būčiau pasakiusi.
Tokiame vyro abejingume jokia moteris negali egzistuoti. Žmonės negali drauge gyventi, kai vienas kito nemato ir negirdi. Gal kitaip būtų pasisukęs mūsų gyvenimas? Aš tikrai nenorėjau skyrybų.
Buvau labai kantri, labai laukiau to pokalbio, kad jis pasakytų, kur mano namučiai, kur mano vietelė, nes kiekvieną dieną girdėdavau – čia viskas parduota, viskas išnuomota. Arba – aš viską čia parduosiu, viską išnuomosiu. Baisiausia, kad neturėjau teisės žinoti, kur gyvenu. Eik į apačią, išvaryk nuomininkus, ten bus tavo. O kaip Palanga, gal ten galėsiu gyventi? Ne tavo reikalas.
Jis sakydavo – menininkas turi būti alkanas, turi kentėti. Va, pažiūrėk, kaip aš gerai tave užlaikau. Kryžių gavai, nes alkana. Būtum pavalgiusi, kaip visos, negautum tų kryžių ir būtum kaip visos – eilinė.
– Jūsų gyvenimas – kaip iš Antono Čechovo komedijos „Vyšnių sodas“. Tragiškos komedijos.
– Taip, mano gyvenime buvo vyšnių sodas, kurį norėjo parduoti. Kad viskas bus parduota, viskas bus išnuomota, sakė jau seniai, gal prieš penkerius metus. O kur būsiu aš, ką man daryti? Ne tavo reikalas. Eik pas advokatus ir skirkis. Kai padaviau skyrybų ieškinį, jam buvo šokas.
Kiekvieną dieną nežinojau, kas bus. Jaučiausi taip, lyg būčiau ir namuose, ir gatvėje. Ir žmona, ir ne žmona. Aš nejaučiau, kad čia – ir mano namai, kuriuos įrengėme kaip muziejų. Paskutinį pusmetį negalėjau net dulkių nuvalyti, atrodė, gyvenu gatvėje, neturiu namų.
Viskas kirto per sveikatą – susirgau sunkia depresija. Stengiuosi nugalėti ligą. Tam reikalinga valia. Riešus apsirišau raišteliais, kurių kiekvienas ką nors reiškia: šiandien turiu nuveikti tą, rytoj – kita, poryt – trečia ir nepasiduoti niekam, o tik stiprinti savo valią.
– Kodėl nesikreipėte pagalbos nei į policiją, nei į Moterų krizių centrą, kai vyras jus terorizuodavo?
– Buvo visko, bet niekada nekviečiau policijos. Man tai buvo didžiausia gėda. Galvodavau – visos moterys taip gyvena, kaltindavau save, kad esu bloga, kad per daug atsiduodu teatrui.
Mano charakteris – aštrus, tikrai esu labai temperamentinga, nesu buitiška, man labiau rūpi dideli dalykai. Aš noriu kurti, o ne burokėlius tarkuoti, būti namų šeimininkė. Aišku, jį tai erzino.
Tikrai nesu tobula žmona, jokiu būdu, ir turiu daug minusų. Bet niekada negalėčiau pasakyti, kaip jis pasakė, kad anksčiau manęs nepažinojo, nors mudu iki sutuoktuvių kartu gyvenome 10 metų. Gali sakyti, kad ji buvo bloga, bet sakyti, kad jos nepažinojai, – labai neteisinga. Kai viską kartu darėme, kūrėme, buvome kaip kumštis?!
– Kokio vaidmens taip ir nesuvaidinote?
– Normalios laimingos moters. Scenoje ir gyvenime. Visada vaidinau dramatiškus vaidmenis, mano herojės buvo kenčiantys, tačiau besišypsantys klounai. Mano svajonė – dirbti ir nors kartą pagaliau išsimiegoti. Plaukti į jūrą, kiek tik matyti horizontas. Prie savęs glausti šunis, arklius, nes gyvūnai ir gamta taip ir liko geriausi mano gyvenimo draugai. Savo likusį gyvenimą noriu praleisti teatre, nes tokia mano paskirtis ir didžioji, tikroji meilė.
