Žinoma aktorė Aurelija Tamulytė (50 m.) ir fotografas Raimundas Švilpa (54 m.) bendro židinio nebekursto – pora triukšmingai ir skausmingai pasuko skirtingais keliais, rašoma žurnale „Stilius“.
Aurelijai skaudžiausia, kad iki šiol negali įeiti į namus, kuriuose gyventa daugiau nei 10 metų, susirinkti savo daiktų, negali net paglostyti mylimo šuns Šanso.
„Pusantrų metų, kol vyksta skyrybų procesas, tęsiasi žudanti įtampa. Kaip tai ištveriu, ir pati nesuprantu. Dabar aš – ant bedugnės krašto nulaužtais sparnais. Svarbiausia – atsistoti“, – sako Aurelija.
Kai bendras jų gyvenimas pradėjo dužti ir dabar, kol vyksta skyrybos, ji patiria didžiulį stresą ir įtampą, susirgo depresija, tad negalėjo vaidinti spektakliuose ir taip užsidirbti pragyvenimui. Negana to, sutuoktinio buvo išvyta iš namų Palangoje, o grįžusi į Vilnių rado pakeistą buto spyną.
„Pastarieji dveji metai buvo didžiausias mano gyvenimo košmaras“, – neslepia A.Tamulytė.
Daugelis spektaklių, kuriuose ji vaidino, paseno ir buvo išbraukti iš repertuaro. Daugelio gyvenant tokioje įtampoje nebuvo jėgų vaidinti. Kai kurių pasiūlymų iš teatrų pati atsisakė. Neslepia – ir kolegių intrigų buvo labai daug.
Tačiau nežemiško grožio, iš pažiūros trapi Aurelija nepraranda vilties: „Tikrai grįšiu į teatrą.“ Po bendro gyvenimo, pasibaigusio skyrybomis, jai pagaliau atsivėrė akys: „Aš jo tarnaitė buvau.“
– Aurelija, daugybė tokių tarnaičių gyvena Lietuvoje. Kenčia vyrų fizinį ir psichologinį smurtą ir nieko negali padaryti.
– Mūsų moterys gyvena išsigandusios. Viskas yra vyrų pusėje, jie čia – karaliai. Lietuvoje labai giliai įsišaknijęs patriarchatas ir iš to niekaip negalima išbristi. Moteris – antrarūšis žmogus, vyras bet kada ją gali išmesti iš namų. O kas tada apgins moterį?
Viskas paremta pinigais, o didesnius pinigus uždirba vyrai. Nėra pagarbos moteriai – ji traktuojama labiau kaip tarnaitė. Vyrai asmenybių šalia savęs nenori. Šalia turi būti patarnaujanti moteris. Ji uždaryta auksiniame narvelyje kaip gražus paukštelis, palesinama trupiniais. Tada ji nepavojinga, rami, niekur neišbėgs, neišskris. Ją išlaikyti nereikia daug pastangų. O asmenybė gali ir išskristi, ji nori diskutuoti, nori būti lygiavertė vyrui, nori su juo kalbėtis ta pačia žmonių kalba.
Visa tai aš jau patyriau. Kai moteris pajunta, kad yra nereikalinga, tegul sukaupia visas jėgas kaip paukštis audroje. Nors ir vienu sparnu, bet vis tiek jis skrenda. Taip ir moteris – tegul eina savo keliu.
– Jūsų su vyru skyrybų maratonas tęsiasi jau daugiau kaip pusantrų metų. Kaip tai ištveriate?
– Labai sunkiai. Perskaičiusi teismo nuosprendį patyriau lengvą šoką. Tikrai nesitikėjau, kad gyvas žodis, liudininkai nieko nereikš, kad šiais laikais teismuose lemia tiktai popierius ir surinkti pirkinių čekiai. Jausmai, meilė nieko nereiškia.
Nors pats statybines medžiagas pirkai, pats piešei sienas, bet jeigu neturi dažų čekio, nieko neįrodysi. Tu esi niekas – popierius yra viskas. Ir man žiauru, kad nelieka ryšių tarp žmonių, lieka tik tai, kas parašyta. O parašyti gali nulenkęs galvą, paslėpęs sąžinę. Tiesiog formaliai gali parašyti žmogui viso gyvenimo nuosprendį ir nulemti jo likimą pagal buhalterinius duomenis, o tai labai žiauru.
Kai mudu su Raimundu susipažinome, buvo didžiulė meilė, didžiulis noras jam padėti, mes viską darėme kartu. Bet aš nesupratau, kad reikia rinkti tuos nelemtus čekius. Kad ir kaip mylėtum, niekas nėra apsaugotas nuo tos baisios skyrybų dienos.
Teisme negalėjau įrodyti, kad ne tik jis, bet ir aš – abu įrengėme Vilniaus ir Palangos butus bei fotostudijas, kiek savo lėšų ir sveikatos įdėjau į tuos butus, kad padėjau jam dirbti fotostudijose. Aš nerinkau čekių. Nerinkau popierių.
– Bet sutuoktinis viešai apsiskelbė, kad jums padovanojo butą.
– Baisiausias melas, kad jis man butą padovanojo. Tą butą, paėmusi paskolą iš banko, nusipirkau iš R.Švilpos dar pusmetis iki mūsų vestuvių, jis įformintas mano vardu. Mudu susituokėme 2008 metų pavasarį. Už jį moku bankui paskolą nuo pat pirmos dienos. Dar liko mokėti 10 metų.
Juk aš ir suradau Užupyje tą butelį. Jame iš pradžių ir gyvenome, jį vadinome „ofisėliu“. Kai mūsų gyvenimas pamažu pradėjo virsti košmaru, prašiau – leisk mane į tą butelį, juk jis man priklauso, išsiskirkime gražiai. Ne, gyvenk čia – bendrame bute. Tai reiškė – peškimės ir toliau. Arba – laužk duris ir įeik ten, išvaryk nuomininkus. Nepatinka – skirkis.
Ir į Palangos butą įleido nuomininkus. Naktimis vaikštau aplink tą namą, matau – šviesos dega, mano lėlė kabo ant sienos, mano kaktusas stovi ant palangės, mano šuo, girdžiu, loja, bet neleidžia man net jo paglostyti.
Man širdis plyšta pusiau, kai einu naktį aplink tą namą. Žmonės klausdavo – tai kodėl neinate namo? Negaliu įeiti, sakau. Metus niekas nieko nežinojo. Man buvo gėda pasakyti, kad mane išmetė kaip šiukšlę. Be teisės sugrįžti. Tai įvyko 2018-ųjų vasarą.
– Atvažiavo į Palangą ir lyg niekur nieko ėmė ir išmetė jus iš namų?
– Po konflikto man buvo pasakyta – viskas, žiurke, dabar aš tave sunaikinsiu. Ir tada aš bėgau į Palangą. Anksčiau dirbau penkiuose teatruose, vaidinau net trisdešimtyje spektaklių. Man kur nors reikėjo mokytis tekstus. Ten būdavo ramybė. Ten aš mokiausi, ten dirbau. Jis būdavo daugiau Vilniuje. Aš atvažiuodavau į Vilnių jau pasiruošusi darbui.
Kadaise jis buvo pasakęs: Palanga bus tavo, o Vilnius – mano. Man skausmingiausia, kad išmetė iš namų prie jūros. Ten, kur aš viską sukūriau, įrengiau, gyvenau, teismas man nepaskyrė iš to didelio buto nė mažiausio kambarėlio. Ten buvo pagrindiniai mano širdies namučiai.
Aš – jūros vaikas, Palangoje daug sportuodavau, plaukiodavau. Man buvo labai svarbu išeiti į sceną fiziškai gerai pasirengus. Juk sveikame kūne turi būti sveika siela. Arba gražiame kūne graži siela. Man vienintelė galimybė buvo tai daryti Palangoje. O jis viską išvertė į kitą pusę – neva aš ten mezgu romanus su kažkokiais vyrukais.
Vieną rytą jis atvažiavo į Palangą ir pasakė – dink, čia jau ne tavo namai, tuoj čia viskas bus išnuomota. Mane ištiko šokas. Kilo beveik muštynės, aš kovojau už save. Net iškviesti pareigūnai manęs neįleido į namus. Jie paiso tiktai popieriaus. Padaviau pasą, jūs – Tamulytė, pasakė, ne Švilpa, o buto savininkas – Švilpa, tad jūsų negalime įleisti, durų laužti negalime. Sakau jiems – aš čia gyvenu 13 metų, čia visi mano daiktai likę.
Ką aš turėjau daryti? Buvo jau naktis. Sėdau į mašiną ir išvažiavau į Vilnių. Tiktai su šortais, kaip stoviu, ir savo šuneliu Šansu, drabužių ir daiktų neleido susirinkti. Atvažiuoju vos gyva. Ieškau raktų – nėra, pasirodo, nusegė Palangoje. Žinojo, kad grįžusi į Vilniaus namus neįeisiu.
Paliktas tiktai „ofisėlio“, kurį nugyveno nuomininkai studentai, raktas. Atidarau duris, o ten – krūva daiktų: sumesti seni teatro drabužiai, kelios mano senelių kėdės išlaužytomis kojomis. Kaip jis įsivaizdavo, kad čia gyvensiu? Nei virdulio, nei lovos. Dalis mano drabužių sukišta į dulkinus šiukšlių maišus.
– R.Švilpos versija – esą jūs skiriatės dėl to, kad turite meilužių, su kuriais esate susitarę atimti iš jo nekilnojamąjį turtą.
– Nebuvo jokių meilužių. Jeigu būčiau turėjusi meilužių, kaip jis įsivaizdavo, tikrai man nebūtų reikėtų taip vargti, skursti ir gyventi pusbadžiu. Aš bėgau bet kur, kaip žmonės bėga iš karo. Bėgau kaip nuo ugnies, kad išsigelbėčiau nuo to žmogaus. Nuvažiavau pas advokatą ir paprašiau – padėkite.
Raimundas vis kartodavo – aš niekada nedirbsiu. Niekada. Save išlaikiau ir išlaikau pati. Jis niekada nebuvo dosnus. Per 20 metų yra padovanojęs kvepalų, labai gražų didelį veidrodį marmuriniais rėmais. Čia bus tau, pasakė. Bet teisme jį atsiėmė pamelavęs, kad tai – jo senelio palikimas.
Sakoma – va, ta ar ana – stipri moteris. Taip, aš – stipri moteris. Bet vis dėlto būti per stipriai – didelė klaida. Negalima būti per stipriai. Buvo labai daug žmonių, kurie man norėjo padėti, kurie ragino – išeik, Aurelija, palik jį. Bet aš atkirsdavau – viskas gerai. Visada šypsausi, niekas nieko neįtaria. Niekas nežinojo, kas vyksta už uždarų durų. Mane nužudė mano stiprybė.
– Vienu metu jūsų vyras turėjo net keturias fotostudijas. Jūs padėdavote jam, rengdavote fotosesijas. Kodėl, juk jums reikėdavo skubėti į teatrą ir vaidinti spektakliuose?
– Aš viską dariau, kad mums būtų geriau. Užupyje, fotostudijoje „Ciceronas“, fotografavosi Lietuvos žvaigždės: Alanas Chošnau, „Skamp“, „Mango“, kitos.
Iš teatrų sunešdavau drabužių, sugalvodavau fotosesijos temą. Naktimis nemiegodavau – reikėdavo važiuoti ir į Kauną vaidinti spektakliuose, ir Vilniuje vaidinti. Naktimis galvodavau fotosesijų siužetus – kaip žmonės bus aprengti, nugrimuoti. Kasmet reikėdavo keisti grupių įvaizdį – tai „Mango“ merginos su vyriškais kostiumais, tai su šunimis, tai labai moteriškos. Visa tai turėjau sugalvoti, viskas buvo ant mano vienos pečių, jis į tai nesikišdavo.
Per „Cicerono“ atidarymą paprašiau jo – leisk man dabar padirbėti teatre, nes kaip tik buvo daug pasiūlymų. Dabar jau viskas padaryta, studija – karališka, gali dirbti pats, o aš noriu atsiduoti teatrui. Tada jis daugiau dirbo vienas. Bet tik pusę metų. Paskui viskas baigėsi.
– Ar už tą darbą vyras jums duodavo pinigų?
– Aš viską padarydavau ir bėgdavau į teatrą vaidinti spektaklio, o užsakovai atsiskaitydavo su juo, ne su manimi.
Visą interviu skaitykite žurnale „Stilius“.
