Pekine Rolana su šeima – iš Singapūro kilusiu vyru Josephu (41 m.) ir ketverių dukrele Naomi – gyvena dvejus metus. Moters kelias ligi čia buvo vingiuotas, tačiau galų gale apie jos stulbinamą karjerą ėmė rašyti tiek užsienio, tiek Lietuvos spauda. Kaip ji atsidūrė ten, iš kur šiomis dienomis jai teko bėgti baiminantis dėl susiklosčiusios padėties?
Iš Rietavo kilusi moteris baigė mokslus ir panoro išvažiuoti dirbti į Vilnių. Sostinėje ji porą metų darbavosi skirtingose kompanijose.
Sėkmė jai pradėjo šypsotis, kai gavo pasiūlymą išvykti į Budapeštą vesti interaktyvaus šou „Pinigų lietus“. Po poros metų ji nusprendė jėgas išbandyti Londone, kuriame nė nemokėdama anglų kalbos pradėjo nuo paprasčiausių darbų – indų plovėjos, padavėjos bare. Tuo pat metu ją be galo traukė grožio industrija.
Regis, jai panorėjus visos svajonės pradėjo pildytis su kaupu. Šiame mieste ji sutiko gyvenimo meilę. Taip jau sutapo, kad ir baras, kuriame Rolana dirbo, priklausė vienai iš didelių „Harvey Nichols“ kompanijų. Dėl to jai buvo lengviau pradėti dirbti su „Dior“, nes jie labai vertino patirtį didelėje bendrovėje.
„Po to įsidarbinau agentūroje, kuri siųsdavo mane į skirtingas kosmetikos parduotuves: „Chanel“, „Armani“, YSL, kol vieną dieną „Dior“ atstovas atėjo ir paklausė, ar norėčiau dirbti pas juos. Pirmasis žingsnis buvo darbas paprastoje parduotuvėje konsultante. Po metų sėkmingo darbo man pasiūlyta tapti spalvų stiliste („color stylist“), ir tai buvo didelis žingsnis į priekį“, – pavydėtiną istoriją pasakojo Rolana.
Ir pagaliau atėjo laikas, kai ji dirbo „Dior“ butike su VIP klientėmis: mokė jas dažytis, supažindindavo su priemonėmis, vesdavo seminarus apie naujausias kolekcijas. Šiuo darbu Rolana džiaugėsi penkerius metus, kol jos vyras Josephas vieną dieną atėjo su žinia – nusprendė, kad laikas visai šeimai kraustytis į Aziją.
„Jis labai norėjo pabandyti gyventi kitoje šalyje, be to, gavo labai gerą darbo pasiūlymą dirbti viename prabangiausių viešbučių „Kerry“. Ilgai nesvarstėme ir persikėlėme į Pekiną. Tai labiau darėme dėl naujos patirties. Abu turime svajonių, lieka jas tik įgyvendinti“, – įsitikinusi moteris.
Su vyru ir dukra Naomi pakeitusi šalį Rolana jau nebeturėjo galimybės perkelti savo svajonių darbo į Pekiną. Tačiau, kaip ji sako, dėl to tikrai nesijaudina. Šie pokyčiai turėtų atverti duris į naujas galimybes ir svajones.
„Šiuo metu nedirbu tiek, kiek dirbau Londone, nes, manau, viskam savas laikas. Dar nėra buvę, kad pakeitus šalį būtų lengva pradžia. Kartais ir pati šią taisyklę pamirštu, noriu viską paskubinti, bet tikrai žinau – viskas tik į gera. Džiaugiuosi dėl kiekvienos patirties ir iššūkio“, – sakė Rolana, kuri šiuo metu atsidavusi šeimai, bet kartkartėmis pasidarbuoja vizažo srityje.
Prie Pekino šurmulio šeima įprato greitai – planavo ir atostogas svetur. Dar prieš pasirodant informacijai apie koronavirusą Rolana su dukra Naomi atostogavo savo gimtinėje, Lietuvoje. Netrukus su ja susisiekė tuo metu Kinijoje likęs vyras.
„Apie virusą sužinojome iškart po Lietuvoje nugriaudėjusių Naujųjų metų. Manęs vyras paklausė, ar skaičiau Kinijos naujienas. Lietuvoje apie tai pradėta kalbėti gana vėlai. Kai po atostogų atskridau į Kiniją, visi stebėjome sergančių statistiką – ilgą laiką užsikrėtusiųjų buvo apie penkiasdešimt, o pora žmonių nuo viruso mirė“, – pasakojo R.Kuprytė.
Vos tik Kinijoje pasklido informacija apie koronavirusą, pirmiausia Uhano mieste, kuriame yra šio viruso židinys, buvo uždarytas jūrų gėrybių turgus. Kiek vėliau uždarytos ir kitos prekyvietės. Grįžusi pas vyrą Rolana suprato, kad visi gyvena apimti baimės, mat miestas prieš pat kinų Naujuosius metus buvo ištuštėjęs.
„Mano vyras į visa tai žiūrėjo ramiai – vis mums kartojo, kad nereikia jaudintis. Spėjome nusipirkti nemažai kaukių. Kinija rekomendavo tuo pat metu turėti medicininio alkoholio, tačiau jis iškart buvo iššluotas. Spėjome nusipirkti dar maisto, kurio mums turėjo užtekti dviem savaitėms. Tačiau per tas dvi savaites padėtis rimtėjo, niekas nebedirbo, protrūkis sutapo su kinų Naujaisiais metais, tad maisto lentynos tuštėjo dar sparčiau, bet, žinoma, nebuvo taip blogai kaip pačiame viruso židinyje Uhane“, – pasakojosi ji.
Naomi dar maža, tad natūralu, kad vaikams visos apsisaugojimo priemonės nelabai suprantamos – juk jiems norisi žaisti su kitais vaikais. Bet Rolana pasakojo, kad dukra visą informaciją suprato iškart.
„Iš pradžių vyras pasakojo man, kaip reikia saugotis, o Naomi viską girdėjo. Tuomet abu jai gražiai paaiškinome, kad reikia daug dažniau plauti rankas, lauke būti su kauke, neliesti lauke esančių daiktų, nuo žmonių laikytis tam tikru atstumu. Pasakiau dukrai, kad net ir pažaidus su mūsų šuniuku būtinai reikia nusiplauti rankas. Elementariai laikytis dar didesnės švaros“, – kalbėjo R.Kuprytė.
Nuo koronaviruso židinio Uhano iki Pekino – dvi valandos skrydžio lėktuvu. Tad, kaip pasakojo Rolana, jiems papildomos pagalbos nereikėjo.
„Pekinas uždarytas nebuvo, mes skristi galėjome. Jeigu būtų uždarę visas sienas, tikrai būčiau pradėjusi panikuoti, bet neabejoju ir tuo, kad Lietuvos ambasada būtų mums padėjusi“, – sakė ji.
Lietuvoje ši naujiena pasirodė su trenksmu. Spaudoje vis kyla diskusijų, ar saugūs taip lietuvių pamėgti siuntiniai iš Kinijos.
„Kiek skaičiau, nėra įrodyta, kad koronavirusu galima užsikrėsti per siuntas. Tad nelabai tuo noriu ir tikėti“, – kalbėjo R.Kuprytė.
Dar prieš kinų Naujuosius metus R.Kuprytė savo ir dukters pasus atidavė į migracijos tarnybą pratęsti, mat šeima ilgesnes atostogas į Singapūrą planavo tik gegužę. Tačiau viskas keitėsi – įsiterpė neplanuota kelionė.
„Vyras dirba su klientais, sutinka nemažai žmonių, tad norėjo kuo greičiau mus apsaugoti. Mes su Naomi buvome ką tik grįžusios iš Lietuvos, pripratusios prie naujo laiko. Nenorėjau niekur skristi, tiesiog pabūti namuose ir įsisukti į mūsų rutiną, ramiai gyventi...
Tačiau kai pamatėme, kad sergančiųjų skaičius didėja, nusprendėme, kad kai tik gausime visus reikiamus dokumentus, mes su dukra skrisime į Balį. Susirašiau su ten viešinčia bičiule Agne Jagelavičiūte, turėjome su ja praleisti kelias dienas, tačiau netrukus Indonezija nusprendė neįsileisti lėktuvų iš Kinijos, tad skubiai krovėmės daiktus į Tailandą“, – pasakojo Rolana.
Pabėgti į Tailandą, o ne Lietuvą moteris su dukra pasirinko dėl labai paprastos priežasties – nenorėjo, kad jas ir Josephą skirtų didelis atstumas.
„Kai atostogavome Lietuvoje, abi buvome pasiilgusios jo, nesinorėjo ir vėl nutolti“, – sakė ji. Netrukus į Tailandą atskrido ir vyras. Šeima čia bus tol, kol nuslops virusas. „Mano manymu, Indonezijoje saugu, čia nėra užsikrėtusių žmonių. Pačios Kinijos piliečiai dabar tikrai nelabai keliauja. Kai skridau iš Pekino, lėktuve buvo vien turistai“, – vylėsi Rolana.
Šiuo metu Kinijoje uždaromos mokyklos, universitetai. Tačiau dabar, kai jaučiasi saugiau, Rolana į visą situaciją reaguoja ramiau – ją guodžia mintis, kad Kinijos valdžia stengiasi suvaldyti virusą ir nuo jo apsaugoti visus.
„Vien tai, kad oro uoste mus labai tikrino... Visur pranešama, kaip saugotis. Tarkime, Pekine į parduotuvę net negalima įeiti be kaukės. Aš tikiu, kad viskas bus gerai“, – šypsojosi ji.
