Pasilabinusi panevėžietė atlikėja atsiprašė: „Nepykit, aš valgysiu. Pastaruoju metu neturiu laiko pasirūpinti skrandžiu. Anksčiau ilgam buvau užsidariusi ramybės uoste – šunys, miškas, pedagoginis darbas Panevėžyje ir Vilniuje, dvasinės praktikos, tad dabartinei intensyviai veiklai, kai tenka dalyvauti įvairiose fotosesijose, televizijos laidose, reikia daug energijos, tai nauji iššūkiai. Aktyviai ruošiuosi naujiems televizijos projekto „Lietuvos balsas“ pasirodymams. Norisi padirbėti neatmestinai, nesvarbu, ar finale sėkmė šypsosis, ar ne.“
Tartis dėl šio interviu su prieš penkiolika metų scenoje ryškiai žibėjusia ir vėliau iš viešumos dingusia dramatiško, stipraus balso dainininke pradėjome prieš kelis mėnesius. Tada S.Jakubėnaitė paprašė palūkėti – sakė, kad rengiasi dalyvauti LNK televizijos muzikiniame projekte ir kad jam įsibėgėjus būtų didesnė prasmė pasikalbėti apie gyvenimą ir muzikinį atgimimą.
Šiųmečiame „Lietuvos balse“ Simona sukėlė tikrą audrą. Jos emocingai sudainuota daina „Listen“ žiūrovus ir projekto mokytojus palietė iki širdies gelmių. Todėl net sunku spėlioti, kuo talentinga, energingai į didžiąją sceną grįžtanti atlikėja ateityje visus dar nustebins.
Pastaraisiais mėnesiais stebint Simonos gyvenimą atrodo, kad jame viskas klostosi kaip kokiame draminiame filme, kur žmogus, ilgą laiką buvęs nuošalyje, sąmoningai atsiskyręs nuo pasaulio šurmulio, vieną dieną stoja prieš tūkstantinę auditoriją ir savo balsu per kelias minutes sukelia jausmų sprogimą – žiūrovai, pagauti meninio katarsio, stovėdami ploja, verkia, jaučiasi pakylėti.
Įdomu buvo stebėti ir keturis „Lietuvos balso“ mokytojus – ašarojanti Monika Liu atsiklaupusi ant kelių nuoširdžiai prisipažino, kad nė vienas iš jų nepadainuotų geriau, Donatas Montvydas sakė, jog žemai lenkiasi už išskirtinį ir profesionalų atlikimą, Monique Simonos dainavimą pavadino stebuklu, o Justinas Jarutis atrodė lyg be žado: „Man nutirpo galva. Patekau į transą.“
Simona prisipažino, kad nesitikėjo tokių stiprių reakcijų. Atlikėjos kelias buvo vingiuotas, su pertraukomis, muzikos stilių kaita, abejojimu savo talentu.
Iki apsisprendimo grįžti į muzikinį gyvenimą S.Jakubėnaitė darė nuodugnią reviziją savo viduje, ieškodama atsakymų į globalius klausimus: „Kas aš? Koks mano kelias? Kokia prasmė? Kokios vertybės?“
„Kad daina „Listen“ stipriai paveikė klausytojus, supratau iš reakcijų. Jau žinau, kaip giliai galima paliesti kitą žmogų. Anksčiau tai nelabai suvokiau.
Kai viską pergalvoju, manau, kad viskas vyko ne šiaip sau. Turėjo būti ilgoka muzikinė pertrauka, kad subręsčiau, kad išgyvenčiau blogus ir gerus etapus, nes norint ant scenos ištransliuoti galingą jėgą reikia gyvenimo patirties. Techniškai dainuoti gali vos ne kiekvienas, bet tikroji atlikėjo talento esmė – iš vidaus išsiųsta prasminga žinutė. O tam reikia Dievo palaiminimo, suklupimų, nusivylimų, atradimų, meilės“, – kalbėjo Simona.
– Kas pažadino troškimą grįžti į didžiąją sceną?
– Dar prieš dvejus metus man siūlė dalyvauti „Lietuvos balse“, bet tada atsisakiau, maniau, kad užtenka pedagoginės veiklos. Tada tikrai maniau, kad į sceną niekada negrįšiu.
Tačiau kai mokai vokalo paslapčių savo mokinius, esi priverstas parodyti ir savo balsą. Būdavo, ką nors padainuoju, įdedu įrašą į internetą, žmonės paklauso ir parašo komplimentą. Mane kankino dvejonės – ar iš tikrųjų reikia dainavimo, ar to užtenka retais tarpsniais, kai socialinėje erdvėje paviešinu vokalinius gabaliukus. Kad rasčiau atsakymą, pasitelkiau dvasines praktikas: meditaciją, reiki terapiją, sąmoningą kvėpavimą. Praėjusią vasarą po vienų sąmoningo kvėpavimo pratybų taip užsimaniau dainuoti, kad nebegalėjau tilpti savyje.
Pajutusi, kad balsas veržiasi iš krūtinės ir negaliu jo sulaikyti, parašiau projekto prodiuserei: „Labas, noriu dainuoti. Ar dar ne per vėlu dalyvauti?“ Tuo metu jau buvo įvykusios atrankos, prasidėję filmavimai. Bet man parašė, kad galiu dalyvauti ir turiu atvykti į Vilnių.
Kitą dieną išsiruošiau į sostinę. Autostradoje apsisukau du kartus ir buvau begrįžtanti į Panevėžį. Jei klausytume intuicijos, viskas būtų vienaip, tačiau neretai įsijungęs proto balsas pradeda siųsti abejones, baimes. Ėmiau galvoti, kad man 35 metai, o projekte bus šešiolikamečių. Ką aš ten veiksiu? Ką bandysiu įrodyti? Paskambinau mamai ir pasakiau, kad mane kankina baimės ir aš grįžtu namo. Ji mane įkalbėjo nepasiduoti, eiti iki galo.
Kodėl pasirinkau dainą „Listen“? Manau, kad tai mano gyvenimo kūrinys teksto ir muzikos prasme. Dainą seniai žinojau, bet anksčiau į tekstą gerai neįsiklausydavau. O dabar tarsi viešai pareiškiu: „Paklausykite, tai mano vidaus melodija, kurią noriu jums papasakoti.“
– Ir aš pagalvojau, kam jums, profesionaliai atlikėjai, lipti į sceną su naujokais. Be to, net projekto mokytojai pripažino, kad už jus nė vienas geriau nepadainuotų, tad mokyti turėtų ne jie jus, o jūs juos.
– Apie faktą, kas ką mokys, nepagalvojau, tiesiog jaučiau vidinį norą dainuoti, norėjau sau įrodyti, kad galiu tai gerai padaryti. Mano savivertė dainavimo prasme niekada nebuvo aukšta.
Po pirmojo pasirodymo apėmė neįtikėtina būsena – jaučiausi lyg išėjusi iš pirties, išsivaliusi, išsilaisvinusi. Atrodė, kad manyje tūnantis liūtas išsiveržė iš narvo. Tai buvo lūžis, sau įrodžiau, kad viskas su manimi gerai. Nes net ir mokydamasi Amerikoje, Berklee muzikos koledže, svarsčiau, ar dainavimas yra mano pašaukimas.
Po laidos filmavimo grįžtant namo dangus buvo magiškas – saulės spinduliai, ištryškę pro debesis, atrodė lyg kelias. Net sustojau nusifotografuoti ir užsižymėjau, kad tai kažko naujo pradžia.
– Sakėte, kad aplinkiniams esate pasiruošusi apnuoginti širdį. Tam reikia drąsos ir stiprybės, nes atvirą širdį galima ir apkabinti, ir sužeisti.
– Tik dabar apie tai pagalvojau. Tada tiesiog troškau iki galo atsiskleisti per muziką. Prieš žengiant į sceną adrenalinas liejosi per kraštus, galvoje sukosi vienintelė mintis: „Leiskite man dainuoti.“ Per visą muzikinę karjerą nėra buvę, kad muzika lyg vulkanas veržtųsi iš krūtinės. Esu skaičiusi garsių dainininkų biografijas, kur jie prisipažįsta, kad užlipę ant scenos tampa kitais žmonėmis.
Tikrai, scenoje vyksta kažkokia magija. Dalyvavimą „Lietuvos balse“ galiu vadinti sugrįžimu. Ši platforma yra geras startas parodyti save. Kas iš to, jei būčiau suorganizavusi koncertą? Kas ateitų paklausyti? O dabar, manau, sulauksiu pasiūlymų, žmonės mane įsimins.
– Ar norėtumėte koncertuoti su grupe, ar rinktumėtės solinę karjerą?
– Visą gyvenimą dainavau arba duete, arba grupėje. Anksčiau mėgdavau pasislėpti, niekada nenorėdavau būti priekyje. Net ir vaikystėje per džiazo festivalius, kai po koncertų vykdavo „džemseišinai“, išdrįsdavau padainuoti stovėdama vos ne už užuolaidos.
Dabar nebijau atsistoti priekyje ir atvirai papasakoti savo širdies istoriją. Tarkime, mano su Linu Adomaičiu muzikinės karjeros laikais aš nedainavau tokios muzikos ir taip gerai. Dabar prasideda naujas etapas.
Noriu dainuoti ir su simfoniniu orkestru, ir su styginių kvartetu, ir elektroninę muziką, ir džiazą. Mokydamasi Bostone atradau, kad sėkmingai galiu dainuoti ir operų arijas.
– Jūsų muzikinė karjera prasidėjo anksti. Būdama 19 metų kartu su L.Adomaičiu dalyvavote tarptautiniame „Eurovizijos“ konkurse Turkijoje. Atrodė, kad sėkmė jus lydės ilgai. Tačiau po kelerių metų svaigios šlovės panirote į tylą. Ir tik tada, kai kiti atlikėjai, pavargę nuo muzikos, uždaro duris į sceną, jūs vėl ėmėtės ją jaukintis.
– Esu užaugusi šalia džiazo, gospelo muzikos. Nuo šešerių metų tėtis mane veždavo pasiklausyti garsių atlikėjų ir aš mintyse galvodavau, kad dainuosiu ir atrodysiu kaip jie. Naiviai maniau, kad „Eurovizija“ atvers kelius į plačius tarptautinius vandenis, nors viduje jaučiau, jog tos dainos, kurias dainavau, nešildo mano sielos. Bet kai populiarumas užklumpa, užsisuki ir eini pasroviui. Žinoma, tuo metu buvo sėkmingų pasirodymų Rumunijoje, Kanarų salose, Lenkijoje. Galiausiai 2007 metų vasarą Italijoje laimėjau stipendiją mokytis Bostono Berklee muzikos koledže.
Bet jau tada turėjau dvejonių, ar man iš viso reikia muzikos. Galvojau, gal vertėtų Lietuvoje studijuoti psichologiją. Iš prigimties esu mamyčiukė, naminukė. Ir dabar į Vilnių atvykau tik dviem dienoms, bet man tai didelis atotrūkis. Namuose Panevėžyje, kur gyvenu su mama, dviem savo šunimis, yra mano oazė, mano meditacija, mano miškas.
Apsisprendžiau vykti į Ameriką 2010 metais, kai man parašė, kad stipendijos galiojimas eina į pabaigą.
Amerika davė daug laisvės, supratimo, praturtino muzikinį skonį, atskleidė gebėjimą kurti. Už Atlanto praleidau penkerius metus. Turėjau pasiūlymų Niujorke įrašyti albumą su žymiais muzikantais, bet nutariau grįžti į Panevėžį. Išsigandau. Tikriausiai vėl prasimušė savivertės trūkumas, nepasitikėjimas savo jėgomis. Amerikoje aplanko jausmas, kad esi iš mažos Lietuvos, toks niekalėlis.
– Ar nebuvo sunku pritapti grįžus iš šurmuliuojančio Bostono į lietuvišką provinciją?
– Iš pradžių viskas buvo gerai. Norėjau pailsėti nuo visko. Po kurio laiko atradau, kad noriu būti vokalo mokytoja. Pradėjau mokyti vaikus dainavimo savo tėvo (Gendrius Jakubėnas – muzikantas, džiazo muzikos puoselėtojas. – Aut.) įkurtoje Modernaus dainavimo studijoje. Buvo akimirkų, kai pasiklausydavau savo amerikietiškojo laikotarpio muzikos įrašų.
Šiek tiek paliūdėdavau, kad jie nėra pasiekę didelio klausytojų rato, bet didelės graužaties nejutau.
– Grįžusi iš Amerikos ėmėte sportuoti, sveikai maitintis, fotografuoti, sukūrėte sveikuoliškų patiekalų tinklaraštį.
– Vis bandžiau kur nors save padėti. Po Amerikos pirmais metais jaučiau didelį pakylėjimą. Buvau entuziastingai nusiteikusi numesti svorio – grįžau pasunkėjusi 10 kilogramų. Įdomu tai, kad ir kokios veiklos imčiausi, man viskas sekėsi. Todėl svarstydavau, kada pagaliau rasiu savo kelią.
Vienais metais Amerikoje įsidarbinau restorano vadybininke. Labai patiko. Pradėjau nuo padavėjos darbo, po kelių mėnesių paaukštino pareigas. Buvau atsakinga už padavėjų mokymą, prekių užsakymus, valgiaraščių sudarymą.
Visi stebėdavosi, kaip aš, neturinti patirties, viską moku. Kažkoks intuityvus žinojimas gal iš vaikystės atėjo. Mama buityje viską daro labai estetiškai. Tad abi pagalvojame, kad gal kokie nors mūsų protėviai turėjo mėlyno kraujo.
– Bet po pakylėjimo buvo nuopuolis – depresinis periodas. Su kuo jis buvo susijęs?
– Vidus ėmė skleisti signalus, kad kažkas negerai. Dainuoti nenorėjau, jaučiausi tarsi įkalinta ir niekaip neįstengianti atverti savyje jokių durų. Na, žinote kaip būna su depresine būsena – užsisuki kaip voverė rate ir galiausiai pastebi, kad šviesa į tavo vidų nebepatenka. Nieko nenori daryti, tarsi apmiršti. Dabar, kai prisimenu tą laikotarpį, nebuvo taip, kad grįžusi į Lietuvą negalėjau panaudoti savo kūrybinio potencialo. Aš bet kada galėjau grįžti į Ameriką. Tačiau slinko laikas ir aš nejaučiau poreikio atsiduoti džiazo muzikai.
Depresinis laikotarpis truko dvejus metus, skaičiuoju laiką, kai gėriau antidepresantus.
– Kaip pastebėjote, kad reikia medikų pagalbos, kad viena negalite įveikti sunkumų?
– Grįžus į Lietuvą užgeso mano mylimas augintinis. Apėmė kaltės jausmas, kad buvau išvykusi ir juo nesirūpinau. Tada nusipirkau mažą šuniuką, maniau, turėsiu kuo rūpintis ir tai bus motyvacija atgauti gyvenimo džiaugsmą. Bet nutiko taip, kad kasdien gulėdavome su šuniuku ant kilimo, ir aš ištisai žiūrėdavau serialus. Valgiusi ar nevalgiusi, nesvarbu.
Draugė parašydavo žinutę, klausdavo, ką veikiu. Sakydavau: nieko ir kad nieko nenoriu. Visos dienos slinko vienodai tuščiai. Artimieji tuo gal per daug nesistebėjo, nes gyvenime esu rami, mėgstu užsisklęsti.
Mama pasakojo, kad vaikystėje mane pasodindavo ant kėdės ir aš ten sėdėdavau ilgai ir ramiai be prieštaravimų.
Tačiau draugę mano slogios, melancholiškos nuotaikos privertė sunerimti ir ji paskatino kreiptis į medikus. Visada bijojau medikamentinio gydymo, bet patekau pas nuostabią psichiatrę, kuri per daug nemoralizavo, išrašė vaistų.
Padėjo medikamentinis gydymas, šiek tik psichoterapijos, dvasinės praktikos – lankiau sąmoningo kvėpavimo pratybas, skaičiau įvairią literatūrą.
– Depresiniu periodu žmogus jaučiasi išbalansuotas, tad galimi įvairūs nuopuoliai. Jūsų atveju nutiko nemalonus įvykis, kai jus išgėrusią prie vairo sustabdė policija. Viskas baigėsi gana sėkmingai, tiesiog metams praradote teisę vairuoti. Ar per tą laiką dar turėjote kokių nors skaudžių patirčių?
– Ne, tas įvykis buvo skaudžiausia pamoka gyvenime. Vien ką reiškia parą praleisti areštinėje. Turėjau apie ką rimtai pamąstyti. Tačiau dėkoju Dievui, kad jis sustabdė mane palyginti švelniai, kad neįvyko didesnė nelaimė, pavyzdžiui, nesusidūriau su kita mašina, nepartrenkiau pėsčiojo.
Žinoma, tuo metu pykau, kad žurnalistai apie mano nelaimę rašo, fotografuoja. Juo labiau kad dirbau su vaikais. Tačiau, nepaisant to, kas įvyko, sulaukiau palaikymo iš mokinių tėvelių, savo artimųjų. Tai padėjo nepalūžti.
– O gal dvasinės krizės ištinka ir todėl, kad iki šiol jūsų gyvenime nėra artimo žmogaus? Gal esate patyrusi skaudžių nusivylimų meile?
– Labai gražią meilę išgyvenau Amerikoje – ji truko pusketvirtų metų. Bet žinojau, kad išvažiuosiu. Stengiuosi save apsaugoti nuo širdgėlos, todėl visada pirmoji sąmoningai nutraukiu santykius. Tikriausiai dėl savisaugos, bijau būti įskaudinta.
Ir tą kartą ėjau link to, kad santykiai pasibaigtų. Mes išsiskyrėme, bet bendraujame kaip bičiuliai.
Suprantu, kad žmogui reikalinga antroji pusė. Tikrai nesu uždariusi durų naujiems jausmams. Bet po Amerikos norėjosi būti vienai, tokiu būdu išsigryninau. Mūsų giminėje vienišumas – paveldimas. Mano senelis buvo didelis vienišius, mano mama ir mėgsta vienatvę. Todėl ir man tai priimtina.
Va, tik dabar vėl atvėriau širdį. Ką gali žinoti, gal kas nors ims ir pasibels į ją? Bet jei atvirai, nesijaučiu taip, kad man labai trūktų artimo žmogaus. Kai pagalvoju apie naujus santykius, suprantu, kad vėl prie ko nors reikės taikytis, daug ką keisti.
– Koks žmogus galėtų pasibelsti į jūsų širdį?
– Pirmiausia jis turėtų mėgti šunis. Mano augintiniai miega su manimi lovoje ir laisvos vietos joje nėra daug. Galvoju, kad greičiausiai antrąją pusę sutiksiu miške irgi vedžiojantį šunis. O tada įsiplieks tarp mūsų žiežirba.
Man svarbiausia, kad su kitu žmogumi būtų dvasinis ryšys, tarpusavio supratimas, sietų tos pačios vertybės.
Visas interviu ir išskirtinė fotosesija – antradienio žurnale „Stilius“.
