Įsitaisome jaukioje Vilniaus kavinėje. Iš pirmo žvilgsnio Rugilė atrodo draugiška ir linksma. Tačiau greitai supranti, kad tai labai stipri moteris, turinti savo nuomonę kiekvienu klausimu.
Kai scenoje liejasi G.Paškevičiaus baladės, priverčiančios spurdėti ne vieną širdį, daugeliui klausytojų jos primena pirmąją meilę ir jaunystę. Tačiau scena yra viena, o gyvenimas šeimoje – kas kita.
„Ir ko Gytis prašė nepasakoti?“ – bandau juokauti.
„Man tai pirmas interviu per 28 santuokos metus. Avantiūra. Niekada Gytis nėra man nurodęs, ką sakyti ir ko nesakyti. Kaip jis man gali nurodyti? Jis – mano vyras, ne tėvas“, – sako Rugilė.
– Rugile, bet pilna vyrų, kurie nurodinėja žmonoms, kaip elgtis, kaip rengtis, su kuo bendrauti, ką pasakoti, o ką – nutylėti.
– Aš turiu nuostabų vyrą. Man jis niekada nenurodinėja, ką daryti. Taip, mes galime pasitarti. Bet ką nors nurodinėti – niekada.
– Jūsų šeimoje nebūna konfliktų, audrų?
– Visko būna, kaip ir visiems. Tik tas problemas sprendi arba jų nesprendi. Mes kalbėdavomės. Mes ieškodavome priežasties, o paskui ieškodavome, kaip išspręsti tą problemą. Kalbėjimasis labai padeda. Kartais ir tylėjimas padeda.
Manau, jei pradėsi nurodinėti, neišgyvensi kartu. Pagarba vieno kitam – viskas, šventa. Taip, tai atėjo pamažu, ne iš karto. Dabar esame absoliučiai kartu – 24 valandas per parą.
– Tik dabar, kai užaugo vaikai ir išėjo iš namų?
– Kol augo vaikai, tol buvau su jais. O kai jie gerokai paaugo, Gytis pasiūlė – gal tu neik į darbą, važiuojame kartu į koncertus, būsi mano pagalbininkė, būsi šalia. Aš labai džiaugiuosi, kad turiu tokį vyrą. Jeigu man būtų tekę vyro prašyti pinigų batams ar kojinėms, tikrai šeimoje nebūčiau užėmusi tokios pozicijos. Būčiau ėjusi į darbą.
Vaikai išėjo tik dabar. Dukra Urtė šiemet baigė mokyklą. Iki tol būdavau tai su dukra, tai su vyru. Gytis daugiau laiko praleisdavo sodyboje Zarasų rajone, prie ežero. Dabar mes tiek sodyboje, tiek namuose Šiauliuose būname kartu. Ir neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip.
Sūnus Dominykas apie mane iki šiol sako: „Mama – visos šeimos greitoji pagalba 24 valandas per parą.“ Sūnus dirba su vaikais, yra lektorius. Dukra studijuoja ryšius su visuomene, pirmakursė. Abu vaikai gyvena Vilniuje.
– Rodos, neseniai jie grįždavo iš mokyklos, būdavo pagiriami už gerus darbus, gaudavo pipirų už eibes. Ar pakeliate ištuštėjusių namų jausmą, ar labai tai slegia?
– To jausmo nepajutau stipriai. Pagalvoji, kad jie turi sugrįžti, bet žinai, kad vakare nepareis. Vaikus augini juk ne sau. Bet jie parvažiuoja į namus ir mes nukeliaujame pas juos į Vilnių. Tikrai ne kontroliuoti jų važiuojame. Pas mus kontrolė seniai išguita. Ką įdėjome į juos, tą ir turime. Dar mažiems reikia įskiepyti vertybes, kurias jie nešis per gyvenimą.
– Ar nesijaučiate esanti žinomo, populiaraus vyro šešėlyje?
– Ne, aš negalvoju, kad esu jo šešėlyje. Kaip žmogus jautiesi, taip ir yra. Mes esame lygiaverčiai partneriai, tik jis – scenoje. Ir tegul būna. Kiekvienas turime savo misiją. Aš nė kiek nesijaučiu nuskriausta.
Mes – kaip ir visi žmonės: ir atostogaujame, ir sodyboje leidžiame laiką, ir su draugais susitinkame. Lietuvoje dabar nupiešta, kad žvaigždės gyvena kitaip. Manau, gyvename kaip ir visi normalūs žmonės. Pas mus nesureikšminama, kad tėvas – dainininkas, kažkas oho. Mūsų vaikai gyvena kaip visų žmonių vaikai, aš gyvenu kaip savo vyro žmona.
– Ar atmintyje dar ryškios pažinties su Gyčiu akimirkos?
– Be abejo. Susitikome restorane,buvo Šiauliuose toks naktinis restoranas „Geluva“, grodavo gyva muzika.
Aš ten atėjau atlikti padavėjos praktikos, o Gytis tuo metu jame dainavo.
Pirmą dieną, vos ten pasirodžiau, jis prie manęs priėjo. Dar pagalvojau: „Kas čia toks?“ Tikrai nežinojau, kad jis dainininkas. Jis buvo baigęs dirbti su Laima Vaikule, buvo grįžęs į Lietuvą ir planavo koncertuoti savarankiškai. Susipažinome ir iš pirmos dienos tapome draugais.
Paskui viskas vyko labai greitai – susituokėme po trijų mėnesių. Spalio 4-ąją Gyčiui sukako 30 metų, spalio 5-ąją susituokėme. Man buvo 20 metų.
Po vestuvių grįžau į Vilnių – tęsiau mokslus dar septynis mėnesius, o Gytis gyveno Šiauliuose. Kai baigiau, nuvykau į Šiaulius.
– Ar jums nebuvo baisu, kai tekėjote, kad jūsų vyras visada bus matomas, kad su gėlių puokštėmis į sceną lips pulkai moterų, dėl jo dūsaus, rašys laiškus, net skambins į namus, o, žiūrėk, ne viena ims ir įsimylės?
– Visiškai apie tai negalvojau. Matau, kaip atkreipia į jį dėmesį. Viską matau. Tačiau kiekvienas žmogus pasirenka, kaip elgtis.
– Turite omenyje, ar jūs dėl jo gerbėjų rausitės plaukus ir ar jis prasidės su tomis gerbėjomis?
– Plaukų tikrai nesirausiu. Kita vertus, tiktai žiūrovai, gerbėjai parodo, kas tu esi. Be to nieko nebūtų. Mes tiek metų kartu! Manau, tai pasako viską.
– Darbą restorane seniai palikote. Minėjote, kad esate vyro darbo komandoje. Gal esate jo vadybininkė?
– Nesu oficiali jo vadybininkė, bet esu jo darbo komandoje. Mes tariamės labai daug. Jis savo srityje priima sprendimus, aš – savo srityje. Mudu kartu aptariame koncertus ir visa kita, bet esminius sprendimus priima Gytis.
– Kurioje eilėje sėdite per vyro koncertus, gal 8-ojoje, kaip dainuoja rusų primadona Ala Pugačiova? Girdite visus šnabždesius sau už nugaros, komentarus, pastabas, pagyras, susižavėjusių moterų šūksnius? O gal, atvirkščiai, būnate užkulisiuose?
– Turbūt jau kokie aštuoneri metai, kai į koncertus važiuoju su Gyčiu kartu. Stengiuosi nesiklausyti, kas ką kalba. Tikrai nesėdžiu pirmoje eilėje. Labai sudėtinga.
Vis tiek tu išgyveni su tuo žmogumi tą patį, ką ir jis – kad koncertas pavyktų, kad viskas būtų gerai, sergi už tą žmogų.
Jam tai – darbas. Atsakingas darbas. Ir man lygiai toks pat darbas. Bet man geriau klausytis kito atlikėjo koncerto.
Kitiems gal atrodo – oi, kas čia tokio užlipti ant scenos ir padainuoti? Tai – didžiulė atsakomybė. Labai daug ko negali sau leisti.
Kadangi Gytis – gyvai dainuojantis atlikėjas, turi labai prisižiūrėti, save saugoti. Kaip atlikėjai ruošiasi koncertams – tai jų paslaptis. Tylėjimas, aišku, – šventas dalykas.
Rinka pakoregavo, kad užtenka tų koncertų tiek, kiek turi.
Daugiausia tai vieši koncertai. Dabar jau galima iš jų gyventi. Aišku, yra ir privačių. Mes gyvename tik iš muzikos. Ne tas laimingas, kuris daug turi, o tas, kuriam užtenka.
– Tačiau šou pasaulyje įvyksta šlykščių dalykų, kurie išskiria draugus ir kolegas, kaip kažkada nutiko Gyčiui ir Žilvinui Žvaguliui. Byla taip ir liko neišspręsta – Ž.Žvagulis pasiskelbė bankrutuojantis, o savo pinigų G.Paškevičius taip ir neatgavo. Tada nuvilnijo kalbos, kad Gyčiui net buvo pagrasinta – tu niekada nelipsi į sceną.
– Tai praeitis. Reikia palikti tą istoriją. Kiekvienas toje istorijoje žino, ką padarė. Laikas parodė, kas yra tikra, o kas – ne. Aš visą laiką sakau, kad po praeitį nereikia kapstytis. Per 28-erius metus tų istorijų buvo ne viena.
Gytis yra toks žmogus – jeigu jį įžeisi kartą, kelio atgal nėra. Jis tyliai uždarys duris ir nueis. Niekada nesiaiškins. Jis yra diplomatas. Jis labai nemėgsta kapstytis.
Nepaisant tos istorijos, jis lipa į sceną. Gytis pirmas išėjo dainuoti į didžiąsias šalies arenas, pirmas jose surengė solinius koncertus.
Prisimenu, buvo sausis, aš buvau Paryžiuje. Jis man paskambino ir pasakė – darysiu koncertus arenose. Pamaniau, kad jam su galva negerai. Ir draugai į tai skeptiškai sureagavo.
Koncertai įvyko 2011 metų rudenį Gyčio jubiliejaus proga. Jie buvo anšlaginiai. Šiauliuose galėjome rengti du koncertus. Klaipėdoje buvo du koncertai vienas po kito. Vilniuje buvo pilna „Siemens“ arena, o Kaune – „Žalgirio“ arena.
Tai įvertinimas. Čia ne kas nors apdovanojimą davė, čia įvertino žmonės. Tačiau Gytis turi visus muzikinius apdovanojimus, kokie Lietuvoje tik buvo įsteigti, bet to jis niekada nesureikšmina.
– G.Paškevičiaus dainų tekstai – prasmingi. Kuri vyro daina jums patinka labiausiai?
– Neatsakysiu į šį klausimą. Nemažai dainų tekstų jam parašė Erika Drungytė iš Kauno.
– Daina „Dukrai“ – dramatiška. Kokia jos istorija? Gal jūsų dukrai buvo atsitikusi nelaimė?
– Ne. Vienas žmogus paprašė Gyčio, kad sukurtų dainą jo dukrai. Daina „Dukrai“ ir buvo sukurta pagal užsakymą. Tai mergaitei viskas gerai, tik jos tėvas tada gyveno Amerikoje, o ji – Lietuvoje.
– Kuris Gyčio albumas jums patinka labiausiai?
– „Draugams“.
– Turbūt jūs slypite už tų dainų, už tų melodijos? Jūs – vyro mūza, įkvėpimo šaltinis?
– Aš nežinau.
– Kur leidžiate atostogas, savaitgalius? Ar tik sodyboje ariate? Gal turite kokių nors savaitgalio ritualų?
– Sodyboje tikrai neariame. Viskas taip sutvarkyta, kad mums nieko ten nereikia daryti.
Tik žolę aplink namą nupjauname patys. Aš visada sakiau, kad daiktai turi žmogui tarnauti, o ne žmogus – daiktams.
Sodyboje Gytis verda savo firminį plovą, mėsą kepame. Jis gamina labai skaniai. Jeigu yra koks nors pobūvis, viską daro Gytis. Aš padedu tiek, kiek reikia.
– Ar gimtadienius taip pat švenčiate sodyboje?
– Ne. Per gimtadienius sugalvojame, ką veikti. Arba išvažiuojame kur nors, arba kokią nors pramogą pasidarome.
Man gražiausias miestas, aišku, yra Niujorkas, Gyčiui – Roma. Dėl to susiginčijome.
Viskas Niujorke man patinka. Labai puiku ten nuvažiuoti ir pabūti, o gyventi – nežinau. Daug kartų buvome Niujorke, Romoje – tik vieną.
– Koks aprangos stilius jums labiausiai patinka?
– Sportinis. Pamatyti mane su aukštakulniais nelengva.
Tokius avėjau per mūsų sidabrines vestuves. Yra tam tikros vietos, tam tikra šventė ir žmogus atitinkamai apsirengi.
