Į V.Bičkutės ir jos vyro poeto, dramaturgo Mindaugo Valiuko (43 m.) šeimą atkeliaus mergaitė – tai parodė echoskopijos tyrimas. Sausio pabaigoje gimsiančią dukterį šeima planuoja pavadinti Marija.
Pirmaisiais nėštumo mėnesiais Valda jautėsi nekaip: ir pykindavo, ir vemdavo. Negalėjo nei valgio gaminti, nei ką nors kita daryti. Pykindavo tiesiog nuo kvapų. Tačiau pamažu viskas susitvarkė, ir ji pasijuto puikiai.
Būdama septintą mėnesį nėščia su vyru nukeliavo net į Londoną, kur lankė Holivudo žvaigždžių mokytojo Bernardo Hillerio paskaitas. O paskutinėmis nėštumo savaitėmis V.Bičkutė pasiryžo beveik atvirai fotosesijai.
– Valda, ar jums patinka apsinuoginusių nėščiųjų, tarp jų ir garsių aktorių, fotografijos?
– Besilaukianti moteris, aišku, gražu. Gamtos grožis. Mano akimis, čia nėra kokio nors erotizmo – tiesiog gamtos grožis.
– Gal šioje fotosesijoje norėjote įspėti XVI a. gražuolės Monos Lizos (arba „Džokondos“) mįslę? Kokių tik spėlionių nesklando apie jos šypseną! Viena jų – Leonardo da Vinci pozavusi Lisa del Giocondo, turtingo Florencijos pirklio ir politiko Francesco del Giocondo žmona, laukėsi. Esą dėl to jos šypsena tokia paslaptinga.
– Gražu. Aš negirdėjau tokios versijos. Bet ryškiai atsimenu – kai Maskvoje atėjau pas vieną fotografą į studiją, jis pasakė: „O, Renesansas atėjo.“
– Manau, kad moterys, kurios laukiasi ir ryžtasi fotosesijai apsinuoginusios, – gana drąsios.
– Nuo savijautos priklauso. Gali norėtis, gali nesinorėti tai daryti. Manau, kad šios mano fotosesijos nuotraukos bus labai vertingos – nėštumo pabaiga, tuoj gimdymas, laiko liko nedaug. Tikiuosi, kada nors bus gražu į jas pasižiūrėti, viską prisiminti.
– Kaip bėga paskutinės nėštumo savaitės? Ką veikiate, apie ką galvojate?
– Nelabai ką bepaveiksi, norisi gulėti, ilsėtis. Įsitaisau patogiai ir skaitau knygą. Beveik tik gulinėju, tvarkausi namuose iš lėto.
– Ar kraitelį naujagimei jau supirkote?
– Gal tik kelių smulkmenų trūksta. Ir vežimėlis, ir lovytė, ir tai, ką reikės vežtis į gimdymo namus, jau nupirkta.
– Gal nupirkote Marijai ir pirmąją suknelę?
– Dvi. Vieną geltoną, kitą melsvą. Vasaros pabaigoje tikrai viena iš jų tiks.
– Ar pagalvojate apie tai, kad ją, visai dar mažą, vešite į kūdikiams skirtas muzikos ar kitokias pratybas?
– Kol kas negalvoju apie tai. Manau, kad viską pajusiu jos gyvenimo eigoje. Viskas turi atsirasti čia ir dabar, viską turi pajusti tą akimirką.
– O gal pagalvojate, kokios profesijos link ją nukreipsite?
– Bus labai įdomu sužinoti. Manau, kad čia negalima primesti savo valios. Reikia stebėti, įsiklausyti, pajusti, išgirsti. Gimdamas vaikas viską atsineša. Ką čia iš anksto sugalvosi.
– Sakėte, kad Marija turėtų atkeliauti į šį pasaulį sausio 20 dieną. Tada pagal horoskopą bus ką tik pasibaigęs Ožiaragis – karjeros ženklas, o sausio 20-ąją prasidės Vandenis, kurį astrologai laiko net genijų ženklu. Ar tikite, kad tam tikras planetų išsidėstymas vaiko gimimo metu gali turėti įtakos jo gyvenimui?
– Ne, to nepaisau. Aš pasitikiu gyvenimu ir žinau, kad ta akimirka bus tokia, kokia turi būti. Kiekvienas prieš gimdamas pasirašome sutartį, tam tikrą planą su Aukščiausiuoju – ko mes čia ateiname. Jis yra šventas, nepažeidžiamas, nekintamas. Tad aš net neabejoju, kad ji gims tą akimirką, kada ir turi gimti.
– Kur planuojate gimdyti?
– Vilniaus gimdymo namuose Tyzenhauzų gatvėje.
– Ar nenorėtumėte gimdyti namuose?
– Ne. Kadangi neturiu patirties, kas tai yra, tai – pirmas mano nėštumas ir gimdymas. Jeigu būtų antras, jau žinočiau, kas tai yra, galėčiau nuspręsti. O dabar, kadangi viskas vyks pirmą kartą čia ir dabar, noriu jaustis saugi.
– Būgštaujate?
– Užeina momentais. Bet jau persilaužiau – ta baimė virto labiau šventės nuojauta. Gimdymas – tai susitikimo šventė. Norisi pasipuošti ir važiuoti į tą šventę.
Nuėjau Gimdymo namuose į kelias paskaitas. Po vienos buvo ekskursija po palatas, gimdyklas. Išgirdau palatoje naujagimio verksmą, ir jis man taip viską sustatė į savo vietas. Teisingas vietas. Nuėjo visa ta baimė, visas fiziologiškumas. Ir atėjo to susitikimo, tos susitikimo šventės nuojauta. Va, šituo reikia gyventi, šita nuotaika.
O kaip bus, taip bus. Medikai visada pasiruošę padėti. Duok Dieve, kad viskas būtų arčiau gamtos, – nenoriu jokių vaistų, jokio nuskausminimo.
– Kaip jaučiatės psichologiškai? Ar neaplanko jausmas – aktorystę dabar nustumiu į šoną, dabar ruošiuosi visai kitam vaidmeniui? Motinos vaidmeniui.
– Ne. Taip visiškai nesijaučiu. Jaučiuosi, kad kaip viskas buvo, taip ir yra. Tiesiog prisideda kažkas naujo mano gyvenime. Tai nėra kažko dalybos. Tiesiog kažkas prisideda, kažko bus daugiau. Niekas nenusistūmė, nedingo. Nesijaučiu mažiau aktorė, mažiau azarto dirbti tikrai nėra.
Būdama nėščia septintą mėnesį su vyru keliavau į Londoną beveik dviem savaitėms. Aš vaikščiojau į B.Hillerio aktorinio meistriškumo kursus. Prieš kelis mėnesius jis vedė tokius kursus Lietuvoje – ėjau į juos ir Lietuvoje. Jei nesilaukčiau, ir į Los Andželą dėl jų būčiau išskridusi. Dabar per vėlu, teks skristi paskui.
– Jums labai svarbi saviraiška?
– Svarbi, taip. Jau suplanuotos gastrolės su Valstybiniu Vilniaus mažuoju teatru į Italiją liepos mėnesį. Bus rodomos „Trys seserys“. Turbūt visa šeima skrisime kartu.
– Esate pasakiusi, kad nėštumas iki 30-ies jums būtų prilygęs katastrofai.
– Tuo metu mano poreikiai buvo visai kitokie – nei šeimos, nei vaikų. Aišku, jeigu tas nėštumas būtų atsitikęs, būčiau jį priėmusi turbūt su džiaugsmu. Tiesiog tada siela norėjo kitko, visai kitko. Norėjosi darbų, norėjosi pažinti aktoriaus profesiją, norėjosi save pažinti, norėjosi atsiverti, išreikšti save, dirbti. Tiesiog pažinti gyvenimą ir aktorystę.
Iki šio nėštumo niekada nebuvau pastojusi, tai niekada neteko ir to klausimo spręsti. Jis neiškilo natūraliai. Matyt, viskas teisingai ir vyko. Tada norėjosi gyventi kitaip. Atsimenu, dar studijų laikais, kai kolegos nusipirko butą, susidėjo plastikinius langus, pagalvojau – o Jėzus Marija, koks siaubas! Dvidešimt metų su trupučiu – ir viskas aišku: buitis, šeima.
Man tai buvo visiškai neįdomu ir neaktualu. Man atrodė kaip kalėjimas tas šeiminis gyvenimas ir tas butas. Bet net ne butas esmė – esmė gyvenimo būdo pasirinkimas: gyvenimas kartu, buitis, įsipareigojimai, rūpinimasis namais. Tuo metu man tai atrodė į kalėjimą panašiau, o ne į laimę.
– Jūs norėjote būti laisva, nepriklausoma?
– Aš norėjau, kad gyvenimas mane nustebintų tuo, ko aš dar nežinau! Norėjau pažinti tai, ko dar nežinau, kurti kokias nors nepažįstamas erdves, o ne šeiminį-buitinį gyvenimą gyventi. Tuo metu – tikrai ne. Ilgas kelias man buvo iki to. Gerai, pasakiau, tebūnie!
O tada gyvenau bendrabutyje, paskui nuomojausi butą ilgą laiką tai šen, tai ten. Paskui nusipirkau savo butą. Bet gerokai vėliau nei kolegos.
– Ar likimas taip sudėliojo, ar jums pačiai pavyko viską taip gerai apskaičiuoti: čia – daug metų trukusi karjera, čia – santuoka, čia – kūdikio laukimas?
– Ne. Esu iš tų, kurie niekada nieko neskaičiuoja ir neapskaičiuos. Aš esu spontaniškumo įsikūnijimas ir prisiverdu dėl to košės labai dažnai. Bet galų gale viskas išsiriša gerai.
– Vadinasi, likimas jums palankus. Kaip aktorei – puikiai žibėjote ir scenoje, ir kine. Kaip moteriai – sudaužėte ne vieno vyro širdį. Kaip motinai – davė šansą patirti kūdikio užsimezgimą, jo nešiojimą, žengimą į motinystę.
– Turbūt. Galiu tik pritarti.
– Sakėte, kad norėjote, jog gyvenimas jus nustebintų. Ir jis nustebino ne kartą. Jums buvo pasiūlyti ir sudėtingi, ir erotiški vaidmenys. Drąsūs vaidmenys. Kad ir Mario Martinsono filme „Tyli naktis“, kur teko ir masturbuotis duše, ir vaidinti atviras erotines scenas. Negana to, aikštelėje būdavo ir fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius, kuris visa tai įamžino ir išleido fotoalbumą. Ir jiems nepasakėte „ne“.
– Nepasakiau.
– Įdomu, kodėl? Ne kiekviena aktorė būtų išdrįsusi tokiam iššūkiui.
– Aš manau, kad aktorius neturi teisės būti nedrąsus. Tiesiog neturi. Mūsų pareiga – papasakoti apie žmogų. Viską.
Maris nebuvo man nepažįstamas žmogus, nukritęs iš dangaus. Buvome su juo nufilmavę juostas „Nereikalingi žmonės“, „Anastasija“. Tai tas režisierius, kuriuo visiškai pasitikiu, kuris mane pažįsta, kuris žino įvairiausias mano puses.
Nes mano personažai filmuose „Nereikalingi žmonės“ ir „Tyli naktis“ radikaliai skirtingi. Man, kaip aktorei, nuo to tiktai smagiau, įdomiau, tiktai privalumas. Nesuprantu, kodėl reikėtų sakyti „ne“? Puikus vaidmuo. Įdomus. Sudėtingas. Erotika – tai taip natūralu kiekvieno žmogaus gyvenime, kaip ir visa kita.
– Negi niekada nesate pasakiusi „ne“? Gaunate kokį nors prastą scenarijų, skaitote, raukotės skaitydama ir vis tiek sutinkate vaidinti tame filme?
– Yra buvę visko. Prisimenu atvejus, kai nesutikau vaidinti. Po to galvojau – o kam, o kodėl, reikėjo sutikti.
Pavyzdžiui, „Domino“ teatras mane kvietė į patį pirmąjį savo spektaklį, atrodo, prieš 11 ar 12 metų. Jie statė „Striptizo erelius“ (iki šiol rodomas tas spektaklis. – Red.). Tai buvo pirmasis pirmojo komercinio teatro Lietuvoje spektaklis ir aš buvau ta pirma pakviesta aktorė vieninteliam moteriškam vaidmeniui. Ir tuo metu man pasirodė – o gal čia ne visai menas, ir atsisakiau to vaidmens.
– Pasigailėjote?
– Praėjo 10 metų – aš dirbu tame teatre ir nepaprastai tuo džiaugiuosi. Dieve mano, galvoju, aš praradau 10 metų. Galėjau ten dirbti visus tuos 10 metų, nes tai yra nuostabus teatras, nuostabus kolektyvas, nuostabios galimybės. Jei pastaruoju metu spėjau dirbti ir Mažajame teatre, ir „Domino“, būčiau spėjusi ir prieš 10 metų.
– Kada tą „ne“ buvo sunkiausia ištarti?
– Stengiuosi nesakyti „ne“ niekada – nei gyvenime, nei profesijoje. Visada stengiuosi sakyti „taip“. Tu nežinai, kur tai nuves. Viena mano esminių taisyklių – visada sakyk „taip“. Tu nežinai, kas slypi už kampo, kur tave tai veda. Po to gali kas nors atsitikti. Ir dar kas nors gali atsitikti. Pasakai „ne“, ir viskas, užkerti kelią, procesas nebevyksta. Jeigu sakai „taip“, tai greičiausiai kur nors nuves.
– Turbūt galima sakyti, kad jus per gyvenimą veda tikslingi siekiai ir drąsa?
– Negalima. Žodžiai „tikslas“, „planas“ man yra tokie svetimi, kad niekada to nebuvo, nemoku to daryti ir taip man yra neįdomu. Kaip sakiau, aš visada noriu, kad gyvenimas nustebintų – kad būtų tai, ko aš dar nežinau, kokių nors netikėtumų, naujovių. Kažko TOKIO!
– O drąsa?
– Drąsa yra tik vienintelė – būti savimi. Iki galo. Būti nuoširdžiai, ištikimai sau ir savo širdies balsui. Čia turbūt yra drąsa. Man ji natūrali, įgimta. Visada, jeigu jaučiu širdies balsą, beatodairiškai varau į tą pusę. Nepaisydama, kas bus, kaip bus. Ir dažnai prisiverdu košės. Ir pridarau klaidų. Bet kitaip negaliu.
– Vadinasi, širdis kartais apgauna?
– Kas žino. Žiūrint iš aukštai, gal tos klaidos ir yra tai, ko tuo metu reikėjo. Mes to nežinome. Bet yra viena garantija – pasikliaujant širdies nurodytu keliu, anksčiau ar vėliau viskas susiklosto teisingai.
Mindaugas man sako: tu dramaturgui esi dovana, bet vyrui – iššūkis. Nes, kai išgirstu savo širdies šauksmą, galiu bet kur nuvaryti ir bet ką padaryti.
Kai prisimenu, kaip atvažiavau stoti į aktorinį, kartais pati stebiuosi. Man buvo tik 17 metų. Aplinkui nebuvo nei teatralų, nei menininkų šeimoje. Nieko bendro su tuo. Kaip aš sugebėjau taip gerai išgirsti save? Jau tada tą širdies balsą girdėjau. Ir kaip aš turėjau drąsos eiti paskui jį?
Sėdau į traukinį ir viena iš Telšių išvažiavau į Vilnių. Va, čia ta drąsa – klausyti savęs, būti ištikimai sau, savo sielos šauksmui, balsui, poreikiams. Būti autentiškai, būti savimi. Būti iki galo nuoširdžiai. Su viskuo ir priimant viską – ir juoda, ir balta. Ir save visokią, taip pat ir klystančią. Ir kartais labai klystančią. Neatitaisomai klystančią.
