Dviejų aukštų kotedžas ramiame Vilniaus rajone. Tačiau pravėrus jo duris ramybę kaipmat nutraukia keturkojų amsėjimas. Netrukus tarpduryje pasirodo ir jauniausia šių namų gyventoja – keturmetė Viltė. Kaipmat įsikibusi man į ranką mergaitė vedasi parodyti svetainėje stovinčios mišku kvepiančios žaliaskarės ir pasiūlo Kalėdų eglę puošti drauge. Šalia jos jau paruoštos dėžės. Jose – įvairiaspalvės senos ir naujos eglutės puošmenos. Pasiteiravus Mariaus ir Renatos, gal turi mėgstamiausių, juodu nė negalvodami pirštu parodo į žvaigždės formos plastikinį papuošalą, kurio viduje įklijuota nuotrauka.
„Jį mums padovanojo draugai. Viduje – mūsų visos kompanijos nuotrauka. Jis kasmet puošia mūsų Kalėdų eglutę“, – šyptelėjo Marius ir paragino visus drauge dabinti Jampolskių šeimos kalėdų medelį.
Iškart kibome į darbus – paėmėme po puošmeną ir kabinome ant žaliaskarės. Puošdami ją turėjome laiko atviram ir nuoširdžiam pokalbiui.
– Kokios šventės būna Jampolskių namuose? – klausiu smagiai nusiteikusio populiaraus aktoriaus ir jo žmonos.
Marius: Man šventės susijusios su darbu ir per jas namuose faktiškai nebūnu. Renata rengia šventes. Šiemet gruodį turiu net tris laisvas dienas! Prieš susipažįstant su Renata man šventės nebuvo svarbios. Dabar žmona kasmet joms ruošiasi, puošia namus ir šią datą paverčia svarbia. Visuomet buvau iš žmonių, manančių, jog ne tik per šventes reikia būti šalia artimųjų, bet tai daryti kasdien. Manau, kad šiuo atveju buvau neteisus, nes tos kelios dienos su šeima suteikia ramybės ir atsiribojimo nuo bėgančio laiko ir įtemptos darbotvarkės. Tokių dienų žmonėms reikia.
Renata: Gruodis labai sunkus mėnuo visomis prasmėmis, nes tai renginių metas tiek mums su Vilte, tiek Mariui. Namai neretai lieka antrame plane. Kasmet įvairiausiomis ryškiaspalvėmis puošmenomis puošiame eglutę. Kai gimė Viltė, namuose padaugėjo šventinių detalių: lipdukais puošiami langai, dar daugiau girliandų ir kitokių puošmenų.
– Ar dirbate per Kūčias, Kalėdas ir Naujuosius metus, ar kurią nors dieną nė už jokius pinigus nesutinkate imtis darbų?
Renata: Aš manau, kad jei jam būtų pasiūlę per vestuves koncertuoti, jis būtų tai padaręs ir grįžęs. (Juokiasi.)
Marius: Yra tiesos, žinoma. (Šypteli.) Tokia jau mano profesija: kai kiti švenčia, mes dirbame. Kartais tiesiog negali atsisakyti darbų per šventines dienas ir praleisti pasiūlymų, nes, pavyzdžiui, Naujųjų metų naktis yra pelningiausia per metus. Tai kaip nedirbsi? (Šypsosi.)
– Kaip, Renata, reaguojate į tokį Mariaus grafiką?
Renata: Pirmaisiais metais buvo labai paprasta, nes visur vykdavau drauge su juo. Sunkiau tapo tuomet, kai atsirado Viltė. Visuomet norėjosi švenčių kartu, tačiau taip neišeidavo ir neretai dėl to kildavo nesutarimų. Tačiau laikui bėgant įpratau, nes žinau, jog niekas nepasikeis.
Marius: Juk tai nėra esminis dalykas. Laikas su šeima yra svarbus, tad stengiuosi kiek įmanoma daugiau skirti jai dėmesio.
– Ką jums apskritai reiškia Kalėdos?
Marius: Vaikystėje, žinoma, buvo dovanų šventė. Kalėdų Seneliu tikėjau labai ilgai, kasmet vis bandydavau jį sugauti, tačiau nepavykdavo. Suaugęs tapau menininku ir likau abejingas šiai šventei, tačiau kai su Renata pradėjome drauge gyventi, mano nuomonė pasikeitė. Ji privertė mane pamėgti Kalėdas ir pajusti šią gražią šeimos šventę. Iš pradžių ji mane per prievartą tempdavo pasižiūrėti Kalėdų eglučių, ir tai man ėmė patikti. Kažkas nutiko... Kalėdinės mugės, kvepiantys meduoliai, spurgytės ir arbata privertė iš naujo pamėgti šią šventę. Man ši istorija primena filmą „Bridžitos Džouns dienoraštis“, kai tyčiojiesi iš to žmogaus, kuris nešioja megztuką su briedžiu Rudolfu, tačiau vėliau jį pamilsti pats. (Šypsosi.) Niekada nepamiršiu, kai vieną dieną žiūrėdamas kalėdinį filmą „Tegyvuoja meilė“ apsiverkiau. Tai buvo taip netikėta, tačiau ir miela. Įvyko Kalėdų stebuklas ir šią šventę pamėgau iš naujo.
Renata: Man ši šventė visuomet buvo gražiausia. Gimimo dienos niekuomet nelaukdavau, o jau Kalėdų – visada. Man be galo svarbus šeimos susitikimas, susėdimas prie bendro stalo ir buvimas drauge. Man visuomet būna taip smagu.
– Kaip puošiate namus?
Marius: Papuošalai mūsų namuose kasmet tiesiog kaupiasi. (Juokiasi.) Nors man patinka minimalizmas, kai imu puošti eglutę, norisi užkabinti kuo daugiau puošmenų. Nors Renata pyksta, kad prikabinu daug blizgančių girliandų, tuo metu man tai atrodo gražu ir reikalinga. Kai mūsų gyvenime atsirado Viltė, stengiuosi dėl jos. Visuomet puošdamas eglę galvoju, kad mūsų mažylei patiks ši ar kita girlianda, nors pats seniau jų labai nemėgau.
Renata: Marius mėgsta mūsų eglę apkarstyti girliandomis ir kartais net sugadinti visą vaizdą. (Juokiasi.) O puošmenų mūsų namuose išties netrūksta. Kai gyvenome name, kasmet puošdavome 3 metrų eglę. Šiemet naujuose namuose puošėme vos 2 metrų, todėl žaliaskarę apkarstėme begale puošmenų, o keletas liko dėžėse. Tiesa, šiemet įsigijome keletą vienaragių, arkliukų, nes jie juk šiemet madingi. (Šypsosi.)
– Kokias švenčių tradicijas puoselėjate?
Renata: Per Kūčias visuomet važiuojame pas mano močiutę į Vievį, o po to pas Mariaus tėvus į Kauną, tad sėdame prie dviejų stalų per vieną vakarą. Stalai jau būna nukloti balta mišraine, žuvimi, silke, kūčiukais... Tad mes dažniausiai nusivežame pyragą, ir to pakanka. Kalėdų rytą paprastai valgome žąsį. Tuo rūpinasi Marius – per visą naktį ją kepa, o jau rytą laukiame svečių ir ją ragaujame.
– O dovanos? Kokias mėgstate gauti ir patys dovanoti?
Marius: Aš esu tarsi Grinčas – nemėgstu nei dovanoti, nei jų gauti. Man nepatinka. Kasmet būna didžiausias stresas sugalvoti, ką dovanoti.
Renata: Per pirmąsias mūsų Kalėdas, kai man padovanojo dovanų kuponą, suprato, jog šito man dovanoti negalima. (Juokiasi.) Antrosios irgi buvo ne ką geresnės – jis man padovanojo didžiulį zuikį, atitempė jį namo. Išties nustebau. Kai vėliau teko keliskart kraustytis, mes jį tampėme iš buto į butą, tačiau paskutinio kraustymosi metu jį palikome pas mano tėtį. Ir ačiū Dievui. (Šypsosi.) Įsivaizduokite: Kalėdos, sugedo liftas, jis į 8 aukštą tempia zuikį, sveriantį turbūt tiek pat, kiek aš...
– Mariau, kaip kilo tokia idėja?
– Iš nevilties – nežinojau, ką dovanoti, buvau be idėjų ir nusprendžiau padovanoti zuikį. Tačiau tai buvo pamoka ateičiai. (Šypsosi.)
– Kadangi jau prakalbote apie praeitį, kaip susipažinote?
Marius: Aš tuo metu filmavausi filme „Aurora“ ir buvau nusiskutęs plikai. Dažnai filmuodamasis naktinėje pamainoje buvau susipainiojęs ir negalėdavau užmigti. Tą lemtingą naktį užsukau į vieną populiarų sostinės naktinį klubą. Vilkėjau ilga juoda striuke, buvau su aptempta kepure ir kroksais. Vos įėjęs pamačiau Renatą, stovinčią netoliese. Ji man patiko, todėl paprašiau jos telefono numerio ir išėjau namo.
Renata: Man pasirodė labai keista, kad jis buvo toks drąsus, tačiau numerį daviau. Buvo įdomu, kaip čia viskas vyks toliau.
– Na, ir kaip viskas klostėsi toliau?
Marius: Po poros dienų jai paskambinau ir pakviečiau į svečius. Tuomet gyvenau su draugu sovietinės statybos butelyje Žirmūnuose.
Miegodavome ant čiužinių, per projektorių žiūrėdavome filmus. Buvome tikri menininkai.
Kartu su drauge į tokį butą užėjusi Renata tiesiog perskrodė žvilgsniu aplinką. Pamačiusios mus, verdančius charčio sriubą, puolė padėti. Suprato, kur pakliuvo, – iš karto pristatėme prie darbo. (Juokiasi.)
Renata: Vėliau viskas klostėsi labai atsargiai. Mes tai susitikdavome, tai nesusitikdavome. O atskaitos tašku virto Velykos. Tuomet nusprendėme būti drauge. Iš karto po to kartu apsigyvenome.
Marius atsikraustė pas mane. Gyvenome kartu su mano drauge – trise. O rudeniop persikėlėme.
– Renata, koks jums pasirodė Marius?
– Labai paprastas, mums buvo labai lengva bendrauti, niekuomet nieko nereikėjo vaidinti.
– Ar iš karto supratote, kad bendraujate su garsiu aktoriumi?
– Iš karto ne, tačiau kai su drauge nuėjome į svečius, juodu su draugu ėmė netyčia rodyti filmus, kuriuose Marius vaidina, ar laidas, projektus, kuriose dalyvauja. Jo draugas paleido „Žvaigždžių duetų“ vaizdo įrašus, tuomet supratau, su kuo turiu reikalą. (Šypsosi.)
– Mariau, neįsižeidėte dėl to, kad Renata jūsų nepažino?
– Man tai labai patiko. Mūsų bendravimas prasidėjo nuoširdžiai ir neiškreiptai.
– O kokia jums pasirodė Renata?
– Nuoširdi ir sakanti į akis viską, ką mano. Tai man paliko didžiausią įspūdį todėl, kad tarp mano pažįstamų yra begalė veidmainiškumo. Teisybę buvau įpratęs išgirsti už akių, tačiau Renata buvo kitokia. Įliejo naujų spalvų į mano santykius su žmonėmis.
– Renata, koks yra gyvenimas su žinomu aktoriumi?
– Džiaugiuosi, kad jis nors vaidina, bent jau pamatau per televizorių. (Juokiasi.) Tai vienas geriausių būdų prisiminti, kaip atrodo mano vyras, – įsijungti televizorių. O ekrane jis nėra kitoks – daugelyje situacijų jį atpažįstu, taip į įvairiausius dalykus, kuriuos vaidina, reaguoja ir namuose. Net taip pat ir barasi. (Šypsosi.)
– Mariau, kadangi vaidinate serialuose bei filmuose, koks jūs namie? Ar neparsinešate į juos dalies personažų?
– Ir aš gaunu kai ką iš personažo, ir personažas gauna kai ką iš manęs. Viskas susipina, tačiau toli nuo savęs nueiti netenka. Teatre gali būti kitoks, nei esi iš tikrųjų, įkūnyti visai kitokį personažą, tačiau ekrane negali šito daryti.
Bet koks bandymas vaidinti priešingą sau personažą labai matyti. Tai būna melas, todėl filmuodamasis būnu savimi.
– 2015-ųjų lapkričio 30 diena neeilinė – jums gimė dukra Viltė. Kaip jos gimimas pakeitė kasdienybę?
Renata: Mums abiem viskas pasikeitė akimirksniu. Iki tol gyvenome sau – važiuodavome kur norėdavome, grįždavome kada norėdavome. O čia staiga atsiranda mažylė, kuriai per Kalėdas nėra nė mėnesio. Prisimenu tas Kūčias ir Kalėdas, nes tais metais padarėme išimtį ir jas šventėme pas mus namuose. Ji yra tarsi mūsų atskaitos taškas, aplink kurį viskas sukasi, viskas nuo jos priklauso. Mums labai pasisekė, nes ji nebuvo kaprizinga, net priešingai – rami ir tarsi iškart subrendusi.
Marius: Viltė pakeitė mūsų rutiną. Kaip šiandien prisimenu: vos poros mėnesių pradėjome leisti į baseiną. Lydėjau mažylę ir buvau labai išsigandęs, kai man liepė paiimti ją ir nardinti. Maniau, kad išprotėsiu. O, pasirodo, taip ir turėjo būti. Neneigsiu, matydamas tą vaizdą išprakaitavau. Tai man buvo vienas didžiausių potyrių. (Juokiasi.)
Šiais metais Jampolskių šeima nusprendė kaimo ramybę iškeisti į miesto šurmulį. Marius su Renata ir dukrele Vilte persikėlė į naują kotedžą Pilaitės rajone. Pasak Mariaus, jam labiau patinka ramybė, tačiau dėl dviejų šeimos moterų teko pasiaukoti.
Marius: To labai norėjo Renata. Ji vis bandė mane įkalbėti ir jai pavyko.
Renata: Be galo sunku gyventi toli nuo miesto, kai yra mažas vaikas, kuriam norisi veiklos ir būrelių. Man ten gyventi buvo labai nepatogu. Studijos kasdien baigiasi po pietų ir niekuomet nežinai, ką veikti, kol iš darželio reikės pasiimti Viltę. Namo vykti jau nebeapsimoka – pusantros valandos būni kelyje.
Juokiausi, kad užpernai mane visos prekybos centrų pardavėjos pažinojo. Tada pasiimi vaiką, vyksti kartu į būrelį ir namo... O dar kai Marius dažnai būna išvykęs, negali man padėti... Tad kilo mintis visą šią naštą palengvinti ir kraustytis arčiau – į Vilnių. Čia smagiau, kai pro langą gali matyti mergaites, važinėjančias riedučiais. Man visą laiką, gyvenant ten, labai trūko žmonių.
– Mariau, ar jau pamėgote miesto šurmulį?
Marius: Aš tai prie visko prisitaikau. Mano darbas susijęs su žmonėmis, todėl vertinu tylą ir ramybę. Man ten buvo gerai, tačiau čia irgi ramu ir gera. Man svarbiausia – kad mano moteris būtų laiminga.
