Ja spinduliuoja ir jųdviejų dukra Viltė (4 m.), ir aplink kojas besisukantis gausus būrys augintinių: šunys Luna, Džekas ir Trioškė bei katinas Antanas.
Dviejų aukštų kotedžas ramiame Vilniaus rajone. Tačiau pravėrus jo duris ramybę kaipmat nutraukia keturkojų amsėjimas. Netrukus tarpduryje pasirodo ir jauniausia šių namų gyventoja – keturmetė Viltė.
Kaipmat įsikibusi man į ranką mergaitė vedasi parodyti svetainėje stovinčios mišku kvepiančios žaliaskarės ir pasiūlo Kalėdų eglę puošti drauge. Šalia jos jau paruoštos dėžės.
Jose – įvairiaspalvės senos ir naujos eglutės puošmenos. Pasiteiravus Mariaus ir Renatos, gal turi mėgstamiausių, juodu nė negalvodami pirštu parodo į žvaigždės formos plastikinį papuošalą, kurio viduje įklijuota nuotrauka.
„Jį mums padovanojo draugai. Viduje – mūsų visos kompanijos nuotrauka. Jis kasmet puošia mūsų Kalėdų eglutę“, – šyptelėjo Marius ir paragino visus drauge dabinti Jampolskių šeimos kalėdų medelį.
Iškart kibome į darbus – paėmėme po puošmeną ir kabinome ant žaliaskarės. Puošdami ją turėjome laiko atviram ir nuoširdžiam pokalbiui.
– Kokios šventės būna Jampolskių namuose? – klausiu smagiai nusiteikusio populiaraus aktoriaus ir jo žmonos.
Marius: Man šventės susijusios su darbu ir per jas namuose faktiškai nebūnu. Renata rengia šventes. Šiemet gruodį turiu net tris laisvas dienas! Prieš susipažįstant su Renata man šventės nebuvo svarbios. Dabar žmona kasmet joms ruošiasi, puošia namus ir šią datą paverčia svarbia. Visuomet buvau iš žmonių, manančių, jog ne tik per šventes reikia būti šalia artimųjų, bet tai daryti kasdien. Manau, kad šiuo atveju buvau neteisus, nes tos kelios dienos su šeima suteikia ramybės ir atsiribojimo nuo bėgančio laiko ir įtemptos darbotvarkės. Tokių dienų žmonėms reikia.
Renata: Gruodis labai sunkus mėnuo visomis prasmėmis, nes tai renginių metas tiek mums su Vilte, tiek Mariui. Namai neretai lieka antrame plane. Kasmet įvairiausiomis ryškiaspalvėmis puošmenomis puošiame eglutę. Kai gimė Viltė, namuose padaugėjo šventinių detalių: lipdukais puošiami langai, dar daugiau girliandų ir kitokių puošmenų.
– Ar dirbate per Kūčias, Kalėdas ir Naujuosius metus, ar kurią nors dieną nė už jokius pinigus nesutinkate imtis darbų?
Renata: Aš manau, kad jei jam būtų pasiūlę per vestuves koncertuoti, jis būtų tai padaręs ir grįžęs. (Juokiasi.)
Marius: Yra tiesos, žinoma. (Šypteli.) Tokia jau mano profesija: kai kiti švenčia, mes dirbame. Kartais tiesiog negali atsisakyti darbų per šventines dienas ir praleisti pasiūlymų, nes, pavyzdžiui, Naujųjų metų naktis yra pelningiausia per metus. Tai kaip nedirbsi? (Šypsosi.)
– Kaip, Renata, reaguojate į tokį Mariaus grafiką?
Renata: Pirmaisiais metais buvo labai paprasta, nes visur vykdavau drauge su juo. Sunkiau tapo tuomet, kai atsirado Viltė. Visuomet norėjosi švenčių kartu, tačiau taip neišeidavo ir neretai dėl to kildavo nesutarimų. Tačiau laikui bėgant įpratau, nes žinau, jog niekas nepasikeis.
Marius: Juk tai nėra esminis dalykas. Laikas su šeima yra svarbus, tad stengiuosi kiek įmanoma daugiau skirti jai dėmesio.
– Ką jums apskritai reiškia Kalėdos?
Marius: Vaikystėje, žinoma, buvo dovanų šventė. Kalėdų Seneliu tikėjau labai ilgai, kasmet vis bandydavau jį sugauti, tačiau nepavykdavo. Suaugęs tapau menininku ir likau abejingas šiai šventei, tačiau kai su Renata pradėjome drauge gyventi, mano nuomonė pasikeitė. Ji privertė mane pamėgti Kalėdas ir pajusti šią gražią šeimos šventę. Iš pradžių ji mane per prievartą tempdavo pasižiūrėti Kalėdų eglučių, ir tai man ėmė patikti. Kažkas nutiko... Kalėdinės mugės, kvepiantys meduoliai, spurgytės ir arbata privertė iš naujo pamėgti šią šventę. Man ši istorija primena filmą „Bridžitos Džouns dienoraštis“, kai tyčiojiesi iš to žmogaus, kuris nešioja megztuką su briedžiu Rudolfu, tačiau vėliau jį pamilsti pats. (Šypsosi.) Niekada nepamiršiu, kai vieną dieną žiūrėdamas kalėdinį filmą „Tegyvuoja meilė“ apsiverkiau. Tai buvo taip netikėta, tačiau ir miela. Įvyko Kalėdų stebuklas ir šią šventę pamėgau iš naujo.
Renata: Man ši šventė visuomet buvo gražiausia. Gimimo dienos niekuomet nelaukdavau, o jau Kalėdų – visada. Man be galo svarbus šeimos susitikimas, susėdimas prie bendro stalo ir buvimas drauge. Man visuomet būna taip smagu.
– Kaip puošiate namus?
Marius: Papuošalai mūsų namuose kasmet tiesiog kaupiasi. (Juokiasi.) Nors man patinka minimalizmas, kai imu puošti eglutę, norisi užkabinti kuo daugiau puošmenų. Nors Renata pyksta, kad prikabinu daug blizgančių girliandų, tuo metu man tai atrodo gražu ir reikalinga. Kai mūsų gyvenime atsirado Viltė, stengiuosi dėl jos. Visuomet puošdamas eglę galvoju, kad mūsų mažylei patiks ši ar kita girlianda, nors pats seniau jų labai nemėgau.
Renata: Marius mėgsta mūsų eglę apkarstyti girliandomis ir kartais net sugadinti visą vaizdą. (Juokiasi.) O puošmenų mūsų namuose išties netrūksta. Kai gyvenome name, kasmet puošdavome 3 metrų eglę. Šiemet naujuose namuose puošėme vos 2 metrų, todėl žaliaskarę apkarstėme begale puošmenų, o keletas liko dėžėse. Tiesa, šiemet įsigijome keletą vienaragių, arkliukų, nes jie juk šiemet madingi. (Šypsosi.)
– Kokias švenčių tradicijas puoselėjate?
Renata: Per Kūčias visuomet važiuojame pas mano močiutę į Vievį, o po to pas Mariaus tėvus į Kauną, tad sėdame prie dviejų stalų per vieną vakarą. Stalai jau būna nukloti balta mišraine, žuvimi, silke, kūčiukais... Tad mes dažniausiai nusivežame pyragą, ir to pakanka. Kalėdų rytą paprastai valgome žąsį. Tuo rūpinasi Marius – per visą naktį ją kepa, o jau rytą laukiame svečių ir ją ragaujame.
– O dovanos? Kokias mėgstate gauti ir patys dovanoti?
Marius: Aš esu tarsi Grinčas – nemėgstu nei dovanoti, nei jų gauti. Man nepatinka. Kasmet būna didžiausias stresas sugalvoti, ką dovanoti.
Renata: Per pirmąsias mūsų Kalėdas, kai man padovanojo dovanų kuponą, suprato, jog šito man dovanoti negalima. (Juokiasi.) Antrosios irgi buvo ne ką geresnės – jis man padovanojo didžiulį zuikį, atitempė jį namo. Išties nustebau. Kai vėliau teko keliskart kraustytis, mes jį tampėme iš buto į butą, tačiau paskutinio kraustymosi metu jį palikome pas mano tėtį. Ir ačiū Dievui. (Šypsosi.) Įsivaizduokite: Kalėdos, sugedo liftas, jis į 8 aukštą tempia zuikį, sveriantį turbūt tiek pat, kiek aš...
– Mariau, kaip kilo tokia idėja?
– Iš nevilties – nežinojau, ką dovanoti, buvau be idėjų ir nusprendžiau padovanoti zuikį. Tačiau tai buvo pamoka ateičiai. (Šypsosi.)
Visą interviu ir išskirtinę fotosesiją „Stiliui“ rasite „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
