Prieš šešerius metus į viešumą išlindusi Arvydo ir tuomet dar studentės Linos meilė sukėlė nemenką apkalbų laviną. Moteris savo kailiu patyrė, ką reiškia viešumo kaina. Tačiau rami, gal net iš pažiūros kukli Lina visa tai puikiai suvaldė – nesivėlė į jokius skeptikų komentarus ir savo laimę kūrė tyliai, bet užtikrintai.
Pavasarį pora savo penkerių metų santuokos sukaktį švęs nebe dviese. L.Anušauskienė išduoda, kad po širdimi nešioja berniuką.
„Norėjosi įgyvendinti savo tikslus. Buvau dar studijuojanti, vėliau – kantrios darbų paieškos. Bet viskas susidėliojo į lentynas ir manau, kad dabar laukti pirmagimio yra pats tinkamiausias laikas“, – kalbėjo L.Anušauskienė.
Ką tik su kolegomis Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje atsisveikinusi ir motinystės atostogų išėjusi Lina pasinėrė į namų jaukumą, kūrybą ir mintis apie laukimą. Čia pat laukia ir didžiausios metų šventės, kurios Anušauskams bus visai kitokios.
– Tikiu, kad į šias Kalėdas žiūrite visai kitokiomis, kiek jautresnėmis, akimis. Kaip joms ruošiatės?
– Jau trečius metus iš eilės gaminu advento vainikus. Iš pradžių gaminau savo namams, tačiau praėjusiais metais apie tai užsiminiau kolegėms ir tuomet gavau porą užsakymų iš jų. Galima sakyti, kad šiais metais dar labiau išplėtojau šį pomėgį, – paskutinę dieną prieš mano motinystės atostogas darbe popietę pasidarėme advento vainikų dirbtuvėles. Juk prieš Kalėdas taip norisi kokio nors šventinio atributo! Namuose gyvą eglę arba jos šaką su lemputėmis puošiame prieš pat šventes.
O rinkti dovanų paskutinę minutę aš nemėgstu, norisi kuo labiau apgalvoti, kad nereikėtų stumdytis tarp žmonių parduotuvėse. Šios Kalėdos šiek tiek kitokios. Be to, dalį biudžeto skiriame būsimam kūdikiui. (Šypsosi.)
– Arvydas buvo prasitaręs, kad laukimu pasidalijote ne iš karto, – jis gavo vokelį, kuriame slėpėsi patvirtinimas.
– Kad laukiuosi, aš nujaučiau, tik norėjau būti tikra. Tad man tą žinią patvirtino kraujo tyrimas. Pasidariau jį ir tik tuomet pasakiau vyrui. Arvydas labai džiaugėsi. Abiem tai pirmas vaikas, labai jo laukiame. Kai sužinojau, kad laukiuosi, daugiau niekam nenorėjau pulti sakyti. Galvojau, kol niekas neįtars, tol neišsiduosiu. Bet, žinoma, vyras anksčiau išsidavė apie tai pranešdamas socialiniame tinkle. (Šypsosi.)
– Kaip pasikeitė jūsų darbų pasidalijimas namuose?
– Dabar Arvydas daugiau padeda buityje. Jis labai užsiėmęs žmogus, tačiau nuo nėštumo pradžios kur kas daugiau užsiima ir šunimi – veda į mišką pasivaikščioti du kartus per dieną. Man kiek sunku tai daryti, nes Bagis sveria 36 kg, turi daug energijos. Jei lauke sutinka kitą šunį, tempia, nori draugauti. Arvydas padeda susitvarkyti, vis paklausia, ko skanaus norėčiau, gėlių gaunu dažniau. (Šypsosi.)
– Kokie pojūčiai jus buvo aplankę – ar teko patirti nėščiosioms būdingą ne tokią malonią savijautą?
– Nėštumo pradžioje jaučiausi silpnesnė. Manęs nepykino, bet jaučiau bendrą silpnumą, nenorėjau valgyti, buvo žemas kraujospūdis. Buvo gana sunku išbūti visą darbo dieną. Per pietus stengdavausi bent trumpam grįžti namo ir dvidešimt minučių prigulti, o tada iškart užmigdavau. Antrą nėštumo trimestrą pasijutau daug geriau, buvau energingesnė. Tačiau atsirado nugaros skausmai. Sakoma, kad taip kūnas prisitaiko prie vaikelio. Šiuo metu man sunkiausia miegoti. Mažylis pabunda naktį ir savo spyriais mane vis žadina. (Šypsosi.)
Dabar gyvenu laukimo mintimis, kaip viską susitvarkyti, tinkamai paruošti namus naujam gyventojui, nors iki galo tam pasiruošti tikriausiai ir neįmanoma. Galvoje visai kitos temos – kartais net pamirštu apie artėjančias Kalėdas. Juk pasikeis gyvenimas, kasdienybė, dienos režimas.
– Tikriausiai jau paruošėte kraitelį pirmagimiui, o pro kūdikių reikmenų parduotuves negalite praeiti?
– Pradžioje nenorėjome visko iškart prisipirkti, nes esu prietaringa. Kai buvau nėščia penktą mėnesį, įsiterpė nemaža kelionė dviem savaitėms į Ameriką. Buvo didelis klaustukas, ar man ten keliauti. Bilietai buvo nupirkti dar prieš šią žinią, tad iki paskutinės minutės vis dvejojau, bet vis dėlto nusprendėme skristi.
Taip jau sutapo, kad pirmieji mūsų pirkiniai vaikui buvo kelionėje. Labai norėjau sužinoti vaiko lytį prieš skrisdama, kad žinočiau, kokius drabužius pirkti. Bet tuomet jis buvo tokioje padėtyje, kai dar nebuvo matyti. Teko pirkti neutralių spalvų drabužius.
Palyginusi kainas matau, kad Amerikoje apsipirkinėti kur kas pigiau. Lietuvoje, tarkim, specialus kūdikio rankšluostis su gobtuvu kainuoja šešiolika eurų, o beveik toks pat Amerikoje – 7 dolerius. Tad tikrai naudojomės proga.
Iki šiol turime supirkę tik smulkesnius daiktus – tai drabužėliai, buteliukai, čiulptukai. Lovytę ir lopšelį perleis mūsų draugai. Vežimėlį artimiausiu metu planuojame įsigyti patys. Labai anksti nenorėjau šių daiktų turėti namuose, galvojau, kad geriau kol kas jų neapkrauti. Yra šuo, kuris smalsiai tyrinėja visus naujus daiktus, tad dar norisi palūkėti.
– Atrodote liekna lyg smilga. Kaip jums tai pavyksta?
– Dėl maisto esu gana įnoringa. Anksčiau neturėjau tokio didelio apetito – nevalgydavau net pusryčių. O dabar atrodo, kad viską suvalgyčiau, kas tik prieš akis. Gydytoja pataria atsisakyti vakarinių užkandžių. Pirmus tris mėnesius ne priaugau, bet numečiau kilogramą.
Visai nesinorėjo valgyti, lydėjo silpnumo jausmas. O nuo penkto mėnesio kilogramai pradėjo augti, regis, nuo oro gurkšnio. Šiuo metu esu priaugusi apie devynis kilogramus.
Beje, ką tik mano sesei gimė dvynukai. Kai ji buvo nėščia, net jai gydytojai ir aplinkiniai sakė, kad ji atrodo tarsi lauktųsi vieno vaiko. Mes abi esame aukštos, sakoma, kad kai moteris turi ilgą liemenį, yra kur vaikui augti. Matyt, mums labai gerai pasiskirsto visas svoris. (Juokiasi.)
– Ar yra temų, dėl kurių nerimaujate ir pasitariate su sese?
– Pasikalbame labai dažnai, ypač dėl įvairiausių tyrimų. Abiem tai pirmi vaikai, tad labiausiai norisi, kad gimtų sveiki. Ne visi tyrimai yra privalomi, tarkim, genetiniai, tačiau norisi juos daryti dėl šventos ramybės. Bet yra ir kita pusė – kartais tie tyrimai gali sukelti įvairiausių minčių, gąsdiniesi, nors ir nėra dėl ko.
– Nors dar ankstoka apie tai kalbėti, bet ar pasvajojate, koks bus jūsų vaikelis?
– Norėčiau, kad siektų savo tikslų, kad nejaustų spaudimo būti toks kaip tėtis arba kaip aš. Dažnai taip būna. Tikiuosi, kad mūsų vaikas gyvens savo gyvenimą ir darys tai, kas jam patinka. O aš norėčiau būti ne per daug griežta mama, bet elementarios tvarkos norėtųsi. Nesinorėtų būti reikalingai tik kaip namų tvarkytojai, nuolat rankioti žaislus, tačiau kol kas tikriausiai tai bus neišvengiama. (Šypsosi.) Įsivaizduoju, kad negalėsiu vaikelio paleisti iš rankų. Prieš įsidarbindama bibliotekoje dirbau darželyje su pačių mažiausių grupe. Taip norėdavau juos vis panešioti, nors būdavo ir gana sunkių vaikų. Taip juk užsimezga ryšys.
Dabar neskubėsiu grįžti į darbus. Norisi, kad iki dvejų metų vaikas pabūtų su mama. Esu skaičiusi straipsnių, kad jei iki dvejų metų vaikas paliekamas darželyje, jis nelabai supranta, kodėl jį palieka, mano, kad visam laikui. O po dvejų metų jam norisi socializuotis ir nebėra tokio didelio streso.
– Su Arvydu auginate retriverį. Dėmesio jam bus kur kas mažiau.
– Stengsimės Bagiui duoti jo pakankamai. Visiems sakau, kad jis mano pirmas „vaikas“. Jis be galo meilus, mums labai daug džiaugsmo suteikia. Su mumis gyvena jau šeštus metus. Tai mūsų draugas. Kai išvažiuojame į keliones, paliekame jį pas mano tėvus ir jaučiu, kaip būna gaila. Tikiuosi, kad jis su mažyliu sutars. Šie šunys yra ir suaugusiųjų, ir vaikų draugai.
– Galbūt dabar pamąstote ir apie erdvesnį būstą?
– Galima sakyti, kad taip ir įvyko. Pradžioje gyvenome labai gražiame, bet tikrai mažame bute – jis tebuvo 54 kvadratinių metrų. Butas buvo geroje vietoje, kai Arvydas gyveno vienas, jam jo pakako. Ankstesniame bute buvo nedidelis miegamasis ir erdvesnė svetainė su joje tilpusia biblioteka. Bet kai atsiradau aš, sunkiai ten tilpome. Tad pavasarį sueis treji metai, kai persikėlėme į kitą būstą, tik jis kol kas nuomojamas. Tai laikinas sprendimas, kol sugalvosime, kur norime keltis. Bet planuose tai tikrai yra.
– Esate kūrybingas žmogus. Prieš trejus metus esate baigusi siuvimo ir modeliavimo kursus, mėgstate megzti, piešti. Kaip šiuos pomėgius plėtojate?
– Tuomet norėjau ko nors išmokti. Mėnesį mokiausi siuvimo pradžiamokslio specialiuose kursuose (dirbti su siuvamąja mašina, sukirpti audinius ir pan.). Šiokį tokį pradžiamokslį turiu, tad kartkartėmis išsitraukiu savo siuvamąją mašiną. Ką tik pasiuvau naują guolį šuniui, nes ankstesnį, pasiūtą prieš ketverius metus, jis jau buvo gerokai sudėvėjęs. Mažyliui dar nesiuvau, nes neturėjau laiko, bet dabar jo atsiras. Jau numezgiau merinosų vilnos pleduką vaikeliui, užtrukau mėnesį, tad reikia šiek tiek laiko atsikvėpti.
Idėjų man kyla spontaniškai. Visada norisi ką nors sukurti savo, o ne nusipirkti iš prekybos centrų. Kūryba man yra tarsi meditacija, atsipalaidavimas, pabėgimas nuo visko.
– Jūs mėgstate skaityti knygas, o Arvydas namuose turi biblioteką. Ar iš jų sėmėtės žinių apie naują gyvenimo etapą?
– Ne veltui meilė knygoms atvedė dirbti ir į biblioteką, nors ten skaičiau ne grožinę, bet dalykinę literatūrą, skirtą ruoštis ekskursijoms, kurias užsakydavo įvairiausios grupės – nuo paveldosaugos specialistų, įvairių valstybinių įstaigų iki mokyklinukų grupių. Aišku, specialios literatūros apie vaikų auginimą Arvydo bibliotekoje tikrai nėra. (Juokiasi.) Kai sužinojau, kad laukiuosi, pirmiausia pradėjau skaitinėti įvairiausius forumus. Tačiau juose galima rasti daugybę patirčių, kurios dažnai kitam netinka. Atrodo, prisiskaitai visko internete, bet nežinai, kaip tą informaciją susisteminti.
Tad kiek vėliau baigiau „Gandro lizdo“ kursus. Akušerė Ieva Girdvainienė dešimt metų dirba Vilniaus gimdymo namuose. Ji labai aiškiai ir suprantamai viską išdėstė. Įgijau bazinių žinių, tad laukti galiu kiek ramiau. O kalbant apie knygas, žinau, kad netrukus turėtų išeiti naujas knygos „Vaikas auga“ leidimas. Akušerė ją labai rekomendavo.
– Grįžkime šiek tiek į jūsų su Arvydu meilės istorijos pradžią. Kaip užsimezgė jūsų pažintis?
– Studijavau trečiame kurse. Kartu su kitais studentais organizavome istorikų dienas. Aš buvau atsakinga už renginį, kuriame turėjo dalyvauti fakultetą baigę, ko nors pasiekę, žinomi žmonės. Vienas iš tokių žmonių buvo Arvydas, ir man teko su juo užmegzti kontaktą. Parašiau į jo darbo elektroninį paštą pasiūlydama dalyvauti renginyje, ir teigiamą, bet sausą atsakymą gavau po trijų dienų. Vėliau susitikome dar ir gyvai.
Atsimenu, kad ėjome Gedimino prospektu į Istorikų dienas, mus nufotografavo vienas fotografas ir nežinau kokiu būdu, bet atidavė tas nuotraukas vienam populiariam laikraščiui. Jis išspausdino mūsų nuotrauką per visą puslapį, ir jau tada kilo skandalas, kad Arvydas vaikštinėja su savo padėjėja. Tuometinės Arvydo padėjėjos vardas buvo toks pat kaip mano. Be to, ji buvo baigusi tuos pačius mokslus. Dėl visų šių sutapimų mus pradėjo tapatinti. O juk tada išvis dar nieko nebuvo!
– Neišsigandote?
– Kai nesi pratęs, pradedi labai daug galvoti, kaip čia toliau bus. Bet dabar į nieką nebereaguoju. Manęs vis klausia, ar skaitau komentarus, o aš esu nuo jų atsiribojusi. Neskaitau ir sau nuotaikos tikrai nesigadinu, nes protingi ir turintys ką veikti žmonės nesėdi komentarų skiltyje ir nenagrinėja kitų gyvenimo.
– Ar lengvai priėmėte viešumą? Juk ištekėjote už žinomo žmogaus, tai tarsi savaime ir pati tapote matoma kaip per didinamąjį stiklą.
– Turėjau kažkaip kitaip ir elgtis, ne taip, kaip, regis, buvau pratusi. Bet manau, kad mes su Arvydu tikrai laikomės santūriai. Esame sulaukę prašymų dalyvauti įvairiausiose laidose, duoti interviu, tačiau sąmoningai tai darome gana simboliškai. Didelio ir nereikalingo dėmesio mums tikrai nereikia. Žinome, kad jei nueisime į pramoginę pokalbių laidą, mus puls su standartiniais klausimais. Juk dešimt kartų atsakiau tą patį, ar reikia toliau tai gvildenti? Mums tas perdėtas viešumas nėra reikalingas. Dėl tokių sprendimų tik ramiau. Niekada neviešinčiau kiekvienos savo gyvenimo detalės. Nesuprantu žmonių, kurie, pavyzdžiui, skiriasi ir nori viską išsiaiškinti viešai. Iš mūsų to niekada neišgirstumėte!
– Įtariu, kad jūsų paminėtas standartinis ir pabodęs klausimas – jūsų poros amžiaus skirtumas.
– Visada buvo skeptikų. Pradžioje žurnalistai labai lindo į mūsų gyvenimą, o į šį klausimą nuolat reikėjo atsakinėti. Kas čia yra kitaip nei pas visus kitus? Kad ir ką rašytų, visuomet visos antraštės prasideda „politikas su 27 metais jaunesne“. O mes apie tai net negalvojame. Dabar galiu pasakyti, kad mes netgi geriau sutariame už tuos, kurie yra bendraamžiai. Pasižiūrėkite, kasdien atsivertęs naujienų portalus vis pamatai, kad kas nors skiriasi. Dažnai tie žmonės būna mano amžiaus ar šiek tiek vyresni. O mes toliau laimingai gyvename.
– Ar buvo žmonių, kurie atkalbinėjo jus tekėti?
– Iš mano artimos aplinkos tikrai nebuvo. Nežinau, ar buvo tokių, kurie taip galvojo, bet man tikrai to nepasakė, nors kiekvienam į galvą neįlįsi. Iš savo tėvų sulaukiau tik palaikymo. Jie su Arvydu buvo supažindinti dar anksčiau. Tėvai vertina, kad su mano vyru gali bendrauti be kažkokio barjero, tai yra ne kaip rinkėjai su politiku, bet paprastai, žmogiškai. Visi labai gerai sutariame. O ką galvoja nepažįstami žmonės, nežinau – skeptikų ir nemėgėjų visuomet bus.
– Sakoma, kad namų be dūmų nebūna. Dėl ko dažniausiai kyla nesutarimų?
– Tikriausiai dėl smulkmenų. Dėl didelių dalykų nesipykstame. Iš mano pusės – visuomet dėl buities. Aš, kaip moteris, esu smulkmeniškesnė, man viskas turi būti padaryta čia ir dabar.
Susierzinu, bet netrukus pamirštu, kodėl. O jei pamirštu, vadinasi, tai nereikšmingi dalykai. Galbūt reikia nesikoncentruoti į detales. Aš kartais to nemoku. Esu mėgėja priminti, kad prašiau vyro ką nors padaryti, jis pamiršo arba buvo per daug pavargęs, o aš tokia griežtoka. Vis dėlto suvokiu, kad reikia gyventi ne praeitimi, o ateitimi. Tai labai svarbu.
– Anksčiau buvote užsiminusi, kad nenorite būti namų šeimininkė. Ar laikui bėgant tai keičiasi?
– Dabar yra visai kitaip. Man ta buitis net visai patinka. Viskas natūraliai pasikeitė. Anksčiau penktadieniais išeidavau su draugėmis ar su Arvydu į miestą. O dabar laisvai savaitgalį galiu šveisti vonią. Gaminu valgyti, tvarkau namus – jokių namų tvarkytojų neturime, viską patys darome. Žinau, kad jei aš nepadarysiu, niekas už mane nepadarys.
– Prieš penkerius metus „Stiliui“ esate sakiusi, kad gyvenant su politiku reikia prie jo prisitaikyti. Ar šiandien manote tą patį?
– Stengiuosi nebeskaityti senų straipsnių, nes viskas labai pasikeitė. Neseniai sename kompiuteryje radau laidos, kurioje dalyvavome su Arvydu, įrašą. Mes tiek prisijuokėme! Nejaugi mes tuo metu taip manėme? Iš dalies tikrai reikia prisitaikyti. Yra momentų, kai turi ieškoti kompromisų. Bet mūsų šeimoje jų ieško ir Arvydas.
Yra posakis, kad vyras – galva, o moteris – kaklas, kuris tą galvą sukioja. Jei norime ką nors veikti savaitgalį, dažniausiai jis stengiasi prisitaikyti, nes žino, kad reikia kompensuoti tą laiką, kai buvo užsiėmęs darbuose. Vis dėlto randame bendros veiklos ir kompromisų.
