Na, o laiminga mama, kad ir kaip ieškojo išvaizdos panašumų į jųdviejų dvimetį sūnų, pastebėjo tik vieną savo bruožą jame – garbanas, rašoma žurnale „Stilius“.
Visus juos sieja iš tolo pastebimas ypatingas ryšys. Jaukiame mūsų susitikime Rokas ir Irūna nuginklavo visapusišku vienas kito palaikymu, tvirta draugyste ir romantiškais žvilgsniais. Vis dėlto sutuoktiniai didžiumą dėmesio dabar skiria ne vienas kitam, o dviem savo atžaloms.
Atsidavimą šeimai išduoda net ir įvaizdis. Kai Irūna glėbyje šildė pagrandukę, rugsėjį gimusią Gloriją, ant dainininkės rankos sublizgėjo du auksiniai žiedai. To, kuris puošia bevardį pirštą, kilmė aiški, tad labiau sudomino kiek didesnė vestuvinio žiedo versija ant viduriniojo piršto.
„Tai – vaikų žiedas. Kadangi nemėgstu nešioti papuošalų, surinkau visą turimą auksą ir nunešiau į kalyklą. Per vidurį papuošalo paprašiau išgraviruoti Toro vardą ir gimimo datą. Tačiau meistras nustebino išradingumu ir, palikdamas vietos dar dviem būsimiems vaikams, užrašą iškalė pačiame viršuje“, – rodydama juvelyrinį meno kūrinį pasakojo Irūna.
Laiminga šeima neatmeta galimybės papuošalą išgraviruoti dar sykį, tačiau kol kas jųdviejų požiūris į didesnę šeimą kupinas svarstymų. „Kad vaikas neleidžia miegoti naktimis ar rodo ragučius – anokie sunkumai. Mums labiau imponuoja tai, kad tektų kitaip pasiskirstyti finansus, statyti namą, o paskui ir išleisti vaikus į mokslus“, – sutartinai kalbėjo jauni tėvai.
Svajoti apie savo šeimą Irūna pradėjo dar tuomet, kai jos mama susilaukė jaunėlio brolio Adrijaus (11 m.). Mažylį prižiūrėjusi ir po kiemą vežimėlį stumdžiusi žinoma dainininkė save mielai vadina mamų mama.
Ne ką mažesnis tėčių tėtis yra Rokas. Nors jo kario uniforma ir tvirtas stotas gali sudaryti rūstoką įvaizdį, atlikėjos sutuoktinis nustebino švelnumu. „Apkabink tėvelį“, – žaismingu balsu šeimos nuotraukai judrų sūnų kvietė vyras.
Žinoma, kada reikia, jis nesibaimina tarti ir griežtesnio žodžio. Viena iš priežasčių gali būti pakampiuose besimėtantys žaislai.
„Paprašau sūnaus, kad išmėtytus daiktus sudėliotų į vietas“, – temą apie tvarką namuose užvedė tėtis.
Namų ruoša sutuoktiniai pasiskirsto nesunkiai. Rokas imasi indaplovės, kartais skalbinių ir džiovyklės, o dukrytę kol kas dar retai iš rankų paleidžianti žmona, kaip jis apibūdino, „prabėga dulkes“. Laimei, grindimis rūpinasi šių laikų technikos stebuklas – robotas.
„Tokių vyrų, kaip mano – vienetai. Jūs raskite žmogų, kuris taip vienareikšmiškai nertų į šeimyninį gyvenimą, paliktų mylimą darbą. Jis jau antrą kartą išėjo tėvystės atostogų“, – prasitarė Irūna, o Rokas neslėpė, kad tokios ilgos atostogos nėra naudingos jo karjerai. Anot jo, dabar sugrįžus, aukštesnių pareigų siekti būtų be galo sunku.
Vis dėlto, jauni tėvai veiklos turi į valias, nes jų abiejų svajonėse ir planuose – karjera muzikoje, kuri juodu ir suvedė.
– Irūna, kone visą gyvenimą buvote gerbėjų apsupta scenos artistė. Ar noras įsilieti į šeimyninę rutiną atėjo natūraliai, ar tokie pokyčiai buvo staigūs ir gluminantys?
– Iš anksto nebuvau sustrategavusi, kokio amžiaus turėsiu tapti žmona ir mama. Atsirado žmogus, kuris, supratau, gali būti mano gyvenimo palydovas, mano antroji pusė. Tad tas jausmas, kad esu pasiruošusi kurti šeimą atėjo pats savaime. Na, o noras turėti vaikų manyje apsigyveno seniai – kai gimė mano mažasis brolis. Galbūt aš jų susilaukusi būčiau jau anksčiau, bet neturėjau su kuo! Todėl sutikusi vyrą, kuriam tiesiog ant kaktos parašyta – „Būsiu geras tėtis“, jo paleisti negalėjau.
– Rokai, nesijautėte įspaustas į rėmus? Juk Irūna nuo mažumės siekia aukštumų scenoje, televizijoje. Vaikai dažnai gyvenimą apverčia aukštyn kojomis.
– Karjeros klausimas niekada nebuvo stabdis, juolab, kad iš aplinkos jusdavome atvirkštinį spaudimą. Seneliai, mamos, tėčiai vis klausdavo, kada gi kursime šeimą. Juk ir laikas nestovi vietoje, ir jau žinojome, ką reiškia gyventi kartu. O kaip derinsime šeimą su karjera, apgalvojome iš anksto.
– O kada jūs kartu apsigyvenote?
Irūna: Oficialiai – po vestuvių. Tačiau iki tol, kol neturėjome savo būsto, glausdavomės pas tėvus, kur turėjome savo kambarį. Todėl gyvenimas kartu mums nebuvo naujiena. Buvome apsišlifavę, supratę vienas kito buitį ir poreikius.
Rokas: Tas mūsų bendras gyvenimas buvo šiek tiek kitoks. Kadangi mokiausi akademijoje, penkias dienas praleisdavau ten, o namo grįždavau tik savaitgaliams.
– Kariškių gyvenimo ritmas ne visai subalansuotas tobuliems santykiams. Juk tenka išvykti ir dar ilgesniam laikui. Ar tai negadino santykių?
Rokas: Gali tekti išvažiuoti ir pusei metų. Tokiam laiko tarpui ketvirtame kurse buvau išvykęs mokytis į Austriją. Kai grįžau – susituokėme.
Irūna: Ta kelionė buvo lūžis: arba santuoka, arba mes vienas kito nelaukiame ir einame skirtingais keliais. Meilę per atstumą išlaikyti sunku. Ne dėl pagundų. Aš tiesiog netoleruoju tokių santykių, nesuprantu, kaip žmonės gyvena skirtingose šalyse ir vaidina meilę. Mano žmogus turi būti šalia.
– Kaip bendraudavote, kai Rokas gyveno užsienyje?
Rokas: Pakankamai laisvai žinutėmis, vaizdo pokalbiais. Negalėdavome bendrauti tik kai vykdavo paskaitos.
– Jeigu sutarėte dėl ultimatumo – skirtis arba tuoktis, galbūt ir piršlybos nebuvo netikėtos?
Rokas: Tikrai nebuvo taip, kad neplanuotume, nekalbėtume ir aš netikėtai pasipirščiau. Abu žinojome, kad jau laikas.
Irūna: Buvo gražu, jautru ir visai nesvarbu, kad virtuvėje, tarp garuojančių puodų. Per Kalėdas Roko šeimos namuose visi keitėmės dovanėlėmis. Pamenu, sustojame ratu, laukiame, o Roko nėra.
Rokas: Aš buvau išsitraukęs tave, o mano dovana buvo žiedelis. Visi išsiskirstė pasiimti savo dovanų, apsikeitė, o paskui laukė manęs, nes aš truputį užvėlavau.
– Kaip reagavote į mylimojo dovaną?
Apsiverkiau. Žinojau, kad šitas momentas laukia artimiausiu metu, tačiau nesitikėjau, kad tiesiog taip, besisukant buityje.
– Prieš ant rankos sutviskant žiedui, norisi būti pasitempusiai, gražiai, su puikiai atliktu manikiūru.
Irūna: Oi, ne, mes labai paprastai. Pasipiršimas buvo buitinis, tačiau labai geras.
Rokas: Jokių puošimųsi nebuvo! Buvome apsirengę patogiais naminiais drabužiais.
– Nuo ko prasidėjo jūsų meilės istorija? Iš karto tapote pora ar dar kurį laiką laikėte vienas kitą bičiuliais?
Irūna: Labai norėjome būti daugiau nei draugais, tačiau taip, iš pradžių buvome bičiuliai. Jeigu nuoširdžiai, aš turėjau kitą vaikiną, tad sentimentai vis dėlto išlįsdavo į viršų. Nors aš visada sakau, kad Rokas yra mano meilė iš pirmo žvilgsnio.
Susipažinome vakarėlyje. Su pussesere surengėme bendrą didelę šventę su jos draugais iš Dzūkijos, kur gyveno Rokas, bei mano bičiuliais iš Marijampolės. Ir viskas! Kaip mėgstu pajuokauti: atvažiavau su vienu, išvažiavau su kitu. Aišku, ne tiesiogiai, tačiau Rokas liko mano galvoje, nors jam tebuvo 15-ka.
Rokas: Amžius buvo viena iš kliūčių. Keistai žiūrėjosi, kai Irūnai buvo 17-ka, o aš jaunesnis. Bet, pavyzdžiui, dabar, kai abiem arti 30-imt – nematyti jokio skirtumo.
– Rokai, ar jūs taip pat iš pirmo žvilgsnio pamilote Irūną?
– Taip!
– Ką tokio uždegančio vienas kitame įžvelgėte?
Irūna: Mūsų pomėgiai sutapo. Tą vakarą mudu suvienijo muzika. Kalbėjomės visą naktį.
– Rokai, jeigu ir jums tokia artima muzika, kodėl pasirinkote kariuomenę?
Rokas: Apsisprendžiau dar paauglystėje. Visada žinojau, kaip eisiu savo tikslo link. Paskui ir egzaminus rinkausi pagal tai, ko reikia būsimai specialybei įgyti. Mūsų šeima labai patriotiška: senelis šaulys, tėtis irgi tarnavo kariuomenėje. Be to, Lazdijai – partizanų kraštas, kur vyksta įvairūs minėjimai, stovi paminklai. Visa tai ir padarė įtaką.
Irūna: Bet jeigu būtų pasirinkęs aktoriaus specialybę, irgi nebūtų suklydęs. Buvo ir tokių svarstymų. Aš jį apskritai vadinu žmogumi universalu. Prie ko beprisiliestų, viską padarys puikiai: išmoks čiuožti, šokti, šaudyti, kurti muziką ir t.t. Jis nestokoja užsispyrimo.
– Bet nejaugi nebijojote tekėti už vyro, kuris, vedinas patriotizmo, gali netikėtai išvykti į tarnybą ilgesniam laikui, svetur, kur tyko pavojai?
Irūna: Esame apie tai kalbėję. Man buvo baisiausia likti vienai, kai tapsiu nėščia. Norėjau, kad jis pamatytų tą stebuklą, kai vaikas pirmą kartą išvysta pasaulį. Viskas būtų kitaip, jeigu jam išvykti prireiktų dabar. Manau, nebūtų didelio šoko, susitartume.
Rokas: Turėjau ne vieną galimybę išvažiuoti. Pavojaus ten gal ir nėra – dabar misijų pobūdis kitoks. Tiesiog mano paties prioritetai kiti. Jeigu galima rinktis, man dabar gera su šeima, o ten aš nieko nepalikau.
– Kaip apskritai pasikeitė gyvenimas gimus vaikams? Širdis užvaldė laimė ir pilnatvė?
Rokas: Absoliučiai. Pajaučiau vidinę laisvę. Jeigu anksčiau kiek kompleksuodavau, taikydavausi prie aplinkinių, dabar esu visiškai laisvas. Noriu, kad vaikai matytų mane tokį, nenoriu nieko slėpti. Dabar viskas dėl jų.
– O ar pakankamai dėmesio dabar skiriate vienas kitam?
Irūna: Man šis klausimas labai sudėtingas. Kaip mama, esu visiškai atsidavusi vaikams. Žinau, kad privalau taip elgtis. Kitaip negaliu – jie be manęs daugiau nieko neturi. Visada turiu būti šalia. Tad tvarkytis su santykių reikalais tikrai labai sunku, juntame rutiną.
Rokas: Man kartais tenka ir griežčiau pasakyti, kad vaikas eitų miegoti atskirai. Bent pusę nakties Toras miega savo kambaryje, o kai pabunda, atitipena pas mus. Mažoji, žinoma, kol kas visada šalia. Kartais Toras svečiuojasi pas senelius, su kuriais puikiai sutaria, o mes tuo tarpu skiriame laiko vienas kitam.
Irūna: Tik nepagalvokite, kad vaikštome po restoranus. Dabar mūsų bendras užsiėmimas yra muzika. Išsipildė abiejų sena svajonė – įsirengėme įrašų studiją. Rokas kuria elektroninę muziką, aš – taip pat. Garsiai tuo nesidžiaugiame, tačiau rengiame savo bendrą projektą ir ledai jau pajudėję. Visai netrukus pristatysime pirmąją mūsų dainą, kurioje vokalas – ne mano.
- Irūna, ar negaila kažkam kitam perleisti atlikėjo pozicijos?
Irūna: Ne, noriu pasirodyti ir kaip autorius. O ar aš noriu dainuoti tai, ką dainavau iki šiol? Nebūtinai. Vis dar ieškau savęs. Manau, mes abu rasim.
Rokas: Nuo pat pažinties pradžios kalbėdavome apie kūrybą. Aš jau 12 metų pradėjau kurti muziką. Mes abu kaip tik dirbome su ta pačia programa. Mano aplinkoje tą darančių labai nedaug, retai su kuo apie tai galėdavau pakalbėti. Ir štai radau bendramintę!
Irūna: Per naktis vienas kitam siuntinėdavome savo kūrybą, susirašinėdavome.
Rokas: Daina, kuri dabar išeis pradėta kurti prieš 7-8 metus. Ji gimė iš tų visų pasižaidimų ir dabartinių galimybių, žinių. Kadangi galėjau išeiti tėvystės atostogų, nusprendėme per šiuos metus maksimaliai ties tuo padirbėti. Jei nesigaus, bent būsime pabandę.
– Rokas anksčiau vengdavo viešumos, žiniasklaidos. Įsiliejus į muzikos pasaulį požiūris keisis?
Rokas: Jeigu nori, kad klausytų tavo kūrybos, reikia siekti to visomis įmanomomis priemonėmis. Žinoma, per daug visur lįsti nežadu.
Irūna: Dirbant tokį darbą negali vengti viešumo. Tik reikia pažymėti, kad tai vis dar yra mūsų svajonė ir nereikėtų užfiksuoti, kad nuo šiol viskas tik taip ir bus.
– Irūna, publikai jūsų atliekama muzika patinka. O jums pačiai ar visos atliekamos dainos – prie širdies? Nėra tekę dainuoti per prievartą?
– Žinoma, yra. Tačiau dariau tai vardan tikslo, žinodama, kokie laukia rezultatai. Taip, mūsų publika – ne jaunimas, tad ir programa turi būti atitinkama. Aš dar jauna, lyg ir norėtųsi dainuoti tai, ką jaučiu. Bet kad ir ką dainuočiau, niekada nesigėdiju. Kiti pasijuokia – „Pamanyk, kokia čia daina – „Švelnus pūkeli“. Laima Lapkauskaitė yra žmogus, kuruojantis mūsų su Mariumi Jampolskiu duetą, ji parenka mums dainas. Ir ji puikiai išmano tai, ko reikia publikai.
– Irūna, nors daug metų esate garsi, net per televiziją sugebate skleisti šilumą. Tai – raktas į gerbėjų širdis. Kaip jums pavyksta?
– Žinau, kad turiu etiketę – visų močiučių anūkė. Manau, todėl, kad mano reputacija nesugadinta ir aš nieko nevaidinu. Gyvenime mane irgi nors prie širdies dėk. Kartais per daug prišneku, kartais esu per nuoširdi. Ir neretai dėl to tenka gailėtis. Laimei, turiu šalto proto vyrą, kuris kartais mane nuo to apsaugo.
– Ar Roko tėvai iš karto priėmė jus kaip dukterį?
Irūna: Matote, aš ne pirma marti, tad jie turi pasirinkimą (Nusijuokia.). Šiaip mūsų santykiai tikrai gražūs, abiejų šeimos didelės ir tarpusavyje sutaria.
– Irūna, jūsų tėvai išsiskyrę. Ar nepaveikė tėvų skyrybos jūsų pačios požiūrio į santuoką, šeimos kūrimą?
– Aš tyliai džiaugiuosi, kad jos įvyko. Mano mama nebuvo laiminga. Tai, kokia ji yra dabar, ir kokia buvo tada, kai susidurdavo su sunkumais, labai skiriasi. Tačiau aš visoms šeimoms linkiu pasistengti išlaikyti tą santykį, girdėti vienas kitą ir ištaisyti klaidas, kurios taip trukdo gyventi šeimoje.
Mano tėtis su šia užduotimi nesusitvarkė, dėl to mama priėmė sprendimą skirtis. Nors buvo ašarų, skaudėjo širdį, tačiau jųdviejų skyrybos kažkada turėjo įvykti. Kai su mama išėjome iš namų, man buvo tik 10 metų, tad nelabai ką supratau. Nežinau, kaip būčiau reagavusi būdama vyresnė.
– Po skyrybų tėtis nestokojo dėmesio?
– Ne. Kažkada buvo tylos akimirka, bet paskui ir vėl ėmėme labai gražiai bendrauti.
– Jūsų abu tėvai buvo ir vestuvėse. Tik mama – su sutuoktiniu, o tėtis – vienas, tiesa?
– Taip, kol kas jis neturi kitos šeimos.
– Ar mačiusi tėvų skyrybas, nesibaiminote kurti savo santykių? Juk įprasta sakyti, kad vaikinai bręsta vėliau, o Rokas – dar ir dviem metais jaunesnis.
– Viena iš priežasčių, kodėl Rokas man taip patiko – jis subrendęs ne pagal savo metus. Jau draugystės pradžioje pasikalbėdavome ir labai rimtomis temomis. Klausydavausi jo išpūtusi akis ir galvodavau – taigi ir mano tėtis su mama taip kalba, ir aš pati taip galvoju!
– Kaip atrodė pirmieji jūsų pasimatymai?
Rokas: Pats pirmas pasimatymas įvyko prie kryžiaus. Dzūkijoje būdavo tokie koplytstulpiai. Tai – įprastinė pasimatymų vieta kaimuose, o mums tai tapo ir pusiaukele. Aš atvažiavau nuo savo namų, o ji nuo savo senelio.
Irūna: Mano seneliai gyvena šalia Lazdijų. Kad susitiktume, mums abiem tekdavo numinti po keletą kilometrų. Aišku, savaitgaliais išeidavome ir pasišokti, ir pavakaroti.
Būdavo, į paskaitas nemiegojusi išvažiuoju, nes labai norėdavosi tas laisvesnes akimirkas išnaudoti dviese. Kadangi savaitės dienomis veiklos būdavo nemažai, mums savaitgaliai būdavo tarsi dovana. Kaip gražu prisiminti!
– Tikriausiai dalyvavote ir vienas kito brandos atestatų įteikimo ceremonijose. Rokai, kaip reagavo aplinka, kai jūsų pasveikinti atvyko garsioji Irūna?
– Visi jau seniai žinojo, kad mes kartu. Kadangi pati į Lazdijus dažnai atvažiuodavo, buvo beveik vietinė.
– Irūna, kalbant apie jūsų sceninę karjerą, koncertuoti su grupe „Mokinukės“ judvi su seserimi Ineta pradėjote tokio paties amžiaus, tačiau lyderė buvote jūs. Ar nekildavo konfliktų dalijantis dėmesį?
Irūna: Tiesiogiai pavydo tikrai nejausdavau. Ji buvo pranašesnė kituose dalykuose, pavyzdžiui, sporte, matematikoje. Ineta yra laimėjusi ne vieną apdovanojimą lengvojoje atletikoje, visuomet išsiskirdavo geru loginiu mąstymu, kurio aš stokoju. Mokykloje, ypatingai vyresnėse klasėse, jai geriau sekdavosi mokslai.
Natūralu, kad kažkokia konkurencija būdavo, nes ji jaunesnė. Juk, kaip įprasta šeimose, jai likdavo vyresnės sesers daiktai. Nebuvome tokie turtingi, kad galėtume pirkti viską iš eilės. Bet man ji niekada nebuvo užsiminusi apie kažkokias nuoskaudas. Žinoma, ir pasikalbėti anksčiau nebūdavo kada, nes mūsų vaikystė buvo užkišta įvairia užklasine veikla.
– Ar jūsų tėvai tikslingai siekė išauginti garsias dukras?
– Nebūtinai garsias. Jie tiesiog skatino kažkuo užsiimti. Abi pabandėme sportą, aš esu baigusi muzikos mokyklą. Paskui, kai atsirado grupė „Mokinukės“ ir prasidėjo pirmieji atlyginimai, natūralu, kad niekam nesinorėjo paleisti viso įdirbio.
Nuo ketverių metukų tėvai mus iš užmiesčio autobusais veždavo į repeticijas, laukdavo, kol viskas baigsis. Jie tiek pastangų įdėjo, kad būtų buvę neprotinga viską imti ir paleisti. Tėčio mama irgi labai daug prisidėjo. Močiutė – mūsų fanas numeris vienas.
– Išpopuliarėjus paauglystėje labai nesunku užriesti nosį. Nėra tekę savęs pričiupti tokioje būsenoje?
– Mes visada šalia turėjome žmogų, kuris neleido sužvaigždėti – Laimą. Iš jos lūpų gaudavome daugiau kritikos nei pagyrų, o ta tikra motyvuodavo tobulėti.
Nesijausdavome kažkuo geresnės už kitus vaikus. Mokykloje irgi niekuomet negaudavome didelių nuolaidų. Privalėdavome bet kuriuo atveju viską atsiskaityti.
Žinoma, kai pajutau, kad užaugau kaip asmenybė, savo nuomonę pradėjau reikšti ryškiau. Gal tada kažkam ir atrodė, kad sužvaigždėjau, nors man tiesiog norėdavosi įsiterpti į pokalbį ir pasakyti savo nuomonę.
– Jūsų sesuo ištekėjusi už scenos žvaigždės, Žilvino Žvagulio sūnaus, o jūs – už kariškio. Ar tai, kad jums abiem kliuvo puikūs vyrai, nėra susiję su tėvų įtaka renkantis gyvenimo partnerius?
– Kalbant apie mane, aš niekada neturėjau daug kandidatų. Jis buvo vienas ir vienintelis. Nebuvo didelio pasirinkimo, o ir aš pati to nenorėjau. Nors mano vyras sako kitaip, ypatingo dėmesio nepastebėdavau.
Gal atsiribodavau, nes man būdavo neįdomu? Mane sudominti išties sudėtinga, yra nemažai kriterijų, kuriuos turi atitikti vyras, kad galėtų būti šalia. Bet, jeigu įsimyliu, tai įklimpstu iki ausų.
– Akivaizdu, juk kartu auginate jau du vaikučius. Beje, kokie jūsų gyvenimo įpročiai lemia tokią puikią išvaizdą? Nors pagimdėte vos prieš keletą mėnesių, Irūna, esate jau liesa kaip smilga. O Rokas apskritai yra tvirtas, sportiškas tėtis.
Irūna: Genai! Aš į mamą, į jos giminę. Mano močiutė dabar tokio pat sudėjimo – smulki smulki. Kai pagimdžiau, greičiau nei per dvi savaites sugrįžo buvęs svoris. Niekada nesportuoju ir kitaip specialiai nesiliekninu.
Rokas: O mane darbas įpareigoja sportuoti. Dabar, kai atsirado vaikučiai, šią sritį esu kiek užleidęs. Paskutiniu metu žaisdavau krepšinį, futbolą. Esu lankęs kovinį sportą, treniruoklių salę. Na, o kariuomenėje visuomet judesys. Taip pat mes pakankamai neblogai maitinamės, renkamės sveikesnius produktus.
– Kuris iš judviejų dažniau gamina valgyti?
Irūna: Mano vyras nerealiai skaniai gamina. Eksperimentuoja, tačiau jam visada gerai gaunasi. Ir lazaniją, ir žuvį iškepa, ir makaronus, ir kotletukus.
Rokas: Ką sugalvoju, tą ir darau. Kartais idėjų semiuosi iš kulinarinių laidų. Receptų man nereikia – nelabai ką įmanoma sugadinti, jei gamindamas nuolat ragauji. Irūna irgi labai skaniai ruošia maistą. Turi savitą skonį, mėgsta kontrastus. Pavyzdžiui, jeigu kepa vištieną, tuomet šalia bus vynuogių, kriaušių.
Irūna: Man svarbu turėti pakankamai laiko maisto gaminimui. Dabar, kai mažylė ant rankų ir galvoje – šimtas darbų, prie puodų prieiti pavyksta retai.
