Damianas muzika susidomėjo būdamas trylikos metų. Didžiulę įtaką paauglio pasaulėžiūrai padarė „Pink Floyd“ albumas „The Wall“.
Klausydamasis skaidraus Rogerio Waterso vokalo ir pirštais į stalą barbendamas Nicko Masono būgnų ritmus jis nusprendė, kad ankstyvos jaunystės idealų taip lengvai neišsižadės.
Įkopęs į trečią dešimtį vyras prisidėjo prie „The Australian Pink Floyd Show“, o vėliau subūrė savo grupę ir ją pavadino gimtinę šlovinančiu vardu. Šiandien „Brit Floyd“ populiarumą liudija pilnos salės klausytojų – Lietuvoje keturis kartus iš eilės koncertavusi grupė pardavė visus bilietus.
Lapkričio mėnesį mūsų šalies publiką vėl džiuginsiančius muzikantus lydi malonus sutapimas – kelrode žvaigžde kadaise tapusiam „The Wall“ albumui šiemet sukanka 40 metų.
– „Brit Floyd“ laikomas geriausiu „Pink Floyd“ muzikos šou, tačiau norinčiųjų atlikti šios grupės muziką atsiranda tikrai ne vienas.
– Tikrai taip. Yra daugybė „Pink Floyd“ muziką atliekančių grupių, ir tai nuostabu. Šios grupės muzika skamba visur: Pietų Amerikoje, Šiaurės Amerikoje, Europoje...
Net girdėjau apie tokią grupę Mongolijoje, tad susidomėjimas išties didžiulis. Kita vertus, ne visos grupės pasirodo tokiu didžiuliu mastu, jų pasaulyje – vos kelios. Pavyzdžiui, mes per metus surengiame 140 koncertų.
– Jeigu grupių tiek daug, gali susidaryti įspūdis, kad autoriaus teisės nėra griežtai ribojamos. Kaip yra iš tikrųjų?
– Nereikia turėti ypatingų susitarimų su „Pink Floyd“ nariais – bet kas gali atlikti bet kieno muziką. Yra tik viena sąlyga: tikroji grupė turi gauti tam tikrą procentą gaunamų pajamų. O tuo jau rūpinasi tarptautinės organizacijos.
– Ar jūs ir kiti „Brit Floyd“ nariai palaikote ryšius su „Pink Floyd“ muzikantais?
– Artimų ryšių nepalaikome, bet susitikti teko ne kartą. Grojau legendinio gitaristo, o vėliau ir grupės lyderio Davido Gilmouro 50-ajame jubiliejuje.
Taip pat ant tos pačios scenos pasirodžiau su pianistu Richardu Wrightu, būgnininku N.Masonu. Pažįstu visus pirmuosius grupės narius, išskyrus R.Watersą. Jis iki šiol nenori turėti nieko bendro su „Pink Floyd“.
– Kuriate ir savo dainas, tačiau didžiausią duoklę atiduodate „Pink Floyd“. Ar kartais nesijaučiate esą legendinės britų grupės šešėlyje?
– Ne. Niekuomet nesijaučiau blogai grodamas kieno nors kito sukurtas melodijas. Tiesiog džiaugiuosi grodamas gerą muziką.
O jeigu ta muzika dar ir linksmina kitus, jaučiuosi visapusiškai puikiai. Žinote, visa tai man primena klasikinę muziką. Žmonės praleidžia metų metus grodami ir analizuodami Wolfgango Amadeaus Mozarto, Ludwigo van Beethoveno kūrinius. Kodėl tai negalioja popmuzikai ir rokui?
– O kaip į jūsų pasirodymus reaguoja tikrosios grupės gerbėjai? Nesako, kad kopijuojate jų dainas ir pasirodymus?
– Neslėpsiu – tikrai yra žmonių, manančių, kad visus kūrinius turėtų groti tik juos sukūrę muzikantai, tačiau tokių mažuma.
Na, o dauguma klausytojų tiesiog džiaugiasi galimybe vėl išgirsti mėgstamiausias dainas, kurios jiems tiek daug reiškia.
– Vienas esminių „Pink Floyd“ tikslų – per muziką kalbėti apie įvairias socialines problemas. Koks jūsų grupės tikslas?
– Pirmiausia mes siekiame sukurti šaunų šou. Tik nesupraskite klaidingai – aš tikrai jaučiu atsakomybę dėl atliekamos muzikos.
Į pasirodymus žiūrime išties atsakingai, daug dėmesio skiriame originalumui, bet nepamirštame, kad į sceną einame norėdami pradžiuginti klausytojus.
– Ką atkartoti sunkiausia?
– Hm... Yra daugybė aspektų. Jei kalbėtume apie R.Waterso ar D.Gilmouro vokalą, juos atkartoti tikrai sunku.
Stengiuosi tai daryti kuo profesionaliau, bet nulipęs nuo scenos netampu kitu žmogumi, į kurį tam tikra prasme dažnai turiu įsikūnyti. Nepelnau jo šlovės. Taip pat sunku atkartoti D.Gilmouro gitaros solo.
– Ar tiesa, kad „Pink Floyd“ muzika visuomet buvo populiari tarp įvairaus amžiaus klausytojų?
– Mūsų koncertuose lankosi daugybė vidutinio amžiaus žmonių. Ateina ir tokių, kurie klausėsi „Pink Floyd“ tuo metu, kai buvo leidžiami jų pirmieji albumai.
Kita vertus, būna daug jaunuolių. Keliaudamas po pasaulį pastebiu, kad „Brit Floyd“ klausosi daug žmonių, gimusių tuomet, kai devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje „Pink Floyd“ rengė savo paskutinį turą.
Jeigu nebūtų šios grupės dainas atliekančių muzikantų, šie jauni žmonės vargu ar turėtų galimybę išgirsti tikruosius „Pink Floyd“ gyvai.
– Ne paslaptis, kad „Pink Floyd“ buvo itin populiarūs tarp hipių. Nemažai šiuolaikinių jaunuolių, besiklausančių šios grupės muzikos, save taip pat laiko hipiais. Kaip manote, kuo pasikeitė ši subkultūra, jeigu palygintume septintąjį ir aštuntąjį dešimtmečius su mūsų dienomis?
– Auksiniu hipiams laiku laikyčiau vadinamąją 1967-ųjų meilės vasarą. Pasaulis labai pasikeitė. Būtų sunku pasakyti, kad hipiu save laikantis šiuolaikinis žmogus yra panašus į prieš kelis dešimtmečius jauną buvusį žmogų.
Tikrai žinau, kaip per tuos metus pasikeitė grupė „Pink Floyd“. Sunku pasakyti, kaip pasikeitė jos klausytojai. (Šypsosi.)
