Griuvus geležinei uždangai V.Ganusauskienė atkakliai ieškojo nišos savo kūriniams Prancūzijoje, vėliau – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jau keleri metai juos lipdo iš ispaniško molio ir Kanarų salose, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
Kokia šių avantiūrų kaina, mažai kas žino. Nedaugelis žino ir šių kūrinių autorę, nes ji seniai įprato dirbti ir gyventi nuo savo gerbėjų pasislėpusi. Kas ši paslaptinga moteris, užkariavusi Paryžiaus Monmartrą?
Violeta mane pasitinka savo keramikos dirbinių parduotuvėje „Interios“ Vilniaus senamiestyje. Subtiliai, bet puikiai pasipuošusi, subtiliai besišypsanti – lyg paryžietė.
Jos stiliaus nesupainiosi su kitų keramikų darbais. Violetos keramika – drąsi, liepsninga, ji nebijo spalvų. Raudoni angelai ir katinai, vazos ir arbatiniai, ryškiai geltoni paukščiai ir žuvys, varpeliai ir saldaininės, spalvingi keraminiai paveikslai, primenantys lėkštes.
Vienas populiariausių V.Ganusauskienės kūrinių – raudonas angelas su dūdele. Tai – Vilniaus simbolis.
Anot autorės, būti keramiku ir nedaryti angelų neįmanoma. Kurti angelus ją paskatino gerbėjai, nes jie nesupranta, kaip parduotuvėje gali nebūti angelų. Ir labai dažnai išprovokuoja kokiam nors dirbiniui. Tai tie gerbėjai, pirkėjai, kuriems patinka jos stilius, braižas, atlikimo maniera, šiluma, kurią įdeda į kūrinius.
„Žmonės labai mėgsta angelus. Juos stengiuosi daryti kiekvieną kitokį, individualų. Tai ir norus išpildančios fėjos, ir apsaugos angelai, kurie globoja vaikus. Juos žmonės perka ir krikštynoms, ir vestuvėms, ir kaip verslo dovanas“, – pasakoja menininkė.
Štai ir didžiuliai raudoni katinai. Katinas menininkei – daugialypė asmenybė, labai paslaptinga, savarankiška, nepastumdoma, žinanti, ko nori, ir kartu labai jauki. Ir Violeta katinams negalėjo atsispirti.
„Į savo dirbinius įdedu daug meilės ir širdies. Ir tai iš jų tiesiog spinduliuoja, – populiarumo paslaptį atskleidžia keramikė. – Ne tik mano angelai, bet netgi katinai dovanojami jaunavedžiams. O didžiuosius raudonus arbatinius ypač mėgsta gerbėjai iš Rusijos.“
V.Ganusauskienė neslepia, kad ji – ne tik menininkė, bet ir verslininkė: „Kadangi Kauno politechnikos institute (dabar Kauno technologijos universitetas. – Red.) baigiau chemijos technologiją, tos žinios man labai praverčia, lengvai susigaudau visose technologijose, programavimuose, įrangose.
Lygiagrečiai mokiausi Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje ir važinėjau į ją traukiniu iš Kauno. Tai buvo geros meninės pratybos su puikiais dėstytojais, menininkais.
Paskui Vilniuje neakivaizdiniu būdu baigiau Dailės akademiją, daugiausia dėmesio skyriau keramikai. Aš turėjau tokią programą: pirma – chemija, paskui – menai.“
Ir jos programa išsipildė: Vilniuje moteris jau keliolika metų turi dvi parduotuves.
Maža to, V.Ganusauskienė kartu su vyru ir verslo partneriu Sauliumi Ganusausku savo keramikos parduotuvę atidarė ir Paryžiuje, ant Monmartro kalvos. Beveik prieš trejus metus jos dirbiniais pradėta prekiauti galerijoje JAV, Pensilvanijoje, prie Niujorko. Kol kas geriausiai verslas sekasi Monmartre, nes ten – jau 14 metų įdirbis. Bet ir Pensilvanijoje sekasi puikiai.
Dar sovietmečiu, būdami studentai, Violeta su vyru pradėjo keliauti po Europą pas draugus. Juodu kasmet važiuodavo į Prancūziją, Vokietiją, kitas šalis. Ir dabar turi bičiulių beveik visame pasaulyje.
„Saulius baigęs statybų inžineriją. Bet kai susituokėme, aš jį mokiau ir lipdyti, ir glazūruoti. Ir išmokiau. Jis gi inžinierius, statydavo krosnis, įrengdavo dirbtuves, išdegdavo dirbinius. Visą verslą mudu pradėjome dviese. Maždaug 1987–1988-aisiais, tais nuostabiais laikais, kai Europoje, taip pat ir Lietuvoje, vyko didžiulis virsmas.
Mūsų amžius tam laikotarpiui buvo labai geras – gimėme nei per anksti, nei per vėlai. Kai prasidėjo tas virsmas, buvome jauni ir labai energingi“, – į prisiminimus prie kavos puodelio panyra Violeta.
Juodu prisilipdydavo lagaminą dirbinių ir leisdavosi į kelionę po Europą. Paryžiuje, garsiajame Monmartre, pardavinėdavo savo keramiką drauge su miesto dailininkais.
Darbus išsidėliodavo ant molberto, kolegoms paspausdavo ranką – ten konkurencija didžiulė, tad turi dar jiems įtikti, patikti. Visi būtinai ateidavo apžiūrėti, kas čia tokie nauji atsirado.
Monmartre užsidirbdavo prekiaudami ir važiuodavo toliau – į Marselį, Lioną, Barseloną.
Tai buvo metas, kai Sovietų Sąjunga dar nebuvo subyrėjusi ir daug menininkų – labai gerų, garsių – bėgdavo iš jos į įvairius Europos miestus.
Be abejo, Prancūzija, Paryžius tarp jų buvo populiariausi. Jie burdavosi į bendruomenes. Vienoje menininkų bendruomenėje Paryžiuje Violeta ir Saulius apsistodavo. Nakvynė jiems ten nekainuodavo.
„Ten buvo susibūrusi netgi tarptautinė bendruomenė. Buvo labai įdomu matyti jų kūrybos virtuvę. Tai buvo nepaprastai įdomus mūsų gyvenimo laikotarpis“, – prisimena Violeta.
Tapytojai, skulptoriai iš tuomečio Leningrado, Maskvos, Kanados, Šveicarijos, Vokietijos lyg skvoteriai užėmė neveikiantį fabriką. Įsirengė ten studijų, kambarėlių, kuriuose miegodavo, didelę bendrą virtuvę. Ten jie rengdavo ir parodas.
Tada buvo labai populiarus menininkas Tilio iš Leningrado, kuris tapydavo ant kilimų. Galerininkai jam sunkvežimiais veždavo kilimus, o jis ant jų užpildavo dažų ir naktimis šluotomis braukdavo per tuos kilimus – tapydavo.
Ten dirbo ir jau tuo metu garsus tapytojas Jurijus Žarkichas, mėgdavo apsilankyti ir Paryžiuje gastroliuojančios trupės iš Rusijos.
Bet kai fabriko savininkams atėjo sąskaitos už vandenį ir elektrą, pradėjo su menininkais kariauti. Po penkerių kovos metų juos iš ten iškrapštė, bet kokius 15 metų jie ten išsilaikė.
Kai vaikščiojau po Monmartrą, akys užkliuvo už išskirtinio parduotuvės fasado. Jis išpuoštas keramikos dirbiniais. Palaukit, bet juk tokių yra Vilniuje? Tai, kaip V.Ganusauskienė įkėlė koją į Paryžių, – ištisa istorija, detektyvas.
Įkūrę dvi parduotuves Vilniuje, Ganusauskai nutarė plėtoti verslą kurioje nors Europos šalyje.
„Iki šiol atsimenu, kaip vaikštinėju po Paryžių su vaikais, jie jau buvo gerokai ūgtelėję, ir atbėga mano vyras šaukdamas – radau. Ką tu radai? Patalpas mūsų parduotuvei tarp „Opera Garnier“ ir Luvro.
Tačiau kad patektume į Monmartrą, mums teko metus padirbėti su pačiu Paryžiumi. Su Paryžiaus nuomos agentūromis, advokatais, kitais specialistais.
Tiek nusivarydavau per dieną, kad kojos būdavo kruvinos. Kad įeitum į Paryžiaus rinką, kad gautum išsinuomoti patalpas geroje vietoje, reikia labai daug jėgų ir valios. Ir pinigų“, – neslepia Violeta.
Kaip sako prancūzai, jeigu nuomojamos patalpos, ieškok priežasties kodėl, būk labai apdairus. Ten – visai kita nuomos sistema nei Lietuvoje.
Pirmiausia – be advokato nežengi nė žingsnio. Turi paruošti savo veiklos pristatymą ir dalyvauti patalpų nuomos konkursuose. Į kiekvieną nuomojamą patalpą pretendentų yra pulkai, konkurencija didžiulė.
Vakarų pasaulyje visi pastatai, net kvartalai, yra nuosavi: tas kvartalas priklauso vieniems, anas – kitiems, trečias – tretiems. Žmonės kvartalais susipirkę nuosavybę.
Reikia atidžiai žiūrėti, kokios nuomos sąlygos, ar iš tiesų patalpose viskas yra, kas deklaruojama. Paryžiaus centre – senieji medinių konstrukcijų pastatai, aprengti mūru.
Kartais namo būklė būna ikiavarinė. Ir jeigu ten įsikelsi tuo metu būdamas neapdairus, greitai mokėsi labai didelius pinigus už namo rekonstrukciją. Nes nuomos terminų Prancūzijoje nepasirinksi.
Privalai išsinuomoti patalpas devyneriems metams, o nuomą nutraukti gali tik praėjus trejiems, paskui – šešeriems arba devyneriems metams. Tai vadinama nuomos sistema „trys plius trys, plius trys“.
„Yra daugybė niuansų. Kai pradėjome savo veiklą, mūsų advokatas – Paryžiaus lietuvis – vis sakydavo: na, jūs čia sudegsite. Kodėl? Jūs per naivūs. Jūs šiai rinkai per naivūs“, – prisimena Violeta.
Ganusauskai nusprendė nedalyvauti konkurse dėl patalpų nuomos netoli Luvro – paaiškėjo, kad namo būklė ikiavarinė. Paskui jie susirado patalpas Sen Žermeno bulvare.
Vėl nuomos sutartys, vėl ilgos derybos. Jie paruošė savo projektą, suderino nuomos ir užstato kainas, tačiau dėl tam tikrų niuansų teko atsisakyti ir šių patalpų.
Vėl prasidėjo ilgas, kelis mėnesius trukęs blaškymasis po miestą. Ieškant, važinėjant, skambinėjant. Tuo metu lietuviams koją kišo didžiulis prancūzų nepasitikėjimas žmonėmis iš Rytų Europos. Jų vis klausdavo: „Ar jūs – rusai? Ar jūs rašote kirilica?“ Ganusauskai ilgai aiškindavo, kad jie – lietuviai, o Lietuva – tai šalis prie Baltijos jūros.
„Patalpų Senos Sitė saloje konkurse mes buvome antrieji. Konkurso neperėjome vien dėl to, kad mes – iš buvusios Sovietų Sąjungos.
Konkursą laimėjo juodaodžiai, kurie ten atidarė kavinę. Kai paklausėme, kodėl laimėjo jie, o ne mes, atsakė – jūs esate nauji, mes nepasitikime žmonėmis iš Rytų Europos“, – pasakoja Violeta.
Šeima manė, kad jau viskas. Saulius žmoną pradėjo kalbinti sudėti ginklus – jokių šansų, tik labai didelės investicijos, didelis vargas ir nieko jie čia nepeš.
„Na, bet užlipame dar ant Monmartro kalvos pasižvalgyti į Paryžių prieš grįžtant į Vilnių“, – dingtelėjo sutuoktiniams.
Užlipo, o ten – ant vieno pastato didžiulis skelbimas, kad nuomojama galerija. Anksčiau jo nebuvo. Ir čia jiems pasisekė. Už visas kančias atėjo atpildo momentas. Labai retai Prancūzijoje pats savininkas nuomoja komercines patalpas, paprastai tai daro nuomos agentūros.
Bet tas savininkas, pabėgėlis iš buvusio komunistinio Vietnamo, nutarė savo galeriją uždaryti, o patalpas išnuomoti.
Violetai jis pasirodė fantastiškas žmogus, puikus skulptorius. Jo žmona kilusi iš labai kilmingos buržuazinės prancūzų šeimos, baigusi ekonomikos mokslus ir užsiimanti tapyba.
Jeigu ne tas žmogus iš Vietnamo, jie nieko ten būtų negavę. Jo žmona nebuvo nusiteikusi jų įsileisti į galeriją, žiūrėjo su nerimu, nes jie – iš Rytų Europos, o tai jai asocijavosi su mafija ir nešvariais pinigais.
Būtent tuo metu vyko rusų pinigų invazija į Paryžių. Pastatus ir kvartalus Paryžiuje pradėjo supirkinėti rusai, o prancūzams atsirado baimė – kas čia darosi, vien rusų mafija lenda?
Tačiau patalpų savininkas ponas Nguenas pasakė: „Nurimk, aš pasitikiu žmonėmis iš Rytų. Aš pats – iš Rytų.“ Ir tik jo dėka buvo pasirašyta nuomos sutartis, nes tuo metu tai padaryti dar buvo beviltiška.
Kai Ganusauskai įkėlė koją į 130 kvadratinių metrų dydžio galeriją ant Monmartro kalvos, buvo vidurvasaris, liepa. Darbininkai iš Lietuvos padarė remontą, nes galeriją reikėjo pritaikyti savo reikmėms.
„Man buvo labai neramu, kaip Monmartro bendruomenė, lankytojai sureaguos. Prancūzai labai paiso, kad darbai būtų „france“, įdomūs, drąsūs, provokuojantys.
Į galerijos atidarymą sugužėjo visa Monmartro bendruomenė. Labai gerai iki šiol atsimenu pirmąją dieną, nes jaudulys buvo nepaprastas – aš stoviu nustėrusi ir galvoju, kas čia dabar bus.
Ir įvyko stebuklas. Lankytojai apėjo visą galeriją, apžiūrėjo darbus ir pradėjo ploti. Ir pasakė: „Ačiū, ponia, jūs papuošėte mums Monmartrą. Pagaliau ir Monmartre atsirado kažkas gražaus ir vertingo“, – prisimena Violeta.
Bendruomenė seniai suprato, kad Monmartras pavargo nuo pigių suvenyrų, karoliukų, eifeliukų, skėčių, raktų pakabučių.
Kai Ganusauskai pasirašė nuomos sutartį su tuo vietnamiečiu, jis labai gražiai pasakė – jūs įsikūrėte geriausioje pasaulio vietoje. Pasižiūrėkite žemyn į Paryžių – ten visi su rūpesčiais, darbais, turi vaikus į mokyklą išleisti, rūpintis, kur gyventi. O čia – užlipi ant kalno pailsėti, čia gyvenimas – kaip šventė. Čia kasdien šventė.
„Iš tiesų taip ir yra“, – pritaria Violeta.
Ganusauskai priklauso „De Montmartre“ asociacijai, dalyvauja jos susirinkimuose. Šiai asociacijai priklauso Monmartro restoranų, viešbučių, parduotuvių savininkai, taip pat galerijų savininkai menininkai.
Monmartas yra ta vieta, kur žmones iš viso pasaulio sutiksi per vieną dieną. Tad ir galerijoje pirkėjų būna iš viso pasaulio. Be abejo, ir pačių prancūzų.
Paryžiuje V.Ganusauskienės kūriniai dvigubai brangesni nei Vilniuje. Verslas Paryžiuje, kaip ji sako, pasiteisino ne 100, o 300 procentų. Kruvinomis kojomis jaunystėje po Paryžių ji lakstė ne veltui.
Specialiai Monmartro parduotuvei Violeta sukūrė malūnų, žvakidžių, pradėjo daryti figūrų kolekciją pagal Antoine’o de Saint-Exupery „Mažąjį princą“ – joje yra ir Mažasis princas, ir lapė, ir turtuolis.
Galerijai Violeta parenka darbuotojas, kurios kalbėtų angliškai, prancūziškai, rusiškai. Parduotuvėje pasikeisdamos visada dirba trys merginos. Kai kurios baigusios menus, dizaino kolegijas.
Kol Paryžiuje studijavo, parduotuvėje dirbo ir Ganusauskų dukra Mykolė, tapusi dailininke. Ji baigė magistrantūros studijas Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje („E’cole nationale superieure des Beaux-Arts“) Paryžiuje.
Violeta puikiai jaučiasi Prancūzijoje. Juokauja, kad per tiek metų suprancūzėjo, susitapatino su prancūzais, pamėgo jų bendravimo manierą.
Ir rengtis pamėgo neryškiai kaip prancūzai. Ji apsiperka Paryžiuje ir tai labai mėgsta daryti. Vienu kartu apsiperka gausiai, užtat paskui kelis sezonus dėl drabužių nekvaršina sau galvos.
Neretai Paryžiuje nutinka kurioziškų situacijų. Monmartre gidas veda turistų grupę ir sako: „Vot posmotrite, požaluista, kak vygliadit nastojaščiaja francuženka“ (išvertus iš rusų kalbos – „Prašom pažiūrėti, kaip atrodo tikra prancūzaitė.“) Ir visa grupė sužiūra į Violetą, kuri eina pro šalį ir neša glėbį gėlių į galeriją.
Nors prancūzai – sudėtingo būdo, bet reikšti žavesį, sakyti komplimentus, ypač moteriai, jie labai greiti. Jiems įprasta žarstyti komplimentus.
Komplimentų iš prancūzų sulaukia ir Violeta. Nuėjus į įdomesnę kavinę ar restoraną dažnai prie jos prisėda koks nors vyras pašnekinti. „Oi, kokia simpatiška moteris. Gal galima pasidomėti, iš kur atvykote?“ – paklausia ir daro tai labai natūraliai, atvirai.
Dažnai sulaukia prašymo – ar galiu jums nupirkti vyno taurę, ar galiu jus pavaišinti kava? Ir vis smalsiai klausinėja, iš kur ji atvyko, kuo užsiima. Tie vyrai dažnai būna susiję su menais, ypač Monmartre.
Jei nusileisi žemyn, į Kliši bulvaro kavines, prie tavęs būtinai prisės artistų grupė iš „Moulin Rouge“ kabareto.
Ką ji atsako tokiais atvejais?
„Sakau, kad turiu savo kavą, bet prašom prisėsti, galime pasikalbėti. Nepažįstamasis prisistato, kad dirba „Moulin Rouge“, yra scenografas ar choreografinės dalies vadovas. Daugelis prisistato rašytojais.
Apie Paryžių jau nebegaliu objektyviai kalbėti – esu tiek į jį įsigyvenusi, atskrendu – ir aš namie. Idealiai jaučiuosi. Prie miesto esu pripratusi, prie prancūzų gražiųjų ir nelabai gražių pusių pripratusi.
Viskas man suprantama, priimtina. Tai šalis, kurią labai myliu. Visada išgyvenu, jaudinuosi, kai kas nors blogo jai nutinka. Gal net labiau nei dėl Lietuvos“, – neslepia Violeta, lėtai gurkšnodama kavą.
Kaip atsiranda puikieji V.Ganusauskienės kūriniai?
Ji sako, kad viskas prasideda nuo idėjos. Ta idėja kyla bet kur. Idėjos rutuliojimasis niekada nesustoja, kad ir ką darytum. Fantazijos suktukas sukasi ir sukasi, niekada neišsijungia.
Daugelis klausia – kaip ji spėja tiek sukurti? Tam visiškai nereikia laiko. Ta idėja atsiranda maudantis, ruošiant valgį, vairuojant automobilį. Idėjos pačios ateina, reikia tik laiku jas pagauti. Ir laiku užfiksuoti.
Ir ji užfiksuoja tas idėjas – išguldo eskizuose. Jie keliauja į dirbtuves, kur atsiranda tikslus būsimo keramikos dirbinio piešinys.
Tada žiedžiamas arba lipdomas darbo modelis. Jo dekorą, detales daro pati Violeta, net po kelis pavyzdžius. Kai būna patenkinta galutiniu rezultatu, sprendžia, kas su tuo kūriniu dirbs.
Violetos dirbtuvėse dirba aštuoni įgudę meistrai, kiekvienas turi savo pareigas. Kai ji būna Vilniuje, į dirbtuves važiuoja kas dieną, moka dirbti su visa įranga, kaip ir meistrai. Visi kūriniai degami krosnyse du kartus, o jos yra programuojamos, įkaista iki 1100 laipsnių.
Dirbiniai iš krosnių ištraukiami kiekvieną dieną. Viskas pakuojama ir skirstoma: kas keliaus į Vilniaus parduotuves, kas į Paryžių, kas į Pensilvaniją, o kas – užsakovams į Rusiją.
Kaip kūriniai pasiekia tuos miestus – vėl atskiras nuotykis. Anksčiau į Paryžių nuosavu mikroautobusu dirbinius veždavo patys.
Dabar maždaug kas pusantro mėnesio į Paryžių juos nugabena vežėjai.
Paryžiuje Violetos angelai, katinai, vazos perkraunami į mikroautobusą ir užvežami ant Monmartro kalvos. Į Pensilvaniją jos grožybes nuskraidina boingas.
Ir dėžėse galerininkė randa tik šukes?
„Oi, ne, skraidinant boingu retai kas sudūžta, – patikina. – Bet dabar, galima sakyti, mes beveik išsikraustėme gyventi į Ispaniją, į Kanarų salas.“
O Paryžius?
Ji norėtų, vyras – ne. Ir sėdėti Vilniuje S.Ganusauskui neįdomu. Jam turi būti iššūkių – vandenynai, kalnai, gamta. Jeigu ji būtų viena, galbūt Vilniuje parduotų savo butą ir išsikraustytų į Paryžių.
Paryžius jai labai tinka. Kadangi gyvena dviese, surado kompromisą – Kanaruose, Lansarotės saloje, prieš ketverius metus pasistatė namą.
Jį suprojektavo, jo dizainą sukūrė, statybininkus iš Lietuvos vežėsi ir darbus prižiūrėjo Saulius. Jis Lansarotėje gyvena pusę metų, ji – keturis mėnesius per metus.
Šiuose namuose Ganusauskai irgi turi keramikos dirbtuves. Ir Saulius į tą darbą įsitraukęs – lipdo puikiausiai. Ir krosnis ten jie turi, o meistrų – ne.
„Dirbame dviese kaip senais laikais, kai pradėjome tą verslą. Sėdime Kanaruose dviese ir lipdome, ir būna nuostabiai smagu“, – džiaugiasi Violeta.
