Gintaro žmona žinoma televizijos laidų vedėja Audrė Kudabienė tąkart buvo suplanavusi su draugėmis ilsėtis Ispanijai priklausančioje Fuerteventūros saloje,Kanaruose, tad į tokią kelionę jis leidosi vienas.
„Galvojau: išvažiuosiu vienas į kalnus, pavaikščiosiu savaitę. Tam, kad man būtų smagiau, kai kada su savimi pasišneku pusbalsiu – pasirodau sau labai juokingas, pats klausiu, pats atsakau“, – juokėsi Gintaras.
Surimtėjęs jis pripažįsta, kad fotografija kaip tik ir yra pokalbio su savimi galimybė. „Man fotografija pirmiausia yra šnekėjimasis su pačiu savimi. Esu gana daug keliavęs nuo vaikystės su tėčiu ir dar vėliau. Man tai patinka ir tinka.
O kai pritrūksta motyvacijos judėti su fototechnikos pilna kuprine, galima pradėti žaidimą su fotoaparatu.
Būna, užlipu į kalną, o jau nusileidęs galvoju: „Betgi tas vaizdas galėjo būti geras būdas perteikti tam tikrą mintį.“ Ir kas tada? Kitą dieną vėl važiuoji į tą vietą, atsiranda ir azarto, ir įdomumo – tokiu būdu save kalbini“, – pasakojo Gintaras.
Aistra fotografijai, kaip ir kelionėms, vyro gyvenime atsirado neatsitiktinai. Gintaro tėtis Česlovas Kudaba (1934–1993) buvo žymus geografas, tad nuo vaikystės į keliones imdavo ir sūnų.
„Fotografija man nėra nauja, tik dabar atrasta veikla ir šioje srityje nesu eksperimentuotojas – fotografuoju labai seniai. Turbūt jau pirmoje klasėje turėjau fotoaparatą „Smena“, kurio vertė tais laikais buvo 15 rublių. Tėtis pratino ne tik nufotografuoti, bet ir ką nors parašyti“, – į prisiminimus leidosi Gintaras.
Vėliau fotoaparatą Gintaro rankose ėmė vis dažniau keisti kamera – jis ėmė kurti laidas ir filmuodavo joms medžiagą nuo pradžios iki galo.
Dabar jau ne vieni metai – kitaip. Yra kitas žmogus, atsakingas už šią sritį, operatorius, ir Gintaras daugiau laiko skiria režisūrai, tekstams rašyti, tad filmuoja retai.
„Kai filmavimo darbus perėmė operatorius, pajutau, kad man tapo ilgu tos būsenos – juk su objektyvu, vaizdu, jo išraiška ir jos galia, su šitokiu būdu kalbėti, vienaip ar kitaip, gyvenu visą gyvenimą.
To ilgesio vedamas pradėjau aktyviau, kryptingiau fotografuoti“, – sakė G.Kudaba.
Jis pasakoja fotografuojantis visą laiką – kartais vien kaip turistas. „Atsipūtęs poilsiautojas su mobiliuoju, būna, padaro tai, ko kitą kartą nepadaro toks kaip aš – mano kuprinė sveria devynis kilogramus, kuriuos sudaro penki objektyvai, fotoaparatas, filtrai ir pan.
Esu matęs mobiliuoju telefonu darytų nuotraukų, į kurias man buvo pavydu žiūrėti. Pritariu minčiai, kad viskas priklauso nuo žmogaus matymo, jo fantazijos“, – vaikštinėdamas pokalbį tęsė Gintaras.
Dabar pamatyti, kaip režisierius žvelgia į pasaulį, galima jo rengiamose parodose.
„Atiduoti nuotraukas kitų teismui nėra drąsu: viena vertus, atrodytų, kad turėčiau jaustis prie to pripratęs – televizijoje surinktą ir į laidą sudėtą medžiagą atiduodu kiekvieną savaitę.
Kita vertus, esu žmogus už kadro. Jei tenka prieš parodą pasakyti ką nors penkiems susirinkusiems žmonėms, yra šiek tiek diskomforto.
Bet jei žinau, ką turiu pasakyti, ir turiu planą, galiu tai daryti. Pavyzdžiui, prieš ketverius metus esu Ispanijoje skaitęs dramaturgijos paskaitas“, – prisiminė vyras.
Gintaras prisimena parodas rengdavęs ir mokyklos, ir studentavimo laikais. „Į nieką nesilygiuoju, su niekuo nelenktyniauju, ši sritis man yra visiškas laisvalaikis.
Prisimenu, universitete surengiau pirmąją parodą, kiekvienam kadrui sukūriau po apsakymą.
Dėstytojas sakė: „Gintarai, nežinau, kaip tai pavadinti – teksto daug, nei čia paroda, nei čia literatūra.“ Aš sakiau: „Docente, pavadinkime tai fotopasaka.“ Buvau pirmas toks“, – juokėsi G.Kudaba.
Vyras prisipažįsta – fotografijos, kaip meno išraiškos formos, taisykles jis žino, bet paisantis jų retai. „Taisykles reikia žinoti ir išmokti, taip pat svarbu nuolat mokytis, važiuoti į kursus ir tobulinti įgūdžius.
O kai jau sukaupi pakankamai žinių, pritariu minčiai, kad taisykles reikia laužyti. Svarbu sau atsakyti į klausimą, dėl ko tai daroma. Taip, galima filmuoti paėmus kamerą aukštyn kojom, jeigu žinai, kam tai reikalinga ir dėl ko tai darai. Nori parodyti, ką mato žmogus, pakabintas žemyn galva?
Tada filmuok aukštyn kojom! Jeigu to paaiškinti negali, tada filmuok taip, kaip sako taisyklės. Jeigu sau gali atsakyti į klausimą, dėl ko sudarkai šitą kompoziciją, dėl ko nesilaikai žmonių atrastų dalykų, tada daryk taip, kaip matai“, – reziumavo Gintaras.
Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto koridoriuose pamatęs gražią merginą, kuri dabar yra jo žmona, Gintaras prisimena pradėjęs Audrę fotografuoti. Nuotraukas per naktį išspausdindavęs ant popieriaus ir jai dovanodavęs, bet dabar, praėjus keliems dešimtmečiams, tai daro vis rečiau.
„Manau, kad moters fotografavimas – labai dėkinga sritis fotografui. O tai, ką dabar darau (kažin kur užlipęs ant kalno laukiu akimirkos, apšvietimo), lengva nebūna. Eini, kartais pavargsti, kalnų takai akmenuoti, kojos krypsta, kuprinė sveria, tuomet klausi savęs: „Ko tu čia ieškai?“ Visai kas kita, kai prieš objektyvą atsistoja graži moteris, – jeigu žinai apšvietimo taisykles, jei šalia yra vizažistė, sukurti siužetą su žmogumi visą laiką yra geras jausmas.
Man pačiam įdomiau fotografuoti abstrakcijas, išvedinėti filosofijas, ieškoti nuotaikos, paralelės su muzika. Moterų nefotografuoju, na, kartais Audrės drauges, bet tokios nuotraukos man yra gražios. Gerbiu tuos, kurie tai moka.
Audrę fotografuodavau pažinties pradžioje, norėjosi pasirodyti – „štai, aš turiu fotoaparatą“.
Prisimenu, per naktį padarydavau kadrą ant fotopopieriaus, ryte jau atnešu... Taip buvo iš tiesų – ji dabar turi bent 3–4 albumus mano fotografijų. Ten buvo kitoks fotografavimas – kai tau žmogus gražus, po truputį vis labiau tampa brangus, tu jį fotografuoji.
Nesistengiau išreikšti savęs. Fotografuoti Audrę būdavo labai paprasta – vakarėlio metu prispaudžiu kadrų ir turiu trisdešimt tinkamų variantų, ir visi gražūs“, – šyptelėjo Gintaras.
Tiesa, telefonu įsimintini kadrai sukuriami retai – mobiliojo telefono kamerą vyras naudoja kasdieniams dalykams įamžinti arba pilotuodamas.
„Būna, „blūdiju“ su fotoaparatu visą dieną. Vakare peržiūriu kelis šimtus kadrų ir susimąstau: gal vieną nuotrauką, apdorojęs ją koregavimo programomis, iš viso to ir padarysiu...
Telefoną, prisipažinsiu, naudoju, kai man reikia keliaujant nusifotografuoti namo numerį ar PIN kodą.
Kai skrendu aš neturiu fotografavimo technikos, tai per musių apdaužytą langą nufotografuoju telefonu. Tai nėra tas klausimas, į kurį turėčiau kategorišką atsakymą. Mobilieji telefonai daro stebuklus – atsiranda gylis ir nereikia devynių kilogramų nešti. (Juokiasi.)
Aš esu tas žmogus, kuris supranta, kaip veikia profesionalus, pilno kadro fotoaparatas. Man patinka, kad aš jį valdau, kad padarau taip, kaip noriu, parinkdamas išlaikymo, diafragmos, jautrumo santykį ar uždėdamas filtrus.
Turbūt tą patį galima padaryti su telefonu, nors gal ne viską. Skirtumą galima pajusti tuomet, kai telefonu įamžintą kadrą norisi išsispausdinti ant didelio formato ir, pavyzdžiui, pasikabinti ant sienos.
Stebuklai čia pasibaigia – kur pusantro kilogramo sveriantis objektyvas, o kur dešimt kartų mažiau sveriantis mobilusis telefonas?
Telefoną naudoju dar ir muzikai klausytis, nors namuose turiu du patefonus. Aš tas žmogus, kuris perka ir siunčiasi patinkančią muziką, į prekybą grįžo vinilai, kurie buvo populiarūs XX a. dešimtąjį dešimtmetį.
Žinoma, klausau muzikos ir per telefoną ar „Spotify“, bet jeigu esu namuose, jungiu vinilą. Išsiverdu arbatos ir klausausi – aplinkui niekas nebeturi krebždėti, esu sunkus žmogus.
Nemėgstu jungti muzikos, kai būna svečių, – dažnai tai tampa įdomiau nei gyvas pokalbis“, – kvatodamasis sakė į dar vieną gyvenimo kalną kopiantis G.Kudaba.
