Gilus ir brandus kaip dosni nueinanti vasara. 45 metus mums dovanojęs pajutimo džiaugsmą, kai širdis plazda iš pasigėrėjimo, kai akyse kaupiasi ašaros išgyvenant bendrystę su Aktoriumi. Jis ant scenos, mes – salėje.
Nesvarbu. Mus jungia ta pati virkštelė. Jo talentas. Nusileidžia užuolaida. Mes išsiskirstome tapę turtingesni. Jis lieka savo grimo kambaryje. Tuščias.
Gal dar kurį laiką žvelgia į veidrodį, kuriame veikiausiai savęs nebemato. Bet ryt vėl bus čia. Ir poryt. Ir po metų. Kol užuolaida iš tikrųjų nusileis, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
Kadaise V.Petkevičiaus paklausiau – ar jis dar vis myli teatrą? Jis atsakė perfrazavęs Salomėjos Nėries žodžius apie tėvynę: „Aš niekad nesakiau tau „myliu“ – negyvas, pilkas žodis tas. Bet eisiu milijonų mylių, kol tu sugrįši, prarasta.“ Dėl meilės teatrui, žinau, jis taip pat nueitų tuos milijoną mylių.
Sėdime ant suolo atokioje jo sodyboje. Nei miško, nei ežero. Kiek akys užmato – laukai, vilnijantys kalvelėmis, kertami į tolį vingiuojančio žvyrkelio.
Aktorius sako, kad jam patinka, kai akys mato toli, kai pašvilpauja laisvas vėjas. Kai sodyboje nuolat klega svečiai. Daug kas čia statyta, sumeistrauta jo rankomis.
Švęsti jo gimtadienio liepos 13 dieną suvažiavo gal 50 žmonių. Kas tilpo svečių namelyje, kas netilpo, pasistatė palapines. Dvi dienas liejosi kalbos, prisiminimai, skambėjo gitara, dainos ir tostai.
„Buvo smagu. Man labai svarbu, kad jie mane myli. Ir aš tai jaučiu. Švęskime, bendraukime, kol gyvename, nes kada, jei ne dabar? Susitiksime per laidotuves? – šypsosi V.Petkevičius ir kreivai dirsteli į mano diktofoną. – Na, jei reikia, tai reikia.“
– Nuaidėjo linksma šventė, nudulkėjo žvyrkeliu atgal į Vilnių mašinos. Likote prie šito stalo su savo mintimis. Gal apie nueitą kelią, gal apie tą, kurį dar teks nueiti?
– Taip. Bet be graudulio, nes aš nuėjau tą kelią, kurio niekada nekeisčiau. Turiu kolegų, kurie keikia savo profesiją, – jei tik būčiau žinojęs, kaip tai sunku! Man niekada nekilo tokių minčių. Svajojau tapti aktoriumi, ir juo esu.
– Bet tas kelias vingiavo ne tik viršūnėmis. Ritosi ir per duobes, prarajas...
– Tiesa... Ilgai nebuvo pripažinimo. Pirmaisiais studijų metais manęs, kaip aktoriaus, nematė net kurso vadovė Dalia Tamulevičiūtė. Visą laiką man tekdavo koks nors tarno vaidmuo, nieko daugiau, kol galų gale mane pastebėjo kurso draugas Eimuntas Nekrošius.
Su Eimiu susidraugavome nuo pirmų dienų. Kai jis grįžo iš Maskvos po režisūros studijų, pakvietė mane į pirmąjį spektaklį „Medaus skonis“. Net ne mano charakterio vaidmeniui – herojus eina per pasaulį atsipūtęs.
Bet kritikai pažymėjo, kad mano vaidmuo buvo geras. E.Nekrošius mokėjo mane atpalaiduoti, aš jam už tai labai dėkingas.
– Išvedė jis į tą kelią, o pasiekus aukštumas – numetė? Jūs, pirmieji jo aktoriai, lyg ir buvote pamiršti.
– Taip nutiko, bet režisierius nori padirbėti ir su kitais, su jaunais aktoriais. Ir jis užsistovi, kad kiltų naujų sumanymų, vanduo turi pratekėti. Bet vaidinau ir jo „Hamlete“.
– Tėvo šmėklą.
– Taip, mėgstama pajuokauti: tau tik Hamleto tėvo šmėklą vaidinti! Bet tai buvo visateisis, stiprus vaidmuo, ir Eimis rėmėsi stipriais aktoriais. Aš pakeičiau Vladą Bagdoną ir suvaidinau gal net 240 spektaklių.
Paskutinis mūsų darbas buvo „Idiote“. Man tai nepamirštamas vaidmuo. Eimis buvo labai patenkintas, bet tai išgirdau iš aplinkinių. Jis negirdavo aktorių, juos tuoj pasodindavo į vietą. Jei kas nors užsienyje pagirdavo, Eimis nukirsdavo: „Galiu bet ką iš gatvės paimti ir jis suvaidins taip pat.“
– Nebūdavo skaudu, apmaudu?
– Ne. Nors jis būdavo neteisus. Tiesiog vengė aktorių kulto, kuris įsigalėjęs, pavyzdžiui, Rusijoje. Lietuvoje mes kuklūs, dirbame savo darbą, ir tiek.
– Dirbote, bet užsienio teatruose būtumėte buvę žvaigždės. Argi pripažinimas jums nesvarbu? Dėl savo profesijos juk aukoji gyvenimą.
– Kai vaidinau viename Holivudo filme su Danieliu Craigu, režisierius pasakė: jei šis lietuvis būtų JAV, jo šlovė būtų ne mažesnė nei De Niro. Bet yra, kaip yra.
– Skaudžiai išgyvenote turbūt 3 metų pertrauką, kai jūs ir kiti legendiniai Jaunimo teatro aktoriai buvote išmesti iš teatro ir nebereikalingi net E.Nekrošiui?
– Taip... Neliko nieko. Pakliuvęs į ligoninę net neturėjau iš ko susimokėti... Mat buvau niekas, neturėjau net socialinio draudimo.
Išmetė mus už tai, kad su E.Nekrošiaus „Makbetu“ gastroliavome užsienyje net pusantro mėnesio. Esą žlugdėme Jaunimo teatrą. Nors išvykome su Kultūros ministerijos ir teatro žinia, teatro repertuaro nesuardėme. Išmetė, ir niekas neužstojo. Mes kūrėme Jaunimo teatrą, jo šlovę, ir vieną dieną – nebereikalingi.
Mano psichika stipri, tai padėjo. Atsikeli rytą ir galvoji – aš tik žolelė, nieko daugiau. Ir virsiu ta pačia žolele, kai palaidos. Kai tai supranti, padeda. O jei kuris manė: aš – žvaigždė, o su manim taip pasielgė, tam sunku gyventi.
– Bet dabar jūs vėl etatinis Jaunimo teatro aktorius.
– Taip, ratas apsisuko po daugelio metų. Dirbu ir kituose teatruose, filmuojuosi. Darbo užtenka.
– Sakote, kad kito kelio nesirinktumėte. Bet juk teatras yra tik efemeriška akimirka, tos akimirkos triumfas. Čia ir dabar. Niekada nepakartotumėte to, ką darėte vakar. Ir dokumentininko kamera istorijai užfiksuos tik šią akimirką. Tik vieną gal iš šimto geresnių.
– Taip, teatras, absoliučiai efemeriškas, jūs teisi. Jis atlieka, deja, tik tos akimirkos vaidmenį. Viskas. O dar po kelių mėnesių viskas nueina velniop ir nieko nebelieka.
– Išbyra kaip smėlis tarp pirštų, nusinešdamas ir aktoriaus kančias, skausmą, nemigo naktis, ir net triumfą.
– Būtent. Bet tokia aktoriaus dalia. Nėra labiau priklausomos profesijos kaip aktorystė. Tu priklausai nuo dramaturgo, režisieriaus, partnerių, kompozitorių, drabužių kūrėjų.
– Bet nepriklausomai nuo viso to privalai sukurti vaidmenį, jaudinantį žiūrovą. Ir nesėkmės atveju tragedija yra tiktai aktoriaus.
– Taip, keiki tik save, nes žiūrovai matys tik tave.
– Sakėte, kad „Medaus skonyje“ vaidinote herojų, kuris buvo absoliučiai ne jūs. Įdomu, kokį save matote jūs pats? Santūrus, tylus, mąslus, paslaptingas ir tuo žavintis. Yra tiesos? Ar tokia tik jūsų kaukė?
– Režisierius Jonas Vaitkus yra pasakęs, kad aš esu asketas. Tai tiesa. Noriu mažiausiomis priemonėmis pasiekti didžiausią rezultatą. Nesislėpsiu už „fiti miti“ triukų, esu prieš žiūrovą visiškai nuogas ir bandau sukurti vaidmenį, kuris jaudintų ir man pačiam būtų įdomus, atitiktų režisieriaus sumanymą.
– Ar būtina atitikti? Negalite kurti savo versijos, herojaus, kaip jūs jį pats matote?
– Visą laiką klausausi režisieriaus. Net rinkdamasis pjesę aš jau žinau, ar ginčysiuosi su juo dėl vaidmens, ar ne. Jei ginčysiuosi, daug energijos išeikvosiu veltui. Todėl su tokiais lietuvių režisieriais, kurie, matau, mane bandys įkišti į svetimus man rėmus, iškart atsisakau dirbti.
– E.Nekrošius juk labai lenkdavo aktorius į savo pusę, nes turėdavo tik savo viziją.
– Taip, labai, žiauriai ir kartais net per daug. Bet jis mokėdavo pateisinti savo veiksmus, ir juo patiki. Nes niekas iki jo taip nedarė. Tai būdavo absoliučiai nauji takai. Jam būdavo neįdomu daryti taip, kaip nurodydavo dramos autoriai.
– Viename interviu jūs išaukštinote tylą. Kaip teatro mėgėja aš absoliučiai su jumis sutinku – aktorius gali ilgą pauzę tylėti, ir tai jaudins labiau nei triukšminga scena. Jums turbūt labai artima? Prisimenu jūsų tylųjį „Pirosmanio“ sargą.
– Nepaprastai artima, ir vaidmuo man labai artimas. Dabar labai populiaru, atsiprašau, žodžių „tryda“. Kam tiek žodžių? Vienu žodžiu galima pasakyti taip giliai, kad sukrėstų. O kai mala, mala tuos žodžius, aš pradedu nebetikėti tuo herojumi. Gal ką nors slepia, ko nors nesugeba.
Eimis juk žmogus nuo žemės. Jis imdavo paprastus dalykus – žemė, oras, ugnis, ledas. Sakydavo – ką aš, kaime augęs, žinojau? Tik tai. Ir nuo to atsispirkime. Galime naudoti elektroniką, bet mes juk lietuviai, žemiški. Leiskime žmogui įsijausti į tai, ką jis daro ir kodėl būtent taip daro.
– Ne mano vienos nuomonė – Antono Čechovo „Dėdė Vania“ Jaunimo teatre buvo E.Nekrošiaus gulbės giesmė. O jūsų Voinickis – vienas geriausių jūsų vaidmenų.
– Tai buvo pats sunkiausias mano vaidmuo. Gal po trečio spektaklio supratau – nebeištempsiu, aš tiesiog mirsiu. Iš manęs sklido tokia energija, kad palietęs žmogų, atrodo, jį sudeginčiau. Reikėdavo tą ugnį užgesinti, lįsdavau po vandeniu... kad pats nesudegčiau. Ne paslaptis, daugelis aktorių tiesiog sudega, jie nemoka apsiginti.
Vėliau buvo pakenčiama. Amerikoje, Niujorke, jau galėjau vaidinti pusantro mėnesio kiekvieną dieną, o savaitgaliais net po du spektaklius. Tiek atėmė jėgų... Bet buvau jaunas, sportiškas. Ištempiau.
– Kodėl tas vaidmuo jus taip degino? Nepavyksta atsiriboti nuo kuriamo personažo?
– Ne. Kitaip nejaudintų žiūrovo. Turi gyventi, persiimti tuo vaidmeniu, herojaus jausmais. Jei ne, žiūrovas pajus. Vaidina, na, gerai vaidina.
O turi patikėti, kad aktorius tuo gyvena. Ir didžiulis pliūpsnis tos energijos iš žiūrovų grįžta tau atgal.
– Jūs matote nuo scenos mus, žiūrovus?
– Visus. Galiu ir nematyti, bet taip jaučiu.
– Ir tuos, kurie valgo saldainius?
– Taip, aš girdžiu ir jaučiu, kad jie valgo. Tada stengiuosi jiems pasiųsti žinutę, kad nevalgytų.
– Vidai, o jūsų aktoriniame gyvenime buvo daug tokių momentų, kai atrodo, kad nieko nebeišeina? Mes, žiūrovai, matome aktoriaus viršūnes, bet niekas nemato jo pragarų...
– Nesvarbu, kiek laiko tu aktorius. Atsiverti naują vaidmenį ir vėl esi pirmokėlis, nes nieko nebemoki, nežinai. Norisi ko nors nauja. O iš kur tai ištraukti? Ačiū Dievui, kad dirbi su partneriais, režisieriumi, visi mąsto, po truputį užsikabini.
Visko būdavo, kai nepasisekdavo. Juk nenusišausi. Gal kitas darbas pavyks. Gal ir kitą kartą nepavyksta. O ką daryti? Juk kitos profesijos neturi. Matai, kaip viskas tarp pirštų byra. Panika.
– Ne vienas aktorius, būkime atviri, taip ir prasigeria. Pražūva. Nebeatsikelia.
– Aš visai negaliu ilgai gerti. Vieną dieną galiu išgerti, kitą – jau nebegaliu. Nelenda, ir viskas! Tad tokiu būdu išeities kaip ir nebuvo.
– O šeima, žmona mato tokią jūsų būseną? Juk nenuslėpsi.
– Aišku, mato ir jaučia. Ateinu piktas. „Tu jau kuri vaidmenį“, – konstatuoja žmona. Kai kuri vaidmenį, pamiršti viską. Galvoje sukasi tik mintys – kaip tą įveikti, kaip sukurti? Net miegodamas ieškai savo personažo.
– O jis neateina?
– Sunkiai ateina. Juk vakar jau taip darei, reikia kitaip, naujai. Kaip?
– Nuolatinis savęs sekinimas?
– Būtent. Alinimas. Sunku tada su manimi... Ir ta sveikata senka. Aš buvau visų sportų sportininkas. Tinklinis, krepšinis, rankinis, lengvoji atletika, futbolas. Sporto mokyklą baigiau. Ir tai man šiek tiek padėdavo ištverti. Bet kai pradėdavau kapstyti vaidmenį, tai nieko nereiškė.
– Pirmoji jūsų žmona buvo aktorė, kurso draugė Kristina Kazlauskaitė. Bet vargu ar įmanoma ilgai ištverti dviem aktoriams. Drauge ir scenoje, ir namie. Ambicijos, skauduliai. Vienas kitą gožia. Retai tos poros išsilaiko.
– Suprantama, žmona irgi siekia to paties kaip ir tu. D.Tamulevičiūtė buvo griežtai pasakiusi – jokių vestuvių tarp kurso draugų! Nepaklausėme.
– Jūs augote du broliai, dvi seserys. Bet aktoriaus profesiją pasirinkote tik jūs vienas?
– Taip, tik aš. Gimiau Žasliuose. Užaugau Kaišiadoryse. Tėvai vaidino mėgėjų klojimo teatre. Bet aš buvau mažiukas, nemačiau.
Apie aktorystę nesvajojau. Nuo 7 klasės, 14-metis, vasaromis dirbdavau sunkius darbus. Kroviku. Iš vagonų į sandėlius kraudavau šiferį, cementą. Reikėjo padėti šeimai. Tėvelis dirbo prie geležinkelio, nedaug uždirbdavo. Labai norėjau dviračio, tėvai neturėjo iš ko nupirkti. Atsimenu, pirma alga buvo 50 rublių, o dviratį nusipirkau už 49 rublius.
– Rublis liko ledams?
– Būtent. Išmokau vertinti darbą ir pinigus.
– Vis dėlto kaip ta aktorystė atsirado kaimo vaiko gyvenime?
– Buvau gal trečiokas, ir mane Emilija Liegutė pakvietė vaidinti „Eglėje žalčių karalienėje“ aidą. Turėdavau daryti aidą. Ir man labai patiko vaidinti, nes sekėsi!
Bet tėvai norėjo, kad būčiau inžinierius. Studijavau radijo elektroniką, patiko. Į aktorinį net nebandžiau stoti. Man aktorius buvo kažkoks antžmogis. Bet po dvejų metų supratau – nenoriu būti inžinieriumi. Pačiupo į armiją dvejiems metams, o po to ir įstojau į Konservatoriją, režisierius Juozas Rudzinskas patarė.
Kaip sakiau, niekas iš pradžių mano gabumų neįžvelgė.
– Taip ir galėjote visą gyvenimą vaidinti aidą už scenos arba tarną: „Jūsų šviesybe, arbata patiekta!“ Gerai, kad likimas sudėliojo kitaip.
Jūs dabar dažnai pristatomas kaip kino aktorius. Kine sukūrėte apie 100 vaidmenų. Bet jūsų kartos žmonėms jūs buvote ir liksite teatro aktorius. Ar tikrai jums kinas artimesnis?
– Man filmavimosi procesas labiau suprantamas. Gali kalbėti pustoniais, stambus planas viską perteiks. Man patinka keisti kiną ir teatrą. Bet kine iš tavęs gali padaryti žvaigždę. Teatre – ne. Esi arba nesi.
– Vidai, kiekvienas aktorius turi nepamirštamų susitikimų su žiūrovais. Gal su moterimis dažniau, nes vyrus sunku atitempti į teatrą.
– Tai jau tikrai!
– Tad ar esate išsaugojęs tokių susitikimų? Laiškų? Ateikite ir pasiimkite mano gyvenimą... Nudilgindavo jums širdį?
– Būdavo... Gaudavau laiškų, sulaistytų ašaromis... Neatsakydavau.
Mano jaunesnioji sesuo, dabar jau išėjusi anapilin, surado tuos laiškus ir papriekaištavo – kaip tu gali, moteris verkia... Bet aš toks. Jausdavau, kad nereikia duoti net vilties, nes tada ims ko nors tikėtis... O gal? Kam skaudinti. Ir nukirsdavau kategoriškai.
– Esate pajuokavęs, kad teatre labiausiai nemėgstate... bufeto. Tai tiesa?
– Tikrai taip. Dabar, kai vaidmenų mažiau, gerai su draugais pasėdėti, pakalbėti. O mane auksiniais E.Nekrošiaus laikais siutindavo todėl, kad prieš repeticiją visi į bufetą. Aš jau pasiruošęs, susikaupęs repetuoti... Bufete atsipalaiduoji, tavo kolegos – taip pat. Viskas išslysta pro pirštus. Eimis to labai nemėgo, ir aš taip pat. Į repeticiją turi ateiti su visa jėga, o ne išsiblaškęs dėl kažkokių plepalų. Gali plepėti po repeticijos. Todėl bufetas man būdavo tabu. Aš jo nekęsdavau.
– Turbūt neslėpsite, kad beveik per pusšimtį kūrybos metų buvo ir duobių. Ar buvo tokių vaidmenų, dėl kurių ir šiandien graužiatės?
– Visko būdavo. Bet guosdavausi – man nepavyko, kolegoms nepavyko ir režisieriui nepavyko. Viskas būdavo prastai. Tai ir apsaugodavo nuo nevilties.
– Taip ir neradau jūsų tarp Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų.
– Esu gavęs tik 1987 metais SSRS valstybinę premiją. Buvo labai keista, kad vienbalsiai skyrė mums, lietuviams, – E.Nekrošiui, Kostui Smoriginui, Vladui Bagdonui, Algiui Latėnui ir man. Už Čingizo Aitmatovo „Ilga kaip šimtmečiai diena“ ir A.Čechovo „Dėdę Vanią“.
Už neva girtuoklį „Pirosmani“ nedavė. Gavome po paauksuotą sidabrinį medalį, kuris tais laikais kainavo 800 rublių! Atsiėmė už visus Eimis.
Bet tuo dabar nebegali didžiuotis. Jei būtų Amerika skyrusi „Oskarą“, kitas reikalas! Nors premiją gavome ne už politiką, o už aktorinį meistriškumą.
– Buvote verti ir „Oskaro“...
– Gal. Mūsų spektaklių žiūrėti atvykdavo didžiausi meno rykliai ir JAV. „Esate tarp trijų geriausių pasaulio teatrų“, – toks būdavo įvertinimas. Mes tokie buvome... Arturas Milleris pasistengė, kad mus pamatytų Amerika.
– Anuomet buvote labai jauni. Kaip reikėjo išlaikyti tą šlovės naštą? Šlovė keičia žmogų.
– Nebuvo lengva. Bet mes turbūt lygiavomės į E.Nekrošių. Jis neriesdavo nosies, ir mes neriesdavome. Žvaigždžių valandų nebuvo.
– Bet žvaigžde jūs tapote jau po pirmojo studijų kurso – sudainavęs Kristaus partiją Andrew Lloydo Webberio operoje „Jėzus Kristus superžvaigždė“ 1971 metais, pritaikytoje Kęstučio Antanėlio.
– Tai buvo bomba. Pirmąją šventų Kalėdų dieną, Dailės institute. Buvau pirmas Kristus Europoje. Saugumas sekė, bet anuomet mes nebijojome net bijoti.
Mus sekė, mes apgavome – paskelbėme spektaklio pradžią anksčiau. Jie atvyko į pabaigą.
Po spektaklio bėgome užkaboriais pro Bernardinų bažnyčią, požemiais, saugumiečiai vaikėsi. Nepagavo. Bet po to ilgai neleisdavo į užsienį.
– Grįžtant į šiuos laikus, kažkodėl pagalvojau – ar nenorėtumėte dar suvaidinti karaliaus Lyro? Tas vaidmuo jums labai tiktų, kai yra tiek išminties, patirties.
– Jūs atspėjote. Aš labai norėjau to vaidmens. Ir repetavome jį su E.Nekrošiumi. Pamatę repeticijas amerikiečiai ir pasakė, kad esame geriausių pasaulio teatrų trejetuke.
Bet Eimis nukirto – negaliu visko suvesti, baigiam! Spektaklio žiūrovai neišvydo. Dabar net nežinau, ar turėčiau tiek jėgų jį suvaidinti. Tam reikia beprotiškai daug jėgų.
Bet aš protingas. Nesierzinu dėl to, ko nesuvaidinau.
– Jūsų 70-mečio švęsti į sodybą suvažiavo tuntai draugų, teatro kolegų. Ar įmanoma išsaugoti draugystę su kolegomis, nors scenoje jūs ir aistringi įsimylėjėliai, ir, aišku, kruvini priešai? Jums svarbi ta draugystė?
– Taip, labai svarbi. Dabar nebėra tokios draugystės kaip anksčiau. Suvaidinai, kepurę ant galvos, ir bėgi namo. Atėjo individualizmo mada.
Jaunimo teatre po spektaklio mes likdavome teatre, kalbėdavomės, patardavome vieni kitiems, paguosdavome, jei nepasisekdavo, kaip šeima.
Bet vienišumo akimirkų buvo daug. Kai suėjo trisdešimt, jaučiausi toks vienišas, nors vilku kauk. Nors iš gatvės ką pasigauk gimtadienio švęsti.
Dabar draugų turiu daugiau nei anuomet. Tai, aišku, žmonos Violetos nuopelnas. Ji moka burti žmones. Mūsų sodyboje nuolat vaikai, draugai. Ir man tai labai svarbu.
Violeta organizuoja ir visas mūsų šeimos keliones, ji – šeimos centras. Man ir pagalbininkė, ir patarėja. Ji puikiai supranta mano profesiją ir jos nuomone aš visada galiu pasikliauti. Man pasisekė. Mes 30 metų kartu.
– Jeigu įvardindama jūsų 45 metų aktorystės kelią pasakyčiau – džiaugsmas, nerimas, graužatis, meilė, laimė, pilnatvė, kuriuos žodžius pasirinktumėte?
– Tik vieną. Laimė.
