Yuko Yamasaki, ambasadoriaus žmona, gaiviu viesulu įsiveržė į mūsų visuomeninį gyvenimą. Vos pasirodžiusi viešumoje, ji iškart buvo pripažinta viena elegantiškiausių, patraukliausių ir diplomatinio korpuso, ir šalies moterų.
Japonai santūrūs, gana uždari, nelinkę greitai susidraugauti žmonės? Tik ne Yuko!
Laibutė, juodaplaukė, jaunatviška moteris, nuolat užkrečiamai besijuokianti, puikia nuotaika, optimizmu, geranoriškumu ir atvirumu iškart užkariauja vos sutiktų žmonių širdis. Ir jos nebeįmanoma pamiršti.
Japonijos ambasadoriaus rezidencijoje ji pasitiko pasipuošusi kimono, nes to iš anksto buvau paprašiusi. Ir nė kiek nesibrangino, kai fotografas pasiūlė išeiti nusifotografuoti į gatvę, nors pūtė ne pats šilčiausias vėjas.
O kol jos nebuvo, svetainėje su „Stiliaus“ žurnaliste prisėdo pasikalbėti ir pats ambasadorius, apsidžiaugęs, kad jam pavyko išvengti fotografo surengtos fotosesijos.
Nors ir mėgstantis pajuokauti draugų vakarėliuose, taip pat atviras ir lengvai bendraujantis, ponas Shiro apie valstybės reikalus kalba rimtai ir atsakingai.
Japonijoje jis maždaug 40 metų dirbo vyriausybės pareigūnu, kūrė slaugos draudimo sistemą senjorams, ir dabar 5 mln. pagyvenusių žmonių gauna visas gydymo ir socialines paslaugas.
Kai 2011 metais Japonijoje įvyko 9 balų žemės drebėjimas, o dėl cunamio žuvo daugiau nei 20 000 žmonių ir buvo sukelta katastrofinių padarinių – atominės elektrinės avarija, ponas Shiro, būdamas premjero sekretoriumi, drauge su premjeru ėmėsi valdyti katastrofą ir likviduoti jos padarinius.
Ambasadoriaus pareigos jam yra pirmas ir naujas veiklos etapas. Bet turi patirties dirbti užsienyje – 4 metus jis dirbo ir Niujorke tuo metu, kai JAV ir Japonijos santykiai buvo ypač įtempti.
– Jūsų ekscelencija, nors Japonija ir Lietuva yra tolimos šalys, Japonijoje, vienoje galingiausių ir turtingiausių pasaulio valstybių, kad ir kaip keista, atrodo, yra tokių pat sunkumų kaip ir mažytėje Lietuvoje?
Tai ir pagyvenusių žmonių, ir jaunimo užimtumo problemos. Pagaliau kaimynystėje turime nesaugią atominę elektrinę. Tad Lietuvos problemos jums neturėtų būti svetimos. Ir Japonijos patirtis jas sprendžiant mums praverstų.
– Tikrai turime nemažai bendro. Japonai – ilgaamžiai, ir vyriausybė dėjo daug pastangų, kad jų gyvenimas būtų kuo malonesnis. Turbūt visi pastebi, kiek daug japonai senjorai keliauja, jie gali sau leisti gyventi beveik be rūpesčių.
Tačiau jaunų žmonių problemos buvo paliktos nuošaly, ir mes jas šiandien matome. Sunku įsigyti būstą, gimsta vis mažiau vaikų, moterys po gimdymo nebegrįžta į darbą.
Bet būdamas Lietuvoje matau, kad Japonijoje pažengta į priekį gal 15 metų. Todėl Japonijos patirtis sprendžiant tas problemas labai praverstų Lietuvai. Lietuva – jauna šalis ir turi galimybių tas problemas spręsti. Labai svarbus yra subalansuotas vystymasis.
Tai yra trijų elementų balansas – bendruomenės, šeimos ir šalies ekonomikos. Jei tarp šių segmentų būtų pusiausvyra, Lietuva pažengtų į priekį, nes Japonijoje, pavyzdžiui, stipri ekonomika, ir tai labai mums padeda.
– Ką jūs žinojote apie tolimą Lietuvą prieš čia atvykdamas?
– Lietuva maža, bet labai graži šalis. Japonijoje žinoma žydų gelbėtojo japonų diplomato Chiune Sugiharos veikla Lietuvoje, ir dėl to Lietuvos vardas mums pažįstamas.
Atvykus dar labiau nustebino puikūs žmonės ir gamta. Atskrenda daug mano svečių, draugų iš Japonijos, ir visi lieka sužavėti jūsų šalies.
– Bet gal yra kas nors, kas nustebino, ir nebūtinai gerąja prasme?
– Čia sužinojau, kad Lietuvoje yra tokių pat problemų kaip ir Japonijoje. Pavyzdžiui, savižudybių skaičius labai didelis. Artimiausiu metu iš Japonijos atvyks specialistų, jie bendraus su Lietuvos Vyriausybe, nevyriausybinėmis organizacijomis, dalinsis patirtimi.
Šią skaudžią visuomenės problemą būtina spręsti kuo greičiau, ir mes galime padėti. Bet dabar užleidžiu vietą savo žmonai ir ačiū jums, kad domitės, – mandagiai nusilenkęs ambasadorius išskuba į savo darbo kabinetą.
Ant stalelio jau garuoja žalioji japoniška arbata, ir ponia Yuko pilsto ją į mažyčius porcelianinius puodelius.
Visą interviu skaitykite „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
