Prašmatnias šventes savo klientams žinoma kaunietė jau seniai organizuoja ne tik Lietuvoje, Europoje, bet ir visko mačiusiose arabų šalyse. Įspūdingai paminėti sukaktis mėgsta ir ji pati. „Gyvename tik kartą, todėl reikia švęsti taip, kad būtų ką prisiminti“, – su šypsena pasakoja Inga ir su „Stiliaus“ skaitytojais dalijasi išskirtiniais Prancūzijos pilyje ką tik surengtos savo šventės kadrais bei interviu.
– 45! Ar šis skaičius gąsdina?
– Jei būtų 145, turbūt išgąsdintų! (Juokiasi.) Skaičius 45 kraupus atrodo tik tiems, kuriems dar nėra 30-ies. Vėliau viskas supaprastėja, o man kiekvienas gimtadienis labiau asocijuojasi su džiaugsmu, o ne su nemaloniais išgyvenimais. Juk švenčiu kasmet.
Visada šalia būna artimieji, draugai. Susiburia apie pusšimtį žmonių, su kuriais bendrauju dažnai.
Jau gerą dešimtmetį turime tradiciją trečiadieniais bičiulių būryje rengti pirties vakarus. Tiesa, neretai taip užsikalbame, kad į pirtį nė nenueiname! Bet pabendraujame, pabūname kartu.
Mano vyras Darius mėgsta pajuokauti, kad „45-erių bobelė – vėl uogelė“, tai ir jaučiuosi kaip uogelė.
O pati per gimtadienius dažnai kartoju Coco Chanel frazę: „Mano amžius priklauso nuo to, kokia šiandien diena, ir nuo žmonių, su kuriais bendrauju.“
– Kas pasikeitė su amžiumi: vertybės, siekiai, gyvenimo būdas – ar visa tai paveikė bėgantis laikas?
– Nėra žmogaus, kurio nekeistų laikas, aplinka ir knygos. Apie tai, jog esame tokie, kokie yra mūsų draugai, daug prirašyta ir prifilosofuota.
O mūsų artimiausi bičiuliai yra draugiški, atkaklūs, verslūs, įdomūs žmonės. Tad reikia tikėtis, kad tokia yra ir mūsų šeima.
– Gyvename laikais, kai jaunystės kultas gajus visame pasaulyje. Ko gero, ypač jis svarbus, kai nuolat esi matomas. Ar daug pastangų reikia norint visada atrodyti nepriekaištingai?
– Pastangų reikia visada ir tikrai nemažai. Kaip šiais laikais turi atrodyti tvarkinga moteris? Kartą per mėnesį – manikiūras, pedikiūras, veido masažas, viso kūno masažas, depiliacija, vizitas į kirpyklą, pas blakstienų meistrą, antakių specialistą.
Kiek galima dažniau – mėgstamas sportas: nuo sporto klubo iki pasivaikščiojimo. Sveika mityba!
Kasdien – makiažas, veido valymas, tonizavimas, palepinimas serumu... Procedūrų yra daugybė, todėl tikrai dar būsiu ką nors praleidusi! (Juokiasi.)
Ne visomis naudojuosi, nors žinau, kad reikėtų. Pavyzdžiui, blakstienomis išmokau pasirūpinti pati. Taip sutaupau ir laiko, ir lėšų.
Kasdienį makiažą taip pat pasidarau, o kai reikia dalyvauti oficialiame renginyje ar šventėje, man padeda puiki vizažo meistrė bičiulė Vigantė Arcišauskaitė.
– Šiandien moteriai joks tabu garsiai kalbėti apie priemones, padedančias sustabdyti laiką. Ar pačiai jau teko kreiptis į grožio chirurgus pagalbos?
– Visai neseniai bičiulė įkalbėjo išmėginti hialurono injekcijas. Labai išgyvenau, nes man tai buvo nauja patirtis, bet rezultatu likau patenkinta.
– Žvelgdami į jus visada matome drąsią, ryškią, garsius prekės ženklus mėgstančią moterį. Kaip su metais kito jūsų stilius ir pati stiliaus samprata?
– Specialiai nesirenku garsių prekės ženklų kūrinių, nors yra tokių, kuriuos tikrai labai mėgstu. Man tiesiog patinka kokybė ir klasika. Aksomas, natūralus šilkas, juoda spalva...
Turbūt todėl ir 45-ajam gimtadieniui pasirinkau Prancūziją – šalį, kuri garsėja mados namais, dizaineriais, stiliaus pojūčiu. Čia gyveno ir kūrė stiliaus ikona Coco Chanel.
Dažnai net ir kasdienybėje vartoju jos pasakytas garsiąsias frazes, o tema „juoda ir balta“ neretai dominuoja mano asmeninėse šventėse.
– Viename interviu esate minėjusi, kad drąsaus įvaizdžio nevengėte net dirbdama lietuvių kalbos mokytoja. Net ir tada vilkėjote trumpus sijonus ir palaidines didele iškirpte?
– Tuomet buvo jaunatviška drąsa! Kai tau dvidešimt metų, norisi atrodyti taip, kaip jautiesi, – pasitikinčiai savimi, drąsiai, originaliai.
Tebesu drąsi. Tik ta drąsa kitokia.
– Jau daugelį metų išskirtines šventes dovanojate kitiems – pribloškiančias jas organizuojate ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų. Ar pačiai dar norisi švęsti, kai puikiai žinote, kiek tai reikalauja jėgų ir investicijų?
– Matyt, tai mano kraujyje – tas nerimas ruošiantis, džiaugsmas laukiant stebuklo, nekantrumas planuojant. Patys pinigai nesuteikia tiek teigiamų emocijų kaip rezultatas, kurį gauni juos protingai išleidęs.
Man ši tema priminė vaikus. Jie laukia gimtadienio, dovanų, susitikimo su draugais, bet kai stebi viską iš šono, matai, kad jiems svarbiau pati šventė nei daiktai, kurie išpakuoti dažniausiai netrukus atsiduria nereikalingųjų dėžėje.
Žinoma, taip yra ne visiems. Bet daug kam. Tad švęsti taip pat mėgsta ne visi. Aš mėgstu. Ir kurti šventes sau, ir kitiems. Net važiuodama į atokesnę vietą atsivežu ir savo dekoracijas – iškart aplinka pasikeičia.
– Kokios jubiliejaus šventės norėjosi šįsyk?
– Neįprastos, linksmos, su išskirtinėmis vaišėmis ir brangiausiais žmonėmis! Daug svarsčiau, kur ją rengti. Viena bičiulė pasiūlė vykti į trumų medžioklę Prancūzijoje. Ta mintis labai patiko, tačiau neradome tinkamos vietos, galinčios priimti didesnį būrį žmonių.
Taip natūraliai viskas virto idėja šventę surengti savo mėgstamo ir vertinamo gėrimo krašte – Šampanės regione.
Kai kelionių agentūra atsiuntė nuotraukas nuostabios Fero pilies (Chateau de Fere), abejonių, kur švęsti gimtadienį, nebeliko! „Boutique travel“ kelionių planuotojų padedami suderinome visas smulkmenas ir pilis buvo užsakyta!
– Kiek užtruko pasirengti gimtadieniui?
– Vietos, kur galėtume švęsti, ieškojau internete padedama draugų ir kelionės planuotojų. Bendraujant su prancūzais verčiau mokėti jų kalbą nei anglų (Juokiasi.), taip galima išvengti daugybės nesusipratimų!
Šiuo klausimu man labai padėjo draugai Lina ir Cyrilas, gyvenantys Bretanėje. Lina pasirūpino daugybe smulkmenų – skambino, derino, užsakinėjo.
Gyvendama Prancūzijoje ji gerai pažįsta šios šalies mentalitetą, tradicijas, įpročius. Ji nupirko ir tikrų prancūziškų orinukų – juos kaip padėkos dovanėlę įteikiau visiems šventės svečiams. Taip pat įteikė dovaną – kelis šimtus šviežių austrių iš savo ūkio.
Šiomis gėrybėmis Lina ir Cyrilas mus palepina jau ne pirmą kartą, nes Cyrilas yra austrių fermeris, auginantis nepaprasto skonio austres!
Dekoracijas, skirtas šventei, siuntėme per kurjerius iš Lietuvos. Prancūzai sakė, jog nieko panašaus pas juos pilyje nėra buvę.
Pati šventinė programa truko 4 dienas, o svečių atvyko 35 žmonių grupė!
Pirmą viešnagės pilyje dieną surengėme bendrą vakarienę. „Michelin“ žvaigždutę turintis restoranas tikrai pateisino lūkesčius.
Antroji diena buvo skirta poilsiui, fotosesijai ir pačiai šventei, o trečioji – išvykai į šampano ūkius bei Reimsą. Aplankėme nišinius šampano namus „La Maison Penet“ ir mano vieno mėgstamiausių šampanų – „Mumm“ namus.
– Atrodo, kad esate itin reikli detalėms. Ar viskas pavyko be kuriozų?
– Turbūt nė vienos šventės nebūna be nuotykių, kurie iš pradžių kelia įtampą, o vėliau virsta linksmais prisiminimais.
Viena svarbiausių taisyklių rengiant šventes yra numatyti daugybę smulkmenų ir su paslaugų teikėjais pasirašyti sutartį. Šįkart tai, kas įvardyta dokumentuose, mums labai pravertė.
Kai reikėjo skaičiuoti papildomas išlaidas, pilies administracija nepasikuklino ir išrašė mums dvigubai didesnę sąskaitą. Ją išanalizavome, palyginome su sutartimi ir sumokėjome pagal tai, kas joje nurodyta.
Dar vienas patarimas – išsiaiškinti krašto, į kurį vyksti, įpročius. Pastebėjome, kad Šampanėje dirbti pradedama vėlokai, o baigiama anksti. Dar būna pietų pertrauka nuo 12 iki 14 valandos. Tad, planuojant savo veiklą, reikia į tai atsižvelgti.
Buvo ir dar vienas smagus nutikimas. „Charles Mignon“ gamykloje užsakiau šampano gimtadieniui. Draugai nuvažiavo jo paimti. Parodė administratorei užsakymą ir... parvežė raudonojo vyno!
Gerai, kad jis buvo tikrai ypatingo skonio ir svečiai mielai jo ragavo. Tačiau klaidą pastebėjome tik apie 16 valandą. Vyriškiai turėjo mažiau nei per valandą pilies apylinkėse rasti mano norimo gėrimo. (Šypsosi.) Ir jiems pavyko!
– Kiekvienai moteriai dovanos svarbios ne tik per gimtadienius. Per ypatingas šventes jos labai glosto širdį. Kokioms silpnybėms neatsispiriate jūs?
– Draugai sutiko vykti su manimi į Prancūziją. Jie patys susimokėjo už lėktuvo bilietus ir nakvynę pilyje, o aš pasirūpinau šventės programa, vaišėmis, dekoracijomis. Todėl jokių dovanų neprašiau, juk jų dovana – pats atvykimas į šventę!
Vis dėlto dovanų buvo! (Juokiasi.) Papuošalai, kosmetikos priemonės, itališki „Mandarina Duck“ kelioniniai lagaminai ir daug šampano!
Vyrui jau užsiminiau, kad namuose reikės įrengti šampano rūsį, nes į dabartinę komodą jau nebetelpa visa mano kolekcija.
Dar gavau dvi labai neįprastas dovanas – dainas, specialiai sukurtas man ir apie mane! Jau tampa tradicija, kad kartu į visas mūsų šventes vyksta renginių ir televizijos laidų vedėjas Žygimantas Stakėnas, kuris ne tik veda šventę, bet ir visada sukuria dainą!
Jau turėjome dainą mūsų santuokos įžadų atnaujinimo proga, vyro 50 jubiliejaus proga ir dabar turiu savo dainą – netgi dvi, antroji buvo dar didesnė staigmena, nes ją kartu su Žygiu sudainavo geras mūsų šeimos draugas Mindaugas! Ir tokiu operiniu balsu, kad tiek aš, tiek visi šventės svečiai netekome žado. (Juokiasi.)
Visi tie nuostabūs prisiminimai ir yra pati didžiausia dovana!
Ir dar viena dovana, kuria nepaprastai džiaugiuosi, – tai nuostabus poetės Dalios Teišerskytės eilėraštis!
– Ar su metais jūsų gyvenime kito laimės sąvoka? Kas apskritai šiandien jums telpa į žodį „laimė“?
– Į šį klausimą man norėtųsi atsakyti rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos žodžiais: „Man rodosi, kad pasitenkinimo gyvenimu paslaptis teatspėjama tokiu būdu: žmogus neprivalo per daug reikalauti iš gyvenimo.
Reiktų vaikus iš pat mažens mokyti, kad gyvenimas nėra kažkokia laimės duodamoji įstaiga, bet sunkus, vargingas tarnavimas. Jei jis duoda kartais trumpų laimės valandėlių, tai yra jo malonė, ne pareiga.
Jei žmogus taip žiūri į gyvenimą, tai jis nebėga galvotrūkiais paskui tą laimę, neįtempia visų savo jėgų vien tik laimei žūtbūt sugauti, nerėkia ir nesidrasko jos neradęs, o kiekviena šviesia valandėle džiaugiasi kaip kokia dovana prie progos.“
– O meilė jums svarbi?
– Meilė svarbi visiems – žmogui, gyvūnui, augalui. Be jos mes netektume savęs.
Žmogus sukurtas mylėti ir būti mylimas. Džiaugiuosi savo šeima, artimaisiais, draugais. Mėgstu savo veiklą. Myliu patį gyvenimą.
– Ar sunku vyrui Dariui mylėti jus? Ne kartą esate garsiai prisipažinusi, kad esate šeimos galva, jau dvidešimt metų neruošiate valgio ir jūsų žodis dažniausiai būna paskutinis. Ko gero, tai pakelti sugebėtų ne kiekvienas sutuoktinis.
– Mano vyras Darius yra man gyvenimo įteikta brangi dovana. Jis tikrai mano antroji pusė, atrama, idėjų įgyvendintojas.
Netgi tai, kad galiu negaminti valgyti, yra Dariaus nuopelnas! (Šypsosi.) Kartu sukūrėme verslą, kuris išlaisvina nuo šio, daugeliui malonaus rūpesčio.
Turint nuosavą restoraną namuose virtuvės tikrai neverta įsirengti! O tai, kad mano žodis dažnai būna paskutinis... Tai skambi frazė. Iš tiesų ne vienu klausimu Darių tenka įtikinti – derybos šeimoje būtinos.
– Ar buvo gyvenime momentų, kai kuris nors iš judviejų susimąstėte apie santykių pabaigą?
– Kad buvo konfliktų, tai tikrai. Tačiau kalbų apie skyrybas neprisimenu.
Matyt, radome vienas kitą, pajutome, sukūrėme šeimą, verslą. Nuomonės gali išsiskirti. Bet reikia kalbėtis. Kai tariesi, randi išeitį.
Mums patinka tie patys ar panašūs dalykai. Gal sunkiau, kai vyrai turi moterims neįdomių pomėgių? Tuomet tikrai sudėtinga puoselėti santykius. Mūsų pomėgiai sutampa!
Kas penkerius metus atnaujiname santuokos įžadus ir tai dar labiau sutvirtina mūsų šeimą! Kartu esame jau 22 metus.
– O kada pačiai norisi pasijusti silpna moterimi? Ir kuo tada įmanoma jus pavergti?
– Darius man leidžia jaustis silpna moterimi. Neprivalau versti kalnų, daryti karjeros, uždirbti tūkstančių... Jis dažnai pajuokauja, kad esu brangiausia jo moteris – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme! (Juokiasi.)
– Inga, energijos ir veiklos jums pavydėtų daugelis ne tik moterų, bet ir vyrų. Iš kur toks įkvėpimas?
– Svarbiausia daryti tai, kas tave džiugina. Tuomet viskas paprasčiau. Į priekį eiti padeda ir atsakomybės, noro padėti jausmas.
– Vaikai veikliai moteriai yra gyvenimo įprasminimas ar iššūkis pasauliui juos užauginti tvirtomis asmenybėmis?
– Vaikai yra viskas. Visi išvardyti dalykai ir dar daugiau. Mano vyresnėlis Nojus jau suaugęs žmogus. Jam – 24 metai. Džiaugiuosi juo, jo santykiais, požiūriu į gyvenimą.
Kernius – keturiolikos metų. Neproblemiškas, nuoširdus paauglys, besidomintis informacinėmis technologijomis, mokosi kadetų licėjuje.
Globotinio Manto nuoširdumas visada pribloškia. Būtumėte girdėję, kaip jis mane sveikino per gimtadienį ir kiek ašarų buvo, kai pamiršo išmoktą eilėraštį... Beje, šįmet yra dešimt metų, kai jis su mumis gyvena.
Su vaikais būna visko. Tačiau kol kas daugiau džiaugsmo nei ašarų.
– Akivaizdu, kad Mantas tapo visaverčiu jūsų šeimos nariu. Kokie buvo tie dešimt metų?
– Labai įdomūs. Ir sunkūs. Ir laimingi. Esu tikra – nieko panašaus nepatyrusiems sunku būtų papasakoti. Žinau tik viena – mūsų su Dariumi sprendimo nekeisčiau.
– Jeigu būtų gyvenime galimybė grįžti į praeitį ir pakeisti bent vieną dalyką, kas tai būtų?
– O jei tą dalyką pakeisčiau, ar visa kita liktų? Kažin. Tad geriau nieko nekeisti. Kiekvienas įvykis yra arba pamoka, arba mūsų pačių prikviestas. Tereikia tai suprasti. Didelių nelaimių, netekčių, ligų, sukrėtimų esame išvengę. O tai – tikrų tikriausia laimė!
