Dar prieš pusantrų metų pasirodė pirmoji žinia apie Žilvino skyrybas su Australijoje gyvenančia žmona Elle Grigaitis. Po šešerius metus trukusios santuokos pirmoji apie tai savo socialinio tinklo paskyroje paskelbė pati moteris. Tačiau oficialios poros skyrybos kol kas neįvyko.
Prieš porą savaičių Ž.Grigaitis bičiuliams surengė pavėluotą gimtadienio šventę neįprastoje erdvėje – Baltijos baleto teatre. Šventės metu svečiai šampano taurę kėlė ne tik už sukaktį, bet ir naujas vyro pareigas – jis tapo prancūzų liukso klasės prekės ženklo „Le Cercle by Pernod Ricard“ ambasadoriumi. Tiesa, tarp svečių Žilvino žmonos nebuvo.
– Koks jūsų su Elle santykių statusas šiandien? – klausiu verslininko, kai atviro interviu įsitaisome jo erdviuose namuose prestižiniame sostinės Antakalnio rajone, visai greta Neries.
– Šiandien aš visai kitaip pažvelgiau į mūsų santykius. Manau, kad situacijos, kurią mes turime dabar, priešistorės pirmiausia reikėtų ieškoti kultūriniuose skirtumuose.
Persikėlęs į Australiją turėjau jaustis fantastiškai, nes gyvenau tikrą svajonių gyvenimą, kuriame yra viskas: vandenynas, geras oras, saulė, aukštas gyvenimo lygis, puikios socialinės garantijos. Visi tiki idealaus gyvenimo Australijoje pasaka. Tačiau su pačiais australais plačiau diskutuoti apie pasaulį labai sudėtinga. Ten gyvendamas visą laiką jaučiau, kad esu emigrantas.
Elle užima svarbią padėtį visuomenėje, mes gyvenome aktyvų socialinį gyvenimą, tačiau jaučiausi blogai. Visą laiką jaučiau lengvą kitų pašaipą: „Nori gyventi Australijoje? Tai dabar jau gyvensi?“ Vietinių požiūris į žmogų, kuris atvažiuoja ne pinigų užsidirbti, o gyventi, mane labai žeidė. Vėliau tai nurijau kaip karčią piliulę, nekreipiau į tai dėmesio, bet man buvo nemalonu.
Supratau, kad viską, ką tiek daug metų kūriau čia, Lietuvoje, galiu prarasti. Žinoma, jei esi jaunas, neturi jokio statuso ir nori susikurti svajonių gyvenimą, Australija tam puikiai tinka. Bet aš ten ne užsidirbti važiavau, man nereikėjo visko pradėti nuo pradžių, aš tiesiog iš vieno socialinio rato patekau į kitą.
Tik gyvendamas supratau, kokia vis dėlto čia „piniginė“ visuomenė, kuriai labai svarbus turtinis statusas.
Žinoma, tai turėjo įtakos ir mūsų santykiams su Elle. Ji norėjo, kad aš parduočiau visą nekilnojamąjį turtą Lietuvoje ir persikelčiau pas ją, tačiau aš to nepadariau. Ir šiandien labai džiaugiuosi, kad išsaugojau savo namus ir nenutraukiau gijų su Lietuva.
– Kaip klostėsi jūsų santykiai su žmonos sūnumi Boydu Martinu?
– Tai pirmas kartas, kai apie tai kalbu, niekada šios temos neaptarinėjau. Būsiu atviras, kai kurie jos sūnaus akibrokštai man labai nepatiko.
Manau, jis niekaip negalėjo susitaikyti su faktu, kad aš esu jo motinos gyvenime. Kiek buvo galima, pasinaudojo manimi, mane išnaudojo.
Buvo nemalonu, kai supratau, kad jis pakenkė kai kuriems mano santykiams su įtakingais ir svarbiais žmonėmis. Visus tuos metus jis turėjo tikslą išstumti mane iš motinos gyvenimo ir darė viską, kad man nepasisektų. Aš tai mačiau. Kurį laiką nenorėjau to pripažinti, neigiau tai, bet vėliau supratau, kad nenoriu daugiau taip gyventi.
Žinoma, jis yra Elle sūnus ir aš jokiu būdu nesikišiu į jų santykius. Jis suaugęs 29 metų vyras, kuris turėtų gyventi savo gyvenimą. Man labai gaila, kad būtent dėl jo mūsų santykiai su Elle dabar tokie, kokie yra.
Nusprendžiau nesivelti į jų šeimos intrigas, atsitraukti ir leisti jai pačiai nuspręsti, kaip ji nori toliau gyventi – išlaikyti visą gyvenimą savo sūnų, būti su manimi ar visais manipuliuoti. Džiaugiuosi, kad išmokau šią savo gyvenimo pamoką ir aiškiai supratau, jog tikrai nenoriu būti net ir mylimos moters marionetė.
Vidinės laisvės ir orumo negaliu iškeisti net į nuostabų gyvenimą Australijoje. Gerbiu save, gerbiu šalį, kurioje gimiau, ir nenoriu gyventi aplinkoje, kuri manęs negerbia ir nesiruošia gerbti.
– Prie visų šeiminių peripetijų šių metų pavasarį gavote dar vieną išbandymą – išgirdote vėžio diagnozę. Kaip dabar jaučiatės, ar liga atsitraukė?
– Beveik metus žurnalistai manęs klausinėjo, kaip jaučiuosi, kas manęs laukia, tačiau aš labai sąmoningai ribojau šią informaciją. Ir dabar tai darau. Kalbėjau tik tiek, kiek manęs prašė gydytojai ir vėžio asociacija. Mano misija buvo ištransliuoti žinutę, kad vyrai suklustų, atkreiptų dėmesį į šią ligą ir, kaip moterys randa laiko pasitikrinti dėl krūties vėžio, jie rastų laiko pasitikrinti dėl prostatos vėžio.
Atsižvelgiant į tai, kiek dabar žmonių miršta nuo vėžio, reikia apie tai kalbėti. Reikia priminti žmonėms, kad jie rūpintųsi savimi, savo sveikata ir tiesiog džiaugtųsi gyvenimu. Nes, kad ir kaip būtų, visi mes turime tik vieną gyvenimą.
Šią vasarą daug laiko praleidau Palangoje su savimi ir savo mintimis. Pirmą kartą susimąsčiau: kiek vasarų man dar liko? O kiek vasarų liko mano draugams, artimiems žmonėms? O ką mes padarėme, kad tos vasaros būtų kitokios, gražesnės? Ir tada pirmą kartą gyvenime man atėjo kita mintis – aš nebijau mirties...
Apie ją labai dažnai galvoju. Mirtį reikia prisijaukinti. Jos nereikia bijoti, nes tai neišvengiamas dalykas – vienaip ar kitaip, tai nutiks. Bet sugalvoti, kaip išeiti iš šio pasaulio ir tai padaryti oriai ir šventiškai, – tai jau uždavinys.
Prisiminiau, kaip vieni mano draugai pasakojo apie Italijos operos legendos Luciano Pavarotti laidotuves, kuriose jie dalyvavo. Jo laidotuvių dieną didžiulė minia žmonių, kurie atėjo jo pagerbti, tiesiog ūžė – klausė jo dainų, valgė, kalbėjo. Niekas nekalbėjo apie mirtį. Tai buvo šventė, kurios metu žmonės taip jį pagerbė. Aš ne Pavarotti, bet gal būtų visai neblogai sukurti tokią šventę.
Dabar stengiuosi bent kas kelis mėnesius pasitikrinti, nors taip dažnai tikrai nereikia. Labai džiaugiuosi, kad sulaukiau net iš nepažįstamų žmonių palaikymo laiškų, skambučių, žinučių. Patarimų, sprendimų, kaip gyventi toliau, ką daryti ir kaip tvarkytis su vėžio diagnoze.
Lygiai taip pat sulaukiu ir klausimų, pagalbos bei paramos prašymų iš tų, kuriems diagnozavo vėžį. Puikiai suprantu, kad mes, kurie jau esame įstoję į šią draugiją, turime vieni kitus palaikyti ir paremti.
– Kokie svarbiausi jūsų patarimai būtų žmogui, išgirdusiam vėžio diagnozę?
– Pirmiausia to nedramatizuoti. Mes, lietuviai, esame linkę dramatizuoti ir sutirštinti spalvas.
Užmirštame, kad viskas mūsų rankose, – jeigu laiku neapsižiūrėjai, laiku nepagalvojai, neturėjai laiko ir tau nebuvo įdomi tavo paties sveikata, tai ir klausk savęs – kodėl apleidai save, negalvojai apie savo sveikatą anksčiau?
Pastebiu, kad daugelis tiesiog pradeda ieškoti kaltų, permeta kaltę šeimos nariams, vaikams ir tada visi kenčia. Manau, jog pykti ir kaltinti reikia tik save, kad užmiršote save anksčiau, nepasirūpinote sveikata. Be to, visada yra viltis, todėl, kad ir kaip viskas atrodytų blogai, reikia rūpintis savimi.
Visą interviu ir išskirtinę fotosesiją „Stiliui“ rasite „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
