Mes kalbamės Operos ir baleto teatro kavinėje. Nors jau atostogos, aplink šnekučiuojasi solistai, kažkur skamba klasikinė muzika. Solistų gyvenime atostogų nėra, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
– Jovita, karštą vasaros dieną jūs geriate, matau, šaltas sultis. Negi solistui nereikia saugoti balso? – gana proziškai pradėjau pokalbį su Operos ir baleto teatro soliste J.Vaškevičiūte. Gal ir proziškai, bet jau žinau, kad prarasti balsą solistui – didžiausias siaubas.
– Aš kiek įmanoma daugiau balso stygas saugau tyla. Giuseppe Verdi „Trubadūre“ yra tekę dainuoti iš eilės penkis spektaklius.
Tai buvo kvailokas sprendimas. Juk prisiimi labai didelę atsakomybę – kad ištempsi. Bet žinojau, kad Azučenos partija ypač paranki mano balsui.
Išbandymas buvo ir todėl, kad aš ką tik buvau grįžusi iš Argentinos, Buenos Airių, kur dainavau „Colon“ operos teatre. Ten buvo 30 laipsnių karščio, Lietuvoje – dar balandis.
Tad rizikavau. Po spektaklių apsikabinau su soliste Sandra Janušaite ir pasižadėjau: „Gyvenime daugiau to nedarysiu!“
Po to išvis savaitę nekalbėjau, net interviu negalėjau duoti. Visai nekalbu ir savaitę prieš spektaklį.
Gyvenu viena, tad problemų nėra, o su tėvais susirašinėju rašteliais, jei būnu pas juos, arba žinutėmis.
– O pienas su medumi, žali kiaušiniai ir kiti receptai?
– Nebent skauda gerklę, tada gal ir padeda. Bet ne balso stygoms. Mano vaistas – tiktai tyla.
– Tenka girdėti, kad operos solistai darosi balso stygų operacijas. Ir Asmik Grigorian operavo balso stygas. Kokia tai operacija ir kodėl jos prireikia?
– Ačiū Dievui, man nereikėjo. Būna, kad stygos labai pervargusios.
– Nebegali išdainuoti?
– Kažkaip išdainuoti galima ir sergančiomis stygomis, bet tai atsiliepia kokybei, yra rizikos, kad visam gyvenimui gali pakenkti savo balsui. Ant balso stygų dainininkams atsiranda mažų mazgelių, kartais nuo netaisyklingo dainavimo. Juos reikia operuoti.
Chirurgas privalo būti aukščiausio lygio specialistas, kad nepažeistų, – išpjausi per daug, per mažai, ir balsas nebebus toks pat. Visko gyvenime yra išgyventa – ir balsą esu praradusi, ir stygos buvo raudonos, labai pervargusios. Vieną kartą, karjeros pradžioje, teko nekalbėti net du mėnesius.
Dainininkui labai baisu, jei kas nors atsitinka balsui koncerto dieną. Prie to priprasti neįmanoma.
– Ir kaip įveikiate stresą, kai tenka eiti į sceną?
– Kiekvienas solistas savaip. Aš meldžiuosi. Nesu be nuodėmės, bet Dievą tikiu. Nėra buvę nė vieno spektaklio, kad nepasimeldusi būčiau išėjusi į sceną. Į bažnyčią dažnai neinu, su Dievu kalbuosi tiesiogiai, be tarpininko.
– Mes, žiūrovai, paplojame ir išeiname išsinešdami geras emocijas. Bet scenoje solistams, matyt, tenka patirti ir nuotykių, apie kuriuos mes, sėdintys salėje, nieko nenutuokiame?
– Ir ne vieną! Jei Dievo ko nors prašai, prašyk atsargiai. Stepheno Sondheimo operoje „Svynis Todas“ vaidinau heroję, kuri ant veido turėjo mėlynių. Man jas darydavo grimuotoja.
Pajuokavau: na, duokit man kas nors į akį, iškils mėlynė ir nereikės kaskart grimuotis! Ir! Tą patį vakarą mano partneris Laimonas Pautienius taip stipriai mane pasuko, kad trenkiausi į metalinę scenos dekoraciją ir likau gulėti! Išgirdau tik publikos aiktelėjimą.
Pirma mintis – liežuviu pasitikrinti, ar dar liko dantys... Bet atsikelti negaliu! Iš scenos iššliaužiau keturiomis ir grimo kambaryje nualpau. O reikia vaidinti toliau, mano nužudymo sceną...
– Bet jus nužudė anksčiau? – jei taip galima pajuokauti.
– Būtent. Antrajame veiksme mane dar kartą turėjo trenkti į sieną. O kaktoje – ne gumbas, jau ragas! Bet išėjau į sceną ir suvaidinau. Po spektaklio – tiesiai į ligoninę.
Po dviejų dienų turėjau dainuoti viename jubiliejiniame koncerte. Mano veidas kasdien buvo vis mėlynesnis, vienos akies nebeatmerkiau... Ir dainavau!
Po savaitės vėl dainavau „Svynyje Tode“ ir man grimo nebedarė. Nebereikėjo!
– Aš visada stebiuosi matydama operos solistus scenoje. Kaip jūs suderinate dainavimą ir vaidybą? Teatro aktoriai – taip, jie susikoncentravę į vaidybą. O jums tenka perteikti išgyvenimus ir balsu, ir judesiais, kūnu, mimika. Negi nesunku?
– Tai neatsiejama. Juk žinai, apie ką dainuoji, – meilę, mirtį, pyktį. Ir tai perteiki natūraliai. Visi mano personažai yra ir Jovita. Esu lyg chameleonas gerąja prasme. Galiu būti fatališka, mylinti, kerštinga. Tie personažai ištempia iš tavęs tiek daug veidų! Viskas eina per mane pačią.
Gyvenime aš esu rami, nesu grobuonė. Vadinasi, turiu prisitaikyti, užauginti save iki herojės.
– Po spektaklio ilgai išliekate ta heroje?
– Turbūt ne. Greitai grįžtu į save.
– Ar operos režisieriai pareguliuoja ir kaip vaidinti?
– Įvairiai. Man patinka režisieriai, kurie leidžia kurti. Kai esi įmetama į jau sukurtą spektaklį, turi scenoje elgtis taip, kaip tavo pirmtakė.
– Dažniausiai dainuojate itališkai ir žiūrovai dažniausiai nieko nesupranta, jei neįžiūri vertimo. Mokate daug kalbų?
– Kalbų mokėti mums labai svarbu. Tobulinu anglų, prancūzų kalbas, italų yra kas kita, tai mums kasdienybė. Bet rengdami vaidmenį mokomės kiekvieną žodį taisyklingai tarti.
– Teatre aktoriai gali improvizuoti, net pamiršę tekstą išsisuka. O operos solistai? Juk nesudainuosi susikurtos arijos, jei pamiršai žodžius?
– Vieną kartą man taip nutiko ir aš turbūt tada pražilau. Supratau, kad jau būnant scenoje negalima kartotis teksto. Dainavau Suzuki partiją itališkai.
Klūpėjau ant kelių, atsistojau ir nebeprisimenu žodžių. Viskas! Nutirpo kūnas. Ir paskutinę sekundę žodžiai atėjo.
Gali ir kolega ką nors pamiršti. Labai gerai, kai yra sufleriai. Bet daugelyje užsienio teatrų jų nėra.
Aš labai jaudinuosi prieš išeidama į sceną. Bet užtenka ten atsidurti, ir viskas, tu gyveni savo herojų gyvenimą. Jei geras partneris, gali padėti, palaukti, kol prisimins žodžius, pakartoti savo tekstą.
Koncertuojant su Virgilijumi Noreika įvairių nutikimų būdavo. Jis buvo asmenybė, auginusi mane kaip žmogų, solistę. Mokė įvairių paslapčių, net kaip nusilenkti.
– Koks vaidmuo jums buvo sunkiausias, labiausiai atsiliepė po spektaklio?
– Be abejonių, 2006 metais Suzuki iš Giacomo Puccini operos „Madam Baterflai“. Net širdis sustreikuodavo po spektaklio.
– Ši opera, pastatyta šviesaus atminimo Anthony Minghellos ir jo žmonos kinės Carolyn Choa, be abejonių, pati populiariausia ir gražiausia iki šiol. Įdomu, kaip jums sekėsi drauge dirbti su tais žymiais kūrėjais?
– Šį vaidmenį labai išskiriu. Tai buvo pats pirmas didelis vaidmuo Operos ir baleto teatre.
– Ir iškart 2006 metais gavote apdovanojimą – „Operos viltį“.
– Ne tik už Suzuki, o už tai, kad per metus sukūriau penkis vaidmenis.
Man buvo tik 26-eri, gal ir per anksti debiutuoti penkiais vaidmenimis, bet išplaukiau.
Suzuki kūriau nuo pirmos minutės. Tai buvo visiška kūrybinė laimė. Tokio tylaus, ramaus bendravimo su režisieriais teatre niekas dar nebuvo patyręs.
Jie buvo nuostabūs, lyg vienas žmogus. Ir darbas su jais nepamirštamas. Šis spektaklis – švaros, grožio, estetikos pavyzdys.
– Suzuki – japonė. Turbūt kuriant jos vaidmenį buvo svarbus kiekvienas pirštų judesys?
– Tikrai taip! Reikėjo išmokti vaikščioti mažiukais žingsneliais, specialiais bateliais dviem pirštams. Atsiklaupimas – visas ritualas, bet kaip nepavyks. Vilki kimono, pagalvė ant nugaros.
Atsistoti turi nesiremdama rankomis, ant vienos kojos. Mokiausi namie prieš veidrodį. Be mūsų teatro režisierės Jūratės Sodytės darbo, ypač dabar, kai šį pavasarį atkūrėme spektaklį, važinėjusį po pasaulį, daug kas būtų nepavykę.
Po pasaulį važinėjome ne mes, atlikėjai, o mūsų kostiumai, dekoracijos. Tokie, kokius sukūrė A.Minghella.
– Užsiminėte apie bendravimą su režisieriais. Negi solistams tenka patirti ir chamiško elgesio?
– O kaipgi? Neminėsiu pavardės, tai vokiečių režisierius, kuris žlugdė mane ir kaip asmenybę, ir kaip kūrėją. Tiesiog buvo pasirinkęs mane savo auka. Būdavo, ryte prabudusi pagalvodavau – aš nebenoriu gyventi!
Galų gale to spektaklio atsisakiau. Matyt, tiek nuo manęs įsikraudavo, kad reikalavo mane grąžinti į sceną.
Teko dainuoti Nikalojaus Rimskio-Korsakovo operoje „Caro sužadėtinė“. Kūriau Liubašos vaidmenį. Režisierius man atrodė išprotėjęs, bet gerąja prasme. Jis galėjo ir aprėkti, per repeticiją net triskart keisdavo marškinėlius, būdavo šlapias nuo įtampos.
Jei anas režisierius manęs nebūtų taip iškankinęs, būčiau išsigandusi. O dabar tame teatre jaučiausi puikiai, nors kiti solistai dejavo – kaip ištverti? Sakiau jiems – čia yra niekis, palyginti su tuo, ką esu patyrusi. Tad solistui reikia būti užsigrūdinusiam. Mene yra viskas, kas yra ir gyvenime.
– Visada smalsu, kaip jaučiasi solistas, kai uždanga nusileidžia? Palengvėjimas – ačiū Dievui, išdainavau?
– Mano pirmas jausmas, jei sunkus spektaklis, kaip dabar buvo net penkios „Madam Baterflai“, kad ir su tarpais, yra tokios emocijos, kad sunku nurimti. Kai Baterflai nusižudo, kai atbėga tas mažas vaikutis... Gal aš per daug jautri vaikams...
Po to spektaklio kartais net turėdavau išgerti valerijonų. Ateina pilnatvė, suvokimas, kad kažkam suteikei džiaugsmo, malonumo. Padėkoju už tai Dievui.
Reikia pripažinti, kad labai svarbu ir kritika, ką parašė, pasakė. Ypač malonu, kai išėjus po spektaklio į gatvę žmonės atpažįsta ir padėkoja. Grįžti namo kaip ant sparnų. Tai didžiausias atlyginimas.
– „Meilė ir klasta“ – ne tik dramos pavadinimas. Matyt, teatre tų jausmų per akis. Ir užkulisiuose, ir tarp operos solistų. Ar įmanoma scenoje pakišti koją partneriui? Teko patirti?
– Žinoma. Pavyzdžiui, partneris tyčia neatlieka mizanscenos. Tu sutrinki. Nesakau, kad aš pati patyriau, bet daug girdėjau. Ypač dideliuose teatruose. Maskvos Didžiajame juodas kortas pakiša, dar ką nors.
Išeitis – savimi pasitikėti dviem šimtais procentų, kad nesutriktum. Ši profesija ir man užaugino storą odą, kurios gyvenime neturėjau.
Yra buvę daug nusivylimų, skausmo, ašarų...
– Esate užsiminusi, kad gyvenime patyrėte nemažai išdavysčių. Kūrybinių, asmeninių?
– Labiau asmeninių. Ir iš vyriškių pusės. Yra žmonių, padariusių neatleistinų išdavysčių... Bet ir jiems kažkaip toliau gyventi reikia. Todėl atleidi...
Daugiau skaitykite „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
