Dizaineris patraukė išskirtiniu braižu, kontrastingų spalvų deriniais. Įsitvirtinęs madų pasaulyje, jis atrado kitą savo aistrą – parfumeriją.
Ir tiek silpnoji, tiek stiprioji lytis jau 30 metų žavisi K.Takados sukurtais kvepalais, skleidžiančiais gaivumą, lengvumą.
Kenzo gimė 1939 metų vasario 27-ąją nedideliame kaime, įsikūrusiame šalia senovinės Himedžio (Hiogo prefektūra) pilies. Jis buvo penktas – iš septynių – arbatinės savininko vaikų.
Augo apsuptas keturių vyresnių seserų ir iš vaikystės subtiliai jautė moterišką charakterį.
Skambant nuostabioms geišų dainoms, kurios sklido iš tėvo arbatinės, jis su įdomumu vartė seserų madų žurnalus, bandė perpiešti kostiumus, skrybėlaites ir rankines, net siuvo lėlėms miniatiūrines sukneles.
Paauglystėje jau visa galva paniro į madą, kūrė savo modelių eskizus. Jau po daugelio metų K.Takada su šypsena prisiminė, kad svajojo rengti didžiaakes Europos moteris.
Reikėjo tiek nedaug: įstoti į tą pačią dizainerių mokyklą, kur jau mokėsi viena iš jo seserų. Bet patriarchalinėje japonų šeimoje tam reikėjo tėvų pritarimo.
Ir Kenzo laukė smūgis: tėvas uždraudė net ir galvoti apie tokią gėdingą vyrui užgaidą. Jo laukė garbinga anglų literatūros dėstytojo ateitis.
Paklusnus sūnus nesipriešino ir įstojo į vieną prestižiškiausių „Kobe Gaibo“ universitetų. Bet jau po pirmojo semestro nepakluso tėvų prieštaravimams ir žengė neįmanomą žingsnį – nutraukė studijas ir išvyko į Tokiją.
Kenzo kišenės buvo apytuštės, o tikėtis pagalbos iš įžeisto tėvo negalėjo. Jis įsidarbino dažytojo padėjėju ir išsinuomavo kambarį apgriuvusiame namelyje sostinės pakraštyje.
Septynių dolerių atlyginimas ir nuolatinis darbas iki septinto prakaito: paduok, atnešk, uždėk gruntą, išplauk, pavalyk...
Vėliau Kenzo prisimins kokia buvo pirmoji žiema, kaip šalo, kokios raudonos ir nuolat purvinos nuo dažų buvo jo rankos.
1958-aisiais K.Takada žengė kitą žingsnį – įstojo į japonų modeliuotojų „Bunka Fashion“ koledžą.
Jis tapo pirmuoju vyriškos giminės studentu šios įstaigos istorijoje. Iki tol „Bunka Fashion“ sienos matė tik studentes.
K.Takada itin žavėjosi vienu dėstytoju – dizaineriu, kuris žavėjosi prancūzų drabužių stiliumi ir ne kartą lankėsi Paryžiuje.
Studentams, kurie jo klausėsi kvapą sulaikę, pasakojo apie Prancūzijos sostinės aukštuomenės gyvenimą, madų kolekcijų pristatymus ir įžymius dizainerius.
Kenzo labai norėjo patekti į pasaulio mados sostinę, savo akimis pamatyti po visą pasaulį nuskambėjusias Yves'o Saint Laurent'o kolekcijas ir pabandyti sukurti kažką savito.
Kruopštumas ir didelis talentas davė rezultatų. Po dviejų metų K.Takada gavo prestižinį, jauniems dizaineriams skirtą apdovanojimą „Soen“.
Puikiai baigęs „Bunka Fashion“ koledžą, galėjo tikėtis tvirtesnės padėties.
Jis pradėjo siūti modelius prekybos centrų tinklui ir pats įsidarbino manekenu madų žurnale. Tam darbui jo išvaizda puikiai tiko.
Prancūzija dar keletą metų liko svajone.
Naujas gyvenimas prasidėjo kartu su Naujais metais. 1965 metų sausio 1-ąją jis atsidūrė Marselyje, o iš ten traukiniu pasiekė Paryžių.
Vėliau K.Takada stebėdamasi savo drąsa, pastebėjo: „Jei viskas pasikartotų, veikiausiai likčiau Tokijuje“.
Jis nemokėjo prancūzų kalbos, nežinojo europietiško gyvenimo ir neturėjo nė mažiausio supratimo kur ir iš kokių pinigų gyvens.
Jau nuo pirmųjų dienų Paryžiuje K.Takada veržėsi į garsių mados namų kolekcijų peržiūras. Keista, bet „Chanel“, „Dior“ , „Pierre Cardin“ darbai pradžioje jam nepadarė didelio įspūdžio.
K.Takada, japonas iki kaulų smegenų, negalėjo įsijausti ir suvokti europietiško stiliaus, nes mąstė visiškai kitaip. Negana to, jį dar kamavo tėvynės ilgesys.
Bet toks stiprus, kad K.Takada buvo pasirengęs „negarbingam“ sugrįžimui į tėvynę. Aukštosios mados pasaulis jam atrodė nepasiekiamas.
Paskui visiškai atsitiktinai pateko į Andre Courreges'o madų kolekcijos pristatymą. Šis prancūzų dizaineris išsiskyrė originalia ir „įžūlia“ kūrybos maniera.
Ir tuomet K.Takada suprato, kad ir jam veikiausiai pavyks nepasimesti Paryžiuje. Jis įsidarbino stilisto asistentu, paskui siuvo modelius kelioms dizainerių parduotuvėms. Ir kartu pamažėle pradėjo „studijuoti“ jam nežinomus europietiškus audinius, spalvų derinius.
Taupė kiekvieną uždirbtą franką, kad vieną dieną įkurtų savo bendrovę. Ir šią svajonę K.Takada įgyvendino po penkerių metų.
„Jungle Jap“ parduotuvė įsikūrė dengtoje gatvėje-galerijoje Didžiųjų bulvarų rajone. Tiesa, gana tolokai nuo įžymiųjų mados namų.
Kenzo savo rankomis išdailino parduotuvės sienas didžiulėmis gėlėmis ir dar iki jos atidarymo surengė pirmąjį savo kolekcijos pristatymą. Tuomet galėjo sau leisti tik keturis modelius.
K.Takada buvo nusiteikęs išlepintą ir visko mačiusį Paryžių nustebinti kažkuo egzotišku.
Jis sukūrė kolekciją tradiciniu japonų kimono stiliumi iš nebrangaus vietos medvilnės audinio, derindamas su autentiška japonų tekstile.
K.Takada idėja buvo sujungti Azijos ir Europos tradicijas. Jo sukurti drabužiai neišryškino, o slėpė kūną. Jau tuo metu jis laikėsi požiūrio: kūnui, kaip ir sielai reikalinga erdvė, galimybė kvėpuoti.
Penkiasdešimčiai žiūrovų, kurie nusprendė pažiūrėti į mados naujokėlį, jo platūs siluetai sukėlė nevienareikšmišką įspūdį. Iš pradžių publika pasijuokė, o paskui susižavėjo neįprastu kūrėjo iš Tekančios Saulės šalies stiliumi.
Nieko nuostabaus: pastarųjų dešimtmečių mados spindesys spėjo gerokai nusibosti.
Netrukus K.Takados modelis pateko ant „Elle“ žurnalo viršelio ir japono likimo ratas pradėjo staigiai suktis.
Ryžtingai laužydamas įprastinius mados rėmus ir stereotipus, japonas per metus parodydavo penkias kolekcijas. Tiesus kirpimas, jokių įsiuvų, užsegimų, sagų, atspalvių, piešinių ir jų derinių žaismas – gėlių ir „žvėrių“ motyvai, languoti ir dryžuoti raštai, etniniai motyvai...
K.Takada sugalvojo sukneles – megztinius, didžiules beretes ir europietiško drabužio kirpimą praturtino kimono fasonu.
1971-aisiais K.Takada su jauduliu vyko į Japoniją: kaip tėvynainiai įvertins jo kūrybą?
Jo nuogąstavimai pasirodė bereikalingi. Paprastai santūrūs Tokijo gyventojai neslėpė savo susižavėjimo ir pasididžiavimo dizaineriu.
Paskui K.Takada užkariavo Niujorką. 1972-aisiais jam net teko nutraukti savo mados kolekcijos demonstravimą: publika iš susižavėjimo kone įsišėlo.
Tais pačiais metais tėvynėje jam buvo įteiktas „Fashion Editor Club of Japan“ apdovanojimas.
Ekstravagantiškame devintame dešimtmetyje K.Takada mados kolekcijų demonstravimai pavirto į egzotiškus šou. Jis pasirinkdavo žinomas vietas – Orsė muziejus, Trokadero aikštė.
Ant podiumo dažnai pasirodydavo ne profesionalūs modeliai, o merginos „iš gatvės“. Šios vaikščiojo nerangiai, savo drovumą maskavo šypsenomis ir juoku.
Ir atrodė labai natūraliai, žengdamos Pont Neufo tiltu, išgražintu vazoninėmis gėlėmis ar po didžiųjų palapinių paunksme, sustatytų šalia senovinės Bordo pilies.
Kartą pagal K.Takados sumanymą viena Paryžiaus aikščių buvo apdengta didžiuliu audiniu, o šis apibarstytas aukso dulkėmis.
Nuo 1983-ųjų jis pradėjo kurti vyriškus drabužius, siūlydamas stipriajai lyčiai neįprastus spalvų, faktūrų ir linijų derinius.
Dryžuotos kelnės su švarku, išmargintu stambiomis gėlėmis. O kodėl gi ir ne?
Po metų K.Takada tapo Prancūzijos menų ir literatūros ordino kavalieriumi.
1988-aisiais pasaulis susipažino su pirmuoju aromatu – „Kenzo, CA Sent Beau“. Ir nuo jo prasidėjo parfumerijos namų – „Kenzo Parfums“ istorija.
1991 m. pasirodė „Kenzo Homme“, po penkerių metų – „Kenzo Jungle“. 1996 ir 1999-siais – „L'Eau Par Kenzo“ moterims ir vyrams.
2016 m. legendinis aromatas atšventė savo 20-metį ir ta proga pakeitė pavadinimą. Dabar tai „L'Eau Kenzo“. Nesikeičia tik legendinis flakono turinys.
Iš jaunuolio, gyvenusio spartietiškomis sąlygomis, taupiusio kiekvieną franką, jis tapo žymiu dizaineriu. Ir dabar galėjo sau daug ką leisti.
Pirmiausia – keliauti. Tolimose kelionėse K.Takada ieškojo įkvėpimo savo naujų idėjų įgyvendinimui.
Savo originalų stilių – įvairių kultūrų ir tradicijų derinimą – dizaineris pavertė filosofine kryptimi nomadizmu (klajoklyste). Ši propaguoja harmoniją su gamta ir mokėjimą džiaugtis menkniekiais.
Iš Tekančios Saulės šalies kilęs ir Europoje įsikūręs dizaineris, kuriantis savo vardo drabužius ir parfumeriją, nuo kolegų skiriasi ne tik egzotiška išvaizda.
Matyt, kad labiau žinomo japono nei jis, Paryžius nežinojo nuo ikikarinio dailininko Tsuguharu Foujitos laikų.
K.Takada – visada pabrėžtinai santūraus ir konservatyvaus elgesio. Su jo vardu nėra susijusi nė viena paskala, nė vienas skandalas, jo asmeninis gyvenimas užrakintas po septyniais užraktais.
Svarbias derybas dizaineris visada vedė prie madžongos stalo – šio žaidimo mielai mokė pašnekovus. K.Takada įsitikinęs, kad šis smagus loginis žaidimas garantuoja palankų reikalų sprendimą.
Jį vadino amžinuoju jaunuoliu, kuris mažai kalba ir daug šypsosi. Lieknas, elegantiškas, su žila sruoga juoduose plaukuose.
Atrodo, kad ir metams bėgant, jis beveik nesikeitė. Bet nuolatinių mados pasaulio lenktynių nuovargis palikdavo vis gilesnį įspaudą.
1999-aisiais K.Takada nusprendė ilsėtis nuo beprotišku greičiu besikeičiančio mados pasaulio.
Šešeriais metais anksčiau jo prekės ženklą įsigijo tarptautinis koncernas LVMH.
Tą pavasarį jis buvo įvertintas prestižine amerikiečių taikos premija „Už kosmopolitinę karjerą ir stilių, kuris atspindėjo įvairiausias kultūras ir tradicijas“.
Šis apdovanojimas pirmą kartą buvo įteiktas madų dizaineriui. Už tai atsidėkodamas, jis pateikė pasaulio suknelę – pirmąjį aukštosios mados drabužį, išsiūtą sakuromis.
Rudenį dizaineris atsisveikino su mados pasauliu, surengdamas 2000-ųjų pavasario ir vasaros kolekcijos pasirodymą ir 30 metų darbų parodą – retrospektyvą.
Žengęs šį žingsnį, dizaineris nežinojo kaip gyvens, ką veiks pasitraukdamas iš nuolatinio skubėjimo ir mados pasaulio lenktynių.
Atšventęs naująjį tūkstantmetį, išlydėjęs draugus, ir žiūrėdamas kaip tolsta jų automobiliai, ištarė: „Mano atostogos tęsiasi“.
Bet susidomėjimas paslaptinguoju japonu neišblėso. Populiarūs žurnalai aprašinėjo jo nuostabų namą, įsikūrusį vietoj apleisto fabriko šalia Bastilijos aikštės.
Ir čia K.Takada sukūrė nuostabų Japonijos kampelį – su sodu, daugybe gėlių ir maža arbatine, kuri jam priminė vaikystę ir tėvą.
Vėliau žiniasklaida pranešė, jog dizaineris pardavė savo „tvirtovę“. Vietoj jos įsigijo namus Monake ir butą Paryžiaus Sen Žermeno gatvėje.
Iš palėpėje esančios mansardos K.Takada stebėjo, kaip saulėlydžiai ir aušros nuspalvina nuostabią Paryžiaus panoramą, dėliojo niekučių, parvežtų iš viso pasaulio kolekciją. Ir, žinoma, visur jį supo žuvų atvaizdai ir Budos statulėlės.
Madų dizaineris daug skaitė, meditavo, lankė grojimo fortepijonu pamokas, klausėsi operų, trejus metus keliavo, vis labiau domėdamasis architektūra.
Rimtai užsiėmė tapyba, ir 2011-aisiais surengė parodą, kuri buvo nukeliavusi net į Maskvą.
Dizaineris piešė visą savo gyvenimą – apmąstymų akimirkomis būtinai darė eskizus pieštuku.
O paskui K.Takada vėl grįžo į mados dizaino pasaulį – tik dabar susidomėjo interjerais. Kūrė keraminių plytelių, indų, baldų ir dekoratyvinių elementų kolekciją. Savo naują bendrovę pavadino „Gokan Kobo“ – „Penkių pojūčių dirbtuve“.
Neseniai K.Takada atšventė 80-ąjį gimtadienį. O jis toks pat žvalus, elegantiškas ir stebėtinai jaunatviškas. Ir tai atskleidžia ne tik jo išvaizda, bet ir neblėstantis domėjimasis gyvenimu.
Visus šiuos metus jis tobulino save, neprarasdamas unikalių savo, kūrėjo bruožų. 2000 m. jo parfiumerijos šlovingojo prekės ženklo alėja pasipildė garsiąja aguona – „Flower by Kenzo“.
Legendinė gėlė puošė pagrindines viso pasaulio aikštes ir dabar tapo muzikinių Europos festivalių palydovu.
Netrukus atsirado nauja jo darbo kryptis – priežiūros priemonės „Kenzoki“. Ki – japonų hieroglifo transkripcija, reiškianti dvasią, energiją, nuotaiką.
Pagal K.Takados sumanymą, šios priežiūros priemonės turi ne tik gerinti odos būklę, veiksmingai ją veikdama, bet ir savijautą.
Priežiūros priemonės paskirstytos į grupes pagal keturias stichijas: ugnies, vanduo, žemė ir oras. Kiekvienos jų pagrindas – atitinkamas augalinis komponentas.
Nuo 2003-ųjų kūrybiniu prekės ženklo direktoriumi tapo italas Antonio Marrasas.
2011-aisiais jį pakeitė korėjietė Carol Lim ir Humberto Leonas – kinės ir perujiečio sūnus. Iki tol šių dizainerių duetas vadovavo savo prekės ženklui Niujorke.
C.Lim ir H.Leonas dievina ryškias spalvas, augalų ornamentus ir kitus K.Takados pamėgtus raštus, nebijo derinti įvairių stilių.
Jiems pradėjus vadovauti, į K.Takados mados namus plūstelėjo daugelis dabartinių įžymybių. Rihanna, Jessica Alba, Beyonce, Katy Perry ir Miley Cyrus.
Naujos „Denim“ kolekcijos reklamos veidu buvo pasirinkta popmuzikos žvaigždė Britney Spears.
Prieš trejus metus dizaineriai C.Lim ir H.Leonas sukūrė K.Takados prekės ženklui savo pirmąjį aromatą – laisve ir jausmingumu persmelktą „Kenzo World“.
Reklaminis klipas sukėlė sensaciją, peržiūrų skaičius viršijo kelias dešimtis milijonų.
Laikas nenumaldomai bėga, mados pasaulį paliečia nauji vėjai. Bet K.Takados mados namų filosofija kaip ir anksčiau lieka jo įkūrėjo kažkada atrastas harmonijos su gamta junginys, gebėjimas suderinti Rytų ir Vakarų filosofiją, svajonę ir realybę.
Parengė Ona Kacėnaitė
