Susitikome su muzikanto ir fotografės šeima ten, kur lietus tampa draugu, o ne priešu. Lydima vasariškai gaivios atbundančio miško melodijos šildžiausi Lino ruošta burokėlių ir baravykų sriuba, drauge su juo vaikščiojau po Saulei, Irmai, Linui bei jų tėvams puikiai pažįstamas vietas ir tarsi kartu išgyvenau senovinės sodybos istoriją.
„Čia – mano senelio knygos“, – sakė Linas, įžengęs į mediena ir meile šeimai kvepiančią tvirtovę. „O čia – senelio kurti dirbiniai“, – rodydamas į kitame name pūpsančias išdrožinėtas skulptūrėles kartojo jis.
Trumpam grįžti į praeitį leido ir autentiškas kluonas, kuriame drauge su bičiuliais vyras rengia jau kasmetiniu tapusį privatų muzikos festivalį.
Tai patvirtino daug girdėjusią sieną puošiantis plakatas su iškalbingu Lino antrojo solinio albumo pavadinimu – „Laiko mašina“. Tuo metu Irma jau ruošėsi fotosesijai, o Saulė sapnuose girdėjo tėčio patyliukais niūniuojamas dainas.
Staiga ir mane pačią užplūdo ramybė. Jaučiau, kad apsilankiau namuose, kuriuose gyvena pati tikriausia meilė, o ir pasipylęs lietus maloniai glostė veidą ir visai nebepykdė.
– Su Irma sodybą įsigijote prieš dešimtį metų. Kaip kilo idėja įsikurti būtent čia?
– Labai atsitiktinai. Bet, sakoma, atsitiktinumų nebūna. Po to, kai nusipirkome šią sodybą, netrukus sužinojome, kad aštuoni kilometrai nuo čia yra Bagotoji – mano močiutės tėviškė. Sako, protėvių kraujas vis tiek traukia.
Traukia į tas vietas, kur jie gyveno. Matyt, taip išėjo intuityviai. Žinoma, privalumas, kad sodyba yra netoli Kauno, tokiame gražiame gamtos prieglobstyje...
Tačiau pagrindinis motyvas ją įsigyti buvo noras atvykti į vietą, kuri nėra nuomojama ir turi kažkokią aurą, kuri nuolat keičiasi, nes skirtingi žmonės į ją įneša savo energetiką.
Taip pat norėjosi turėti tokį privatų gamtos lopinėlį. Kai keliaudavome pas indėnus, matydavome, kad jie gyvena gamtoje, myli, džiaugiasi ja.
Gyveni mieste, tarp gatvių ir šviesoforų, tarp tokio didelio chaoso. Nesakau, kad tai yra blogai. Bet ateina metas, kai pasiilgsti gamtos ir nori kur nors atvykti ne su palapinėmis, o truputėlį patogiau. Vasarą tikrai stengiamės čia praleisti kuo daugiau laiko.
– Ar daug laiko prireikė, kol įsikūrėte?
– Kai įsigijome sodybą, jau buvo galima gyventi senajame name. Mes čia atšventėme net keletą Naujųjų metų. Gyvenome ten, statėme šitą pirtelę, uždėję čerpes laukėme, kol jos susislėgs, kada bus galima langus dėti... Praėjo dveji metai.
Vienais metais tvenkinį iškasėme, kitais pirtelę pastatėme, dar kitais užsiėmėme senojo namo renovavimu. Daugelis patarė nugriauti svirną. Bet aš nesu linkęs griauti ir iš naujo statyti. Tie seni sodybų pastatai, nors jau susmegę, turi gerą dvasią. Namus įrenginėjome kartu su Irma.
Tai buvo mūsų komandinis darbas, kaip ir visa kita: mes kartu keliaujame, kartu atostogaujame ir dirbame, liūdime ir džiaugiamės.
Viskuo stengiamės dalytis. Ir dėl sodybėlės tarėmės kartu. Ją atgaivinome po truputėlį. Reikalų neskubinome.
– Gyvenate miškų apsuptyje. Ar pasinaudojate jų teikiamais malonumais?
– Taip, keletą kartų rudenį norisi išeiti į mišką pagrybauti. Bet ne dėl pilnos grybų pintinės. Įdomus yra pats procesas, po mišką smagu vaikščioti, tai – savotiška meditacija.
– Esate užkietėję keliautojai. Sodyboje kabo kelionių paveikslai, o ir pats sakote, kad būti arčiau gamtos jus įkvėpė indėnų pasaulėžiūra. Papasakokite apie keliones.
– Norisi aplankyti daug šalių ir kartais yra vietų, į kurias norisi sugrįžti, kur buvo labai gera.
Bet pasaulis toks didelis, jame tiek daug neaplankytų vietų... Žinoma, šiuo metu mūsų kelionės kiek pristabdytos dėl Saulutės.
Bet ateis laikas, kai mes drauge tikrai keliausime. Saulei sakome, kad ją reikėtų vėl nuvežti į Čilę, pamatyti tas vietas, kuriose ji jau buvo, – kai Irma laukėsi, mes ten keliavome.
Į Čilę sugrįžti norėtume. Kelionė buvo ilga, įsimintina ir tikrai tolimiausia. Jau turime planų. Kol kas norėtųsi nuvykti kur nors netoli – ne į egzotiškus kraštus, o visiems kartu pakeliauti po Europą.
– O yra vietų, į kurias sugrįžti vis dėlto nenorėtumėte?
– Matote, yra toks dalykas kaip patyrimas. Galbūt yra vietų, kurios nepaliko tokio gero įspūdžio kaip kitos, labai pavykusios, kelionės. Bet viską gyvenime priimu kaip naują patirtį, naujos kultūros suvokimą.
Viskas yra įdomu. Aišku, visada norisi vykti į naujas vietas. Ir grįžti tik ten, kur buvo taip gera, kur susiradai draugų, kur žinai, kad tavęs laukia. Tačiau nieko negatyvaus išskirti negalėčiau, o esu aplankęs 59 valstybes.
– Kas jums svarbiausia keliaujant?
– Žmonės. Tiesiog vietiniai žmonės. Iš jų gauni tikrąją dvasią ir tos šalies kultūrą. Man rūpi tikrai ne pastatai, ne griūvančios ar atstatytos pilys, perstatytos piramidės.
Pavyzdžiui, Kuboje visada gyvendavome pas vietinius, o Centrinėje Amerikoje stengiamės pagyventi pas indėnus.
Kuo tai skiriasi nuo turistinių patyrimų? Tuo, kad tose vietose, kuriose sutinki tikrus žmones, jie nežiūri į tave kaip į donorą. O visur, kur viskas įskaičiuota, jautiesi ne kaip svečias, o kaip turistas.
– Su Irma susipažinote 2007-ųjų gruodį. Kaip įvyko jūsų pažintis?
– Kompanija, kurioje Irma dirbo, rengė kalėdinį vakarėlį. Į tą vakarėlį buvau pakviestas padainuoti ir pabūti komisijos nariu. Visi tos kompanijos nariai buvo suskirstyti į komandas, tarpusavyje jų varžėsi apie dešimt.
Man jau tada Irma labai įstrigo. Aš ją pastebėjau ir labai susižavėjau. Tiktai niekam nesakykite, bet kadangi aš buvau komisijoje, Irmos komanda laimėjo, nes vienas mano motyvų buvo įteikti prizą.
Nesvarbu, kad buvo kita vadovė, kuri jį turėjo jiems duoti. Aš tiesiog pro ją mandagiai praėjau ir įteikiau prizą tiesiai Irmai į rankas. (Kikena.)
Nors tikriausiai sulaužiau etiketą ir pažeidžiau protokolą, man tai jau nerūpėjo. Po renginio mes paplepėjome, pasišnekėjome apie keliones.
Tada pamačiau, koks ji malonus žmogus... Tikrai įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Sakoma, kad taip nebūna, bet iš tikrųjų būna. Taip prasidėjo mūsų draugystė. Dar niekam to nesu pasakojęs.
– Irma, ar draugystės pradžioje jums daug įtakos darė tai, kad Linas jau buvo žinomas muzikantas?
– Lyg ir taip. Buvo smagu pažinti žinomą žmogų, ypač kai jis pats parodė iniciatyvą bendrauti. Buvo smalsu, įdomu.
Žinoma, ilgai, ypač iš kitų žmonių reakcijų, jaučiau, kad Linas yra žinomas žmogus. Gana ilgai negalėjau nuo to atsiriboti. Bet po kiek laiko Linas Adomaitis jau tapo mano Linu Adomaičiu.
– Linai, Saulės susilaukti bandėte aštuonerius metus. Kaip jums pavyko? Buvote minėjęs specifinę metodiką...
– Tai yra „NaPro“ medicinos kelias. Trumpai sakant, tai tradicinės medicinos metodai, jungiami su dvasiniu keliu. Poros, kurios nori susilaukti vaikų, viską privalo vienu metu valyti.
Tiek savo dvasią, tiek kūną, kuris užsiteršia nuo prastos mitybos, streso, daugelio dalykų, kurie trukdo vaikeliui pasirinkti tėvus. Kai pradedi viską valyti, viskas tampa įmanoma. Statistika tikrai labai džiuginanti. Vaikelio susilaukia net 90 procentų šį metodą taikančių porų.
– Kaip atradote šį būdą?
– Perskaitėme vieno mūsų bičiulio interviu. Susitikę paklausinėjome jo apie tai plačiau ir mums iš karto, jau susitikimo pradžioje, tapo aišku, kad tai bus mūsų kelias.
– Rankų nenuleidote ne vienus metus. Juk būna porų, kurios nusivilia, išsiskiria. Kaip jums pavyko išsaugoti tarpusavio ryšį?
– Mes esame Romos katalikai. Tai mus vienija ir stiprina. Tuokdamiesi vienas kitam pažadėjome amžiną meilę. Jeigu ką nors pažadi, nežinau, kas turi įvykti, kad taip lengvai būtų galima tokį pažadą sulaužyti.
Taip pat kiekvieną sekmadienį einame į bažnyčią, meldžiamės, Dievo prašome įvairiausių malonių, dėkojame jam už viską, ką turime.
Toks vertybių sutapimas neleido mums taip lengvai pasiduoti. Gaila, bet skirtis tapo kone madinga. O man liūdna, kai skiriasi tiek daug žmonių.
– Kaip manote, kodėl žmonės taip dažnai pasuka skirtingais keliais?
– Esminės priežasties nėra. Visi juk patiriame iššūkių. Vieni mažų, kiti – didelių. Bet labai smagu matyti žmones, kurie su iššūkiais susitvarko.
Tada iš karto manai: „O, tai stiprūs žmonės!“ Iš jų malonu imti pavyzdį. O skyrybos dažnai būna ėjimas lengviausiu, tik savęs, savo principų paisymo keliu. Iš tiesų tai yra silpnybė.
– Kada atradote meilę Dievui? Gyvename laikais, kai žmonės religiją peikia, kiti netgi laiko pramanu.
– Nuo pat vaikystės. Atsimenu, mane dar seneliai mokė maldos. Kiek žinau, Irmą taip pat. Šiuo metu Romos katalikų yra pusantro milijardo. Jeigu kas nors ką nors ir sako, tai nekliudo eiti savo keliu.
– Kokiu žmogumi norite užauginti Saulę?
– Mes gyvename savaitę į priekį. Bet ji dar labai mažutė, todėl sunku pasakyti, į kokią sritį jos asmenybė links. Labai stengsimės atsižvelgti, kokių talentų ji turi. Dabar Saulė labai reaguoja į muziką. Ir ramiau užmiega, ir labiau džiaugiasi, kai fone skamba muzika.
Kai namuose paleidžiu Whitney Houston klipus, dukra juos žiūri ir linksi tol, kol yra dainuojama. Kai skamba pragrojimas, ji dairosi į šonus. Panašu, kad jau atpažįsta ir savo dainą, kurią jai sukūriau, – „Vandenynai“. Jei ji kur nors skamba, Saulė arba džiaugiasi, arba įsiklauso.
– Kokius bruožus mergaitė paveldėjo iš jūsų ir kokius iš Irmos?
– Dukros labiau yra tėčių nei mamų vaikai. (Šypsosi.) Taip yra vienareikšmiškai, nes mūsų su dukrele ryšys labai šiltas ir stiprus. Bet iš išvaizdos ji – tikra mamos kopija. Irmos mama irgi sakė, kad kai Irma buvo mažytė, atrodė labai panašiai.
– Galvojate apie šeimos pagausėjimą?
– Taip, labai norėtume turėti daugiau vaikų. Į kompaniją Saulutei tikrai ne pro šalį būtų broliukas arba sesutė. Bet viskas priklauso nuo to, kiek Dievulis duos. Juk lietuvių šeimose būdavo ir dešimt, ir dar daugiau vaikų.
Tik dabar visi viską normuoja, sako: dabar nenoriu, negaliu, turiu siekti karjeros, bijau... Žmonės apsikarsto daugybe stereotipų, individualistinių, materialistinių iliuzijų.
Man vis tiek atrodo, kad visko pagrindas yra tvirta, visavertė šeima. Karjera yra gerai, socialinis statusas svarbu, bet nei tu su karjera pajuokausi, nei su ja pamiegosi.
Apskritai svarbūs abu dalykai ir juos derinti reikia protingai. Reikia mokėti pasinaudoti savo talentais ir suvokti, kad šeima yra ir bus tai, į ką galėsi atsiremti, kai bus sunku.
– Jeigu nutiktų taip, kad Saulė turėtų broliuką arba sesutę, gal visam laikui atsikraustytumėte į sodybą?
– Jeigu persikeltume gyventi čia, atsirastų rutina. Sodyba mums yra poilsio oazė, į ją atvykę stengiamės pailsinti mintis, jeigu saulėta diena – pagulėti saulėje, išsimaudyti, bet ne dirbti.
Mano darbas yra scenoje ir įrašų studijoje... Palaukit, dabar dangumi sklendžia pilkasis garnys. Tuoj kur nors netoli čia nutūps. Čia taip ramu, kad net mūsų nemato.
– Ar čia kuriate dainas?
– Gal kokių nors inspiracijų ir buvo, bet nepasakyčiau, kad čia vyksta didžiulė kūryba. (Šypsosi.) Nėra taip, kad kurčiau tik vienoje vietoje, kuriu visur. Būna – ateina mūza, ir naktį ką nors parašau.
Ir tai būtina padaryti, jeigu jauti, kad tai – gera mintis. „Vandenynų“ tekstą aš susapnavau naktį. Prabudau ir pagalvojau – jeigu nieko neužrašysiu, mūza ryte jau bus nuskridusi pas ką nors kitą. O aš jos nenorėjau paleisti.
– Irma, iki gimstant dukrelei dirbote fotografe, Lino muzikinės veiklos vadybininke. Ar dabar esate visiškai atsidavusi motinystei?
– Dirbu, iš tiesų niekada nebuvo tos ilgos pauzės. Viską, kas susiję su Lino muzikine veikla, derinu ir toliau.
O dėl fotografavimo – dabar man vis dažniau skambina tos poros, kurių vestuves įamžinau, kviečia į savo vaikų krikštynas.
Po truputį planuoju grįžti prie fotografijos, jau turėjau vieną nėštukės fotosesiją. Jaučiu, kad to pasiilgau.
– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas, kai gimė Saulė?
– Sakyčiau, kad viskas stojo į tokias vietas, apie kurias nė nebuvau pasvajojusi. Būna, žmonės sako: „Jau niekada nebebus taip, kaip buvo...“ O aš sakau: „Tikrai nebus, nes dabar yra daug geriau.“
Daug kas pasikeitė, bet kad ir į kurį kampą žiūrėčiau, viskas pasikeitė tik į gera. Atrodo, kad tik dabar pradėjau gyventi.
– Ar sunku buvo atsigauti po gimdymo?
– Fiziškai – ne, nebuvo sunku. Matyt, labai gydo ta euforija, tas didelis virsmas, tapimas mama, didelės svajonės išsipildymas. Visa tai suteikia labai daug fizinių jėgų.
O kokio nors dvasinio atsigavimo nė nebuvo, nes mane iš karto užplūdo laimė. Tai tęsiasi nuo žinios apie pastojimą iki dabar.
– Kaip reagavote, kai sužinojote, kad esate nėščia?
– To laukėme labai ilgai. Ir vis tiek tai buvo labai netikėta.
– Kaip išrinkote Saulės vardą?
– Pirmiausia Saulės vardas nuskambėjo iš Lino lūpų. Man taip pat šis vardas iš karto krito į širdį.
Ilgai svarstėme, jog mes patys mėgstame keliauti po egzotiškus kraštus, imponavo ir tai, kad Saulė – lietuviškas vardas.
Galiausiai, kai gimė dukrytė, vardą tarsi pridėjome prie jos. Atrodė, kad viskas tinka. Praėjus kelioms dienoms po gimimo patikrinome, kad į pasaulį ji pradėjo belstis savo vardo dieną.
Tai buvo paskutinis įrodymas, kad ji šį vardą pati atsinešė.
– Ar Linas pasikeičia, kai atvyksta į sodybą?
– Jaučiu, kad taip. Sodyba nuramina, padeda grįžti į tikrąjį save. Čia pradingsta visos kaukės, įtampa ir stresas.
Atrodo, užtenka vieną naktį pernakvoti, ir ryte atsikeli jau kitas žmogus. Tas tikrasis tu. Linas pasikeičia, pasikeičiu ir aš. Abu atsigauname. Šią vietą vadiname dvasine sanatorija.
– Kaip pasidalijate mergaitės auklėjimą?
– Su Linu viską darome kartu. Taip viskas ir prasidėjo – viską darėme kartu ir darome iki šiol. Pastebėjome, kad tai tapo savotišku standartu.
Ir Saulė pastebi, kad kai nėra vieno iš mūsų, kažkas yra ne taip. O kai esame visi kartu, gerai jaučiamės bet kokiame pasaulio krašte.
Taip pat buvo iki gimstant Saulei. Sakiau Linui, kad kol esu su tavimi, man tai yra namai. Dabar jaučiu, kad Saulė irgi taip jaučiasi.
Sunku kalbėti apie devynių mėnesių vaikelio auklėjimą. Kol kas yra tik jos poreikių tenkinimas.
Nėra taip, kad kuri nors sritis būtų išskirtinai mano ar jo. Na, taip, Linas geba muzikuoti, dukrelei parodyti muziką. Tai yra jo sritis.
– Linai, trumpai prisiminkime „L+“ laikus. Buvote sakęs, kad su savo gerbėjais bendravote labai artimai – viena gerbėja net buvo padovanojusi ant beržo tošies rašytus laiškus. Kaip yra dabar?
– Dabar viskas paprasčiau. Seniau, norint užmegzti kontaktą, reikėjo bendrauti laiškais ir tai užtrukdavo. O dabar užtenka socialiniuose tinkluose pasižiūrėti, kaip gyvena ar ką veikia mėgstama grupė, nebėra poreikio rašyti laiškų.
Pasikeitė ir gerbėjo samprata. Žinoma, taip bendraujant atsirado šaltumo. Jau pats laiško rašymas būdavo labai nuoširdus.
– Daug gerbėjų buvo įpratę scenoje jus matyti su Simona Jakubėnaite. Ar dar bendraujate? Ar palaikote ryšius su grupės nariais?
– Su Simona – retai, kadaise buvome susirašę. Su „L+“ nariais – dažniau.
– Prieš dvejus metus minėjote, kad per visą muzikinę karjerą gavote vieną lietuvišką ir 17 užsienio apdovanojimų. Kodėl taip yra?
– Žinote, kas yra didžiausias apdovanojimas muzikantui? Tikrai ne statulėlė. Nes aš pažįstu muzikantų, kurie turi statulėlių, bet jie į savo koncertus visiškai neprisišaukia žmonių, neparduoda bilietų. Turėtų būti liūdnoka.
Didžiausias apdovanojimas muzikantui yra pilnos salės klausytojų, milijoninės jo dainų perklausos „YouTube“ kanale. Taip, ta vienintelė „Bravo“ statulėlė gauta pirmaisiais mano muzikinės karjeros metais. Ji labai brangi ne tik man, bet ir visai grupei „L+“.
Negaliu sakyti, kad statulėlės visiškai nieko nereiškia. Pavyzdžiui, kai su Simona Kanaruose dalyvavome tarptautiniame dainų konkurse, pelnėme net penkis apdovanojimus.
Bet didžiausias įvertinimas vis dėlto yra pilnutėlės koncertų salės ir koncertų pabaigoje girdimas tas saldus: „Pakartot!“
