Žinomo vyro gyvenimas pasikeitė supratus, kad dėl asmeninių pralaimėjimų nebegali kaltinti kitų, o atsakomybę turi prisiimti pats, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Argumentai „manęs nesupranta, nevertina, neklauso“ tapo beverčiai pažvelgus į save veidrodyje ir nusivylus jame išvystu rezultatu.
Tik atlikęs, kaip pats sako, vidinę reviziją ir pakeitęs mąstymą jau gerus dešimt metų M.Truncė kuria tvirtus santykius, kuriuose jaučiasi laimingas, o įgyta patirtis leidžia padėti kitiems rasti atsakymus, kurių pats ilgai ieškojo.
– Kokia buvo jūsų pirmoji santuoka?
– Ji buvo paskatinta gailesčio: draugavome vasarą, o jai pasibaigus pranešiau, kad turime pasukti skirtingais keliais, bet kai pamačiau jos ašaras, vietoj skyrybų įvyko vestuvės.
Praėjus trejiems metams prasidėjo rimti barniai, būdavo visko: nekalbadienių, neseksadienių. Galiausiai supratau, kad reikia skirtis. Sprendimą sutvirtino žinojimas, kad žmona negali turėti vaikų, o man tai buvo labai svarbu.
Po septynerių bendro gyvenimo metų susikroviau daiktus, sėdau į savo moskvičių ir išvykau į kitą gyvenimo etapą – žmonai liko dviejų kambarių butas.
– Pirmojoje santuokoje leidote save mylėti, o antrojoje santuokoje ar patyrėte meilę?
– Antroji santuoka buvo paskatinta troškimo turėti visavertę šeimą. Antroji žmona jau turėjo sūnų, kurį aš globojau, vėliau mums gimė du vaikai: dukra ir sūnus.
Vis dėlto santykiai labai greitai pašlijo ir susidūriau su rimta dilema: ar gyventi pragare, bet su mylimais vaikais, ar susigrąžinti ramybę, bet atsiskirti nuo vaikų?
Du kartus buvau išėjęs ir namų ir abu kartus žmona įtikino grįžti, žadėjo pakeisti savo bendravimą, bet kiekvieną kartą situacijos kartojosi.
Galiausiai supratęs, kad niekas nepasikeis, pakartojau pirmosios santuokos scenarijų – po dvylikos bendro gyvenimo metų pasiėmiau barzdaskutę, marškinėlius ir išvykau į komandiruotę visiems laikams.
Antrajai žmonai liko trijų kambarių butas. Su manimi gyventi išvyko ir abu sūnūs (vienas – antrosios žmonos mergautinis), o dukra liko su motina.
Po trejų metų buvusi žmona mirė, tad tapau trijų nuostabių vaikų tėvu. Trečiosios mano vedybos buvo nulemtos meilės. Tokio jausmo nebuvau patyręs.
– Net ši santuoka, kuri, sakote, buvo iš meilės, irgi baigėsi skyrybomis. Kas nutiko?
– Su trečiąja žmona užgyvenome bendrą dukrą, iš ankstesnės santuokos ji taip pat turėjo mergaitę, tad vienu metu namuose gyveno penki vaikai.
Visą laiką teko daug dirbti, nes spaudimas dėl pinigų buvo didelis. Laiko santykiams, ypač romantiškiems, visai nelikdavo.
Galiausiai jausmai atšalo, tad ir trečioji santuoka, trukusi dešimt metų, baigėsi skyrybomis.
Dabar su trečiąja žmona bendraujame civilizuotai, nes turime bendrą dukrą ir tikslą – išauginti sveiką, laimingą ir gerą žmogų.
Su pirmąja žmona jokių santykių nepalaikau, nes anuomet buvau labai kategoriškas – arba viskas, arba nieko.
Antroji žmona išėjo anapilin, auginau jos sūnų iš ankstesnių santykių ir mūsų bendrus vaikus.
Dėl skyrybų vaikai nukentėjo smarkiai: pirmiesiems trims teko išgyventi net dvejas skyrybas. Aš pats neturėjau reikiamų žinių apie vaikų auklėjimą, todėl pridariau daug klaidų.
Dabar tikiuosi, kad jiems viskas susiklostys gerai, visokeriopai padedu jiems įsitvirtinti gyvenime.
– Kodėl tapote psichologu, juk keisti profesiją brandžiame amžiuje reikia daug drąsos?
– Mano pirmoji kvalifikacija – inžinierius mechanikas. Savo profesinę karjerą pradėjau krovininio transporto įmonėje, vėliau tapau autoūkio viršininku. Prasidėjus pertvarkai pradėjome savarankišką verslą.
Didelėmis pastangomis Palangoje įvedėme telefoną išsikviesti taksi. Telefono būdelė iki šiol stovi senojo turgaus teritorijoje.
Vėliau užklupo finansinė krizė, tad teko ragauti visokios duonos: dirbau taksi vairuotoju, pardavinėjau moteriškas pėdkelnes, prekiavau gėlėmis.
Po to pradėjau vadovauti verslams – buvau išrinktas Lietuvos stogdengių asociacijos prezidentu, bet po devynerių metų įmonė bankrutavo.
Įgavęs verslo patirties labai daug mokiausi ir pradėjau individualią veiklą, kuri iki šiol sėkminga. Kai trečią kartą turėjau skirtis, sprendžiau dilemą: uždirbti milijoną ar išsiaiškinti, kodėl esu nelaimingas?
Pagalvojau, kad milijono man nereikia, jei negalėsiu juo džiaugtis, tad mokiausi Maskvoje, o vėliau įstojau į Vilniaus universitetą ir įgijau psichologo specialybę.
Žinodami mano patirtį į mane pradėjo kreiptis draugai patarimo santykių klausimais ir taip savaime pradėjau konsultuoti poras.
– Kada sutikote savo gyvenimo draugę? Ir kaip nauja patirtis padėjo kurti santykius?
– Po trečiųjų skyrybų skyriau daug laiko tobulinimuisi, kai pajutau, kad galiu vėl eiti į santykius, pradėjau ieškoti tinkamos moters.
Visas paieškas vykdžiau per pažinčių svetaines. Esu parašęs apie 6 tūkstančius žinučių, susitikęs su 20 moterų, kol galiausiai viena tiko. Draugystės pradžioje įvyko pirmasis konfliktas, bet jį pavyko išspręsti.
Taip žingsnis po žingsnio pradėjome artimiau draugauti ir dabar mūsų santykiai gali būti pavyzdys visiems. Jei poros taip sutartų, skyrybų nebūtų.
Žinoma, iššūkių visada yra. Nors kartais pasielgiame nelabai tinkamai vienas kito atžvilgiu, viską aptariame.
Turime sekmadieninę tradiciją skirti pasimatymą vonioje, kur vienas kitam išsakome savo jausmus.
Taip mudu pašaliname visas besikaupiančias nuoskaudas ir jos nevirsta konfliktais.
Skirtingiems norams suderinti naudojame apribojimų teorijos vieną iš įrankių ir visuomet randame abiem pusėms naudingus sprendimus.
– Gal kai kam atrodote nepatikimas santykių psichologas, juk pats skyrėtės net tris kartus?
– Kas gali geriau patarti, kaip reikia kurti darną, jei ne tas, kuris daugiausia turi patirties? Jei pats nebūčiau nuėjęs šio kelio, nelabai ką galėčiau pasakyti ar patarti.
Esu matęs darnių santykių mokytojų, kurie patys dar nėra vedę, bet ar toks mokytojas ką nors supranta apie santykius pats tokių neturėdamas?
Dabar, nuėjus ilgą savęs pažinimo kelią, atsirado pasitenkinimas gyvenimu, džiaugiuosi gera savijauta.
Savo darbe esu orientuotas į rezultatą ir tam esu sukūręs unikalias konsultacijas.
– Kada laukti jūsų ketvirtųjų vestuvių?
– Po trečiųjų skyrybų pasakiau sau, kad daugiau vestuvių nebus. Esu žemaitis, todėl savo žodžių neketinu keisti.
Kad mano draugė jaustųsi saugi mūsų santykiuose, esame davę vienas kitam bendro gyvenimo įžadus. Juos rekomenduoju duoti vienas kitam visiems, gyvenantiems susidėjus.
– Kodėl žmonės skiriasi: nemoka mylėti ar nesugeba bendrauti?
– Jeigu santuoką vertinsime pagal verslo modelį, tai Lietuvos tendencija atrodo baisiai. Įsivaizduokite, jei restoranas gamintų dešimt patiekalų ir penki iš jų būtų nevalgomi.
Taip mūsų šalyje yra su šeimomis, nes kone pusė jų skiriasi. Pokyčiai turi atsirasti nacionaliniu mastu, nes privalome ieškoti klaidų ir jas taisyti nuo mažų dienų, o ne kovoti su pasekmėmis. Jeigu dėsime supuvusių obuolių į pyragą, negalime tikėtis, kad jis bus geras, todėl ir žmonės, nesugebantys bendrauti, tvirtų santykių nesukurs.
Skyrybų giltinė siautėja dėl psichologinio neraštingumo. Viskas prasideda dar mokykloje, kuri turėtų mokyti ne tik kaip atpažinti savižudį, bet ir kaip gyventi ir įveikti problemas.
Turėtų būti disciplina, kuri moko žmones neįžeidžiančio bendravimo, pinigų ir turto valdymo, streso tolerancijos ir kitų gyvenime svarbių dalykų.
Pavyzdžiui, universitete jaunuoliai turėtų išmokti ne tik profesinių dalykų, bet ir šeimos kūrimo pamatų, nes būtent šiuo amžiaus tarpsniu tai tampa aktualu.
Pagal mano pasiūlymą jau nuo 2018 metų 1-ojo pusmečio vienoje Vilniaus kolegijoje studentai lanko tvirtos šeimos kūrimo paskaitas ir formuoja darnių santykių įgūdžius.
– Kokios dažniausios skyrybų priežastys? Ar jos tikrai būna galutinės ir neišsprendžiamos?
– Yra šešios prielaidos, kurios gadina santykius. Pavyzdžiui, pirmoji jau glūdi santuokos įžaduose, kai sakome: „Aš, Mykolas, imu tave į žmonas.“ Taip antroji pusė tarsi sudaiktinama, santykiuose nebelieka paklausimo, viskas priimama privaloma tvarka.
Jeigu naktį vyras nori sekso, žmona privalo atsiduoti, bet juk tai absurdas. Kita prielaida, kuri žlugdo santykius, yra šiurkštus pasyvumas. Pavyzdžiui, moteris mano, kad jai viskas gerai, bet jos vyrui reikėtų pasikeisti, kad santykiai pagerėtų.
Ji tiesiog sėdi ir laukia, o vėliau priekaištauja. Tačiau vyras taip pat būna užsiėmęs savo problemų sprendimu ir laukia elgesio pokyčių iš žmonos.
Kai antroji pusė nedaro to, ko mes tikimės, viduje kyla nepasitenkinimas, kuris ilgainiui virsta priekaištais, o jie – žeminimu ir patyčiomis.
Moterys dažnai baudžia vyrus. Jos tiesiog sėdi ir laukia, o vėliau priekaištauja. Atsiranda nekalbadieniai, neseksadieniai, o tada vyras susimąsto, ar kentėti ir būti ištikimam, ar ką nors susirasti.
Kai susiranda, priekaištų daugėja, bet moteris savęs ir neištikimybės priežasčių nemato iš šalies.
Statistika žiauri – 40 proc. vyrų ir 20 proc. moterų bent kartą būna neištikimi. Kai antroji pusė sužino apie neištikimybę, santykių krizė ištinka abu.
Skyrybos yra pabėgimas. Jei galvosime, kad žmogus žiūri į naują sutuoktinį kaip į automobilio keitimą, jis nematys esmės.
Statistiškai antroji santuoka yra mažiau patvari. Logika paprasta: žmogus, kuris nemoka vairuoti, tarkime, „Volvo“ markės automobilio, nemokės suvaldyti ir naujosios „Audi“, tad reikia išmokti vairuoti savo vyrą ar žmoną, o tada gyvenimas pasikeis į gerąją pusę.
– Ar neištikimybė yra populiari skyrybų priežastis, o gal tai prastų santykių pasekmė?
– Dažniausiai tai jau pasekmė, nes per daug dažnai žmonos, kurios pyksta ant vyrų, baudžia juos sekso badu. Iš pradžių žmonės nustoja kalbėtis, vėliau – mylėtis, o tada nutinka totalinis susvetimėjimas.
Net pykstantis reikia turėti taisykles, kurios neleistų porai atšalti. Pavyzdžiui, galima visas problemas palikti už miegamojo durų ir spręsti šeimos posėdžiuose.
Dažniausiai vyras, bendraudamas su žmona, nemoka užtikrinti jai emocinio saugumo, tada ji ir jaučiasi neįvertinta, nesvarbi, menkinama, žeminama ar nesaugi.
Nesaugumas didina emocinį nestabilumą, tad konfliktai įsiplieskia dažniau. Nesaugiai besijaučianti žmona ne tik prisiliesti, bet net pažiūrėti į vyrą nenori.
Žmonės, kurie jau yra apimti pykčių, staiga išmokti gerų santykių modelių nelabai gali, dėl to labai padeda terapija. Užtenka vieno vizito, ir su poromis nustatome lemiamą problemą, kuri blokuoja santuoką.
Kai žmonės žino, ką taisyti, viskas juda iš mirties taško. Šiais laikais galima konsultuotis virtualiai ir nesijaudinti, kad kas nors pamatys, jog lankėtės pas psichologą.
Man tikrai labai gaila, kad mūsų visuomenėje iki šiol vyrauja stigma: jeigu eini pas psichologą – esi kvailas.
– Ar yra šeimų, kurioms tikrai verta išsiskirti?
– Taip. Nieko negalima pakeisti, kai pasiekiamas kritinis taškas. Tai yra tokia būsena, kai vienam iš poros arba abiem susikaupia per daug skaudulių. Jeigu širdis taip apkandžiota, kad nerasi sveikos vietos, pasiekiama būsena „nebenoriu tavęs matyti“.
Tuomet šeima nebeturi šansų.
Iš to reikėtų padaryti dvi įžvalgas: pirmoji – kito žmogaus skaudinimas yra procesas, todėl laiku pakoregavus savo elgesį galima įveikti krizę, antroji – jeigu išmoksite spręsti problemas, tai leis sukurti tvirtus ryšius naujoje santuokoje.
Priešingu atveju suksitės tame pačiame rate ir spėliosite, kodėl jūsų kelyje pasitaiko tik nepadorios moterys arba neištikimi vyrai.
Skyrybos yra pateisinamos, jei sutuoktinis smurtauja, yra psichiškai nestabilus, turi sutrikimų, bet jų nesigydo, yra homoseksualus, turi priklausomybių, bet nesigydo, nori gyventi kitoje šalyje ir turėti santykius per atstumą.
Yra porų, kurios prieš skyrybas susiranda dvasinių patarėjų, pavyzdžiui, kreipiasi į vietinį kunigą, bet, manau, kad tai yra pasenęs modelis.
Šiuolaikiniame pasaulyje, kur moteris visiškai save realizuoja, atsirado lygybė, o bažnytinis modelis kalba apie paklusimą.
Tai buvo aktualu, kai moterys gimdė namie, o vyrai ėjo uždirbti pinigų.
Dabar reikia mokyti poras susitarti, kai abu dirba ir ko nors siekia, kai abu turi nuomonę ir ją išsako. Tai, kad esame skirtingi, normalu, bet neteisinga, jei nemokame tų skirtumų suderinti su antrąja puse.
