Valda nesuka galvos, kad jos laikrodis tiksi, kad gyvenimas žaibišku greičiu lekia į priekį, ir sausį, kai ji taps motina, jau bus atšventusi 39-ąjį gimtadienį.
„Čia – tik įsitikinimai. Niekas nieko netiksi. Mano mama gimė, kai močiutei buvo 42-eji. Tais laikais! Šiais laikais visai kitaip tie laikrodžiai tiksi – viskas pasislinkę gerokai į priekį.
Monica Bellucci pirmą vaiką gimdė 39-erių, antrą – 45-erių. Tiesiog kaip tu manai, taip ir yra. Jeigu manai, kad tas laikrodis tiksi, tai tiksi. Jeigu manai, kad netiksi, tai ir netiksi“, – dėsto V.Bičkutė.
Pirmąjį kūdikį ji nori pagimdyti gimdymo namuose Vilniuje. Anot Valdos, kai pirmas kartas, geriau, kad viskas būtų maksimaliai saugiai, su medikų priežiūra. Mindaugas planuoja dalyvauti gimdyme.
„O dabar reikia ramiai to laukti“, – sako gerai nusiteikę sutuoktiniai.
– Kokia buvo pirma reakcija, pirma emocija, kai sužinojote, kad laukiatės?
Valda: Meilės žmonėms pliūpsnis. Aš myliu žmones, bet dabar ta meilė sustiprėjo. Juk kiekvienas žmogus buvo toks stebuklėlis mamos pilvelyje ir kiekviena mama sužinojo tą naujieną.
Ir kaip ji jautėsi tada? Juk nė vienas žmogus neatsirado be šito stebuklo.
Mindaugas: Iki to, kol sužinojome, dar buvo tokių spėjimų. Vienu metu aš pasakiau: tau reikia pasitikrinti. Paskui dar vienas žmogus, pamatęs Valdą, pasakė: tu nėščia.
Valda: Kai supratau, kad jau tikrai reikia pasitikrinti, Mindaugas kaip tik buvo Šveicarijoje. Svarsčiau: turbūt reikėtų jo sulaukti, nedarysiu nėštumo testo viena. Bet dar dvi dienos, kol jis grįš, o aš taip spurdu, taip norisi sužinoti.
Neištvėriau ir nusipirkau tą testą. Bet jis nieko neparodė – nei taip, nei ne. Ir iš karto nusmelkė nuojauta – vaikelis nori pasirodyti, kai mes būsime kartu. Vaikeliui labai svarbu, kad mes kartu sužinotume tą naujieną. Taip ir buvo.
Per šias Velykas Mindaugas pasikrikštijo. Taip nutiko, kad vaikelis atėjo iš karto po krikšto. Iš karto. Gyvybės davėjas – Dievas, ne kitaip. Tai – kaip jo malonė, kaip palaiminimo ženklas.
– Su kokia nuotaika pasitinkate motinystę ir tėvystę?
Valda: Man tai – labiau misija. Galvodavau – Dieve, jeigu mes, aš ir Mindaugas, galime būti naudingi kokiai nors sielai jos kelyje, jos vystymesi, galime jai duoti tai, ko jai reikia, aš su džiaugsmu tai priimsiu. Man motinystė – labiau misija, o ne tai, kad, oi, aš nebūsiu visavertė, jei neturėsiu vaikų.
Mindaugas: Aš labai džiaugiuosi. Aišku, norėjau turėti vaiką.
– Ne visos moterys nėštumą pakelia lengvai. Kaip jaučiatės?
Valda: Pirmaisiais mėnesiais, kaip ir dauguma moterų, jaučiausi nekaip: ir pykindavo, ir vemdavau. Nei valgio gaminti galėjau, nei ką nors kita daryti. Nuo kvapų pykindavo. Tik užuodžiu kavos kvapą – iš karto bloga.
Vilniuje, atrodo, net visų automobilių gumines padangas užuodžiu, tiesiog nėra kur dėtis, taip sujautrėjęs organizmas. Todėl stengiuosi kuo daugiau būti tėviškėje ir mamos globoje. Ten nuosavas namas, kiemas, sodas, gali išeiti į gryną orą.
Mindaugas: Didžiausia kvepalų ir namų kvapų specialistė ir fanatikė staiga atmeta visus savo kvepalus ir visus kvapus.
Net ir mano kvepalus, teko jų atsisakyti. Man tenka atsisakyti kavos, dėl ko dieną būna sunku. Nebent galiu jos išgerti slapta arba kitame kambaryje.
– Ar paisote sveikos mitybos? Juk nėštukės stengiasi maitintis kuo sveikiau.
Valda: Ne, nepaisau, nes džiaugiuosi, jei galiu ką nors suvalgyti. Buvo labai sunku iš viso ką nors valgyti. Kurį laiką valgau labai mažai. Ir svoris nukrito.
Mama juokiasi – kas čia per nėščioji, jei tokia plona? Negaliu valgyti, ir viskas. Nuo kvapų pykina, maistas atrodo baisiai.
Atsirado antgamtiška savybė jausti chemikalus maiste. Galėčiau būti kaip indikatorius. Ragauji ekologiško jogurto, kuris buvo nuostabus, ir jauti, kad net kartu nuo jame esančios chemijos, – to niekada nejausdavau. Su visu maistu taip. Negaliu nieko kepto valgyti, net pažiūrėti į tai negaliu.
Neįsivaizdavau, kad organizmas taip gali reaguoti. Prisiversti ką nors suvalgyti reikia pastangų. Turi ilgai medituoti – ką aš čia galėčiau suvalgyti, ką organizmas priimtų, kad nors kas būtų skanu.
– Jeigu vyras ką nors gaminasi sau, jūs puolate slėptis kitame kambaryje?
Valda: Panašiai. Bet jis tai daro labai rūpestingai. Būdavo taip, kad mes galėdavome pavalgyti tik mieste gryname ore.
Gerai, kad kaip tik tada prasidėjo šiltasis sezonas, eidavome valgyti į Vingio parką lauko kavinėse. Aš ką nors užsisakau, paragauju ir atiduodu Mindaugui.
Gal ką nors kita pavyks suvalgyti? Vėl paragauju ir vėl atiduodu Mindaugui. Jam visko dvigubai tekdavo. Jis valgydavo už du, ne aš. Bet jau eina ketvirtas nėštumo mėnuo, jau geriau.
– Ar pasikeitė Valdos charakteris laukiantis vaikelio? Ar tapo geresnė, ar piktesnė, ar emocingesnė?
Mindaugas: Niekada nepagalvojau apie tai. Nepastebėjau jokių pokyčių. Tu – normali. Tu – puiki. Tu – nuostabi. Aš labai džiaugiuosi, kokia esi. Kokių nors išskirtinių dalykų neatsitiko.
Valda: Bet kad mane pykina.
Mindaugas: Manau, ji puikiai tvarkosi su tuo. Ji man sako, kad jaučiasi kaip du mėnesius apsinuodijęs žmogus. Aš žinau, kaip jaučiasi žmogus, apsinuodijęs vieną, dvi dienas.
– Ar planuojate darytis echoskopiją ir sužinoti vaikelio lytį?
Valda: Taip. Netgi bendravimas įgauna artimesnį ryšį, kai žinai, kaip kreiptis į vaikelį – į jį ar į ją.
Mindaugas: Kai sužinosime vaiko lytį, rinksime vardą. Turime išsirinkę keletą moteriškų ir vyriškų vardų.
– Ar bendraujate su dukra iš pirmosios santuokos? Padykusi mergaitė?
Mindaugas: Fantastiška mergaitė. Jai – 11 metų. Labai talentinga, kūrybinga, graži. Kuria muziką, šokius, filmuoja.
Šoka, užsiima karatė, plaukimu. Lietuvos vaikų plaukimo čempione buvo tapusi. Žodžiu, talentų Saulė turi daug. Su Valda jos seniai pažįstamos.
– Ar Saulė žino, kad turės broliuką arba sesutę?
Mindaugas: Be abejo. Man sakė, kad dėl to džiaugiasi.
– Jūs – viena fotogeniškiausių Lietuvos aktorių. Gal norėtumėte, kai pilvelis bus didesnis, įsiamžinti fotografijose apsinuoginusi? 1991 m. būdama septintą mėnesį nėščia amerikiečių aktorė Demi Moore nusifotografavo nuoga ant žurnalo „Vanity Fair“ viršelio. Nuotrauka, kurią padarė garsi fotografė Annie Leibovitz, tada sukėlė daug triukšmo. D.Moor vadinama tokių fotografijų pradininke, iki šiol liko posakis „Demi poza“.
Valda: Kodėl ne? Man gražios nuogų nėščiųjų fotosesijos. Bet jei fotografuočiausi, tai ne žurnalui, o asmeniškai sau.
Arba maestro Algimanto Aleksandravičiaus fotoalbumui, arba Ramūno Danisevičiaus, aš jį gerbiu kaip fotografijos meistrą. Arba apsinuoginčiau, jei Mindaugas fotografuotų.
– Ar jūs neprieštarautumėte, kad Valda fotografuotųsi nuoga?
Mindaugas: Jei pats fotografuočiau, neprieštaraučiau. Jei A.Aleksandravičius – neprieštaraučiau. Jei R.Danisevičius – tikrai ne.
– Artėja naujas teatro sezonas. Jūs vaidinate ir Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, ir komedijos teatre „Domino“. Ar sezono pradžioje eisite į sceną, ar savo vaidmenis galėsite pakelti emociškai? Kai kurie jų – labai sunkūs, sudėtingi.
Valda: Rugsėjį, spalį dar dirbsiu. Kai kuriuose spektakliuose bus mano dublerės. Kai kurie palauks, kol grįšiu, nebus vaidinami šį sezoną.
– „Domino“ teatro spektaklyje „Žavios ir pavojingos“ vaidinate septintą mėnesį nėščią moterį. Vaidmuo – kaip tik jums. Mažojo teatro spektaklyje „Trio“ vaidinate pianistę Clarą Schumann, kuri pagimdė 10 vaikų, o du iš jų mirė. Jei šiame vaidinsite rugsėjį ir spalį, ar neteks tvarkytis su blogomis mintimis?
Valda: Ne. Vaidmenys yra sau, aš – sau. Aš nuo jų atsiriboju, kitaip seniai būčiau iš proto išėjusi. Šiuo metu vaidinu 12-oje spektaklių – kuriu 12 skirtingų personažų. Jeigu su jais tapatinčiausi, nebūtų vietos net man pačiai. Juk žinai, kaip savo nervus eikvoti saugiai. Bet po spektaklio aš jaučiu malonumą. Aš nejaučiu kančios. Tai nėra tai, kas mane žudo. Tai yra tai, kas mane įkrauna, įkvepia ir suteikia jėgų. Sunku būna per repeticijas. Ir „Trio“ manęs palauks, kol grįšiu. Šį sezoną jo nevaidinsime.
– Žymi britų aktorė Catherine Zeta-Jones, garsiojo Michaelo Douglaso žmona, juostoje „Narkotikų kelias“ filmavosi nėščia. Filme ji vaidino narkotikų kartelio boso žmoną ir tiesiog puikiai pasinaudojo savo nėštumu. Jei po kelių mėnesių gautumėte kvietimą filmuotis, ar sutiktumėte?
Valda: Perskaičiusi scenarijų ir pajutusi, kad tai tikrai šiuo metu man tinkamas vaidmuo, sutikčiau. Kodėl ne? Bet jeigu artimiausiu metu filmuosiuosi, nėštumo beveik nebus matyti.
– Kai šeimoje laukiama kūdikio, daug kas apvirsta aukštyn kojomis. Gal rašote daugiau, intensyviau? Gal atsiranda netikėtų idėjų?
Mindaugas: Darbai nesustoja. Bet pjesės neparašysi vienu prisėdimu. Paprastai pjesę turi rašyti tris mėnesius. Lietuvos rusų dramos teatre rodomos dvi mano pjesės – „Vilkinė meilė“ ir „Kreida“. Jos vaidinamos rusiškai. Bet aš rašau lietuviškai, jas išvertė į rusų kalbą.
Pastaruoju metu rašau televizijos laidų ciklo scenarijų. Užsiimu ir keliais kino projektais, taip pat rašau scenarijų.
– Tiesiog nuodėmė tame kino scenarijuje nesukurti vaidmens ir žmonai.
Mindaugas: Darysiu viską, kad ir ji filmuotųsi. Bet viskas dar pradiniame etape.
Kinas – toks dalykas, iki filmo sukūrimo gali praeiti dveji, treji, net penkeri metai. Bet tikiuosi, kad viskas įvyks greičiau. Palankiai susiklosčius aplinkybėms scenarijų tikiuosi parašyti per metus.
Valda: Šią vasarą buvo sukurtas naujas dalykas – autorinis Mindaugo humoro vakaras. Palangoje įvyko jo premjera. Viską jis sukūrė, padarė per pastarąjį pusmetį.
– Jūsų meilės istorija – išskirtinė. Iki santuokos buvote pažįstami net 20 metų. Ir po tiek metų artimų sielų draugystė virto meile – istorija kaip iš romano.
Valda: Daugiau nei prieš dvejus metus sugalvojau poezijos spektaklį „Pasikalbėk su manimi eilėmis“.
Jame turėjo būti du vyrai ir dvi moterys. Su moterimis man buvo viskas aišku. Iš vyrų pakviečiau Jokūbą Bareikį.
Ir mėnesį, antrą, trečią sukau galvą, kas galėtų būti tas kitas vyras, kol toptelėjo, – taigi mano bičiulis poetas Mindaugas iš Klaipėdos. Jam scena nesvetima, jis koncertuoja, turi sukūręs savo programų. Taigi yra ir teatro žmogus, ne tik rašytojas ir poetas. Ir pakviečiau jį.
Mindaugas: Bet tas spektaklis su mano sprendimu pasakyti Valdai, kad aš matau tik ją vieną šalia savęs, nemanau, kad kokios nors įtakos turėjo.
Sugriuvus pirmajai santuokai aš pabandžiau pajausti, apsidairyti – o kas toliau? Visi variantai buvo apsvarstyti – ar tu gyvensi vienas, ar kursi šeimą.
Po tam tikrų meditacijų nusprendžiau – taip, aš noriu šeimos, noriu vaikų. Ir buvo tik vienintelis vaizdinys, vienintelė moteris mano akiratyje – Valda.
– Nelabai suprantu. Jūs buvote ją įsimylėjęs tuos 20 metų ir tai nutylėjote?
Mindaugas: Nežinau, ar buvau seniai įsimylėjęs, ar nebuvau. Mes buvome labai geri draugai. Aišku, aš ja žavėjausi.
Traukė jos asmenybės žavesys. Taip jai ir pasakiau: daugiau nieko, be tavęs, nematau aplinkui.
Valda: Valiukai, sakiau, o čia kas dabar?
Mindaugas: Šampanizuotas prisipažinimas. Aš atvėriau savo kortas. Savo idėjas papasakojau. Tai įvyko per Valdos gimtadienį.
Valda: Kaip matyti iš rezultatų, buvo nepaprastai teisingai padaryta.
– Negi tiek metų nejautėte, kad jums simpatizuoja tas vyras iš Klaipėdos?
Valda: Nė iš tolo. Jis man jokių ženklų nerodydavo.
Mindaugas: Jokių ženklų.
Valda: Jis saugojo mūsų draugystę, buvo džentelmenas iki begalybės. Tai – tas atvejis, kai mataisi su žmogumi kartą per du mėnesius arba kartą per pusmetį. Ir kai susitinki, puoli kalbėtis. Mes galėdavome kalbėtis ir kalbėtis. Apie viską. Buvo ryšys. Gal ir kaip menininkų.
Mes pažinojome tuos pačius žmones nuo tų laikų, kai susipažinome, kai man buvo 17 metų. Susitikdavome ta pati kompanija.
Rašytojas Rimantas Kmita – Mindaugo kurso draugas, tos pačios kompanijos žmogus. Vilniuje trise susieidavome. Man tai būdavo sielos atgaiva. Paradoksalu, bet tarp aktorių nėra daug literatūrą, poeziją mėgstančių žmonių. Jie buvo man kaip sielos broliai.
Mano kursiokai buvo vaikai kaip ir aš. O jie atvažiuodavo iš Klaipėdos – vyrai, tokie padykę. Padykę ir be galo talentingi. Ir tokie žavingi. Tada atvažiuodavo visa jų gauja.
Ateidavo pas mane į bendrabutį pernakvoti. Buvo tokia bohema gerąja prasme. Mano sielai artimi žmonės. Tokie ir liko.
Su Mindaugu susitikę po pusės metų pertraukos klausdavome vienas kito: ką veiki, o ką tu, kaip sekasi, o kaip tau? Mindaugas man savo eilėraščių atsiųsdavo.
Tai buvo daugiau negu šiaip draugystė. Buvo kažkoks ryšys. Ir to bendravimo poreikis. Bet jis niekada, jokiu būdu, net kai nakvodavo pas mane Vilniuje, jokių užuominų apie meilę nepalikdavo.
Aš net sapne nebūčiau susapnavusi, kad taip atsitiks – kad mudu susituoksime ir lauksime savo pirmagimio.
