Buvusi legendinės „Žuvėdros“ šokėja – dažniausiai taip prasideda antraštės žiniasklaidoje, kai rašoma apie Ivetą. Be jokios abejonės, šokiai šiame ansamblyje buvo ryškiausias gyvenimo etapas, prasidėjęs dar būnant pirmoje klasėje.
Nors „Žuvėdros“ jau nebėra, Iveta įėjo į pasaulio sportinių šokių istoriją ir jos legenda tikrai išliks ilgam.
„Turiu labai daug prisiminimų. Šokdama „Žuvėdroje“ aš pasiekiau daug. Tai man lėmė gerą pradžią, padėjo suformuoti charakterį, užsispyrimą.
Tuo metu dar buvę sovietiniai laikai išmokė rasti išeitį iš bet kokios padėties ar situacijos. Išmokė norėti, nepasiduoti ir kartu likti tikru, neišlepintu, paprastu žmogumi“, – tarsteli Iveta.
Vėliau septyniolikmetė šokėja susirinko visas gražiausias sukneles, pasiėmė prisiminimus keliančius medalius ir pakėlė sparnus į Ameriką.
Svetur merginai sėkmė šypsojosi. Ivetai šlovę pelnė pasirodymas garsiajame JAV šokių projekte „So You Think You Can Dance“.
Po to ji trejus metus dirbo profesionalia šokėja Didžiosios Britanijos BBC televizijos laidoje „Strictly Come Dancing“.
Tas variklis įsisuko tiek, kad, regis, niekada nesustos: I.Lukošiūtė dažnai teisėjauja įvairiuose pasaulio sportinių šokių čempionatuose, dalyvauja mokymuose ir tarptautiniuose projektuose, be to, Niujorke turi nuosavą šokių studiją.
Tačiau svečios šalies spindesys neapakino moters – daugiau nei du dešimtmečius Amerikoje gyvenanti šokėja vis trumpam sugrįžta į gimtinę vedama šokių ir širdžiai mielų kampelių ilgesio.
Šis kartas – ne išimtis. Naujame LNK televizijos sezone I.Lukošiūtė pasirodys tarptautiniame projekte „Šokio revoliucija“ – sės į teisėjos kėdę.
– Kodėl šis projektas jus atviliojo į gimtinę?
– Kai išgirdau apie jį, detales, tikslą, iškart sutikau būti jo dalimi. Dievinu viską, kas susiję su šokiais, tai buvo ir yra mano gyvenimo stilius, negalėčiau be to gyventi. Ir jei aš galiu dalyvauti šokiuose kaip teisėja, žiūrovė ar šokėja, visada tai darysiu su didžiausiu malonumu ir meile.
Šokių lygis Lietuvoje labai aukštas! Stebėdama atrankas projekte buvau sužavėta Lietuvos talentų. Baletas, gimnastika, gatvės, sportiniai šokiai – viskas pasaulinio lygio! Tik mane šiek tiek nuliūdino, kad kažkodėl projekte dalyvavo mažai sportinių šokių porų.
Niekada neturiu laisvo laiko, tad šis kvietimas man suteikė progą vėl aplankyti gimtąjį kraštą. Atvykome su visa šeima.
Mane žavi lietuvių atvirumas ir gerumas. Visi labai malonūs, šilti ir draugiški. Jau po dviejų filmavimo dienų tapome gerais draugais su teisėjais Airida, Laurynu, Nagliu ir visa užkulisių komanda.
Su šeima apžiūrėjome visą Vilnių, aplankėme Klaipėdą, Palangą, Birštoną...
Norėjau aprodyti savo vyrui Jenyai kiek galima daugiau Lietuvos grožybių, o sūnus jautėsi kaip namie. Buvo sunku išvažiuoti.
Kaip nepamirštu savo kalbos, taip nepamirštu ir praeities. Nesijaučiu žvaigžde.
Lietuvoje gyvena tėvelis, čia daug giminių, nemažai artimųjų įsikūrę ir Amerikoje. Dabar, kai yra socialiniai tinklai, su visais dalytis įspūdžiais ir bendrauti galima daug lengviau ir paprasčiau.
– Kita stotelė – vėl Amerika. Ar niekada nepagalvojote apie ramų gyvenimą Lietuvoje?
– Nepamenu, kad kada nors būčiau norėjusi viską mesti ir grįžti į Lietuvą. Nesu linkusi nutraukti to, ką esu pradėjusi.
Amerikoje man morališkai buvo sunkūs tik pirmieji metai: nemokėjau kalbos, ėjau į mokyklą, turėjau daug kompleksų, liūdėjau dėl Lietuvoje likusių draugų.
Bet maždaug po metų pradėjau įsigyventi. Man iš tiesų labai patinka gyventi ten.
– Turite daug teisėjavimo šokiuose patirties. Ar tikite aštrios kritikos galia?
– Aš esu ir būsiu sąžininga, bet kartu pozityvi teisėja. Netikiu neigiamos kritikos galia. Mano tikslas – šokėją įkvėpti, paskatinti progresuoti, o ne nuslopinti.
Jei matau, kad šokėjas yra nepakankamai stiprus šiais metais, mano tikslas yra išsakyti konstruktyvią kritiką, kad jis ją turėdamas galvoje vėl eitų į šokių salę ir ruoštųsi sugrįžti kitais metais.
O jei šokėjas pakankamai stiprus, kad dalyvautų toliau, visada noriu jam duoti tai, kas jį pastiprintų ir vestų link laimėjimo.
– Man šokiai visuomet buvo neatsiejami nuo įspūdingų tviskančių suknelių – atrodydavo, kad tai lemia didelę dalį sėkmės. Tikriausiai jūsų spintoje jų begalė...
– Kuriu savo drabužių šokiams kolekciją „Iveta Couture“. Tai – vakarinės ir treniruočių suknelės. Tik šis sumanymas juda lėtai, nes tenka dalyti laiką tarp studijų, konkursų, teisėjavimo ir šeimos.
Bet tikiuosi, kad įsivažiuosiu. O savo spintoje suknelių turiu labai daug. Stengiuosi jas parduoti, kartais atiduodu savo šokėjoms – atnešu visą lagaminą į studiją, kad jos išsirinktų. Nenoriu laikyti senų suknelių, stengiuosi vis atnaujinti savo spintą.
– Negaliu nepasakyti, kad atrodote taip, lyg stebuklingu būdu būtumėte sustabdžiusi laiko tėkmę. Kaip su ja kovojate?
– Labai ačiū. Man patinka augti, neslepiu savo amžiaus ir nebijau, kad jis tik didėja.
Jaučiuosi lyg būčiau dvidešimtmetė, džiaugiuosi kiekvienu nugyventu laikotarpiu – nenorėčiau sugrąžinti laiko.
Kiekvienas laikas davė ką nors, atrodo, kad nuolat sirpstu lyg vaisius, ir man tai patinka.
Aš maitinuosi sveikai, kartais geriu vyną, nesaldintą kavą, atsisakau limonadų. Prieš miegą stengiuosi neprisivalgyti ir vis bandau atrasti laiko sportui.
Jokių procedūrų ir ritualų neturiu, bet stengiuosi išsimiegoti, gerti daug vandens ir kontroliuoti reakciją į stresą.
– Save pavadintumėte jautria asmenybe?
– Taip. Nuo mažens turiu misofonijos – jautrumo garsui – sindromą. Ir tik neseniai sužinojau, kad tai turi pavadinimą ir tokių žmonių kaip aš yra nemažai. Kai kurie garsai mane dirgina, erzina.
Daugiausia kai žmonės valgo, čepsi, garsiai kramto kramtomąją gumą, krapštosi dantis ar švilpauja.
Kai nesu pavargusi, galiu save kontroliuoti, nukreipti dėmesį, bet jei esu pavargusi ir nepamiegojusi, tų garsų niekaip netoleruoju.
Visada su savimi turiu ausines, o jei jas pamirštu, būtinai padarau taip, kad nebūčiau prie tokio žmogaus. Tai tokia dar neišspręsta problema.
– Jūs ilgai neradote savo vienintelio. Prieš penkerius metus užsienio spaudoje buvo kalbama apie jūsų draugystę su regbio žvaigžde Thomu Evansu, dešimtmetį romantiškus jausmus puoselėjote šokių partneriui Ghermanui Mustucui. Kodėl šie santykiai nesusiklostė?
– Su Th.Evansu aš jokių santykių neturėjau, jis buvo tik mano partneris Anglijos šokių projekte. Apie mūsų bendravimą išpūtė didelį burbulą, labai norėjo mus suporuoti, bet nepavyko.
Su Ghermanu draugavome ilgai. Kai šokdavome, mes visada koncentruodavomės tik į tai ir pamiršdavome asmeninius santykius.
Jei iškildavo problemų, mes jas ignoruodavome, todėl per tiek metų jų prisikaupė labai daug... Nustojusi šokti supratau, kad mes turbūt nesame vienas kitam skirti, nenorėjau tokių santykių šeimoje.
Mūsų charakterių mišinys vis skėlė ugnį. Likome draugais, kartu turime šokių studiją ir šokių konkursą, tad esame verslo partneriai.
– Greičiausiai į šokėjus nesidairėte, nes jūsų vyras – menininkas. Kaip jį sutikote?
– Ilgą laiką nesutikau žmogaus, kuris man būtų artimas. Nenorėjau susidėti su jokia žvaigžde ar draugauti su kitu sportinių šokių šokėju.
Tame rate aš sukausi, žinojau, kaip būna. Vieną kartą pas mane į studiją atėjo pora ruoštis savo pirmam vestuviniam šokiui ir aš paklausiau, kur jie susipažino. Jie paminėjo vieną pažinčių svetainę.
Tai mane pastūmėjo ten užsiregistruoti – pamaniau, kad bus smagu pabendrauti su žmonėmis iš kitos srities. Mano dabartinis vyras man parašė pirmas, ir nuo tada nenustojome susirašinėti ištisas paras. Ligi tol abu turėjome ilgus santykius.
Pirmą kartą susitikome tik po keleto savaičių ir, nepatikėsite, per pirmą susitikimą jis manęs paklausė, ar būsiu jo žmona. (Šypsosi.) Jenya yra sertifikuotas jogos instruktorius, bet tai tėra jo gyvenimo būdas, prie kurio ir aš kartais prisidedu.
Jis – budistas ir rimtai užsiima aštangos joga. Be to, mokykloje jis dirba menų mokytoju, yra labai gabus tapytojas, tik dabar tam turi mažai laiko. Mano vyras yra baigęs meno ir kompiuterinės grafikos magistro studijas.
– Ir jūsų planas išsipildė žaibišku greičiu. Pirmiausia susilaukėte sūnaus, o 2017 metais Niujorke susituokėte.
– Prieš sutikdama Jenyą apie vaiką galvojau nemažai. Visada norėjau šeimos ir išgyvenau, kad dėl amžiaus nebūtų per vėlu susilaukti kūdikio. Tad kai radome vienas kitą, nieko nelaukėme.
Po trijų mėnesių draugystės Naujųjų metų naktį nusprendėme pabandyti. Širdy tikrai nesitikėjau, kad iškart pastosiu, nes buvau girdėjusi iš šokėjų, kad tai užima nemažai laiko.
Vis dėlto mums pavyko iš pirmo karto. Pagimdžiau sūnų Manhatano „Lenox Hill“ ligoninėje, ten savo pirmagimę gimdė ir dainininkė Beyonce. Vėliau atėjo laikas vestuvėms.
Su vyru turime daug giminių ir draugų, tad į mūsų vestuves suvažiavo žmonės iš įvairiausių valstijų ir net mano viena geriausių vaikystės draugių iš Lietuvos. Nors iš pradžių nenorėjome didelių vestuvių, vis dėlto išėjo nemažos.
Pasišoviau vyrą pamokyti mūsų pirmo šokio – treniruotės vykdavo virtuvėje. (Juokiasi.)
– Jūs su vyru esate užaugę skirtingose šalyse. Ar jaučiate kultūrų skirtumą?
– Mano vyras – iš Ukrainos, bet jo kultūra man daug priimtinesnė nei amerikiečių. Rusai, ukrainiečiai, lietuviai turi daug panašumų.
Skiriasi tik kalba ir cepelinai. (Juokiasi.) Laisvai kalbu rusiškai, todėl susikalbu su jo šeima. O jei kalbėtume apie tradicijas, mes švenčiame visas šventes – ir mūsų, ir jų. Dėl to tik linksmiau.
– Jūsų gyvenimo tempas labai greitas, atrodo, kad niekada neturite laiko. Kaip jums pavyksta paskirstyti dėmesį darbui ir šeimai?
– Aš esu labai paprasta. Namus tvarkau pati, vaikui nesame pasamdę auklės. Nebijau darbo. Kai reikia įdėti kruopštumo ir laiko, atiduodu visą save. Išties spėti viską auginant vaiką yra sunku. Sau laiko visai nebelieka.
Tikiu, kad kai sūnus paaugs, eis į darželį, bus lengviau. Tad laukiu to laiko. Dabar stengiuosi maksimaliai, kiek tik įmanoma, būti savo sūnaus gyvenime: pasiimu jį į darbą, o kai važiuoju teisėjauti į konkursus, Vidas būtinai skrenda su manimi.
Esu ta mama, kuri nori nieko nepraleisti, pati auginti, viską matyti... Gyvenimas toks trumpas, o laikas bėga greitai.
Nesu labai griežta, gal todėl sūnus dažnai rodo kaprizus, o gal jo toks charakteris. Mano mama sakė, kad kai buvau vaikas, aš jai ištampydavau visus nervus. (Juokiasi.) Daug ką norėčiau įgyvendinti, bet laiko šiek tiek per mažai.
– Ar vyras jums padeda buityje?
– Man vyras yra be proto dėmesingas, jis tikrai mane myli labiau nei save. Kai gimė sūnus, vos tik jam pravirkus naktį Jenya puldavo prie jo ir nešdavo man į lovą maitinti, keitė sauskelnes.
Tai darydavo net jei jam reikėdavo keltis anksti į darbą. Žinau, kad kitas vyras išeitų į kitą kambarį miegoti, o manasis kartu su manimi išgyveno visas nemigas.
Beveik visada namuose jis gamina valgyti ir tai daro labai skaniai. Man neleidžia plauti indų, tad juos plaunu, kol jo nėra namie. (Vėl juokiasi.)
Kiekvieną rytą mane palepina kava, net jei išeina į darbą anksčiau. Virtuvėje dažnai palieka kokį linksmą meilės laiškelį ar piešinuką.
Mano santykiai su vyru yra būtent tokie, kokių norėjau. Mūsų vaikas niekada nemato besipykstančių ar balsą keliančių tėvų, nes mes tiesiog niekada nesipykstame.
Kažkaip viskas natūraliai labai lengva. Nėra idealių žmonių, bet jis man būtent toks.
– Galbūt pagalvojate apie didesnę šeimą?
– Norime antro vaikučio. Nenorime, kad Vidas būtų vienas. Po metų bandėme susilaukti, kad nebūtų didelio amžiaus skirtumo ir abu vaikai draugautų. Bet antrą kartą pastoti jau nebe taip lengva...
Aš du kartus iš eilės pastojau ir patyriau persileidimus. Pirmą kartą – 6-ą, o antrą – 5-ą nėštumo savaitę. Pirmą kartą išgyvenau skaudžiai, tik guodžiau save, kad tai įvyko gana ankstyvame nėštumo laikotarpyje.
Tuo pat metu, kai bandėme susilaukti vaikelio, maitinau savo sūnų krūtimi, tad daktaras siūlė leisti kūnui pailsėti. Tikimės ateityje turėti antrą vaikelį, bet viskas dabar Dievo rankose.
– Tai – labai jautri, bet kartu aktuali tema moterims. Kalbėti apie patirtą persileidimą dažnam yra tabu, todėl panašių istorijų yra mažai. Kas jums padėjo išgyventi šį laikotarpį?
– Niekada nemaniau, kad man taip atsitiks. Juk sveikai maitinuosi ir gyvenu, tad nesitikėjau, kad persileisiu. Tai prasidėjo mano šokių studijoje, visas kūnas pradėjo drebėti. Greitai paskambinau daktarui ir važiavau namo.
Grįžusi pajutau didelius skausmus ir kraujavimą. Nuvykus pas gydytoją jis pasakė, kad jokių nėštumo požymių nebeliko...
Žinoma, iškart puoliau į ašaras. Antrą kartą pas gydytoją jau nėjau. Tuo metu buvo Kalėdos, visa šeima stipriai sirgome gripu.
Nežinau, ar tai turėjo įtakos, bet po dar vieno tokio įvykio nebebandėme susilaukti kūdikio. Turėjau labai daug streso darbe, todėl nusprendžiau pailsėti.
Vyras labai palaikė, vis skaitė informaciją apie tai ir aiškino, kad tai nepriklauso nuo sveikatos ar amžiaus – labai dažnai moterims taip atsitinka ir niekas nežino priežasties.
Jis man kartojo, kad turėsime vaikelį, tik klausimas, kada tai įvyks. Daug apie tai pradėjau skaityti, prisirinkau informacijos ir man tai padėjo.
Beveik visos mano draugės yra turėjusios persileidimų, tiesiog niekas apie tai nekalba. O aš manau, kad apie tai reikėtų kuo daugiau kalbėti, kad moteris nebūtų išsigandusi, turėtų informacijos, būtų pasiruošusi.
Svarbiausia – turėti su kuo pasikalbėti, kaip ir kodėl tai įvyksta.
Bet galiu pasakyti, kad šiandien turiu viską, apie ką svajojau. Kai išlenda problemos ar pasidaro labai sunku, aš visada žinau, kad mes viską išspręsime. Kas gali būti geriau už sveiką ir mylinčią šeimą?
Ivetos Lukošiūtės darbai – iškalbingi:
* 2 kartus pasaulio čempionė.
* 5 kartus Amerikos čempionė.
* 4 kartus Amerikos „Classical Showdance“ konkurso čempionė.
* 2 kartus pasaulio „Classical Showdance“ konkurso finalininkė.
* Aštunto JAV projekto „So You Think You Can Dance“ sezono dalyvė.
* Profesionali šokėja Didžiosios Britanijos BBC televizijos laidoje „Strictly Come Dancing“.
* Rengė šokių pasirodymus didžiausiame Las Vegaso šou „Dancing With The Stars Live In Vegas“.
* Šoko Indijos šokių su žvaigždėmis projekte „Jhalak Dikhlaja“.
* Lietuvos projekte „Šok su manimi“ dalyvavo kaip teisėja.
* Šoko ir mokė šokti kitus didžiausiuose Amerikos universitetuose – Harvardo, Prinstono, Yale’io, Masačusetso technologijos institute.
