Buvusi legendinės „Žuvėdros“ šokėja – dažniausiai taip prasideda antraštės žiniasklaidoje, kai rašoma apie Ivetą. Be jokios abejonės, šokiai šiame ansamblyje buvo ryškiausias gyvenimo etapas, prasidėjęs dar būnant pirmoje klasėje.
Nors „Žuvėdros“ jau nebėra, Iveta įėjo į pasaulio sportinių šokių istoriją ir jos legenda tikrai išliks ilgam.
„Turiu labai daug prisiminimų. Šokdama „Žuvėdroje“ aš pasiekiau daug. Tai man lėmė gerą pradžią, padėjo suformuoti charakterį, užsispyrimą.
Tuo metu dar buvę sovietiniai laikai išmokė rasti išeitį iš bet kokios padėties ar situacijos. Išmokė norėti, nepasiduoti ir kartu likti tikru, neišlepintu, paprastu žmogumi“, – tarsteli Iveta.
Vėliau septyniolikmetė šokėja susirinko visas gražiausias sukneles, pasiėmė prisiminimus keliančius medalius ir pakėlė sparnus į Ameriką.
Svetur merginai sėkmė šypsojosi. Ivetai šlovę pelnė pasirodymas garsiajame JAV šokių projekte „So You Think You Can Dance“.
Po to ji trejus metus dirbo profesionalia šokėja Didžiosios Britanijos BBC televizijos laidoje „Strictly Come Dancing“.
Tas variklis įsisuko tiek, kad, regis, niekada nesustos: I.Lukošiūtė dažnai teisėjauja įvairiuose pasaulio sportinių šokių čempionatuose, dalyvauja mokymuose ir tarptautiniuose projektuose, be to, Niujorke turi nuosavą šokių studiją.
Tačiau svečios šalies spindesys neapakino moters – daugiau nei du dešimtmečius Amerikoje gyvenanti šokėja vis trumpam sugrįžta į gimtinę vedama šokių ir širdžiai mielų kampelių ilgesio.
Šis kartas – ne išimtis. Naujame LNK televizijos sezone I.Lukošiūtė pasirodys tarptautiniame projekte „Šokio revoliucija“ – sės į teisėjos kėdę.
– Kodėl šis projektas jus atviliojo į gimtinę?
– Kai išgirdau apie jį, detales, tikslą, iškart sutikau būti jo dalimi. Dievinu viską, kas susiję su šokiais, tai buvo ir yra mano gyvenimo stilius, negalėčiau be to gyventi. Ir jei aš galiu dalyvauti šokiuose kaip teisėja, žiūrovė ar šokėja, visada tai darysiu su didžiausiu malonumu ir meile.
Šokių lygis Lietuvoje labai aukštas! Stebėdama atrankas projekte buvau sužavėta Lietuvos talentų. Baletas, gimnastika, gatvės, sportiniai šokiai – viskas pasaulinio lygio! Tik mane šiek tiek nuliūdino, kad kažkodėl projekte dalyvavo mažai sportinių šokių porų.
Niekada neturiu laisvo laiko, tad šis kvietimas man suteikė progą vėl aplankyti gimtąjį kraštą. Atvykome su visa šeima.
Mane žavi lietuvių atvirumas ir gerumas. Visi labai malonūs, šilti ir draugiški. Jau po dviejų filmavimo dienų tapome gerais draugais su teisėjais Airida, Laurynu, Nagliu ir visa užkulisių komanda.
Su šeima apžiūrėjome visą Vilnių, aplankėme Klaipėdą, Palangą, Birštoną...
Norėjau aprodyti savo vyrui Jenyai kiek galima daugiau Lietuvos grožybių, o sūnus jautėsi kaip namie. Buvo sunku išvažiuoti.
Kaip nepamirštu savo kalbos, taip nepamirštu ir praeities. Nesijaučiu žvaigžde.
Lietuvoje gyvena tėvelis, čia daug giminių, nemažai artimųjų įsikūrę ir Amerikoje. Dabar, kai yra socialiniai tinklai, su visais dalytis įspūdžiais ir bendrauti galima daug lengviau ir paprasčiau.
– Kita stotelė – vėl Amerika. Ar niekada nepagalvojote apie ramų gyvenimą Lietuvoje?
– Nepamenu, kad kada nors būčiau norėjusi viską mesti ir grįžti į Lietuvą. Nesu linkusi nutraukti to, ką esu pradėjusi.
Amerikoje man morališkai buvo sunkūs tik pirmieji metai: nemokėjau kalbos, ėjau į mokyklą, turėjau daug kompleksų, liūdėjau dėl Lietuvoje likusių draugų.
Bet maždaug po metų pradėjau įsigyventi. Man iš tiesų labai patinka gyventi ten.
– Turite daug teisėjavimo šokiuose patirties. Ar tikite aštrios kritikos galia?
– Aš esu ir būsiu sąžininga, bet kartu pozityvi teisėja. Netikiu neigiamos kritikos galia. Mano tikslas – šokėją įkvėpti, paskatinti progresuoti, o ne nuslopinti.
Jei matau, kad šokėjas yra nepakankamai stiprus šiais metais, mano tikslas yra išsakyti konstruktyvią kritiką, kad jis ją turėdamas galvoje vėl eitų į šokių salę ir ruoštųsi sugrįžti kitais metais.
O jei šokėjas pakankamai stiprus, kad dalyvautų toliau, visada noriu jam duoti tai, kas jį pastiprintų ir vestų link laimėjimo.
– Man šokiai visuomet buvo neatsiejami nuo įspūdingų tviskančių suknelių – atrodydavo, kad tai lemia didelę dalį sėkmės. Tikriausiai jūsų spintoje jų begalė...
– Kuriu savo drabužių šokiams kolekciją „Iveta Couture“. Tai – vakarinės ir treniruočių suknelės. Tik šis sumanymas juda lėtai, nes tenka dalyti laiką tarp studijų, konkursų, teisėjavimo ir šeimos.
Bet tikiuosi, kad įsivažiuosiu. O savo spintoje suknelių turiu labai daug. Stengiuosi jas parduoti, kartais atiduodu savo šokėjoms – atnešu visą lagaminą į studiją, kad jos išsirinktų. Nenoriu laikyti senų suknelių, stengiuosi vis atnaujinti savo spintą.
– Negaliu nepasakyti, kad atrodote taip, lyg stebuklingu būdu būtumėte sustabdžiusi laiko tėkmę. Kaip su ja kovojate?
– Labai ačiū. Man patinka augti, neslepiu savo amžiaus ir nebijau, kad jis tik didėja.
Jaučiuosi lyg būčiau dvidešimtmetė, džiaugiuosi kiekvienu nugyventu laikotarpiu – nenorėčiau sugrąžinti laiko.
Kiekvienas laikas davė ką nors, atrodo, kad nuolat sirpstu lyg vaisius, ir man tai patinka.
Aš maitinuosi sveikai, kartais geriu vyną, nesaldintą kavą, atsisakau limonadų. Prieš miegą stengiuosi neprisivalgyti ir vis bandau atrasti laiko sportui.
Jokių procedūrų ir ritualų neturiu, bet stengiuosi išsimiegoti, gerti daug vandens ir kontroliuoti reakciją į stresą.
– Save pavadintumėte jautria asmenybe?
– Taip. Nuo mažens turiu misofonijos – jautrumo garsui – sindromą. Ir tik neseniai sužinojau, kad tai turi pavadinimą ir tokių žmonių kaip aš yra nemažai. Kai kurie garsai mane dirgina, erzina.
Daugiausia kai žmonės valgo, čepsi, garsiai kramto kramtomąją gumą, krapštosi dantis ar švilpauja.
Kai nesu pavargusi, galiu save kontroliuoti, nukreipti dėmesį, bet jei esu pavargusi ir nepamiegojusi, tų garsų niekaip netoleruoju.
Visada su savimi turiu ausines, o jei jas pamirštu, būtinai padarau taip, kad nebūčiau prie tokio žmogaus. Tai tokia dar neišspręsta problema.
Daugiau skaitykite antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
