Šis sezonas J.Lauciui pažėrė įvertinimų. 2018-ųjų rudenį šokėjui buvo įteikta Lietuvos baleto mecenato iš Australijos architekto Jurgio Žaltausko (1923–2018) vardinė premija. Už Lankadamo vaidmenį Adolphe’o Adamo balete „Korsaras“ ir Mandarino vaidmenį Belos Bartoko balete „Stebuklingas mandarinas“ jis buvo pripažintas Metų (2018-ųjų) baleto solistu.
Taip pat J.Laucius buvo nominuotas garbingam teatro apdovanojimui Auksiniam scenos kryžiui už Lankadamo vaidmenį balete „Korsaras“ ir už Džono vaidmenį garsaus graikų kompozitoriaus Mikio Theodorakio balete „Graikas Zorba“, pastatytame Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.
Šiais Jono įvertinimais džiaugiasi ne tik tėvai, ne tik sesuo Viltė (taip pat būsimoji balerina), bet ir mažieji broliukai.
Širdies draugės Jonas šiuo metu neturi: „Išsiskyrėme. Nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis, bet teko pasukti skirtingais keliais. Gyvenimas nenuspėjamas, meilė visada netikėta. Tačiau stengiuosi nenu-traukti visų ryšių, nesugriauti visų tiltų su buvusiomis savo draugėmis.“
Vadinasi, žavusis baleto šokėjas – tikras širdžių daužytojas? Ne, jis nenorėtų užsitraukti tokios reputacijos. Esą visi turime savų priežasčių, dėl ko nutinka vieni ar kiti dalykai. Tada jį galima įtraukti į svajonių jaunikių sąrašą? „Verčiau įtraukite Joną Valančiūną“, – pataria. „Ai, J.Valančiū-nas vedęs“, – susizgrimba ir nusijuokia.
– Jonai, kaip iš gausybės rago pasipylę įvertinimai turbūt pamalonino jūsų širdį?
– Mes šokame ne dėl įvertinimų, bet jie – tikrai didelis postūmis siekti karjeros aukštumų. Kiekvienas tiek žiūrovų, tiek kritikų įvertinimas, mano nuomone, yra labai svarbus.
Būdamas scenoje neišvengi gerbėjų dėmesio. Ir tai – viena artisto siekiamybių. Pripažinimo scenoje kiekvienas nori sulaukti.
– Ar daug turite gerbėjų? Kokios jos – įkyrios, mandagios, braunasi į jūsų gyvenimą SMS žinutėmis ar per socialinius tinklus?
– Visada sulaukiu žinučių – kartais pasirašytų, kartais ne – tiek į telefoną, tiek į socialinius tinklus. Arba su gėlėmis gauni kokį nors paslaptingą raštelį. Viena gerbėja man parašė po spektaklio, padėkojo, pasidžiaugė, kad patiko. Nusprendėme susitikti. Ir truputį padraugavome.
Turbūt nėra daug tokių drąsių moterų, kurios tiesiai šviesiai parašytų, ką mano, kas joms patiko, kas ne, kurios iš karto ryžtųsi pakviesti į pasimatymą. Mane sužavėjo, kad ji pati į mane kreipėsi.
– Lankadamas balete „Korsaras“ dabar tampa kultiniu jūsų vaidmeniu, pelniusiu apdovanojimus ir Auksinio scenos kryžiaus nominaciją. Ar daug darbo į jį reikėjo įdėti? O gal dėl jo reikėjo net pakovoti?
– Lankadamas – pirklys, pagrindinė jo užduotis – įtikinamai pardavinėti verges. Tai suktas personažas, kuris paiso tik naudos sau. Charakterio prasme jaučiu jam artumą ir man buvo aišku, ką jis turi daryti ir kaip turi atrodyti tas vaidmuo.
Techniškai tai sunkus vaidmuo, bet kartu reikalaujantis nemažai vaidybos. Yra įvairių mizanscenų, kuriose aš vedu spektaklį ir pasakoju istoriją. Be to personažo nebūtų aišku, kaip ta istorija rutuliojasi. Tame spektaklyje man tenka susipykti ir vėl susidraugauti su kiekvienu personažu.
Iš pradžių turbūt niekas nesitikėjo, kad man pavyks. Aš ir pats nesitikėjau – buvau tik trečioje sudėtyje.
Staiga viskas apsivertė – kolegos patyrė traumų. Likau aš ir teko sušokti Lankadamą per visus tris premjerinius spektaklius. Ir tai man buvo labai didelė paskata įrodyti, kad galiu jį sušokti, ir jūs čia nesitikėkite, kad buvau paskutinis ir nieko nepadarysiu.
Tas pasirodymas buvo posūkis mano karjeroje, su juo ir pats, kaip šokėjas, labai pasikeičiau – pamačiau kitą – gerąją – baleto pusę.
– „Graikas Zorba“ – daugiau negu baletas. Tai reginys, kur muzika, šokis, drama ir melodingos dainos susilieja į vientisą paveikslą. Kuo jus praturtino šis baletas, kuriame šokate Zorbos bičiulį – jauną užsienietį Džoną?
– Pirmiausia buvo labai malonu dirbti su šio baleto choreografu ir libreto autoriumi Lorca Massine’u (Niujorke gimęs garsaus rusų šokėjo ir choreografo Leonido Miasino (1896–1979) ir jo žmonos šokėjos Tatjanos Orlovos sūnus. – Red.).
Tai – pasaulinio garso choreografas. Ne vien choreografas, bet ir aktorius, ir tai puikiai matyti, kai jis rodo, kaip šokti personažą, – tada akimirksniu pavirsta kitu žmogumi.
Spektaklio muzika – labai graži, nuotaikinga, užvedanti. Pabaigoje, tik išgirdę sirtakio užuominą, žiūrovai jau pradeda ploti.
Sirtakis nepalieka nė vieno abejingo, jis sujungia visų tautų žmones.
Jei būtų galimybė, ir žiūrovai salėje šoktų. Net dirigentas Martynas Staškus per paskutinį bisą dažniausiai prisijungia prie mūsų ir taip pat šoka.
– Be tų spalvingų vaidmenų, jus dar persekioja princo amplua: princas „Pelenėje“, princas Zygfrydas „Gulbių ežere“, karalaitis balete „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Juk gera šokti princą, kai žinai, kad panelės alpsta dėl „Gulbių ežero“ Zygfrydo? Kita vertus, Lietuvos baleto scenoje buvo daug gražių princų.
– Bet klasikinis baletas negali apsieiti be princo. Tai vienas pagrindinių ir visiems labiausiai suprantamų klasikinio baleto vaidmenų.
Neįsivaizduoju, kad pasikeistų baletas ir neliktų jame princo. Manau, tarp paprastų žmonių vis tiek vyrauja nuomonė – baletas, viskas labai estetiška, gražu, princas, karalaitė, aukštuomenės manieros.
Kai tik atėjau į teatrą, mane iš karto kreipė tik princo link. O man labai patiko charakteriniai personažai, kurie ne tik šoka, bet ir vaidina, ir juda kitaip.
Man didžiausia atskirtis, kai princo vaidmuo turi būti labai švarus, labai tvarkingas, visos pozicijos išbaigtos, sakyčiau, jis neturi laisvės, nes yra toks princo kanonas.
O kai šoki tokius vaidmenis kaip Lankadamo, į jį lengviau įsijauti, nes jis turbūt artimesnis kiekvienam pramuštgalviui.
Manau, visada svarbu žvelgti į praeitį ir mokytis iš buvusių artistų. Žiūrėjau Rudolfo Nurejevo (1938–1993), Michailo Baryšnikovo įrašus. Užtekdavo R.Nurejevui išeiti į sceną, ir žiūrovai jau plodavo. Vien stotas, išvaizda, charizma daro savo.
Pedagogai M.K.Čiurlionio menų mokykloje mums sakydavo, kad tikrasis pripažinimas yra tada, kai tu išeini į sceną ir dar nieko nepašokęs jau sulauki aplodismentų.
Kai ruošiau princą Zygfrydą „Gulbių ežere“, teatre dar dirbo Vytautas Kudžma. Sakyčiau, jis man sudėjo to vaidmens pagrindus. Net ir mano pedagogas mokykloje Aleksandras Semionovas sakė: „Klausyk kiekvieno jo žodžio, nes V.Kudžma buvo labai geras princas. Nesvarbu, kad prieš daug metų, bet tos manieros, kokias jis turėjo ir kaip jas pateikia būdamas jau ne princo amžiaus, nesikeičia.“
– Nemažai baleto artistų svajoja apie emigraciją ir geresnes karjeros galimybes. Ar nesvajojate šokti prestižiniuose užsienio teatruose ir ten daryti karjerą?
– Manau, kad mano karjera klostosi labai gerai ir Lietuvoje. Čia ir norėčiau likti. Prieš ateidamas į teatrą dvejus metus stažavausi Ženevos šokio centre Šveicarijoje. Buvo puiki galimybė pasižmonėti, pamatyti kitos kultūros, kitokio stiliaus šokių.
Pakeliavau po aplinkinių valstybių teatrus, dalyvavau artistų peržiūrose, mačiau, kaip atrodo kitų teatrų užkulisiai, kokie ten žmonės. Nepasakyčiau, kad mane tai sužavėjo. Gal vieną dieną norėčiau šokti svetur, bet tik kaip kviestinis solistas.
– Balerinos nuolat jaučia baimę dėl svorio ir valgo tik salotų lapus. O vyrai? Ar jūs galite valgyti mėsos kepsnius, kimšti pyragaičius, šokoladą, ar turite laikytis dietos?
– Esu smaližius, mėgstu šokoladą, tortus. Viskas, kas saldu, – mano silpnybė, ir tai saldžiai pagundai sunku atsispirti. Negalėčiau įvardyti vieno mėgstamiausio saldumyno, nes jie keičiasi kasdien pagal nuotaiką. Reikėtų mažiau valgyti tų saldumynų. Bet dabar, kol ruošiuosi baigiamiesiems egzaminams Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, net neįsivaizduoju gyvenimo be jų.
Kadangi traumų būna, jų neišvengi, stengiuosi maitintis kuo sveikiau. Jeigu perku mėsą, tai užaugintą be hormonų, iš ekologinių ūkių.
Mano tėvai turi nuosavą sveikos gyvensenos vaikų darželį, kuriame propaguoja sveiką mitybą. Ir mane taip augino. Anksčiau kurį laiką buvau vegetaras. Sakyčiau, puikiai išmanau, kas mano kūnui tinka ir kas ne. Per tiek metų išbandžiau viską. Gyvendamas savarankiškai stengiuosi paisyti tų dalykų, kurių tėvai išmokė.
– Karjeros pradžioje gyventi pas tėvus labiau apsimoka – sutaupai, sulauki ir psichologinės jų pagalbos.
– Aš paėmiau paskolą iš banko ir prieš pusmetį nusipirkau butą. Kitaip mums, šokėjams, nepavyktų susitaupyti. Tai nėra pelninga profesija.
Mes šokame ne dėl pinigų ir ne dėl turtų, o dėl to, kad patys būtume laimingi, kad ko nors pasiektume, kad žiūrovams suteiktume džiaugsmo.
– Kaip atsidūrėte M.K.Čiurlionio menų mokykloje? Ar dėl to, kad ten visada trūksta berniukų, jų labiau pageidauja, lengviau priima?
– Vyrauja tokia nuomonė. Vaikinų, norinčių pasirinkti šokėjo profesiją, tikrai yra mažiau negu merginų. Į stojamuosius egzaminus M.K.Čiurlionio menų mokykloje mane, šešiametį, nuvedė močiutė – buvusi „Lietuvos“ ansamblio šokėja, pati baigusi tą mokyklą. Į šokį tada nežiūrėjau rimtai, bet mokykla mane sužavėjo savo didingumu. Tada man taip atrodė.
– Kaip ištvėrėte toje mokykloje pedagogų įžeidinėjimus, skirtus beveik kiekvienam dėl esą per didelio svorio, jų muštrą, spaudimą, didelį darbo krūvį ir konkurenciją? Dėl to ne vienas moksleivis, neatlaikęs valgymo, emocinių, psichologinių sutrikimų, patyręs traumų, tą mokyklą metė. O prieš dvejus metus įvyko tragedija – baleto mokęsis vaikinas nusižudė. Ir tai – ne vienintelė moksleivio savižudybė.
– Man su įvairiais mokytojais teko susidurti mokykloje. Mergaitėms sunkiau – konkurencija didesnė, jos labiau išgyvena dėl savo svorio, figūros. Vaikinus dažniausiai ruošia mokytojai vyrai, mums truputį kitaip.
Aš nepatyriau tokių užgauliojimų, kurie būtų pakeitę mano gyvenimą taip, kad būčiau norėjęs baigti karjerą.
Manau, kad kiekvienoje mokykloje kiekvienas vaikas patiria tokių dalykų, tik vieni tai priima jautriau, kiti – kaip gyvenimo pamokas, stengiasi jas išspręsti, išsiaiškinti. Vieno žmogaus užgauliojimas nėra viso pasaulio nuomonė apie tave.
Ir mano klasėje buvo žmonių, kurie labai peikė mūsų mokyklą, stengėsi ją sumaišyti su žemėmis. Jeigu esi stiprus žmogus ir tikrai sieki savo svajonės, galvoji apie tą tikslą, manau, negražius mokytojų žodžius, užgauliojimus kiekvieną kartą įvertini kitaip. Mano manymu, tai – pastabos, iš kurių turi pasimokyti, bet neturi jų imti į širdį taip giliai, kad tavo gyvenimas dėl jų būtų baigtas.
Aš pažinojau tą vaikiną ir man neatrodė, kad mokykloje jam sekėsi blogai. Man jis atrodė pozityvus ir kuklus žmogus. Nesakyčiau, kad jis buvo silpnas žmogus.
Mano manymu, kiekvieno žmogaus problemos ateina iš šeimos, iš auklėjimo, ugdymo. Kiek žinau, jo šeimoje buvo kažkokių problemų. O gal mokykloje ką nors priėmė ne taip?
Sukrėtė tas įvykis ne tik visą mokyklą – visą Lietuvą. Kai sužinojau, nesupratau, kodėl taip nutiko. Tu matydavai tą žmogų, jis būdavo gana linksmas, ir sportuoti mėgo, ir leisti laiką su draugais.
Neatrodė kaip atstumtasis, kuris paslapčia tyliai verktų ir ieškotų išeities. Man šitas žingsnis buvo labai netikėtas. Labai liūdna, kad taip nutiko.
– Jūs – labai turtingas: turite ne tik seserį, bet ir tris mažus brolius. Kaip pasijutote, kai mama pagimdė pagranduką? Tarp jo ir jūsų – didžiulis metų skirtumas.
– Taip, turiu tris mažus broliukus. Vienas, Pijus Mikalojus, – septynerių, jau į mokyklą eina. Nojus Pranciškus dar neturi ketverių, lanko tėvų vaikų darželį. Jauniausiasis Jokūbas – penkių mėnesių, jis leidžia laiką su mama.
Viltė už mane jaunesnė trejais metais. Tarp manęs ir Pijaus Mikalojaus – 16, Nojaus Pranciškaus – 19, Jokūbo – 22 metų skirtumas.
Kai mama laukėsi Pijaus Mikalojaus, su sese buvome labai nustebę – po tokio ilgo laiko tarpo ji vėl ryžosi! Aš tada buvau ant išėjimo iš namų slenksčio – ruošiausi vykti į Šveicariją. Tada atrodė kaip ir viskas gerai – išeisiu aš, išeis sesė, tėvams vis tiek reikės ką nors ugdyti, su kuo nors bendrauti, keliauti.
Tikriausiai tėvai vėl atrado mažų vaikų auginimo džiaugsmą ir nusprendė jų turėti daugiau. Jeigu galimybės leidžia, jeigu yra noro ir jeigu tai atneša laimę, kodėl ne? Taip ir nutiko – dabar esame penkiese.
Mudu su Vilte artimi su mažaisiais broliais. Jie džiaugiasi, kai juos aplankome. Šią žiemą, kol mano bute vyko remontai, gyvenau su jais kartu. Man tai atrodė truputėlį chaosas, kančia – turiu ir dirbti, ir mokytis, ir dar su vaikais pabendrauti vakare grįžęs iš darbo. Bet mačiau, kiek tai džiaugsmo suteikia jiems.
– Turite puikų stiliaus pojūtį. Kokių drabužių nesirengtumėte?
– Kičinių. Tikrai nesivilkčiau žymaus dizainerio megztinio su blizgučiais. Tarsi jis turėtų būti stilingas, brangus, bet, mano manymu, tokie drabužiai – visiškas kičas.
