Smalsios merginos kelionė prasidėjo Vilniuje. Čia raudonuoju diplomu baigusi nanotechnologijų ir medžiagotyros bakalauro studijas Gintarė nutarė išbandyti jėgas prestižinėje Jungtinių Amerikos Valstijų agentūroje, atsakingoje už nekarines kosmoso programas.
Iš 16 savaičių stažuotės NASA (Nacionalinė aeronautikos ir kosminės erdvės tyrimo valdyba) grįžusi Gintarė – lietuvė, prisidėjusi prie šildytuvų, skirtų kosmonautams, gamybos.
– Esate jauna, tačiau jau galite pasigirti mokslo laimėjimais: be puikiai užbaigtų bakalauro studijų ir stažuotės NASA, tęsiate magistro studijas ir galvojate apie doktorantūrą. Dažnam kiltų klausimas: ar viso to norėjote pati?
– Būdama mokyklos suole jau žinojau, kad noriu studijuoti tiksliuosius mokslus, traukė tiek matematika, tiek fizika, tiek chemija.
Apsilankiusi mokslų mugėje sužinojau apie nanotechnologijų ir medžiagotyros specialybę Vilniaus universitete, kuri kaip tik ir sujungė šiuos tris mane dominusius dalykus, o dar ir pasirodė negirdėta, nauja ir itin perspektyvi sritis.
Studijų kryptį pasirinkau visiškai savarankiškai, nes šeimoje nėra šios profesijos atstovų. Labai džiaugiuosi, nes nei tėvai, nei mokytojai nespaudė ir nerinko ateities kelio už mane.
– Taigi kuo ypatingos nanotechnologijos?
– Naujausiose technologijose jau dabar dažnai vartojamas dėmuo „nano-“, kuris reiškia „labai mažas“, tad nanodalelių akimis nepamatysi. Būtent dėl dydžio nanomedžiagos pasižymi naujomis ir tik joms būdingomis savybėmis, kurios skiriasi nuo tokios pat sudėties, bet daug didesnio dydžio medžiagų.
Pavyzdžiui, jeigu sumažinsime pieštukuose esančią trapią anglį iki nanodalelių, ji taps itin kieta, o aukso nanodalelės pasižymės kitokiomis spalvomis. Pasitelkus nanotechnologijas galima pasiekti stulbinamų rezultatų: sukurti personalizuotus vaistus, nanorobotukus, pažangesnius energijos šaltinius, išmaniuosius drabužius ir dar daug kitų. Jos leidžia daugiau sužinoti ir apie mus supantį pasaulį.
– Ar teko susidurti su stereotipais, kad toks mokslas – ne moterims?
– Labai džiugu, kad asmeniškai susidurti su tuo neteko nei universitete, nei per praktiką, nei artimoje aplinkoje. Tačiau iš kitų merginų yra tekę girdėti nusiskundimų, tad ši problema vis dar egzistuoja, nors situacija tikrai gerėja.
– Papasakokite apie stažuotę NASA. Į šią agentūrą vyksta nemažai lietuvių studentų. Kodėl nutarėte vykti ir jūs?
– Apie galimybę stažuotis NASA sužinojau prieš keletą metų perskaičiusi straipsnį apie dvi studentes, kurios kaip tik tuo metu buvo išvykusios į šią stažuotę. Man iš karto kilo mintis: „Aš irgi noriu ten!“
Pradėjau domėtis, kaip ten patekti, bet iš karto dalyvauti negalėjau, nes buvau paskutinio kurso studentė. Įdomu tai, kad Lietuva patenka tarp 12 valstybių iš viso pasaulio, kurios dėl tarptautinių stažuočių yra pasirašiusios sutartį su šia agentūra. Studentų stažuotes NASA finansuoja Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA) Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos lėšomis.
– Ar didelė buvo atranka?
– Konkursą sudarė keletas etapų: paraiškos užpildymas ir jos vertinimas, anglų kalbos žinių patikrinimas ir motyvacinis pokalbis. Po šių etapų komisija atrinko geriausius. Vėliau jau pati NASA rinkosi iš atrinktųjų ir studentams skyrė projektus.
Labai džiugu, nes visi konkurse atrinkti studentai buvo pakviesti atlikti 16 savaičių stažuotę. Man konkursas nepasirodė sunkus, tačiau, žinoma, nerimavau, nes ten susirinko tikrai protingi ir nemažai pasiekę studentai.
– Stažuotės metu prisidėjote prie medicininių šildytuvų kūrimo. Kokie tai įrenginiai?
– Nuvykusi į stažuotę prisidėjau prie projekto, kurio tikslas – sukurti šildytuvus, asmeniškai pritaikytus kiekvienam astronautui, kurie būtų naudojami susižeidus, raumenų, galvos skausmams, stresui mažinti ir kitais tikslais. Jų kūrimo procese naudojami: 3D skenavimas, spausdinamoji elektronika ir, žinoma, nanotechnologijos.
Termoterapija yra gydymas šiluma. Tai – neinvazinis, nefarmacinis ir nesukeliantis priklausomybės būdas, kuris būtų didelė atsvara dabartinėms medicinos priemonėms, naudojamoms Tarptautinėje kosminėje stotyje.
Šie medicininiai šildytuvai yra spausdinami ant medicininės plėvelės-pleistro paprastu spausdintuvu, kurį galima rasti ant kone kiekvieno rašomojo stalo. Tačiau vietoj rašalo čia naudojamos sidabro nanodalelės.
Šildytuvų veikimo principas toks: prijungus prie energijos šaltinio išspausdinta dalis šyla, o temperatūra priklauso būtent nuo išspausdinto dizaino, linijų storio. Šie šildytuvai ir ypatingi tuo, kad juos lengva, pigu ir saugu pagaminti. Dėl to šiuos medicininius įrankius ateityje galės pasigaminti kosmose esantys astronautai.
– Ar NASA buvote vienintelė lietuvė?
– Tuo metu, kai atlikau stažuotę, buvome keturi studentai lietuviai, laimėję tą patį konkursą ir atvykę dirbti su skirtingais projektais. Be mūsų, šiame centre buvo dar viena lietuvė Eglė Čekanavičiūtė, kuri čia turi nuolatinį darbą ir atlieka labai įdomius tyrimus.
– Pagalvojus apie stažuotę šioje agentūroje susidaro įspūdis, kad buvote lepinami išskirtinėmis gyvenimo sąlygomis. Kaip buvo iš tikrųjų?
– Kaip ir dauguma kitų praktikantų, gyvenau bendrabutyje, esančiame NASA teritorijoje. Sąlygos nebuvo įspūdingos, tačiau to visiškai pakako. Gyvenome po du, turėjome bendrą virtuvę ir kambarinę, kuri užsukdavo kas antrą dieną.
Darbo diena buvo gana įprasta, dirbdavau kiekvieną darbo dieną nuo 9 iki 17 val., tačiau niekas nekontroliavo darbo laiko, svarbiausia buvo, kad laiku atliktum paskirtas užduotis, kurios kiekvieną savaitę būdavo derinamos su mentoriais.
Kai kuriomis dienomis tekdavo vien tik skaityti literatūrą, o kartais nuo ryto iki vakaro laboratorijoje sintetinti medžiagas ar atlikti įvairius tyrimus.
Visi darbai stažuotės metu buvo įdomūs, be to, susiję su mano studijuojama specialybe – nanotechnologijomis.
Tačiau stažuotės metu ne tik dirbdavome prie savo projektų, bet ir turėjome galimybę susipažinti su kitais projektais, apsilankyti pas kitus NASA mokslininkus. Susipažinome su superkompiuteriais, vėjo tuneliais, simuliacinėmis sistemomis, roverių robotų kūrimu ir dar daugeliu kitų NASA vykdomų veiklų.
– Kaip iš arti atrodo pasaulyje pripažinti mokslininkai?
– Laimingi, nuoširdžiai besidžiaugiantys savo darbu ir mielai besidalijantys savo patirtimi su kitais. Stažuotės metu teko susipažinti su astronautėmis Yvonne Cagle ir Ellen Ochoa, NASA direktoriumi Jimu Bridenstine’u bei kitais mokslininkais. Visi jie suteikė daug paskatų judėti pirmyn, dirbti, domėtis ir nenuleisti rankų.
– Ar įsivaizduojate save dirbančią šioje agentūroje? Ar ten svarbi ir fizinė darbuotojų parengtis?
– Jei tik sulaukčiau gero pasiūlymo, kodėl gi ne? NASA yra viena žinomiausių mokslinių tyrimų institucijų visame pasaulyje ir gali finansuoti aukščiausio lygio mokslinius tyrimus bei technologijų kūrimą, o tai tikrai skamba kaip svajonių darbo vieta.
Tiesiogiai dirbti NASA gali tik Amerikos pilietybę turintys asmenys, tačiau užsieniečiams nėra uždarytos durys, jie turi galimybę čia dirbti per tarpininkus. Vis dėlto šiuo metu savo ateitį noriu sieti su Lietuva, kuri itin sparčiai juda pirmyn įvairiose mokslo srityse ir kai kur net pirmauja.
Fizinė parengtis ypač svarbi astronautams, o ne visiems ten dirbantiems, tačiau ši agentūra rūpinasi visų darbuotojų sveikata. Centre, kuriame dirbau, buvo sveikatos centras, nemokama sporto salė, baseinas, buvo organizuojama nemažai sporto renginių.
– Stažuotė Jungtinėse Valstijose – ne pirma jūsų išvyka į užsienį mokslo tikslais. Kur dar teko semtis žinių?
– Būdama bakalauro studijų trečiame kurse, pavasarį, buvau išvykusi pagal studijų mainus į Prahos Karolio universitetą. Lankiau paskaitas tiek su kitais užsieniečiais, tiek su čekų studentais – sėmiausi žinių chemijos ir nanotechnologijų srityse.
Vėliau, ketvirto kurso pradžioje, su ta pačia programa buvau išvykusi į praktiką Lisabonos universiteto Technikos institute (Portugalija). Šios praktikos metu prisijungiau prie mokslinės grupės, kuri tuo metu dirbo su mozaikų, išlikusių nuo Romos imperijos laikų, restauravimu, naujų medžiagų kūrimu.
– Kuo dar, be mokslo, užsiimate? Kokie jūsų pomėgiai?
– Mokslinė literatūra skaitoma darbo metu, o išėjusi iš laboratorijos mėgstu atsiriboti ir užsiimti kitais dalykais. Pavyzdžiui, jau daugybę metų lankau badmintono treniruotes ir dalyvauju varžybose, taip pat mėgstu meną ir muziką – ne tik lankytis galerijose ir koncertuose, bet ir pati tuo užsiimti. Mėgstu piešti, tėvų namuose kabo jau ne vienas mano paveikslas. Be viso šito, su draugais dar turime tradiciją bent vieną dieną per savaitę susitikti ir pažaisti stalo žaidimus.
– Kaip ilsitės?
– Miegu. Daug ir ilgai, jei tik leidžia darbai.
– Turite vaikiną. Kuo jis užsiima? Ar sulaukiate jo palaikymo?
– Su Pranciškumi esame kartu jau beveik septynerius metus ir visus šiuos metus jis mane labai palaiko ir skatina. Jis taip pat yra linkęs į tiksliuosius mokslus. Pranciškus dirba programuotoju lietuvių įkurtoje įmonėje.
