Pirmasis Lietuvoje atvėręs visą parą veikiančius maldos namus tikintiesiems jaunasis kunigas kasdien sportuoja ir nevengia kandžių žodžių bei replikų tiems, kurie jam priekaištauja. O tai daryti drįsta nedaugelis.
V.Vaišvilas su žurnalu „Stilius“ pasidalijo savo gyvenimo istorija ir papasakojo, koks sunkus ir kartu įdomus kunigo kelias.
– Kokia buvo jūsų vaikystė?
– Vaikystę prisimenu labai gražią, tačiau ir lengvą, ir sunkią. Tikriausiai, kaip ir kiekvienas, nebuvau pavyzdingas vaikas. Buvo įvairiausių kvailysčių, kurių šiandien nebekartočiau.
Kita vertus, kiekvienas vaikas, jaunuolis turi pereiti tą laiką, per kurį pridaro visko: ir kas leistina, ir kas neleistina.
Tai normalu, ir aš dažnai pagalvoju, kad nereikėtų tėvams kartais iš savo vaiko reikalauti kaip iš suaugusiojo. Kiekvienas turėtų džiaugtis savo jaunyste ir vaikyste – ji labai greitai prabėga.
– Ar vaikystėje būtumėte pagalvojęs, kad tapsite kunigu?
– Mano mama kilusi iš konservatyvios, katalikiškos šeimos – jos tėvai buvo labai tikintys.
Tačiau panašu, kad jai visko buvo per daug. Ištekėjusi ji išvyko gyventi į Klaipėdą ir tikėjimą šiek tiek primiršo.
Tik grįžusi pas tėvus, kad nereikėtų su jais bartis, mama nueidavo į bažnyčią. Tad savo gyvenime mačiau ją ir griežtai praktikuojančią tikėjimą, ir nepraktikuojančią.
Puikiai prisimenu, kaip po vienų Kalėdų mama paprašė nesakyti auklėtojai, kad buvome bažnyčioje.
Auklėtojos paklaustas atsakiau, kad nebuvau, tačiau vėliau labai dėl to gailėjausi.
– Kada supratote, kad turite pašaukimą kunigystei?
– Nuo pat mažens galvodavau apie tai, tačiau viskas pasireikšdavo per žaidimus – mėgdavau vaidinti kunigą.
Dalindavau Komuniją išsikarpęs iš sugertuko. Kartą namuose nukirpau užuolaidas ir iš jų pasidariau kunigo rūbus.
Žinoma, vėliau gavau barti nuo mamos, tačiau man buvo smagu. Mėgdavau statyti bažnyčias iš įvairiausių daiktų lauke.
Dabar, kai esu suaugęs ir prisimenu visus tuos nutikimus, susimąstau, kad tuomet Dievas žaidė su manimi. Labai mėgau eiti į bažnyčią.
Pamenu, kartą po mokyklos Klaipėdoje ieškojau bažnyčios. Tuo metu veikė tik viena – Kristaus Karaliaus, mažytė bažnytėlė, ir aš labai norėjau nueiti į ją.
Vaikščiojau miesto gatvėmis akylai jos ieškodamas ir neradau.
Labai nusiminiau, tačiau eidamas gatve ant asfalto radau Kristaus Karaliaus paveikslėlį su užrašu kitoje pusėje „Aš esu gyvoji duona, kas valgys ją, gyvens per amžius“.
Šis nutikimas iki šiol paliko didelę žymę mano gyvenime.
– Kaip atrodė jūsų kelias kunigystės link?
– Tokio supratimo, kad nori tapti kunigu, nebūna. Vėliau tik ateina sąmoningas apsisprendimas eiti tuo keliu.
Iš pradžių, kaip ir kiekvieną, kuris įsto-ja į vienuolyną ar kunigų seminariją, apima abejonės, kyla įvairiausių klausimų, ar iš tiesų tai mano kelias.
Tai labai natūralu, tačiau pasirinkti kunigo kelią yra ne pasirinkimas, o pašaukimas. Vienus šaukia būti vienuoliais, kitus – į kunigystę.
Prieš tai svajojau tapti vienuoliu – mane žavėjo prie Klaipėdos įsikūręs Pranciškonų vienuolynas, tačiau natūraliai viskas išsikristalizavo iki to, kad vieną dieną nuėjęs patarnauti į bažnyčią kunigui pasakiau: noriu tapti toks kaip jūs.
Tuomet, būdamas 19-os, išlaikiau stojamuosius egzaminus ir tapau kunigų seminarijos studentu.
– Ar sunku tuo metu buvo įstoti į kunigų seminariją?
– Nelengva. Laikiau stojamuosius egzaminus. Per juos teko bendrauti ir su psichologais, rašyti rašinius ir parodyti filosofinius gabumus. Kunigų seminarija – aukštoji mokykla, kurioje keliami dideli reikalavimai.
– Kokie buvo studijų metai?
– Kur studentas įstoja, ten sunku. (Šypsosi.) Tačiau studijos man labai patiko.
Ėmiau kitaip žiūrėti į pasaulį, pradėjau vertinti, kad ta krikščionybė, kuria gyvenama už kunigų seminarijos ribų, yra folklorinė.
Seminarijoje mokėmės tikėjimo tiesų, į jas žvelgėme per paprastą žmogų. Ne kartą pagalvojau, kad mes, kunigai, neretai iš žmonių prašome labai daug, tačiau niekada nesusimąstome, kad jie, ne taip kaip mes, visko nesupranta ir nežino.
Net ir šiuo metu vaikai, besiruošiantys Pirmajai Komunijai, turi daugiau patirties ir žinių negu suaugusieji, nes seniau tiek mokymas, tiek supratimas apie religiją buvo kitoks.
Šiandien vaikai, ruošdamiesi Pirmajai Komunijai, mokosi filosofijos, teologijos dalykų, tačiau kai mes ruošėmės, mokėmės tik Paltaroko katekizmą – iš jo išmokome tam tikrus klausimus ir atsakymus. Nežvelgėme giliau ir nemąstėme apie religiją.
Būtent seminarija man, būsimam kunigui, davė tokią patirtį ir nemanau, kad kur nors kitur Lietuvoje ją galima rasti ir gauti. Ji – neįkainojama.
– Kaip reagavo tėvai, sužinoję, kad planuojate tapti kunigu?
– Mano šeima buvo seneliai ir mama. Su tėčiu susipažinau tik po mamos mirties, sesė taip pat jau buvo mirusi. Aš buvau likęs vienas.
Mama šį sprendimą priėmė sunkiai. Ji pasakė, kad nori anūkų, o ne kunigų. Ji visada manė, kad užaugęs tapsiu jūreiviu.
Vartydamas senus vaikystės albumus aptikau nuotrauką, kurioje aš su jūreiviška kepure, kitoje jos pusėje mamos parašyta: „Mano sūnus bus jūreivis.“
Mano pasirinkimą labiausiai palaikė senelis. Jam tai suteikė labai daug džiaugsmo.
Tačiau jam tuomet teko prisiimti visą kaltę – toks mano pasirinkimas dėl jo. Mama buvo įsitikinusi, kad jo tikėjimas padarė įtaką mano apsisprendimui.
– Su kokiais sunkumais teko susidurti baigus kunigų seminariją?
– Pabaigęs ją atsidūriau tikrame parapijos gyvenime. Šešerius metus mokaisi kunigų seminarijoje ir tuomet patenki į sunkią realybę.
Seminarija augina kaip išlepusią gėlę šiltnamyje, o už jos ribų supranti, kad pats turi kabintis į gyvenimą ir pritaikyti tai, ką mokeisi, realiose situacijose.
Teko lipti per save – mokytis prieiti prie žmonių, užmegzti ryšį. Žmonių gyvenime begalė skausmo, nusivylimo, nepasitikėjimo kitu žmogumi.
Gal tai man pačiam buvo sudėtinga priimti, tačiau stengiausi nepasiduoti ir siekti savo tikslo.
Norėjosi paprastumo, geranoriškumo – to, ką turi turėti krikščionis. Kai tapau kunigu, turėjau labai daug fanatizmo.
Iš pradžių Arkikatedroje tapau vikaru, po metų buvau paskirtas Gailestingumo šventovės rektoriumi. Ten supratau, ką reiškia kurti bendruomenę, statyti bažnyčią, tačiau ne tik išorinę, bet ir gyvąją – atrasti santykį su žmonėmis.
Kai atėjau į šventovę, ten nieko nebuvo. Prieš mišias pasitikdavau žmones, po mišių – išlydėdavau.
Atradau santykį, dingo baimė prieiti, užkalbinti, pasidomėti.
Pačioje šventovėje kelias buvo ilgas ir sunkus. Kaip ir sakau, iš pradžių buvau toks fanatiškas, kol Dievas nepriver-tė per įvairią patirtį nuo raidės pereiti prie širdies.
– Kaip į jus, jauną kunigą, žiūrėjo parapijiečiai?
– Dažnai tekdavo išgirsti: „Oi, jūs toks jaunas.“ Vieną dieną šie žodžiai taip sunervino, kad atsakiau: „Jūs neišgyvenkite, jaunystė praeina.“ Po to karto šių žodžių nebegirdėjau. (Šypsosi.)
Jau 16 metų esu kunigas, tačiau atrodo, jog visas šis laikas prabėgo kaip metai. Išties neretai apima baimė, kad jei likusi gyvenimo dalis taip greit prabėgs, tai jau nieko nebeliko... (Šypsosi.)
– Kokiomis vertybėmis turi vadovautis kunigas?
– Iš savo patirties galėčiau pasakyti, kad didžiausia vertybė – mylėti Dievą ir gyventi ramia širdimi, be klastos.
Pasaulis yra tavo šeima, kurioje tu esi, ir tie žmonės, kurie ateina į bažnyčią, yra tavo šeima, o tu esi jų dvasiškasis tėvas.
– Galbūt su parapijiečiais turite kokių nors neįprastų tradicijų?
– Turėjau išties įdomią patirtį. Iš pradžių mirė mama, vėliau – senelis, ir tuomet buvo Kūčios, kurias visuomet švęsdavome drauge.
Buvau nepratęs jų nešvęsti, tačiau tą kartą situacija buvo nepakeliama.
Likęs vienas bažnyčioje supratau, kad neturiu su kuo jų švęsti. Neslėpsiu, šis įvykis man labai suspaudė širdį ir sugraudino.
Supratau, kad likau vienas bažnyčioje budėti, o visi tuo metu sėdi prie Kūčių stalo... Esu vienas ir niekam nereikalingas.
Buvo labai skaudu, ir aš supratau, kad žmonės, kurie po valandos ateis į bažnyčioje aukojamas naktines mišias, yra mano šeima ir aš dalinsiuosi kalėdaitį būtent su jais.
Parapijiečiai iki šiol nežino, kaip atsirado tradicija prieš Kalėdų mišias dalytis kalėdaitį. Tai – iš mano skausmo.
– Esate vadinamas maištaujančiu kunigu. Ar taip iš tiesų yra?
– Vadinčiau save ne maištingu, o kovingu. Esu linkęs siekti savo tikslo ir nepasiduoti. Jei gavau į dešinį skruostą, tikrai neatsuksiu kairio, o stengsiuosi kovoti iki galo ir pasiekti savo tikslą.
Tai – mano nedorybė, aš vėliau mielai ir skriaudikui suduočiau į tą patį skruostą. (Juokiasi.)
– Ar niekada nepagalvojote apie šeimos kūrimą?
– Manau, kad kiekvienas vyras ar vaikinas yra galvojęs apie šeimą. Būtų kvaila neigti šį faktą.
Žinoma, yra tekę susimąstyti apie šeimą, vaikus. Net ir būdamas kunigas, kai, atrodo, viskas ima slysti iš rankų, kartais susimąstai, kokie žmonės šeimose laimingi.
Tačiau čia galėčiau paminėti auksinę taisyklę – gerai ten, kur mūsų nėra. Juk visi turime vienokių ar kitokių bėdų. Tiek gyvendamas šeimoje, tiek būdamas kunigu susiduri su rūpesčiais ir atsakomybėmis.
– Kadangi jau prakalbome apie šeimą ir santykius, esate išvaizdus, aktyvus, sportuojantis, turbūt sulaukiate ir moterų dėmesio? Kaip pavyksta to išvengti?
– Jo visada buvo, yra ir bus, tačiau pats renkiesi – arba kreipi dėmesį, arba ne. Šito nesureikšminu.
Žinoma, yra buvę ir pagundų. Aš esu toks pat kaip ir kiti žmonės, o gyvenime neišvengiamai būna pagundų.
Žmogus, esantis santuokoje, irgi patiria gundymų, tačiau pats renkasi, kaip jam tuomet elgtis. Lygiai taip pat ir aš.
– Kaip atrodo įprasta jūsų diena?
– Mano dienos labai įvairios. Žinoma, turiu labai daug darbo – bažnyčioje būnu iki 3 val. nakties.
Šventovėje dirbu su dar keletu kunigų, tačiau pačioje bažnyčioje ir bendruomenėje yra begalė darbų, pasiruošimas katechezei, kurią turime atlikti.
Be to, begalė ūkinių, organizacinių darbų, kurių niekas be mūsų nesutvarkys.
– Ar nepavargstate?
– Žinoma, būna visko. Tačiau mane gelbėja sportas. Kiekvieną vakarą turiu ritualą sporto salėje ir stengiuosi niekuomet jo nepraleisti.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado sportas?
– Tai atsitiko prie šešerius metus. Kai buvau paskirtas į Dievo Gailestingumo šventovę, ramybė mano gyvenime baigėsi.
Vos tik atėjęs pakliuvau į intrigų laviną, nuo kurios stengiausi kiek įmanoma atsiriboti.
Vienu metu buvo bandoma mane sumenkinti ir paveikti neigiamai kaip žmogų.
Tuomet pasakiau sau: nepasiduosiu. Buvo labai sunkus laikas, supratau, kad man reikia kur nors išlieti susikaupusias emocijas.
Taip prieš šešerius metus mano gyvenime atsirado sportas.
Jis man padeda pabėgti nuo rutinos, su kuria kasdien susiduriu. Kunigystė – labai sunkus kelias, kasdien turi sugerti daug negatyvo, kitų žmonių rūpesčių. Tačiau negali palūžti, kiekvienam žmogui turi duoti priešingai, nei tau duodama, – ką nors teigiamo, dieviško.
Kasdien turi padėti rasti sprendimus net iš kebliausių situacijų. O tai atima daug energijos.
Jei nepabėgsi nuo to maldoje, atsiribo-damas nuo visko (sporte aš tai ir darau), labai greitai pats gali įklimpti į depresijos liūną.
– Esate aktyvus, dažnai sukatės kunigams neįprastose vietose. Kaip reaguoja žmonės, pamatę jus tokiose vietose?
– Tokių, kurie draustų sportuoti, dar ne-sutikau. Tačiau jei taip ir būtų, nekreip-čiau į tai dėmesio.
Juk kiekvienas pasirenkame tai, kas mums geriau. Man tokie pasakymai ar draudimai būtų visiškai nesuprantami.
– Kalbėjote apie sportą, aktyvų laisvalaikį ir gyvenimo būdą. Gal turite ir žalingų įpročių?
– Rūkymas nėra žalingas įprotis. Tai nuostabus laisvalaikio leidimo būdas. Tai žala tik tuomet, kai tuo piktnaudžiauji. Nesijaučiu, kad taip daryčiau.
Pagal moralinį mokymą – rūkymas ir alkoholio vartojimas nėra nuodėmė tol, kol žmogus nepiktnaudžiauja. Alkoholio nevartoju ir tuo labai džiaugiuosi, o rūkyti man patinka.
– Mėgstate keliauti. Koks įsimintiniausias kelionės nuotykis?
– Keliauti mėgstu vienas, nes tik tuomet gebu atsiriboti ir pabūti pats su savimi. Tuomet prie nieko nereikia derintis. Kai esi vienas, gali mąstyti, pailsėti.
Kiekvienas kunigas, remiantis kanonais, turi teisę per metus mėnesį atostogauti ir atsiriboti nuo parapijos gyvenimo.
Tuo metu susiplanuoju kelionių ir per jas puikiai pailsiu. Pastaroji kelionė buvo į Izraelį.
Ten kartu su piligrimų grupe kelia-vome apžiūrėti dar nematytų vietų. Lankėmės šventose vietose, pakeliui užsukome į Jordaniją.
– Ar sunku pragyventi kunigui?
– Kanonais nustatyta, ką kunigas turi gauti už mišių patarnavimą. Tiems, kurie prižiūri miestelių ar kaimelių parapijas, sunkiau.
Lėšos labai skurdžios, tačiau vyrauja solidarumas. Esame krikščionys, todėl turime dalintis ir padėti vieni kitiems. Tai ir stengiamės daryti.
– Kaip manote, kodėl tiek nedaug kunigų Lietuvoje yra laisvos ir pasaulietiškos asmenybės?
– Kunigai – tokie pat kaip ir visi žmonės. Būna uždaresnių ir būna laisvesnių. Čia lygiai tas pat kaip ir dėl sporto.
Tu sportuoji, gali liepti ir kitam sportuoti, tačiau vienam sveikata neleidžia, kitam tiesiog nepatinka.
Visas tas pasaulietiškumas ir visuomeniškumas, mano manymu, yra kiekvieno žmogaus, taip pat ir kunigo, laisvas pasirinkimas.
– Ar daug jaunuolių šiandien renkasi kunigystę?
– Renkasi tie, kurie giliau pamąsto ir atranda prasmę tame. Kai atranda prasmę, turi apsispręsti, šaukia juos Kristus ar ne. Kunigystė – pašaukimas.
Šiemet iš mūsų parapijos du arba trys vaikinai turėtų stoti į kunigų seminariją. Labai džiaugiuosi, kad turėsime jaunų kunigų.
Vis daugiau jaunų mūsų parapijos vaikinų susimąsto apie kunigystę. Manau, tai parodo, kokios vertybės ugdomos šventovėje ir kuo ji gyvena.
– Ko palinkėtumėte šiuolaikiniam kunigui?
– Kiekvienas yra Dievo vedamas ir turi savo misiją. Svarbiausia – nebijoti būti atviram ir Dievui, ir sau. Mylėti žmones, kuriuos mums Dievas siunčia ir kurie yra mūsų kelyje.
