Tarp Baltųjų Lakajų ir Rudesėlio ežerų, sename miške, pasislėpusi XVIII a. pastatyta atoki tašytų rąstų Rudesos Šv.Jono Krikštytojo koplytėlė nedažnai sulaukia vestuvininkų būrio.
Neasfaltuotu siauru miško keliuku į sena žiogrių tvora aptvertą bažnyčios kiemą nesulekia prabangūs limuzinai, o koplyčią aptūpusių senų kapų tylos nesudrumsčia vestuvių muzikantai. Čia viešpatauja gamta, rimtis ir susikaupimas.
Marčiulioniai, prieš 7 metus susituokę Kalifornijoje, San Diego mieste, Rudesos koplyčioje nusprendė savo santuoką Joninių išvakarėse, birželio 22 dieną, įtvirtinti ir Dievo akivaizdoje.
„Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria!“ – Laura Marčiulionė taip trumpai Evangelijos žodžiais pakomentavo savo bažnytinę santuoką. Į baltų bijūnų puokštėmis išpuoštą koplyčią juos atlydėjo būrys šeimos narių ir pačių artimiausių draugų.
– Su Šarūnu labiausiai norėjome paprastumo, nuoširdumo ir artimiausių žmonių apsupties. Apie šią nuostabią medinę koplyčią sužinojome prieš metus. Esame susidraugavę su Dubingių bažnyčios kunigu Antonu Zavalskiu. Jis šventino ir mūsų Dubingių sporto klubą, ir 13 „Dubingių vilų“ poilsio namų, kuriuos jau baigėme statyti.
Prasitarėme jam, kad norėtume bažnytinės santuokos gamtos apsuptyje, paprastoje, ramioje vietoje. Kunigas, kurį vadiname Antanu, ir nusivežė mus į šią atokią koplyčią. Buvome sužavėti jos medinės architektūros. Medinis altorius, medinės lubos, sienos, grindys. Kukli ir drauge tokia jaudinanti vieta. Čia pabuvęs iš tikro imi jausti, kad esi gamtos, Dievo ar visatos tvarinys. Iškart pasakėme: taip, tuoksimės tik čia! – pasakojo Laura kitą dieną po vestuvių, nurimus svečių šurmuliui jų sodyboje Dubingiuose, kur ir vyko vestuvių pokylis.
– Laura, kodėl jums buvo svarbu dar kartą susituokti, dabar bažnyčioje, po 7-erių civilinės santuokos metų? Juk ne todėl, kad yra teigiančių, jog meilė trunka septynerius metus ir po to reikia ją gaivinti?
– Tikrai ne todėl! – nusijuokė moteris. – Tuoktis Lietuvoje bažnyčioje buvome nusprendę iškart po civilinės santuokos San Diege. Net parsivežiau vestuvinę suknelę. Norėjome atšvęsti čia draugų būryje. Bet užgriuvo įvairūs darbai, Šarūno projektai, vis nebuvo to ramaus laiko.
Šiemet iš anksto susidėliojome savo darbų, išvykų, atostogų dienas ir pasiskyrėme datą. Taip sutapo, kad tuokėmės Šv.Jono Krikštytojo koplyčioje Joninių išvakarėse.
Bažnytinė santuoka man labai svarbi. Esu tikinti, močiutė išmokė melstis, vaikystėje tai buvo įprastas ritualas vakarais. Tikėjimas man yra labai svarbus kasdieniame gyvenime.
Dovanų ir gėlių jaunieji prašė nenešti. Jiems visko gana. Bet Laurą labai nudžiugino tėvų dovana – jos vaikystės nuotraukos, kurių ji nebuvo mačiusi. Ir vienos viešnios padovanota prezidento Valdo Adamkaus pokalbių knyga su prezidento parašu.
„Net šiurpuliukai nubėgo, kai pamatėme Jo Ekscelencijos įrašą knygoje. Labai gerbiame šį iškilų žmogų ir ponią Almą. Jų santuoka mums yra sektinas pavyzdys“, – susijaudino Marčiulioniai.
– Šarūnas, labai besidomintis visatos paslaptimis, taip pat yra tikintis?
– Prisipažinsiu, kad jis man nusileido – jis yra ne toks praktikuojantis katalikas, tačiau bažnytinė santuoka jam ne mažiau svarbus įvykis negu man. Susituokti kliūčių nebuvo, nes kai jis tuokėsi pirmą kartą, bažnyčioje santuokos neįtvirtino.
Jis net apsikrikštijo jau būdamas suaugęs drauge su krikštijamais draugo vaikais. Tad kunigas Antanas mus ir sutuokė Rudesos koplyčioje, gavęs įrodymus, kad mes nenusižengiame Bažnyčios reikalavimams.
– Bet prieš santuoką dabar privaloma lankyti ir kursus?
– Lankėme, lankėme, kunigas Antanas mus ir mokė. Viskas buvo kaip pridera. Prieš vestuves, penktadienį, naktį privalėjome praleisti atskirai, – nusijuokė Laura. – Taip pat priėjome išpažinties. Viskas buvo kaip reikia.
Laurą ir Šarūną bei jų svečius koplyčia pasitiko išpuošta baltų bijūnų puokštėmis, skambėjo seserų Joanos ir Elenos Daunyčių arfa ir violončele atliekama „Ave Marija“.
Sutuoktuvės buvo jaudinančios, labai jaukios ir privačios. Tokios, kokių ir norėjo jaunavedžiai. Laurą prie altoriaus atvedė tėtis, grįžus iš bažnyčios mama pasitiko su duona ir druska.
– Man tai buvo labai svarbu. Aš gerbiu tradicijas, matau jų prasmingumą, o į santuoką žiūriu labai rimtai, – sako Laura Marčiulionė.
Ji norėjo, kad ir pokylis būtų paprastas ir jaukus. Dubingių Teniso ir padelio klubo salę išpuošė baltais bijūnais dainininko Žilvino Žvagulio sesuo Eglė. Ji kūrė ir jaunosios puokštę. Renginį vedė draugas Dainius Martinaitis, dainavo ir muzikavo patys svečiai, tarp jų Irena Starošaitė ir Žilvinas Žvagulis, Tomas Augulis, Aurelijus Globys.
– Per septynerius metus jūs turbūt turėjote progų vienas kitą įvertinti, gerai pažinti, brendote drauge kaip gyvenimo partneriai. Pažinote gal ir tokias vienas kito savybes, kurias reikėjo tiesiog priimti. Kokie jūs atėjote į bažnytinę santuoką?
– Tikrai atsirado daugiau supratimo ir sutarimo, kantrumo. Į situacijas, kurios anksčiau man gal keldavo emocijų, dabar pasižiūriu brandžiau, ramiau. Mažiau spirgėjimo, savų kietų principų išvis nebėra. Bažnytinė santuoka mums nereiškia, kad susituokėme ir dabar jau mylėsime vienas kitą! Mes mylėjome ir iki tos santuokos.
Aišku, mus labai sujungė bendras darbas. Būta daug išbandymų. Juk mes įkūrėme didžiulį Teniso ir padelio klubą Dubingiuose, pastatėme dar 13 poilsio namų prie ežero, kurie visiškai jau įrengti, tik laukia gyventojų. Su Šarūnu daug derinome, tarėmės. Įrengimo stilių jis patikėjo man.
– Laura, negaliu jums nepriminti, kad tie septyneri metai turbūt išmokė ir šeimininkauti. Nekartosiu banalybių apie meilę per pilvą, bet yra tekę matyti, kaip jūs sugebate akimirksniu paruošti vakarienę dešimtims išalkusių sportuojančių klubo narių.
– Tiesa! Niekada gyvenime nebūčiau patikėjusi, kad galiu taip suktis prie puodų! Būna, kai atostogaujame ir viskas mums yra paruošta, po savaitės pajuntu, kad pasiilgstu... savų puodų.
Aš noriu virti, kepti, nenoriu valgyti restorane. Mes ir Vilniuje retai einame kur vakarieniauti. Noriu vakarienę gaminti pati.
Iš Šarūno labai daug ko galima išmokti. Jis turi tokio saugaus ramumo, užtikrintumo, visada apskaičiuoja darbus kelius žingsnius į priekį. Todėl nėra sumaišties, skubėjimo.
To jis nuolat moko ir mane. Nes aš visada skubu, noriu iškart nuveikti daug darbų ir visus būtinai tik labai gerai, pavargstu, nulūžtu, atsikeliu ir vėl pirmyn...
– Štai ir dabar, išvargusi po savo vestuvių, kuriose paprastai svečių aukos yra jaunieji, duodate „Stiliui“ interviu, kai Šarūnas tuo metu ilsisi, viską patikėjęs jums.
– Na taip, – juokiasi Laura, matyt, jau susitaikiusi su tuo, kad vyrai skirti dideliems darbams. Ir kai Šarūnas sugalvoja tų „didelių“ darbų, rytais tarp sutuoktinių užverda diskusijos. – Esu tų didelių darbų įžemintoja. Labai daug diskutuojame. Bet išmokau – jei Šarūnas ką nors sugalvoja, to nebepakeisi ir jo nebeperkalbėsi.
Tačiau jis savo sprendimus taip argumentuoja, kad tenka sutikti. Ir, kaip matome, tų sprendimų rezultatai tik teigiami.
– Bendras darbas gal ir gerai. Bet jūs labai daug laiko praleidžiate kelionėse. Ilgai atostogaujate žiemą – Kalifornijoje, Ispanijoje, šiemet – net Vietname. Sakoma, kad dažniausiai poros išsiskiria po... bendrų atostogų?
– Taip, tada 24 valandas būname kartu. Sutinku, kad tai yra tam tikras iššūkis. Išvykę daug draugų neturime. Nebūname kartu tik tada, kai Šarūnas žaidžia teniso aikštelėje. Tuomet aš vis tiek skaitau sėdėdama prie aikštyno.
Bet kai būnant kartu nereikia vienam prieš kitą vaidinti, ko nors slėpti, nutylėti, viskas yra natūralu ir nesunku.
– Jei Šarūno dabar neturime, paklausiu – gal jam taip pat reikėjo ko nors išmokti iš jūsų, nors jūs ir 16 metų jaunesnė?
– Reikia, reikia! – linksmai patvirtina L.Marčiulionė. – Aš jį mokau rūpintis savo sveikata. Nuvežu pas gydytojus, drauge užeinu į kabinetą, papasakoju apie jo negalavimus, nes pamačius baltus chalatus Šarūnui viskas staiga pasidaro gerai. Šarūnas daug kam turbūt atrodo „sunkiasvoris“. Toks įvaizdis, matyt, išlikęs dar nuo sportavimo laikų, kai jis taip valingai, sunkiu darbu siekė savo tikslų.
Iš tiesų šeimoje jis yra labai lengvas žmogus, niekada nekeliantis jokio triukšmo, jokios panikos dėl daugybės darbų, į viską žiūrintis linksmai ir filosofiškai. Jeigu paklaustumėte, kas dar žavi mane mūsų santuokoje ir kas išliko per tuos septynerius santuokos metus iki šiol, tai pagarba. Niekada jokių piktų, įžeidžiančių žodžių, o po jų – atsiprašymų: atleisk, bet aš tave vis tiek myliu. To mūsų šeimoje nėra.
– Ir niekada jūsų nebara?
– Bara, bara... O dėl ko? Reikia pagalvoti... Bara, kad aš nemoku savęs tausoti, visa galva puolu į darbus, blaškausi, pervargstu. Bara, kad ilgai neinu miegoti, o ryte man sunku keltis. Kad laiku nepavalgau. Bet jo barimas man patinka! Jaučiuosi gaubiama jo rūpestingumo, kurio viešai jis gal ir nedemonstruoja.
Dar man labai patinka mūsų šeimos santykiai dėl to, kad su mumis gana dažnai būna Šarūno vaikai iš ankstesnių santykių – Augustas ir Urtė. Dalį atostogų užsienyje mes būname kartu, jie vasaras dažnai leidžia Dubingiuose, kai tik turi laiko. Augustas jau sėkmingai daro krepšininko karjerą, Urtė užsiėmusi dešimtimis savo veiklų. Auga vaikai, augame ir mes su jais.
Žinot, bažnytinės santuokos metu aš Dievo paprašiau – kad tik niekas nesikeistų.
Vienintelis mano noras – kad tarp mūsų viskas liktų taip, kaip yra dabar. Nes mums kartu labai gera.
