Ankstyvoje jaunystėje jis tarsi nesuvokė savo pašaukimo. Būdamas 19-os pradėjo pusvilnonių šalikų verslą. Tačiau tėvai kartą pasakė: „Mes pasirūpinsime mezgėjomis, o tu eik mokytis dainuoti.“
Supratęs, kad operos scena – jo pašaukimas, vieną dieną spjovė į tą verslą. Tačiau šalikų „bosas“ tada net nesapnavo, koks neįtikėtinas kelias jo laukia, – nuo prekybos šalikais Aleksoto ir Gariūnų turgavietėse, jų transportavimo į Rusiją, Ukrainą iki pasaulinio garso scenos „Metropolitan Opera“ teatre Niujorke.
Toks kelias tik jo – dramatinio tenoro V.Vyšniausko, užsienyje žinomo Kristian Benedikt vardu.
Sulaukti tarptautinio pripažinimo V.Vyšniauskui padėjo šviesaus atminimo režisieriaus Eimunto Nekrošiaus Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre režisuota Giuseppe’s Verdi opera „Otelas“. Pavydųjį maurą jis įkūnijo 120-yje spektaklių 17-oje skirtingų pastatymų visame pasaulyje. Otelo vaidmuo – dramatinio tenoro vizitinė kortelė.
V.Vyšniauskas baigė kelias Biblijos mokyklas. Iš kitų pastorių jis ne kartą girdėjo, kad operos solistas ir pastorius – tai nesuderinami dalykai. Tokiems Vaidas atšauna, kad Jėzus Kristus buvo dailidė, jokių pastoriaus mokslų jis nebuvo baigęs.
– Vaidai, gyvenimas jums šypsosi – kovo pabaigoje debiutavote „Metropolitan Opera“ teatre Niujorke, kur atlikote Samsono vaidmenį Camille’io Saint-Saënso operoje „Samsonas ir Dalila“. Dainuoti tokiame teatre – kiekvieno solisto svajonė. Ko reikia, kad patektum į prestižinį teatrą?
– Tu augi, mokaisi dainuoti, turi būtent tokį balsą, būtent tokius pedagogus. Paskui renkiesi repertuarą, tą vaidmenį dainuoji vienoje vietoje, kitoje, trečioje.
O protingų teatrų protingi solistų atrankos direktoriai dirba – stebi rinką. Jie žiūri – mes statysime „Samsoną ir Dalilą“ ir mums reikia atlikėjų. Ir tu gauni laišką, kuriame rašoma: mes norime jus pakviesti dainuoti. Ir taip ten patenki.
Pirmą kartą „Metropolitan Opera“ repetavau nuo rugpjūčio vidurio iki spalio pabaigos. Pagal sutartį turėjau dalyvauti statant spektaklį, o tuose spektakliuose, kuriuose nedainuoju, turėjau budėti – jeigu tenorui kas nors atsitiks, aš turėsiu išgelbėti spektaklį – jį baigti. Taip ir nutiko.
Man teko gelbėti antrąjį premjerinį „Samsono ir Dalilos“ spektaklį rudenį, kai staiga sunegalavo prancūzų operos žvaigždė Roberto Alagna.
Kovą padainavau vieną spektaklį, kaip ir buvo numatyta sutartyje. Dalilos partiją dainavo gruzinų mecosopranas Anita Rachvelišvili.
Dabar ji yra mecosopranas Nr.1 pasaulyje – pagrindinis mecosopranas „Metropolitan Opera“ ir kituose garsiuose teatruose.
– Kaip jums patiko „Metropolitan Opera“ teatras, į kurį patekti labai sunku?
– Be abejo, sunku. Nepaisant to, kad tai – Amerika, verslo kraštas, dolerio sostinė, teatre labai geranoriška atmosfera. Pradedant teatro direktoriais, baigiant menininkais, administracija.
Buvau dėl to labai nustebęs. Intrigoms vietos ten nėra.
Kai pirmą kartą nuėjau į „Metropolitan Opera“, mane prie durų pasitiko vadybininkė.
Ir savaitę vedžiojo po teatrą, kad jį pažinčiau ir nereikėtų po jį klaidžioti. Ji pasakojo viską – pradedant repeticijų organizavimu ir baigiant mano buitimi, pavyzdžiui, kur nusipirkti kavos kapsulių.
Buvau nustebęs, kai generalinis direktorius Peteris Gelbas prieš spektaklį rado laiko užeiti į grimo kambarį ir palinkėti man sėkmės.
Buvo labai malonu. Nors kas aš esu? Vienas iš debiutantų tame teatre. Ir artistų atrankos direktorius Jonathanas Friendas surado man laiko – susitikome, pabendravome.
Kitą sezoną, gruodį, „Metropolitan Opera“ atliksiu Germano vaidmenį „Pikų damoje“. Gludinu jį.
– Kur Niujorke buvote įsikūręs – ar viešbutyje, ar teatras nuomojo butą, ar pats artistas turi tuo pasirūpinti?
– Suprantama, kad pats artistas turi pasirūpinti. Dabar tokia tvarka. Dabar teatras skiria tau pakankamai pinigų kelionei, pragyvenimui, maistui, kad solistas nebadautų, būtų sotus.
Kur gyventi, su kuo gyventi, pats turi nuspręsti. Gali gyventi viešbutyje, gali dangoraižį išsinuomoti, gali gyventi kur nors pašiūrėje su tarakonais – tai tavo asmeninis pasirinkimas.
Teatras tų dalykų nekontroliuoja, nuo jų yra atsiribojęs, nes anksčiau yra buvę nemažai nesusipratimų.
Abu kartus nuomojausi butą maždaug šeši „blokai“ nuo teatro, nes tai pigiausia. Į teatrą buvo 10–15 minučių kelio pėsčiomis.
– Ar buvo laiko tyrinėti Niujorką? Kokių netikėtų dalykų atradote šiame didmiestyje?
– Buvo daug repeticijų ir mažai laiko tyrinėti Niujorką. Aš labai mėgstu vaikščioti po Manhataną. Jis dvelkia europine dvasia. Aišku, ten iškilę dangoraižiai, bet vis tiek malonu ten vaikščioti.
Manęs klausia – ir nebaisu ten, nebijai? Tikrai nebaisu, nebijau. Man ten patinka. Aišku, aš kalbu tiktai apie centrinį Manhataną.
Iš manęs, neslepiu, turistas prastas. Tikri turistai turi fanatizmo, jiems būtinai reikia aplankyti visus muziejus, kiekvieną kampą apeiti.
Aš tokio poreikio neturiu.
Rudenį kaip tik sutapo, kad buvau rugsėjo 11-ąją. Aplankiau memorialą, kuris iškilo sugriautų Pasaulio prekybos centro dangoraižių dvynių vietoje.
To statinio forma – aliuzija į lėktuvo interjerą. Buvo įdomu jį pamatyti.
Kodėl nėjau į muziejus? Maniau, kai atvažiuos žmona, kartu nueisime į „Metropolitan Opera“ teatro muziejų. Pasikeitė planai, ji neturėjo kam vaikų palikti, todėl neatvažiavo.
Be jokio sąžinės graužimo, būdamas Paryžiuje, galiu nenueiti į Luvrą. Ir visiškai gerai dėl to jaučiuosi.
Nesu įsipareigojęs prieš visą tautą, giminę ar šeimą aplankyti kurias nors svarbias vietas ir apie tai pasiskelbti feisbuke.
Galiu kiauras dienas gulėti lovoje, ką nors skaityti ir niekur neiti.
Kodėl? Svarbiausia priežastis, kodėl atsiduriu tuose miestuose, – kad dirbčiau savo darbą, o ne muziejus lankyčiau. Užtat spektaklių pažiūrėjau sočiai.
Be „Samsono ir Dalilos“ repeticijų, repetavau dar tris vaidmenis, kuriuos dainuosiu ateityje. Dirbau vienas, kartais pasisamdydavau akompaniatorių.
„Metropolitan Opera“ teatre yra visos sąlygos dirbti, ten labai darbinga atmosfera. Labai norisi tobulėti, stengtis padaryti geriausiai.
– Samsonas – galiūnas, bet, kiek žinau, jūs laikotės dietos ir numetėte svorio. Gal dėl šio vaidmens dietą nutraukėte? O gal garsusis teatras dainininkus verčia tobulinti savo kūną ir laikytis dietos?
– Ne. Niekas neverčia laikytis kokių nors dietų. Esi absoliučiai laisvas. Pats sprendi, ką valgyti, ko nevalgyti.
Teatras šitų dalykų nekontroliuoja. Visi yra labai malonūs, šypsosi, gerbia tavo pasirinkimą.
Vienintelis dalykas – kad tu atvyksti laiku į repeticiją, esi pasiruošęs ir repetuoji.
Arba – šį kartą repetuos R.Alagna, tai prašo, kad tu neatvyktum, nes kolega gali būti sutrikęs, kad tu viską stebi.
Taip sakant, viskas labai korektiška, atsižvelgta į visus dalykus.
– Samsono galia slypi jo plaukuose. Ar ilgus plaukus specialiai turėjote užsiauginti dėl Samsono vaidmens?
– Gali nors plikai galvą nusiskusti, ir tau pritaikys peruką. Nėra taip, kad tau liepia vienu centimetru paūgėti, užsiauginti ilgus plaukus, nusiskusti barzdą. Ten tokių dalykų nėra.
Kai rudenį man reikėjo gelbėti spektaklį, per 20 minučių turėjau būti pasiruošęs. Į grimo kambarį atėjo kokie 4–5 žmonės ir staigiai mane perrengė, nugrimavo. Ir viskas – tu eini į sceną.
Tame teatre dirba aukščiausio lygio profesionalai, turintys didžiulę patirtį.
Spektakliai rodomi kiekvieną dieną, šeštadieniais – du kartus.
Techninė pusė, dekoracijų keitimas – viskas sklandu, tiesiog gražu pažiūrėti. Žiūrovų salėje – 3600 vietų, beveik keturis kartus daugiau nei mūsų teatre.
– Ar po „Samsono ir Dalilos“ sulaukėte komplimentų? Kaip jus pasveikino artimieji?
– Sulaukiau labai daug komplimentų. Į Niujorką atskrido mama, pasisvečiavo pas mane porą dienų. Jau 22 metai, kai ji gyvena Kanadoje, Monrealyje, dirba pusiau valstybiniame, pusiau privačiame siuvimo fabrike. Ji – savarankiška moteris, yra atidavusi paskolą bankui už butą, užsidirbusi pensiją.
Aš galėjau emigruoti seniausiai – dar prieš mamą, bet neturėjau tokio poreikio. Į Monrealį emigravo jaunesnysis mano brolis su žmona dėl kelių priežasčių. Kai mirė mamos vyras, ji pasijuto vieniša, reikėjo, kad kas nors iš artimųjų būtų arti jos. Antra, Kanadą brolis pasirinko dėl ekonominių sumetimų. Vis dėlto kanadietiškos socialinės garantijos geresnės.
Kartkartėmis su mama pasimatome. Kai Monrealio operoje aš dainavau Otelą, kokį mėnesį ten buvau apsigyvenęs.
Kai Bostone dainavau didžiuliame koncerte, mama taip pat buvo atskridusi.
– Jūs dainavote daugelyje prestižinių teatrų. Kuriame dar, be „Metropolitan Opera“, patyrėte neįprastų nuotykių?
– Netikėčiausia buvo su Vienos opera. Maždaug prieš dvejus metus sulaukiau telefono skambučio iš šio teatro – ar galiu dainuoti Otelą rytoj? Tame spektaklyje turėjo dainuoti žymus vokiečių tenoras Peteris Seiffertas. Pradėjęs repetuoti jis pasijuto blogai.
Jį pakeitė kitas tenoras – Latvijoje gimęs Aleksandras Antonenka, kuris tuo metu Vienoje dainavo kitame spektaklyje. Jis vieną dieną parepetavo, o kitą irgi pasijuto blogai. Tada paskambino man.
– Kuris spektaklis jums atvėrė kelią į tarptautinę areną, kuris išgarsino?
– Eimunto Nekrošiaus „Otelas“. Labai miela buvo, kai gavau kvietimą dainuoti Otelą Modenoje, „Teatro Comunale Luciano Pavarotti“ teatre. Modena – L.Pavarotti gimtasis miestas.
Tuo metu aš dainavau Otelą tiktai Vilniuje, E.Nekrošiaus pastatyme. Gandas apie jį pasklido, įrašai pasklido, ir manimi susidomėjo viena italų operos solistų agentūra. Ir pasiūlė dainuoti. Tas pastatymas buvo labai atsakingas – skirtas G.Verdi 200-osioms gimimo metinėms paminėti.
Tai buvo, galima sakyti, mano rimčiausias tarptautinis proveržis, įvykęs prieš šešerius metus – 2013-ųjų kovą.
„Otelo“ pastatymas buvo tradicinis, su juodaodžiu mauru. Geras dirigentas, geri dainininkai. Išliko ne tik sentimentai, bet ir puikūs įrašai, kuriuos galima rasti „YouTube“.
Trečiasis spektaklis buvo transliuojamas internetu visame pasaulyje. Po to spektaklio manimi daug kas susidomėjo. Tai ir buvo atspirties taškas tolesnei mano karjerai.
– Pasaulyje baisi konkurencija tarp operos dainininkų. Kaip „išlįsti“, kad tave pamatytų, pakviestų į pastatymą?
– Jeigu ir baisi ta konkurencija, tikrai ne tarp tenorų. Tuo labiau tarp tokių balsų kaip mano. Šiurkščiai tariant, yra lyriniai tenorai ir dramatiniai tenorai. Aš esu dramatinis. Nedainuočiau Samsono, Otelo, jeigu būčiau lyrinis tenoras.
Nemanau, kad yra konkurencija tarp dramatinių tenorų. Jeigu ir yra, labai minimali, kai kalbama apie geriausius teatrus ir geriausius pastatymus. Bet aš tos konkurencijos nejaučiu. Ko gero, konkurencija yra tarp sopranų.
– Bet jūsų gyvenime ne viskas buvo rožėmis klota. Kadaise jūsų balsas „snaudė“. Nors dainuodavote operų perklausose, vaidmenų Lietuvoje negaudavote, neturėjote darbo.
– Nėra taip, kad visada viskas gerai sekasi. Tada gavau darbo Estijoje, Rusijoje. Išsikapstyti iš nesėkmių duobės man padėjo tikėjimas.
Kovo mėnesį sukako 25 metai, kai aš – scenoje. Tai nėra mažai – ne 25 dienos. Manau, kad dramatinis tenoras esu nuo 2006 metų, kai gavau kvietimą dainuoti Kaniją operoje „Pajacai“.
Kaip mėgstu sakyti, kiekviena gėlė turi savo žydėjimo metą. Vienos gėlės pražysta greičiau, kitos – vėliau, nelygu kokia prigimtis.
Kai kalbame apie dramatinius balsus, turime reikalų, kaip čia pasakius, su „sunkiąja atletika“. Tam organizmas turi būti pribrendęs. Tai lyg bjauriojo ančiuko sindromas. Turėdamas balsą, tinkamą dramatiniam repertuarui, vis tiek turi subręsti, o tai neatsitinka per mėnesį. Čia kaip motinai – kūdikį ji turi išnešioti devynis mėnesius.
Kaip galima matuoti sėkmę? Lyginant save su pačiu savimi arba su kitu dainininku. Bet abiem atvejais tai reliatyvu. Lygindamas su savimi tu padarai pažangą. Bet lyginant su bendra rinka to nepakanka, kad dainuotum tame ar kitame teatre.
– Kas yra sėkmė?
– Tai labai logiška tavo sunkaus, nuoširdaus darbo pasekmė. Stebuklų nebūna. Net stebuklai turi tam tikrų sąlygų.
Aš dažnai nagrinėju Šventąjį Raštą, pavyzdžiui, Viešpaties stebuklus, kai jis pamaitino minią. Vieną kartą, antrą pamaitino kelis tūkstančius žmonių. Tam, kad galėtų padauginti duonos ir žuvų, jis turėjo turėti bent kelis kepalėlius duonos ir keletą žuvų.
– Ar žmona Lina jus aplanko, kai dainuojate kitose šalyse?
– Taip. Bet ji atskrenda, kai esu ir nelabai toli – Europoje. Tačiau kartą su sūnumi atskrido į Pekiną. Ten aš pirmą kartą dainavau Samsoną. Mano žmona – socialinių mokslų daktarė, Mykolo Romerio universitete, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ji dėsto vadybą.
– Jūs gyvenate santuokoje beveik 16 metų. Kas yra tvarios šeimos pagrindas?
– Meilė ir pasitikėjimas. Būdamas užsienyje pasiilgstu šeimos, namų, nors mes bendraujame nuo ryto iki vakaro per visagalius „WhatsApp“, „Viber“, „Messenger“, kai gali ne tik pasikalbėti, bet ir pamatyti vienas kitą. Prieš 15 metų tokių galimybių dar nebuvo.
Mes susipažinome vieną šaltą dieną prie telefono automato būdelės.
Tais laikais reikėjo turėti telefono kortelę. Man nutrūko pokalbis, užleidau ją skambinti. Paskui skambinau aš – baigėsi kortelė.
Taip jau atsitiko, kad abu buvome priversti eiti artimiausio kiosko link nusipirkti telefono kortelės.
Taip ir susipažinome. Įsikalbėjome, kad aš esu operos solistas, o ji (tada buvo dar studentė) nė karto nebuvusi operoje. Aš jai pasiūliau apsilankyti Operos teatre. Ir ji apsilankė.
– Esate protestantų bažnyčios „Naujoji karta“ pastorius. Ar jūs pats pasirinkote tą tikėjimą?
– Aišku, kad pats. Tai sąmoningas pasirinkimas, kai žmogus pats sąmoningai pasirenka, kuo tikėti.
– Tėvai jūsų mažo katalikų bažnyčioje nepakrikštijo?
– Pakrikštijo. Bet tai – tėvų pasirinkimas. Tėvai pasirinko mane pakrikštyti.
Aš tada apie tai net nežinojau. Kai pats pasirinkau protestantišką bažnyčią, man buvo 18 metų.
„Naujoji karta“ įregistruota 2004ai-siais, bet bendruomenė susiformavo metais anksčiau. Iš pradžių ji buvo kaip namų grupė, paskui išaugo, išsiplėtė.
Dabar joje – apie 50 žmonių. Kas yra protestantų bažnyčia?
Tai – ne pastatas, o Kristumi tikinčių žmonių susirinkimas.
Savo pamaldas mes vadiname susirinkimais. Tada giedame giesmes, meldžiamės, nagrinėjame Dievo žodį. Mūsų susirinkimai, tarnavimai vyksta sekmadieniais.
Mudu su Lina esame vieni bažnyčios vadovų. Bažnyčios pagrindas – šeimos: yra rusakalbių, lenkakalbių, daugiavaikių šeimų.
Mes esame skirtingų profesijų. Į mūsų bendruomenę ateina mokslininkas su šeima, mokytojų, lakūnas.
Prie bažnyčios esame įsteigę reabilitacijos centrą, kad padėtume žmonėms, kurie turi priklausomybių.
Kai turiu laisvo laiko, aplankau nuteistuosius Lukiškių kalėjime, pataisos namuose Sniego gatvėje.
Tam tikra labdaringa veikla, sakykime, yra tikėjimo išraiška.
– Ar jaučiate Dievo pagalbą, palaimą?
– Be abejo. Sėkmė – ne jautimas, o tikėjimas. Tu gali nejausti pagalbos, bet tiki, kad visur esantis Dievas tau padeda.
– Ar jūsų vaikai linkę į muziką?
– Turiu dvi dukras – Viktoriją (24 m.) ir Beatričę (10 m.) ir sūnų Teodorą (13 m.). Taip, visi mano vaikai linkę į muziką – genų nepakeisi.
Labai smarkiai jų neagituoju, bet, aišku, palaikau jų iniciatyvas.
Viktorija gimė pirmojoje santuokoje. Ji – jau savarankiška, gyvena atskirai, taip pat dainuoja, kuria dainas.
Viktorija dalyvavo „Eurovizijos“ atrankoje. Prieš kelerius metus muzikos talentų konkurse „X faktorius“ su repo grupe RSP užėmė 2-ąją vietą.
Mažesnieji vaikai lanko operos studiją, kuri veikia Operos ir baleto teatre.
