Meilės piktais liežuviais neužplaksi. Ji gali pražysti gėlėmis ir ant kadaise sugriuvusio gyvenimo grumstų.
Gėlės nemėgsta karo. Jei žmonės sugeba išgyventi praradimus, viešai neapsipildami pykčio žodžiais, bet gerbdami vienas kitą, nors ir labai skauda.
Jei moka atsiprašyti, atleisti ir suprasti – gyvenimas vertas gyventi, bet ne kovoti.
Kai paprašiau Rinkevičių leisti išspausdinti mažylio nuotraukų, jie neprotestavo. Turbūt nusprendė, kad pasidalinta laimė tik didesnė.
Atsiuntė ir savo nuotrauką, padarytą jiems švenčiant 16-ąsias vestuvių metines, pernai, liepos 12 dieną. Mėgėjišką, gal nelabai kokybišką, ne žurnalinę.
Paprašiau, kad redaktorė ją išspausdintų. Tai lyg atsakymas tiems, kurie linkę nešiotis akmenį užantyje. Vyras laiko apkabinęs savo moterį. Jų akys byloja jų šeimos istoriją. O dabar grįžkime prie mažiausio Rinkevičių šeimos nario.
– Turime Linuką!
Visada, atrodytų, santūraus Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro įkūrėjo ir vyriausiojo dirigento G.Rinkevičiaus balse tiek nesutramdomo džiaugsmo ir entuziazmo, kad jo klausydamasi vos nuslėpiau šypseną.
Keturios dukros ir du sūnūs – Rūta (35 m.) ir Saulė (33 m.) iš pirmos santuokos, Laura Marija (16 m.), Ieva (15 m.), Marius (13 m.) ir Linukas, gausioje šeimoje užaugusi Donatos dukra Danielė (22 m.) – maestro turi kuo didžiuotis.
Nesuklysdamas jis tuoj pasako ir naujagimio duomenis – 3,810 kg svorio ir 56 cm ūgio. Neklysta, nes pats dalyvavo gimstant mažyliui, kaip ir kitiems šeimos vaikams. „Nė karto nenualpęs!“ – juokiasi Donata.
Kad moteris gimdys jau penktą kūdikį, ilgai buvo paslaptis visiems. Tėvai nenorėjo nubaidyti savo laimės.
Gal ne vienas garbingas svečias ir stebėjosi, kodėl gegužės 16 dieną šalia dirigento per šventę po baigiamojo 20-ojo sezono orkestro koncerto nebuvo jo žmonos.
Kai maestro publikai dovanojo šventės perlą – dirigavo Gustavo Mahlerio trečiąją simfoniją, dirigento pavadintą himnu meilei, jo žmona namuose klausėsi tuoj tuoj į gyvenimą pasibelsiančio kūdikio širdies dūžių.
– Donata, ar buvo nerimo, dvejonių?
– Turbūt nerimo būna kiekvienai moteriai, nesvarbu, kiek kūdikių ji pagimdė. Bet nėštumas buvo sklandus, net nepykino, kaip būdavo laukiantis kitų vaikų.
Visas laukimo laikas buvo labai pakylėtas, linksmas, pilnas vaikų juokų, svarstymų ir net patarimų.
– Ar mažylis jums ir vyrui buvo netikėta dovana?
– Ne, jis buvo mūsų labai lauktas, planuotas, ne netyčiukas. Nuostabu, kad kažkas danguje išgirdo mūsų norą.
Po beveik 14 metų pertraukos, nes Mariui tuoj bus 14-a. Bet tai buvo staigmena mūsų vaikams.
– Įdomu, kaip jie, jau paaugliai, sutiko tokią žinią? Nesakė: ką jūs, tėvai, čia dar sugalvojote?
– Šią žinią vaikams pranešėme per 22-ąjį Danielės gimtadienį lapkritį, kai mažylį po širdimi nešiojau jau trečią mėnesį.
Reakcija buvo audringa, net euforiška – buvo ir džiaugsmo ašarų, ir šūksnių. – Ar jūs nejuokaujate? – klausinėjo vienas per kitą. Kol mergaitės klykavo iš džiaugsmo, Marius atsistojo, priėjo prie manęs ir tyliai paklausė: ar tikrai? Tai gerai!
Aš puikiai pažįstu savo vaikus. Tokios reakcijos ir tikėjausi. Ir visą laukimo laiką jie nuolat juokaudavo apie ateinantį lėliuką. Svarstė, į ką bus panašus, kaip valgys, kuo reikės aprengti.
– Vaikai žinojo, kad turės broliuką?
– Taip, mes sužinojome gana anksti, kad gims berniukas.
– Penktas vaikas jau brandesniame amžiuje. Ar kuo nors skyrėsi jo laukimas dabar nuo ankstesnių?
– Net nežinau... Visi vaikai buvo laukti ir yra labai mylimi. Tie patys jausmai, tas begalinis švelnumas. Mūsų šeima didelė, vaikai jau paaugę.
Bet pastebėjome, kad tas mažiukas juos dar labiau užaugino, dar labiau subūrė. Atrodė, gyvenimas jau nusistovėjęs. Ir staiga – lėliukas! Jis įnešė labai daug emocijų. Visi vaikai šokinėja apie jį.
– Mažiukas nuveikė didelį darbą.
– Tikrai taip galima pasakyti.
– O jūsų santykis su vyru taip pat gal pakito?
– Mes pasižiūrime vienas į kitą ir abiejų akyse – ašaros. Iš tos laimės... Gintaras baigė koncertų sezoną, gali būti namuose. Mes nuolat dabar dviese, ir taip norisi gyventi toje laimėje...
Žinote, vyrai paprastai dėkoja žmonoms už kūdikį. Bet aš jaučiu tokį dėkingumą savo vyrui, tiesiog nenusakomą. Kai matau, kaip jis prižiūri tą mažiuką, nešioja, globoja. Na, aš čia visai susijausminau...
– Ar galima jau spręsti, kad maestro sūnus muzikalus, turi absoliučią klausą? Visas į tėtį?
– Tikrai labai muzikalus! Kai gimė, taip skardžiai dainavo, kad skambėjo turbūt visoje klinikoje! Net negalėjau patikėti, kad toks mažas lėliukas gali turėti tokį stiprų balsą, – nusijuokė Donata.
Kad maestro šeimoje gimė turbūt būsimas dainininkas, galėjau įsitikinti ir aš, kai pasirodė tėvelis su skardžiai dainuojančiu sūnumi. Bet dabar jis norėjo tik valgyti.
– Kažin ar aš čia reikalingas? – bandė išvengti atsakomybės gausios šeimos tėtis.
– Reikalingas, reikalingas, pasikalbėti apie naujagimį tai juk ne G.Mahlerį diriguoti! – teko padrąsinti. – Spėju, kad vardą sūnui išrinkote jūs? Tokį paprastą, neįmantrų, lietuvišką.
– Taip, aš! Iškart pasakiau, kad bus Linukas. Turbūt visų vaikų vardus aš išrinkau, ir jie visi gražūs, – pasigyrė maestro. – Nors kiti šeimos nariai iš pradžių prieštaravo, kitokių vardų siūlė, aš nuolat tą lėliuką vadinau Linuku, ir visiems teko nusileisti.
Mano taktika buvo gera. Marius ir Linas – skamba gražiai ir vienas prie kito tinka! Kaip Saulė ir Rūta.
– Praėjo 13 metų, kai gimė Marius. Ne paslaptis, kad anuomet labai laukėte sūnaus. Ir antras sūnelis... Koks jausmas, kai brandžiame amžiuje toks džiaugsmas?
– Žinot, nemoku žodžiais nusakyti... Dabar euforija. Nežinau žmogaus, kuris tuo nesidžiaugtų.
Matyt, esu gana sentimentalus, nes iš tos laimės ir ašarą nubraukiu. Visi mūsų vaikai man ypatingi, nesvarbu, kokio amžiaus buvau, kai jie gimė.
Dabar Linas yra ypatingiausias. Jam reikia daugiau dėmesio, globos. Su amžiumi tai išsilygins.
– Donata buvo vyresnių vaikų ir vairuotoja, ir korepetitorė. Dabar bus užsiėmusi su mažuoju. Kaip planuosite didelės šeimos darbus, kai jūs taip pat labai užsiėmęs?
– Vaikai iškart tapo didesni, kai atsirado mažylis. Aš juos ir dabar paveždavau į mokyklas, būrelius.
– Vaikučio atėjimo į pasaulį valandos nesuplanuosi. Bet sūnelis gimė jums baigus koncertinį sezoną, kai jūs namie. Pasisekė?
– Tikrai pasisekė! Juk šiuo metu buvo ir įvairių išvykų, kaskart būdavo nerimo – kas, jeigu gimdymas, kaip spėti namo? Kai gimė Laura, Operos ir baleto teatre vyko „Kaukių baliaus“ generalinė repeticija. Bet čia paprasčiau, mane galėjo pavaduoti kitas dirigentas.
Dabar per orkestro 20-ojo sezono uždarymo koncertą Mahlerio niekas nebūtų taip staiga padirigavęs, kai scenoje visa atlikėjų sudėtis.
Bet viskas susiklostė laiku ir puikiai. Linukas gimė po savaitės, gegužės 21 dieną, 10 valandą ryto.
– Ar įsivaizduojate, kad kuris nors iš vaikų taip pat stovėtų ant dirigento pakylos?
– Labai norėčiau! Nors muzikai ir linkę atkalbinėti savo vaikus. Marius mokosi chorinio dirigavimo, Laura – dainavimo profesoriaus Vladimiro Prudnikovo klasėje Balio Dvariono mokykloje.
Linukui irgi neprieštaraučiau, tegu būna dirigentas. Svarbu mylėti savo profesiją.
– Sako, dirigentai ilgiausiai gyvena?
– Jūs sakote, jūs žinote, – nusijuokė G.Rinkevičius, žvilgtelėjęs į laikrodį. Laikas duoti žmonai pailsėti.
