Nors D.Breivė jau du dešimtmečius vadovauja kelionių centrui, o Kauno senamiestyje neseniai įkūrė kavinę, didžiausias verslininkės gyvenimo turtas ir laimė – dvylikamečiai dvyniai Viktorija ir Deividas.
Nors po aštuoniolikos kartu praleistų metų Daiva skaudžiai išsiskyrė su buvusiu vyru ir vaikų tėvu, svajoti apie naujus jausmus nenustojo.
„Išbandymai žmogų padaro išmintingesnį, o kai užsidaro durys, visada atsiveria langai. Gyvenimas – nuostabus dalykas, vieną po kitos žeriantis galimybes.
Ar jomis pasinaudosime ir ką pasieksime, priklauso nuo mūsų pasiryžimo, drąsos, kūrybiškumo, garbės ir sąžinės. Esu tikra, kad pasiekti galima neįtikėtinų dalykų, svarbu to labai trokšti“, – įsitikinusi D.Breivė.
– Esate ambicinga moteris. Tai rodo ir pakeista jūsų pavardė. Iš Morkūnienės neseniai tapote Breive. Kodėl taip nusprendėte?
– Mano mergautinė pavardė – Breivytė. Turiu Minske gyvenantį dėdę, kuris, kad ištirtų giminės medį, nepagailėjo nei laiko, nei finansų. Jis sužinojo, kad mūsų gyslomis teka prancūziškas kraujas, be to, ši pavardė Lietuvoje labai reta. Gerbdama savo šaknis ir praeitį susigrąžinau pavardę pakeitusi jos galūnę.
– Turbūt pavardės keitimas susijęs ir pasikeitusiu šeiminiu statusu. Jūsų skyrybos su buvusiu vyru tęsėsi ne vienus metus. Ar sunku buvo išgyventi šeimos griūtį – dalytis turtą, vaikų globą?
– Susipažinome būdami aštuoniolikos, po tiek pat metų išsiskyrėme. Trejus metus mynėme teismų slenksčius ir tik prieš metus pagaliau pasirašėme dokumentus – išsiskyrėme abipusiu sutarimu.
Žvelgdama į praeitį galiu drąsiai sakyti, kad tokie išbandymai žmogų ne tik užgrūdina, bet ir subrandina.
Be to, reikėjo sugebėti išsaugoti deramą pagarbą ir toleranciją buvusiam sutuoktiniui. Pirmiausia dėl vaikų, nes abu tėvai atžaloms turi būti autoritetas.
Savo verslus plėtojome ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, o svetur įmonių pelnas buvo didesnis nei gimtinėje.
Turėjau galimybę su vaikais išvažiuoti gyventi į Vokietiją, tačiau dalijantis tai, ką užgyvenome šeimoje, atsižvelgiau ne vien į finansinius užmojus.
Priėmiau sprendimus, kurie yra svarbesni už pinigus, dėl vaikų ir savo ateities. Kad dvyniai gyventų ir mokytųsi Lietuvoje, ugdytų patriotiškus jausmus, išlaikytų glaudų santykį su aplinka, apsisprendžiau likti gimtinėje.
Nenoriu brangaus krašto keisti į jokį kitą, todėl likau vadovauti kelionių centrui Lietuvoje, nors jis tuo metu išgyveno ne pačius geriausius laikus.
– Įmonių vadovai dažnai linkę slėpti sunkumus darbe. Jūs, priešingai, praėjus keleriems metams prakalbote apie tai, kad jūsų vadovaujamo verslo likimas vienu metu buvo atsidūręs ant bedugnės krašto.
– Prasidėjus skyrybų procesui žinia labai greitai išlindo į viešumą, ėmė sklisti įvairiausi gandai ir įmonės darbuotojai į esamą situaciją žiūrėjo nepatikliai, jiems kilo nerimas dėl jų ateities, nes visi žinojo, kad kelionių centras – šeimos verslas.
Per kelias dienas sulaukiau krūvos prašymų atleisti iš darbo, o ilgametę darbo patirtį turinčius žmones iš karto pakeisti naujais buvo sudėtinga.
Situacija atrodė kritinė, tačiau sau pasakiau, kad esu lyg laivo kapitonė ir jį paliksiu paskutinė. Pradėjau kurti naują įmonės strategiją, atidariau naujų biurų, radau ir priėmiau daugiau žmonių, ėmiau keisti užmokesčio sistemą.
Prisimenu, sykį įmonės teisininkas manęs paklausė: „Daiva, o jūs nebijote rizikuoti?“ Atsakiau, kad neturiu kitos išeities.
Likimas viską sudėliojo į savo vietas. Tie, kurie manimi netikėjo, labai greitai pabėgo lyg žiurkės iš skęstančio laivo.
O tie, kurie manimi patikėjo ir padėjo, ligi šiol viską kuria drauge.
Pastaruoju metu aplink save jaučiu daug harmonijos ir tai laikau didžiuliu asmeniniu pasiekimu. „Megaturas“ tapo rimtu kelionių rinkos žaidėju.
Visai neseniai vienas verslo konkurentas paatviravo sakydamas, kad prieš mane žemai lenkia galvą.
Jis, kaip ir daugybė kitų, mažai tikėjo mano tvirtumu ir tuo, kad įstengsiu išsaugoti verslą. Ne tik išsaugosiu, bet ir išplėsiu.
– Prieš kelis mėnesius žengėte dar vieną drąsų žingsnį ir Kaune atidarėte sušių restoraną. Kam jums to reikėjo?
– Man nėra nė keturiasdešimties, todėl prieš akis, viliuosi, dar visas gyvenimas, tad kodėl gi neišbandžius naujų verslo galimybių?
Mėgstu kurti, įgyvendinti naujas idėjas, suvokti, kad verslas – energija ir nesibaigiantis procesas. Niekada verslo nematavau skaičiais ar pinigais.
– Iš kur toks jūsų verslumas?
– Nuo mokyklos laikų didžiausia svajonė buvo studijuoti verslo vadybą ar verslo administravimą, po to įkurti nuosavą verslą.
Kauno technologijos universitete įgijau verslo administravimo diplomą, šiuo metu ISM vadybos ir ekonomikos universitete studijuoju vadovų magistrantūroje.
Niekada nesvajojau ištekėti už pasiturinčio vyro, nieko nedirbti ir tik auginti vaikus. Visada maniau, kad pora laimę ir gerovę kuria kartu, kai abu partneriai yra lygiaverčiai.
Be to, siekiau įgyti pagarbą dabar jau buvusio vyro ir kartu partnerio akyse. Ir tuomet, ir dabar nejaukiai jausčiausi naudodamasi kieno nors įdirbiu, pastangomis, pinigais. Norisi pačiai kurti, dalyvauti, veikti.
– Kitaip sakant, jūsų nesuviliosi ramios šeimos uostu, kai tereikia vakare sulaukti iš darbo grįžtančio vyro su gardžiais naminiais kotletais ant stalo.
– Iš tikrųjų man dar nė vienas vyras nepasiūlė tiesiog jo laukti namuose su lėkšte kotletų, bet jeigu pasiūlytų, gal dabar ir pagalvočiau. (Juokiasi.)
Gyvenime kartais įdomu pakeisti savo amplua. Juk tai irgi yra darbas – laukti grįžtančio vyro, tvarkyti namus, kurti grožį aplink, apmąstyti detales, rūpintis maistu. Morališkai tai sau galėčiau leisti, tačiau to dar nesu bandžiusi. Bet, kaip sakoma, niekada nesakyk „niekada“.
– Ar šiuolaikiniame versle moteriai vis dar tenka konkuruoti su vyrais ir įrodinėti, kad ji – lygiavertė partnerė?
– Turbūt kitoms tenka, o man – ne. Jeigu būčiau jaunesnė, galbūt tektų dėl amžiaus kam nors ką nors įrodinėti, arba galbūt tuomet, jeigu mėginčiau įsitvirtinti sunkiai pažįstamoje srityje.
O štai kelionių organizavimo versle esu 16 metų. Mano verslo partneriai, konkurentai, direktoriai beveik visi yra vyrai, tačiau diskriminacijos dėl lyties niekada nejutau. Manau, nėra pagrindo vyrams prieš moterį rodyti galią, nes darbai kalba patys – buvimo versle trukmė ir rinkos dydis yra rodikliai, kurie labai aiškiai nusako verslo sėkmę.
– Į šį verslą panirote būdama labai jauna – vos 22-ejų. Kaip nutarėte imtis ne daugeliui merginų, rodos, įprasto grožio verslo, o žmonėms siūlyti keliones?
– Iš pradžių su buvusiu vyru įsigijome patalpas, po to pradėjome sukti galvą, kokios veiklos galėtume imtis. Kol erdvės buvo tvarkomos, išgirdome nemažai „perku-parduodu“ pasiūlymų, tačiau tai mūsų netraukė.
Norėjosi žmonėms pasiūlyti visai kitokį produktą, ir kai įėjau į ką tik išdažytas savo biuro patalpas, užsimerkiau ir užsisvajojau apie tai, kad galėčiau žmonėms pardavinėti svajones. Taip, išgirdote teisingai – pardavinėti svajones, kurios leis pamatyti ir pajausti pasaulį.
Tai buvo rimtas iššūkis, tačiau pradėti nebuvo baisu. Mintys sukosi apie kelionių kryptis ir maršrutus.
Reikėjo galvoti, kas žmonėms būtų patrauklu ir įsimintina, kur jie norėtų pailsėti, kokias naujas kultūras pažinti.
Šis darbas įtraukė lyg smagratis ir ligi šiol esu patenkinta dėl to, kad pasirinkau tokį verslo kelią.
Juk žmonės pas mus ateina vedami svajonių, džiaugsmo. Juk jie perka kone brangiausią savo gyvenimo laiką – atostogas.
– Aukštumų siekiančiai moteriai svarbiau talentas ar tvirtas būdas?
– Svarbiausia yra suvokimas, kad reikia laikytis solidaus verslo taisyklių – neiti lengviausiu keliu vaikantis lengvo pelno.
Ne mažiau svarbu lankstumas ir greita reakcija, sugebėjimas keistis. Jeigu būčiau įstrigusi tame laike, kuris buvo prieš penkiolika, dešimt ar net penkerius metus, iš karto iškrisčiau iš žaidimo.
Vadovui reikia nuolat keisti mąstymą tiek bendraujant su darbuotojais, tiek dirbant su klientais.
Santykiai tarp žmonių smarkiai pasikeitė, todėl keičiasi santykiai ir tarp klientų, ir tarp įmonės darbuotojų. Tam vis daugiau įtakos turi socialiniai tinklai.
Anksčiau vadovas galėjo sau leisti parašyti įsakymą, pakabinti ant sienos, ir visi jį vykdė. Būdavo griežti nurodymai, vieši papeikimai.
Šiuo metu tai nesuveiktų. Priešingai, atbaidytų darbuotojus. Per prievartą žmonės nieko nemėgsta daryti, svarbu komandinis darbas, planavimas, kartu priimti sprendimai.
– Bet juk vis tiek paskutinis žodis yra vadovo, vadinasi, jūsų?
– Ne visada. Man svarbu, kad kiekvienas darbuotojas dalyvautų įmonės veikloje, turėtų naujų idėjų, įsitrauktų į įmonės gyvenimą.
Socialiniuose tinkluose esame įkūrę uždarą grupę, kur visiems yra galimybė pasireikšti, išsakyti savo nuomonę, pastabas.
– O kaip pati save apibūdintumėte?
– Noriu, kad apie mane kalbėtų darbai, o ne asmeninės savybės. Bet jeigu jau paklausėte, atsakysiu. Esu reikli kitiems ir sau, bet tuo pat metu rami ir švelni.
Vadovams taip pat skauda širdį dėl tam tikrų darbuotojų veiksmų ar ištartų žodžių.
Kaip darbuotojas nori būti įvertintas, taip ir vadovui svarbu, kad kolektyve būtų geri santykiai, geras klimatas, netrūktų pagarbos.
Pastarieji treji metai mane smarkiai pakeitė ir išugdė. Suaugau profesine ir emocine prasme. Nors esu jautri, nesu lengvai pažeidžiama. Ir jeigu taip atsitiktų, kad visko netekčiau, vis tiek žinau, kad iš naujo pasieksiu tai, ko noriu.
– Vis kalbame apie darbą. O kas būna tada, kai vadovė užveria įmonės duris ir į namus sugrįžta moteris ir mama?
– Vaikai man – patys brangiausi. Siekiu juos užauginti asmenybėmis, skiepiju svarbiausias žmogiškąsias vertybes. Mes drauge pramogaujame, keliaujame ir labai daug kalbamės.
Kartais su dvyniais netgi tariuosi visai nevaikiškais klausimais. Man įdomi jų nuomonė, požiūris, mąstymas, pasirinkimas.
Esu laiminga ir dėl to, kad turiu abu tėvus. Visa šeima mėgstame bendrauti prie namuose liepsnojančio židinio, ruošti skanų maistą.
– Nenustebčiau, kad bundate auštant, o gulatės jau gerokai saulei nusileidus.
– Keliuosi 6 valandą, paruošiu pusryčius, pasirūpinu namuose esančiais šunimis, juos išleidžiu į kiemą.
Pažadinu vaikus, visi pusryčiaujame, o 8 valandą išvažiuojame iš namų. Kadangi vaikai mokosi Erudito licėjuje, juos atvežusi į mokyklą dažniausiai skubu į netoliese įkurtą savo kavinę.
Norėtųsi ramiai išgerti rytinės kavos, tačiau įprastai su malonumu pasineriu į rūpesčius. Juk svarbu, kad kavinėje viskas suktųsi.
Būna dienų, kai nuo pat ryto susitinku su verslo partneriais. Mano veikla nėra susijusi su sėdėjimu biure prie stalo.
Per dieną turiu ne vieną verslo susitikimą, daugybę darbo reikalų sutvarkau telefonu ar kompiuteriu. Darbas nesunkiai valdomas per atstumą, todėl tai įmanoma padaryti būnant bet kuriame pasaulio kampelyje.
O anksti atsigulti pavyksta retai, nes naktinėti tenka ir dėl įvairiose pasaulio šalyse esančių verslo partnerių, mat jiems skambinu ir tada, kai pas mus vidurnaktis ar labai ankstus rytas.
– O ar pati svajonių pardavėja mėgsta keliauti?
– Dievinu keliones. Dar prieš įkurdama kelionių centrą gyvenau ir dirbau Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje. Esu apkeliavusi nemažai pasaulio. Renkuosi labai įvairias keliones – nuo kopimo į kalnus iki poilsio paplūdimyje.
– Ar pritariate rašytojui Gabrieliui Garciai Marquezui, kuris teigė, jog Dievas nori, kad mes sutiktume netinkamus žmones tol, kol sutiksime tą vienintelį, ir kai tai atsitiks, mes už tai būtume jam dėkingi?
– Tikiu, kad pavyks sutikti antrąją širdies pusę, sukurti gražius ilgalaikius santykius.
Man labai svarbu, kad vyras būtų asmenybė, kad su juo kartu puoselėtume santykius ir tobulėtume. Dėmesio iš vyriškos lyties netrūksta, tačiau manau, kad tikroji mano širdies laimė dar bręsta.
– Kas jums padeda atrasti dvasios ramybę?
– Didžiausias džiaugsmas yra kurti vertę kitiems. Tai man suteikia pilnatvės ir laisvės jausmą. Ir, žinoma, galimybė išreikšti save.
Šiltuoju metų laiku savaitgaliais dažnai atsikeliu labai anksti ir basomis apeinu savo kiemo augaliją – smalsu pažiūrėti, kaip žiedus skleidžia medžiai, krūmai, gėlės. Ypač nuramina rytinės paukščių giesmės.
